Subjektyvus tinklaraštis apie tai, kas sudomina...

2013 m. gegužės 21 d., antradienis

Fachverkas: statyba, istorija, simbolika

(Straipsnis  buvo publikuotas "Šiaurės Atėnų" tinklapyje.)
Kam teko proga pakeliauti po Vokietiją, tikriausiai atkreipė dėmesį į senajai vokiečių architektūrai būdingus dailius namelius, kurių įvairiausiom spalvom dažytų sienų plotai yra įrėminti daugybės gulsčių, stačių ir įstrižai išdėstytų medinių tąšų, suteikiančių pastatams nepakartojamą vaizdą. 


Tai žymieji fachverkinės statybos namai (vok. fachwerkhaus), į lietuvių kalbą šis specifinis terminas gali būti verčiamas kaip „karkasinė konstrukcija“, nors vokiškas žodis fach turi ir daugiau reikšmių: „panelė“ „lentyna“, „stalčius“, „skyrius“ ir kt. 

Šiems pastatams būdingas įvairiais kampais sujungtų medinių tašų karkasas, o tušti plotai tarp jų užpildomi kuria nors iš vie­to­vė­je lengviau pri­einamų ar pa­ga­mi­na­mų sta­ty­bi­nių medžia­gų. Iš pra­džių tar­pai bu­vo už­pil­do­mi sukietėju­siu mo­lio ir šiau­dų (ar mel­dų) mi­ši­niu, vė­liau jie im­ti už­tai­si­nė­ti ki­tais ne­su­dė­tin­gai pa­ruo­šia­mais mišiniais iš na­tū­ra­lių me­džia­gų, ply­to­mis ar net akmenimis. 
 
Fach­ver­ki­nės sta­ty­bos pa­pli­ti­mui vi­du­ram­žiais ga­lė­jo tu­rė­ti įta­kos są­ly­gi­nis vi­sos kon­struk­ci­jos pa­pras­tu­mas ir pi­gu­mas, pa­ly­gin­ti grei­ti sta­ty­mo tem­pai, ma­žes­nės tuo­met bran­gios me­die­nos są­nau­dos ir ne­su­dė­tin­gas pa­sta­to da­lių re­mon­tas. Ka­dan­gi  fach­ver­ko sie­nos da­li­ja­mos į dau­gy­bę au­to­no­miš­kų, vie­nas nuo ki­to ne­pri­klau­san­čių plo­tų – ga­na ne­su­dė­tin­ga tam tik­ro­je vie­to­je pa­keis­ti sie­nas už­pil­dan­čią me­džia­gą ar pra­dė­ju­sį pū­ti tašą. To­kiu bū­du per tam tik­rą lai­ką ga­li­ma vi­siš­kai at­nau­jin­ti di­de­lius sta­ti­nio plo­tus nė kiek ne­pa­ken­kiant pir­mi­nei jo iš­vaiz­dai, juo­lab kad kai ku­riais at­ve­jais vals­ty­bės glo­bo­ja­mų pa­sta­tų sa­vi­nin­kai Va­ka­rų Eu­ro­po­je ga­li ti­kė­tis fi­nan­si­nės val­džios pa­ra­mos.

Na­tū­ra­lio­mis me­džia­go­mis už­pil­dy­tos sie­nos pa­sta­tui lei­džia „leng­vai kvė­puo­ti“: žie­mą ne­pra­ras­ti vi­daus ši­lu­mos, o karš­tą va­sa­rą iš­lai­ky­ti vė­są. Nors ir to­kios, at­ro­dy­tų, tra­pios kon­struk­ci­jos, fach­ver­ki­niai na­mai pa­si­žy­mi ne­įti­kė­ti­nu il­ga­am­žiš­ku­mu ir tvir­tu­mu. Ty­ri­mai pa­ro­dė, kad jie ga­li at­lai­ky­ti net­gi vi­du­ti­nio ga­lin­gu­mo že­mės dre­bė­ji­mą, to­dėl vie­nin­te­lis rim­tas šių pa­sta­tų prie­šas yra tik gais­ras. Kai ku­rie iki mū­sų die­nų funk­cio­nuo­jan­tys Va­ka­rų Eu­ro­pos sta­ti­niai gy­vuo­ja jau sep­tin­tą am­žių nuo pa­sta­ty­mo die­nos, to­li gra­žu ne apie kiek­vie­ną mū­ri­nį pa­sta­tą tai ga­li­ma pa­sa­ky­ti.

