Subjektyvus tinklaraštis apie tai, kas sudomina...

2012 m. spalio 23 d., antradienis

Kuršmarių vėtrungės

Retas kuris Europos regionas gali pasigirti unikalia vaizduojamąja simbolika, neturinčia daugiau ar mažiau panašių analogų tolimesnėse ar netgi artimesnėse, kaimyninėse srityse. Tai - Kuršmarių regiono vėtrungės, išsiskiriančios savo savitumu, spalvingumu bei puošnumu, kurias Dr. E.Riemanas (Riemann) savojoje knygoje „Prūsijos folkloras“ (Volkskunde des Preußenlandes, 1950 m.) pavadino „vienų keisčiausiu vietos liaudies kūrybos produktų“ [1]. 


XIX ir XX a. pradžioje minėtosios vėtrungės buvo tvirtinamos ant senųjų plokščiadugnių žvejybinių valčių (kurėnų, vok. Kurenkahn) stiebų kaip tam tikras žvejojančio laivo savininko identifikacijos ženklas, o vėliau - ir jo puošmena. 

 Atsiradimas bei raida

      1844 m. Karaliaučiuje išleistas Prūsijos karalystės įstatymas „Dėl žvejybos Kuršių mariose“ skelbė: „Kiekvienas burvaltę turintis žvejas privalo viršutinėje stiebo dalyje iškelti dviejų pėdų ilgio ir vienos pėdos pločio (62,4 x 31,2 cm) skardinį skydelį su nustatytomis kaimo, kuriame gyvena žvejys, spalvomis“ [2].

Už įstatymo nesilaikymą buvo numatytos ir tam tikros baudos. Žvejys, plaukiantis be identifikacinio skydelio galėjo būti nubaustas nuo 1 iki 10 talerių bauda, o užsikabinęs ne savo vietovės spalvas – nuo 10 iki 50 talerių. 
 
Potvarkis numatė, kad rytinės Kuršmarių pakrantės žvejai privalėjo skardą dažyti raudona ir balta spalva, pietinės – mėlyna ir geltona, o Nerijos gyventojai – baltos ir juodos spalvų deriniu (žr. iliustracijas apačioje). Manoma, kad toks ženklinimas buvo įteisintas Muižės (vok. Feilenhof) inspektoriaus Ernsto Vilhelmo Berbomo (Beerbohm) iniciatyva. 
 
Minėtasis įstatymas, apibrėžiantis 133 žvejų kaimus ir du žvejų uostus, buvo įvestas tam, kad užtikrinti deramą žvejybos tvarką mariose, kadangi šiame, palyginti nedideliame ir beveik uždarame plote, žvejyba nuo seno buvo labai intensyvi. Jau anksčiau Kuršių mariose buvo įvesti draudimai žvejoti žuvų neršto metu, bei žvejoti netinkamais, žuvis naikinančiais įrankiais. Valdžios priesakai taipogi turėjo padėti nustatyti ir susekti žvejybos taisyklių nesilaikančius ar žvejojančius jiems nepriskirtame ruože žvejus, kas puikiai iliustruoja, kad iki šio potvarkio įvedimo žvejybos Kuršių mariose taisyklių retai buvo paisoma. 
 
Skardinės lentelės gale buvo tvirtinama ir nedidelė raudonos, baltos arba raudonai-baltos spalvos vėliavėlė. Spalvos buvo parenkamos taip, kad žvejo ženklas gerai matytųsi iš toli, kas galėtų padėti žvejybą Kuršmarėse prižiūrintiems valdininkams gana nesunkiai atpažinti kiekvieną kurėną.
 
Naująjį potvarkį žvejai sutiko nenoriai, kadangi tokia identifikavimo sistema ribojo jų žvejybos laisvę, tačiau be šio įstatymo mes vargu ar turėtume unikalių Mažosios Lietuvos žvejų raižybos pavyzdžių. 
 
Daug laiko mariose praleidžiantys žvejai pradeda puošti paprastas identifikacines vėtrunges, ilgainiui joms suteikdami tikrų meno kūrinių formas, kurios neturi jokių artimų analogų pasaulyje, o visos mokslininkų pastangos atrasti kažką panašaus už Kuršmarių regiono sričių, taip ir liko bergždžios. 
 
Šiuos papuošimus žvejai drožinėdavo iš medinių lentelių, kuriuose tam tikrais įrankiais išdegindavo kiaurymes, o vėliau pradėjo spalvinti jas įvairiausiomis spalvomis. Kažkuria prasme, taip papuoštos vėtrungės tapo tam tikrais Kuršmarių žvejų „herbais“, kuriuose susipindavo valdžios nustatyti atpažinimo elementai ir paties žvejo gyvenimo bei išmonės vaisiai – religiniai vaizdiniai, turtinė bei šeimyninė padėtis, gimtosios vietovės ypatybės, kartais – valstybiniai simboliai, žmogiškos svajonės, lūkesčiai ir pan. Tokiu būdu, burlaivio vėtrungė tampa sunkiai iššifruojamu simboliniu kodu, kuriame senieji religiniai vaizdiniai persipynė su šiuolaikinio žvejo pasaulio kasdienybe. Istorikas E.Gudavičius knygoje „Žymenys ir ženklai Lietuvoje XII-XX a.“ (1980 m.) apie vėtrunges rašė: „Jų puošimas yra labai sudėtingas. Visų pirma - tai nevienalaikės simbolikos susisluoksniavimas“. 
 