Kaip bu­vo sta­to­mi fach­ver­ki­niai pa­sta­tai? Pa­tys anks­ty­viau­si sta­ti­niai tu­rė­jo bū­ti ga­na pa­pras­ti ir ne to­kie iš­tai­gin­gi, ko­kius da­bar esa­me įpra­tę ma­ty­ti. Iš pra­džių į že­mę bu­vo įka­sa­mi pa­pras­čiau­si ąžuo­li­niai ar ko­kio ki­to tvir­tes­nio me­džio rąs­tai, ant jų bu­vo tvir­ti­na­mi to­kie pat ap­va­lūs rąs­tai ir sto­go si­jos. Sie­nos bu­vo už­pil­do­mos pa­pras­tais mi­ši­niais ar su­pi­na­mos iš au­ga­li­nių pi­nu­čių, o sto­gas den­gia­mas šiau­dais. Vė­les­niais am­žiais ap­va­lūs rąs­tai pra­dė­ti ta­šy­ti, be to, kad ne­pū­tų, jie jau ne­bu­vo ka­sa­mi į že­mę – tvir­ti­na­mi ant ak­me­ni­nio pa­grin­do. No­rint su­stip­rin­ti pa­sta­tų kon­struk­ci­ją sta­čių, guls­čių ir įstri­žų tašų sta­ti­niuo­se vis dau­gė­jo, jie su­da­rė vaiz­din­gus or­na­men­tus, be ku­rių da­bar ne­įsi­vaiz­duo­ja­mi šie ar­chi­tek­tū­ros me­no pa­min­klai. Im­ti sta­ty­ti ir ke­lių aukš­tų pa­sta­tai – pa­pras­tai fach­ver­ki­nis sta­ti­nys re­tai bū­na aukš­tes­nis nei 3–4 aukš­tų (ne­įskai­tant šlai­ti­nio sto­go). Pa­sta­to sie­nos daž­niau­siai tin­kuo­tos ir da­žy­tos švie­sia spal­va, o iš­orė­je ma­to­mi tašai – tam­sia. To­kiu bū­du fach­ver­ki­niai sta­ti­niai įgau­da­vo kon­tras­tin­gą, tik jiems bū­din­gą žais­min­gą iš­vaiz­dą.

Tru­pu­tis is­to­ri­jos. Nors kla­si­ki­nio fach­ver­ki­nio sta­ty­bos sti­liaus su­kles­tė­ji­mas sie­ja­mas su va­di­na­mai­siais bran­džiai­siais ir vė­ly­vai­siais vi­du­ram­žiais (XIII–XV a.), anks­ty­viau­sia pa­na­šios sta­ty­bos tech­ni­ka ži­no­ma iš kur kas ži­les­nių ne­oli­to lai­kų. Fach­ver­kas daž­nai sie­ja­mas su Vo­kie­ti­ja (pa­vyz­džiui, len­kai to­kį sta­ty­bos sti­lių iki šiol va­di­na „prū­siš­ku mū­ru“), ta­čiau iš tie­sų vo­kie­čių meist­rai tik ne­įti­kė­ti­nai iš­to­bu­li­no sta­ty­bos me­to­di­ką, ku­ri pri­mi­ty­ves­nė­mis for­mo­mis bu­vo ži­no­ma ne tik se­no­jo­je Eu­ro­po­je, bet ir to­li už jos ri­bų. Vi­du­ram­žiais fach­ver­ki­niai sta­ti­niai dau­giau­sia sta­ty­ti kli­ma­ti­nė­se la­puo­čių, ypač ąžuo­lų, au­gi­mo zo­no­se – nuo Bri­ta­ni­jos sa­lų va­ka­ruo­se iki vo­kie­čių ko­lo­ni­zuo­ja­mų ry­ti­nių Bal­ti­jos pa­kran­čių, nuo pie­tų Skan­di­na­vi­jos šiau­rė­je iki vo­kiš­kai kal­ban­čių te­ri­to­ri­jų pa­ri­bio pie­tuo­se. Nors pa­vie­nius fach­ver­ki­nius pa­sta­tus ga­li­me pa­ma­ty­ti ne tik ger­ma­nų kraš­tuo­se, di­džiau­sias jų pa­pli­ti­mas sie­ja­mas su vo­kie­čių ar kaž­ka­da Vo­kie­ti­jai pri­klau­siu­sio­mis te­ri­to­ri­jo­mis. Per Ant­rą­jį pa­sau­li­nį ka­rą bu­vo su­nai­kin­ta dau­gy­bė uni­ka­lių šio sti­liaus sta­ti­nių, ta­čiau net­gi da­bar is­to­ri­nia­me Sak­so­ni­jos-An­hal­to mies­te Kved­lin­bur­ge yra už­fik­suo­ta dau­giau nei pus­an­tro tūks­tan­čio fach­ver­ki­nio sti­liaus pa­sta­tų, sta­ty­tų dau­giau nei prieš 600 me­tų. Ke­liau­jan­tiems po Vo­kie­ti­ją siū­lo­mas ir spe­cia­lus tu­ris­ti­nis marš­ru­tas – įvai­riais ša­lies re­gio­nais ir se­no­vi­niais mies­te­liais vin­giuo­jan­ti „Vo­kiš­ko­ji fach­ver­ki­nė gat­vė“, ku­rios ben­dras il­gis vir­ši­ja 2 000 km.