Antrojoje XIX a. pusėje vokiškoji valdžia bandė pažaboti tokį savavališką identifikacinių ženklų puošimą, nes tai trukdė marių prižiūrėtojams iš tolo nustatyti burvaltės priklausomybę. Buvo įvesti papildomi laivo žymėjimo potvarkiai, pagal kuriuos savininko inicialais arba tam tikrais skaičiais privalėjo būti žymimi ir laivo bortai bei burės. Senieji atpažinimo ženklai ima vis labiau prarasti savo prasmę, kol tampa tik kurėnų puošybos elementais. Po Pirmojo pasaulinio karo vėtrungės ima mažėti, tačiau atsiranda ir vėtrungių, parduodamų kaip suvenyrai, nes jos tampa tam tikru reprezentaciniu krašto simboliu.

Simbolika

Čia mes galime kalbėti tik apie numanomas didžiųjų Kuršmarių vėtrungių simbolines prasmes, kadangi, kaip jau buvo įvardinta aukščiau, jų simbolika buvo labai daugiasluoksnė: religiniai vaizdiniai persipindavo su gyvenimiškos realybės vaizdavimu, o geometriniai simboliai – su realiai egzistuojančiais daiktais. Nėra iki galo aišku, ar egzistavo kažkokia griežtesnė vėtrungių puošybos sistema, ar tai buvo grynai žvejo fantazijos vaisius. Galima būtų daryti prielaidą, kad vėtrungių puošyboje žmogiškoji vaizduotė puikiai sugyvendavo su tam tikrais bendrais simbolinio vaizdavimo dėsningumais. Nepaisant įvairiose vėtrungėse vaizduojamų elementų gausybės, ir, atrodytų, menko jų tarpusavio sąryšio, nesunku pastebėti, kad visi šie elementai nėra išdėstyti bet kaip, kas leistų numanyti apie tam tikros tvarkos ir daugiau ar mažiau apčiuopiamų prasmių egzistavimą. Galima būtų spėti, kad vėtrungėse buvo užkoduota tam tikra simbolinė Kuršmarių žvejų sistema, pagal kurią tikriausiai buvo galima nustatyti žvejo rangą, patirtį, jo šeimyninę ir turtinę padėtį, religinius įsitikinimus ar netgi tiksliai parodyti jo gyvenamąją vietą gyvenvietėje. Deja, neišlikus gyviems senųjų vėtrungių meistrams, visas šis spėjamos Kušmarių vėtrungių simbolikos vertinimas tegali egzistuoti prielaidų ir loginių išvadų lygmenyje. 
 
Remiantis kai kurių tyrinėtojų šaltiniais, klasikinė puošnioji, didžioji vėtrungė yra suskirstyta į penkias dalis. Pirmoji, priešvėjinė dalis yra priekyje, antroji – ant stiebo viršūnes, o kitos trys dalys buvo vadinamos pavėjinėmis ir buvo išsidėsčiusios vėtrungės gale.

Priešvėjinė dalis:

1. Priekinėje dalyje, kaip manoma, dažnai vaizduoti stichijų simboliai: Mėnulis, Saulė (apskritimai, žvaigždės), strėlės, plunksnos (vėjo simboliai, oro stichija). Dažnai į kvadratą ar apskritimą buvo įpinamas kryžius, kas galėtų būti siejama su senaisiais religiniais bei astronominiais vaizdiniais. Priešvėjinės dalies viršuje dažnai vaizduotas namas kaip jaukumo, pilnatvės bei turto simbolis. Galbūt, pastato vaizdavimas priminė žvejui jo namus, o galbūt tai reiškė troškimą tokius įgyti.

Viršutinė vėtrungės dalis:

2. Antrojoje, aukščiausioje ir svarbiausioje Kuršmarių vėtrungės dalyje, t.y., vėtrungės viršūnėje, buvo įprasta vaizduoti religinius simbolius, kaip, kad buvo tikima, galinčius apsaugoti žveją bei jo artimuosius nuo nelaimių mariose ir sausumoje. Tai buvo tarytum kreipimasis į „anapusines jėgas“ - dangaus ar žemės dievybes, tikintis jų malonės bei užtarimo. Vėtrungės viršūnėje dažnai vaizduota stilizuota banga ar ant bangų besisupantis laivas, kurio simbolika gali būti siejama su jūros stichija, senojo dievo Bangpūčio karalija. Kartais viršūnėje buvo vaizduojamas arfos pavidalu susisukusios gyvatės, kas siejama su gimtojo kranto, Motinos Žemės archetipais. Dažnai vėtrungės viršūnę puošė kryžius – krikščioniškojo tikėjimo, vyro simbolis, arba apskritimas – moters, žmonos ženklas. Reikia pasakyti, kad vėtrungėse senieji pagoniški simboliai dažnai taip persipindavo su krikščioniškais, kad išskirti kokį vieną griežtą simbolinį komponentą yra iš tiesų nelengva. Tačiau pačiame aukščiausiame vėtrungės taške nebūtinai vaizduoti religiniai simboliai. Tai galėjo būti ir gyvūnas, augalas (pavyzdžiui, dobilas – laimės ir sėkmės simbolis), pilis ir pan.