Iš­li­ku­sių ar res­tau­ruo­tų fach­ver­ki­nės sta­ty­bos pa­sta­tų Lie­tu­vo­je ga­li­ma pa­ma­ty­ti Klai­pė­dos se­na­mies­ty­je (ypač iš­si­ski­ria at­sta­ty­tas bu­vęs Ry­žių ma­lū­nas), nors to­kių sta­ti­nių bū­ta ir ki­to­se Ma­žo­sios Lie­tu­vos vie­to­vė­se, o tam tik­rų fach­ver­ko ele­men­tų ga­li­ma ap­tik­ti ir Di­džio­jo­je Lie­tu­vo­je. Ki­tuo­se Eu­ro­pos kraš­tuo­se fach­ver­ki­nės sta­ty­bos bū­das įgi­jo sa­vus pa­va­di­ni­mus: tim­ber fra­ming – Bri­ta­ni­jo­je, co­lom­ba­ge – Pran­cū­zi­jo­je, Bin­dingsværk – Da­ni­jo­je, Vak­werk – Olan­di­jo­je. Kai ku­rie tau­ti­niai-re­gio­ni­niai sti­liai pa­si­žy­mė­jo vie­ti­niais ypa­tu­mais ir sa­vais su­dė­tin­gu­mo lyg­me­ni­mis.

Ta­čiau, ko ge­ro, pats pa­slap­tin­giau­sias ir la­biau­siai dė­me­sį trau­kian­tis fach­ver­ki­nių pa­sta­tų as­pek­tas yra tik­ro­ji ar ta­ria­mo­ji jų sim­bo­li­ka. Ne­sun­ku pa­ste­bė­ti, kad net­gi ša­li­mais esan­tys fach­ver­ki­niai stat­i­niai ne­bu­vo sta­to­mi pa­gal tą pa­čią tašų iš­dės­ty­mo kon­struk­ci­ją, o ga­nė­ti­nai vie­nas nuo ki­to sky­rė­si. Vi­sa tai kė­lė daug prie­lai­dų apie „slap­tas“ tašų iš­dės­ty­mo pra­smes, o už­da­ri vi­du­ram­žių ama­ti­nin­kų ce­chai, kaip ži­no­ma, vi­suo­met mo­kė­jo sau­go­ti ama­to pa­slap­tis. Ti­kė­ti­na, kad kiek­vie­nas vi­du­ram­žių sta­ty­to­jų su­si­vie­ni­ji­mas tu­rė­jo sa­vą, tik jam bū­din­gą sta­ty­bos brai­žą. Tam tik­roms pa­sta­to tašų kry­žia­vi­mo ir jun­gi­mo for­moms bu­vo su­teik­ti ir sa­vi­ti pa­va­di­ni­mai. Pa­vyz­džiui, be­veik tai­syk­lin­gos X for­mos pa­vi­da­lo tašų kry­žia­vi­mas įgi­jo Apaš­ta­lo An­drie­jaus kry­žiaus (vok. An­dre­ask­reuz) pa­va­di­ni­mą, nes, pa­sak le­gen­dos, bū­tent ant to­kios for­mos kry­žiaus jis bu­vo nu­kan­kin­tas. Kiek su­dė­tin­ges­nis, di­de­lę snai­gę pri­me­nan­tis jun­gi­nys bu­vo va­di­na­mas „žmo­gu­mi“ (vok. Mann). Jis tu­rė­jo ke­lis va­rian­tus: „lau­ki­nis žmo­gus“ (vok. Wil­der Mann), „ma­ža­sis žmo­gus“ ir kt., o kon­struk­ci­jų pa­va­di­ni­mai pri­klau­sė nuo įstri­žai­nių san­kir­tos aukš­čio ant ver­ti­ka­laus tašo. Pa­si­tai­ko tvir­ti­ni­mų, kad įvai­rių kon­struk­ci­jų iš­dės­ty­mui ne tik buvo tei­kia­ma prak­ti­nė reikš­mė, bet ir ti­kė­ta jo ma­giš­kos ap­sau­gos sa­vy­bė­mis. Pa­vyz­džiui, įvai­rios iš tašų su­da­ry­tos fi­gū­ros pa­sta­tą ir ja­me gy­ve­nan­čius žmo­nes tu­rė­jo sau­go­ti nuo ug­nies ir ki­to­kių ne­gan­dų. 1912 m. vo­kie­čių žur­na­lis­tas ir ra­šy­to­jas Phi­lip­pas Stauf­fas iš­lei­do kny­gą „Na­mų ru­nos“ (Ru­nenhäuser), jo­je fach­ver­ki­nių tašų iš­dės­ty­mą sie­jo su ru­no­mis – sim­bo­li­niu ir fo­ne­ti­niu se­nų­jų ger­ma­nų raš­tu. Jo vaiz­duo­tė­je fach­ver­ki­nis pa­sau­lis at­si­vė­rė su­dė­tin­gais tašų san­kir­to­se už­mas­kuo­tais pa­slap­tin­gų, sa­vi­tas pra­smes ir gel­mi­nes in­ter­pre­ta­ci­jas tu­rin­čių ar­cha­ji­nių sim­bo­lių ko­dais. Ne­pai­sant ga­na abe­jo­ti­nos moks­li­nės Ph. Stauf­fo kom­pe­ten­ci­jos, iš­va­dų prieš­ta­rin­gu­mo ir au­to­riaus są­sa­jų su ezo­te­ri­niais to me­to sam­bū­riais, tam tik­ros lo­gi­nės mo­ty­va­ci­jos jo kny­go­je esa­ma, nes: a) ru­nų sim­bo­liai kar­tais nau­do­ti ger­ma­niš­ko­je vi­du­ram­žių ar­chi­tek­tū­ro­je, b) tašų san­kir­tos pa­va­di­ni­mas Mann tiek pa­čiu įvar­di­ji­mu, tiek ben­drą­ja iš­vaiz­da at­kar­to­ja tam tik­ras ger­ma­nų ru­nas, c) se­no­vės lai­kais prak­ti­nė nau­da daž­nai sie­jo­si su puo­šy­bos funk­ci­jo­mis ir sim­bo­li­nė­mis pra­smė­mis. Ta­čiau ra­šy­to­jas per­ne­lyg en­tu­zias­tin­gai ėmė­si aiš­kin­ti „slap­tas fach­ver­ki­nes pra­smes“, o tam rei­kia ga­na spe­ci­fi­nio įsi­gi­li­ni­mo ir iš­ma­ny­mo.


Vitalijus Michalovskis

1 komentaras:

  1. Man labai patinka tie namukai. Klaipėdoje jų nemažai dar išlikę.

    AtsakytiPanaikinti