Pavėjinė dalis:

Pavėjinės vėtrungės dalys pasižymėjo ypatingu puošnumu ir raižybos gausumu. Čia galėjo būti vaizduojama praktiškai bet kas (namai, bažnyčios, žmonės, gyvūnai, įvairūs įrankiai bei daiktai, netgi atskiri užrašai ir pan.), todėl ši simbolika taipogi negali būti vienareikšmiškai interpretuota ir žemiau pateikiamos tik numanomos prasmės.
3. Iš iškart už vėtrungės ašies esančios simbolikos galima buvo sužinoti apie žvejo šeimą. Manoma, kad čia dažnai vaizduotas kryžius galėjo simbolizuoti šeimos pagarbą tėvui ir maitintojui. Kryžius rate galėjo simbolizuoti tai, kad žvejas yra vedęs, o įvairūs brūkšniai bei linijos – vaikų skaičių. 
 
4.Turtas. Iš šios simbolikos galima buvo nustatyti, kiek žvejys turi burlaivių ir kokie jo turtai (gyvuliai ir pan). Čia žymimi ir kiti pasiekimai ar tiesiog paprastos žmogiškos svajonės, kaip, pavyzdžiui, dviratis ar didelis namas.
5.Darbas. Numanoma, kad pragręžtų skylių skaičius rodė, kiek žvejas turi pagalbininkų ar darbininkų. Pagalbininkai-giminaičiai buvo žymimi kiek kitaip.
 
Priešvėjinės dalies skirsnių kiekis nebuvo griežtai nustatytas, todėl jų galėjo būti 3 – 4 ir daugiau, priklausomai nuo to, kiek žvejys norėjo simboliškai papasakoti apie save.
Žemiau, tarp viršutinių 3 ir 4 dalių buvo medinė lentelė su griežtai valdžios nustatytomis identifikacinėmis kurėno spalvomis. Prie lentelės buvo tvirtinama ilga vėliavėlė.
 
XIX-ojo amžiaus kurėnų atpažinimo spalvos mūsų dienomis pavaizduotos Neringos herbe.
Senosios Kuršmarių vėtrungės ir toliau lieka didele mįsle. Mes nežinome ir vargu ar kada sužinosime, ką reiškė vienoks ar kitoks detalių spalvinimas: simboliškas jis buvo ar tiesiog estetiškas - atsitiktinis, nieko nereiškiantis. Mes nežinome ir to, kodėl būtent tiktai šiame regione atsirado toks nuostabus vėtrungių fenomenas – juk Europoje būta nemažai daugiau ar mažiau izoliuotų vandens telkinių, kur žvejyba galėtų būti ribojama ir iš to atsirastų sąlygos panašios simbolikos atsiradimui. 
 
Kuršmarių vėtrungės – unikalus baltiškos tautodailės pavyzdys kadaise Vokietijai priklausiusiose teritorijose. Ir netgi jeigu visos simbolinės interpretacijos pasirodytų laužtos iš piršto, tai nei kiek nesumenkiną Kuršmarių vėtrungių meninės, kultūrinės bei istorinės vertės.

**
Vitalijus Michalovskis, 2009

Paaiškinimai

[1] Vokiečių kalba šios kurėnų vėtrungės vadinamos Kurenwimpel (Kuršių gairele/vimpelu) arba Kurenkahnwimpel (Kurėno gairele);
[2] Tikslus potvarkio tekstas vokiškai: "daß jeder Berechtigte bei Ausübung der Fischerei... auf der Spitze des Mastes eine wenigstens zwei Fuß lange und einen Fuß breite Flagge von derjenigen Farbe, welche der Ortschaft, woselbst er seinen Wohnsitz hat, von der Regierung erteilt worden ist, führen soll."

Šaltiniai ir nuorodos

  • Vakarų ekspresas. Kuršių nerijos vėtrungės - unikalius žvejų palikimas, 2003 08 18;
  • E.Gudavičius „Žymenys ir ženklai Lietuvoje XII-XX a.“;
  • de.wikipedia.org/wiki/Kurenwimpel;
  • memelland-adm.de/kurenwimpel.html;
  • das-alte-nidden.de/kaehne/kaehne_wimpel.html;

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą