Subjektyvus tinklaraštis apie tai, kas sudomina...

2013 m. gegužės 22 d., trečiadienis

Garsiausi viduramžių žudikų teismų procesai

(Straipsnis publikuotas lrytas.lt svetainėje)
Europos viduramžių istorija paskendusi daugybėje paslapčių. Iki mūsų dienų liko daug neatsakytų klausimų bei iki šiol neįmintų mįslių. Kraupios žmogžudystės bei kiti serijiniai nusikaltimai – tai ne tik liūdna mūsų laikų realija, bet ir viduramžių istorijoje pasitaikantys reiškiniai. 

Tiesa, čia būtina paminėti vieną svarbų skirtumą. Jeigu mūsų laikais žiaurių sadistų bei serijinių žudikų tapatybė dažniausiai būna tiksliai nustatyta ir atsakomybėn jie patraukiami ne be pagrindo, tai apie viduramžius to negalima pasakyti, kadangi tais laikais egzistavo kiek kitokia teisingumo samprata, įrodymų rinkimo sistema bei teisminės ypatybės.

Taigi, kalbėdami apie garsius viduramžių žudikų procesus turime atminti, kad ne visi, tuomet nuteisti už baisius nusikaltimus, galėjo būti iš tiesų kalti. Galbūt, kai kurie jų galėjo būti apkaltinti ir teisiami ne pagal visus tuometinių kaltinimų „punktus“. Mažai tikėtina, kad šių dienų žmogus ar juolab šiuolaikinės teisingumą vykdančios instancijos patikėtų viduramžiškais kaltinimais vilktakyste ar burtininkavimo sukelta žala, bet visgi sadistinės žmogžudystės, ritualinis luošinimas ar netgi kanibalizmo atvejai plačiajame pasaulyje pasitaiko ir šiais laikais. Žemiau aprašyti atvejai jokiais būdais negali būti laikomi šimtu procentų objektyvūs mūsų akimis, kadangi juos gaubia pernelyg daug klausimų, neaiškumų ir paslapčių. Antra vertus, kadaise jie sukėlė nemažą rezonansą to meto visuomenėje bei tapo tam tikrais neišpasakyto kraugeriško žiaurumo simboliais.

Vienas iš garsesnių teisminių viduramžių procesų yra susijęs su garsios prancūzų giminės atstovo Žilio de Rė (1404-1440 m.) vardu. Šis mūšiuose pasižymėjęs karvedys, Prancūzijos baronas bei artimas Žanos D'Ark bendražygis buvo kaltinamas ritualiniu vaikų žudymu, juodąja magija bei kitais pasibaisėtinais nusikaltimas.

Po to, kai 1431 m. Žana D'Ark buvo sudeginta ant laužo, baronas Žilis de Rė apsigyveno jam priklausančioje Tifožo pilyje. Jis liovėsi aktyviai dalyvauti kariniuose bei politiniuose reikaluose, tačiau susidomėjo kitais gana prieštaringais ir tiems laikams gana pavojingais dalykais – alchemija bei okultizmu. Aplink save Žilis de Rė subūrė daugybę pranašautojų, alchemikų ir dvasių kvietėjų, juos finansavo bei aktyviai domėjosi jų darbais.

Apie 1438-1440 metus Nanto vyskupas paskelbė apie jam žinomus „pasibjaurėtinus faktus“ apie Tifožo barono gyvenimą. Žilis de Rė buvo apkaltintas tuo, kad netoli jo pilies dingsta vaikai, o vyskupo kreipimasis pasiekė ir inkvizitorių ausis. Pradėta rinkti medžiaga bylai. 

Kadangi gandai apie buvusio Žanos D'Ark bendražygio polinkį į magiškas keistenybes gana plačiai paplito, buvo surašytas didžiulis kaltinamasis aktas, kuriame Žilis de Rė apkaltintas žmonių aukojimu demonui, burtininkavimu, seksualiniais iškrypimais, Bažnyčios bei krikščioniško tikėjimo įžeidimu. Kaltinamajame akte kruopščiai surašyti nužudytų vaikų kūnų darkymo epizodai bei kiti panašūs atvejai. 1440 m. rugsėjo viduryje prasidėjo teismo procesas, kuris tęsėsi ir visą spalio mėnesį. Iš pradžių baronas kategoriškai neigė savo kaltę, teismo procesą vadino neteisėtu, o surinktus „įrodymus“ – visišku pramanu, tačiau vėliau jo elgesys pasikeitė. Spalio viduryje bokšte kalinamas Žilis de Rė sutiko išklausyti kaltinimus ir nusižeminęs atsiprašinėjo teismo narių „už įžeidimus“. Nepaisant to, iš visų mestų jam įtarimų Žilis pripažino tik savo susidomėjimo alchemija faktą. Atsakydamas į tai, teismas oficialiai leido imtis kankinimų, kurių metu nelaimingasis baronas sutiko su visais jam mestais kaltinimais, o per kitą posėdį patvirtino tai „su ašaromis akyse, laisvanoriškai ir niekieno neverčiamas“. Kaltinimas apėmė 47 punktus ir rėmėsi 110 liudininkų apklausa.

Po daugkartinio Žilio de Rė „prisipažinimo“ inkvizicinis teismas perdavė baroną į pasaulietinio teismo rankas, kuris apkaltino pastarąjį jau ne pagal bažnytinį, o pagal kriminalinį kodeksą – žmogžudystėmis. Nuosprendis numatė sudeginti Žili de Rė gyvą kartu su visais savo „orgijų dalyviais ir bendrininkais“, tačiau jei pagrindinis kaltinamasis susitaikys su Bažnyčia, prieš sudeginimą bus pasmaugtas. Taip ir buvo padaryta. Žilis de Rė dar kartą nuolankiai paprašė dvasininkijos atleidimo, buvo pasmaugtas prie stulpo ir simboliškai „sudegintas“. Simbolinį „sudeginimą“ derybose su Bažnyčia išrūpino Žilio de Rė giminaičiai. Tai reiškė, kad įsiplieskus pirmiesiems liepsnos liežuviams, palaikai bus tuoj pat nuimti nuo stulpo bei perduoti artimiesiems. 

Baronas buvo kaltinamas kelių šimtų vaikų pagrobimu ir nukankinimu, tačiau mūsų laikų istorikai abejoja Žilio de Rė kaltumu. Visiškai neobjektyviu laikomas ir pats teismo procesas. Nei barono rezidencijoje, nei apylinkėse nerasta jokių pagrobtų vaikų palaikų, o teismą sudarė seni kaltinamojo konkurentai dėl įtakos. Ko gero, objektyviai įrodytas lieka tik vienas – susidomėjimo alchemija bei okultizmu faktas.

XX a. pabaigoje gimė iniciatyva teisiškai reabilituoti Žilį de Rė. Tam tikslui sušaukto Prancūzijos Senato tribunolo nariai bei ekspertai padarė išvadas, kad nelaimingasis buvo nekaltas, tačiau šis reabilituojantis nuosprendis turi tik simbolinę galią, kadangi pagal galiojančius įstatymus tribunolas neturi teisės iš naujo nagrinėti XV-ojo a. bylų.

Liaudies sąmonėje Žilio de Rė vaizdinys neretai siejamas su Mėlynbarzdžiu – žiauriu aristokratu ir daugybės savo žmonų žudiku, nors istorinis šio folkloro personažo prototipas, Tifožo baronas, turėjo tik vieną žmoną.
Apie kitą prancūzą, Žilio de Rė bendravardį Žilį Garnjė išlikusių šaltinių kur kas mažiau. Žinoma, kad šis „Dolės vilkolakio“ pravardę gavęs vyras buvo gyvas sudegintas ant laužo 1573 m. sausio 18 d.

Žilis Garnjė gyveno kaip atsiskyrėlis miškingose Dolės miestelio apylinkėse Rytų Prancūzijoje. Pasakojama, kad žmoną į namus pasivedęs vyras nesugebėjo judviejų išmaitinti, todėl pamiškėje ėmėsi grobti vaikus ir iš jų kūnų gaminti patiekalus. Matyt apylinkėse tikrai pradingdavo vaikai, todėl buvo paskelbta visuotinė niekdario paieška, o už jo sugavimą pažadėtas atlygis. Nežinia, kaip Garnjė pakliuvo, bet būtent jis buvo suimtas ir apkaltintas žmogžudystėmis.

Tyrimo ir teismo metu Žilis Garnjė prisipažino, kad medžioklės metu jam pasirodė vaiduoklis, kuris įteikė atsiskyrėliui stebuklingą tepalą. Esą tepalas paverčia žmogų vilku, o tai žymiai palengvintų medžioklę. Tokiu būdu, teigė Garnjė, pasivertęs vilkolakiu jis nužudė keturis vaikus ir suvalgė jų dalis. Kartu su kaltinimu žmogžudystėmis sekė ir tais laikais įprasti bažnytiniai kaltinimai vilktakyste bei burtininkavimu.

Atmetus kaltinimus pasivertimais vilku bei kitus antgamtiškus epizodus, šiandieną sunku pasakyti – buvo Garnjė žmogžudys ir žmogėdra ar tai dar viena nelaiminga viduramžių teisingumo auka...

Panaši istorija nutiko su vokiečiu Peteriu Štumpu, vadinamu „Bedburgo vilkolakiu“. Įvairiuose šaltiniuose jo pavardė rašoma skirtingai: Štubė, Štiubė, Štampfas, netgi Grisvoldas, ir pan.

Gimė Peteris Štumpas Vokietijoje prie Bedburgo miesto (Šiaurės Reinas-Saksonija), tačiau tiksli data nėra nustatyta Žinoma tik tiek, kad Štumpas buvo turtingas ūkininkas ir gana įtakingas vietos bendruomenės narys. Taip pat yra manoma, kad jis buvo našlys ir turėjo du vaikus.

Pats ankstyviausias teisminis Štumpo procesą aprašantis šaltinis datuojamas 1590 metais. Tai buvo šešiolikos puslapių pamfletas anglų kalba – vertimas iš neišlikusio vokiškojo originalo. Papildomos informacijos apie Štumpo bylą galima aptikti senuosiuose Kelno miesto archyvuose.

Tai kuo gi buvo kaltinamas Štumpas?

Kaltinimai buvo siaubingi. Įtakingas ūkininkas buvo kaltinamas vilktakyste, juodąja magija, sutartimi su Šėtonu, lytiniais iškrypimais, žmogžudystėmis, kraujo gėrimu ir žmogėdryste.

Siaubingai kankinamas Štumpas prisipažino nužudęs keturiolika vaikų ir dvi nėščias moteris. Taip pat jis prisipažino, kad valgė savo aukas bei surijo savo paties sūnaus smegenis. Maža to, Štumpas buvo kaltinamas ir kitais dalykais: lytiniais santykiais su sukubu (moterimi-demonu), Šėtono dovanoto diržo turėjimu, kuriuo apsijuosęs Štumpas galėjo pavirsti vilku, kraujomaiša su savo dukterimi (ji buvo pasmaugta bei sudeginta kartu su tėvu).

Štumpas dėl visko prisipažino ir buvo nuteistas mirti ant rato 1589 metais. Tikėtina, kad tai buvo viena žiauriausių įvykdytų bausmių per visą viduramžių istoriją. „Vilkolakį“ pririšo prie rato, o budelis įkaitintomis žnyplėmis plėšė nuo kūno mėsos gabalus. Prieš nukertant Štumpui galvą kalaviju, galūnių kaulai buvo visiškai sutrupinti kirvio pentimi. Po tokios kankinamos mirties kūnas buvo sudegintas, o galva pamauta ant stataus baslio su ratu. Tai turėjo būti įspėjimas visiems apylinkės piktavaliams. Ant rato buvo užkelta dirbtinė vilko iškamša, kaip Štumpo vilktakystės užuomina. Visas šis procesas gana smulkiai pavaizduotas garsiame medžio raižinyje.

Šiandien neįmanoma pasakyti, ar tikrai Štumpas įvykdė bent mažą dalį šių piktadarybių. Galbūt jis tikrai buvo serijinis žudikas ir seksualinis iškrypėlis, o gal tiesiog tapo paprasčiausia kovų tarp katalikų bei protestantų auka? Pagal vieną iš „išteisinamųjų“ versijų, prieš pat Štumpo bylą tose apylinkėse vyko ginkluoti susirėmimai tarp katalikų bei protestantų. 1587 m. Bedburge nugalėjo katalikai, o Štumpas, kai kuriomis žiniomis, buvo protestantas. Norint įtvirtinti katalikybės pergalę ir priversti žmones grįžti į katalikų tikėjimą, buvo reikalingi „šėtoniškos veiklos“ tose vietose įrodymai. Patys aktyviausi protestantai buvo kaltinami satanizmu ir visomis mirtinomis nuodėmėmis. Galbūt tarp jų atsidūrė ir Štumpas?

Tačiau ne visi tikrieji ar menami serijiniai viduramžių žudikai pabaigė gyvenimą ant laužo ar kankinimų rato. Ir anaiptol ne visi kaltinamieji buvo vyrai. Ryškus to pavyzdys – grafienė Elžbieta Batori (1560-1614 m.) - įtakingos vengrų aristokratų giminės atstovė. Įdomus istorinis faktas tas, kad „Kruvinoji grafienė“ buvo Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Stepono Batoro dukterėčia.

Kilmingoji penkiolikmetė ištekėjo už dvarininko Ferenco Nadašio ir jiedu susilaukė penkių vaikų. 1604 metais Elžbietos Batori vyras mirė, o našlė liko valdyti Čachticės pilį dabartinėje Vakarų Slovakijoje.
Netrukus apie grafienę pradeda sklisti baisios kalbos, kad savo pilies rūsiuose ji kankina ir žudo jaunas apylinkių merginas. 1610 metais Šventosios Romos imperatoriaus Mato I-ojo iniciatyva ir vengriško jo vasalo Djerdo Turzo pastangomis pradedamas tyrimas. Per porą metų buvo apklausti keli šimtai liudininkų, o kaltinimai pateikti pačiai grafienei ir keturiems jos tarnams. Teismas nustatė, kad grafienės tarnai įviliodavo jaunas merginas į pilies rūsius, kur jos buvo mušamos, kankinamos bei galiausiai nužudomos. Įvairiuose šaltiniuose aukų skaičius labai skiriasi – nuo kelių dešimčių iki daugiau nei pusės tūkstančio.

1610 metų gruodžio 30 d. Turzo su kariuomene suėmė Elžbietą Batori ir keturis jos tarnus. Valdžios įgalioti atstovai paliudijo radę pilies požemiuose nužudytas, suluošintas bei įkalintas aukas. Grafienė buvo keliskart apklausta, bet taip niekuomet ir nestojo prieš teismą. Manoma, kad nuo mirties ją išgelbėjo priklausomybė įtakingai Batorų giminei. Visgi „Kruvinoji Elžbieta“ neišvengė bausmės ir iki gyvenimo pabaigos buvo įkalinta savoje Čachticės pilyje, kur netrukus, 1614 m. rugpjūtį, mirė. Trims jos tarnaitėms ir vienam tarnui pasisekė mažiau. Tarnaitėms nukirsti rankų pirštai, o po to jos sudegintos ant laužo, o tarnui, kurio kaltė pasirodė mažiausia, – nukirsta galva.

„Kruvinosios grafienės“ istorija iki mūsų dienų apipinta mitais ir paslaptimis. Kai kas pasakoja, kad žudydama nekaltas merginas Elžbieta troško sužinoti amžinos jaunystės paslaptį, kiti kalba, kad ji maudėsi „jauno kraujo“ voniose norėdama kuo ilgiau išlikti jauna. Treti, ir ne visai be pagrindo, čia įžvelgia paprasčiausias politines intrigas. Abejonių kelia ir proceso objektyvumas, kadangi grafienės tarnai buvo kankinami, o po išgautų prisipažinimų nedelsiant nubausti mirtimi. Ir vėl mįslių daugiau nei atsakymų...

Rusų dvarininkės ir žemvaldės Darjos Saltykovos (1730-1801 m.) istorija nutiko ne viduramžiais, tačiau šis atvejis įdomus tuo, kad čia sąmoningas sadizmas ir masinis pavaldinių žudymas yra šimtu procentų įrodytas.

Darja Nikolajevna Ivanova (Saltykova – moteriška jos vyro pavardės forma) gimė netoli Maskvos senoje Rusijos dvarininkų giminėje. Po jos vyro, vyresniojo kavalerijos karininko Glebo Saltykovo mirties dvidešimt šešerių metų Darjos žinion perėjo didelės žemės valdos su beveik 600 baudžiauninkų. Pasak to meto liudininkų, esant gyvam sutuoktiniui, Saltykova nepasižymėjo žiauriu elgesiu, bet po vyro mirties viskas pasikeitė. Baudžiauninkai buvo mušami, žalojami ir užmušami už menkiausią prasižengimą. Neretai jie buvo apiplikomi verdančiu vandeniu, o kartais išrengiami nuogai ir sušaldomi žiemą į ledą.

Bet kokie valstiečių skundai dažniausiai buvo ignoruojami, tačiau vienas jų vis dėlto pateko į carienės Jekaterinos II rankas. Pradėto tyrimo metu patikrintos Saltykovos ūkio apskaitos knygos, kuriose nurodytos abejotinos baudžiauninkų mirties priežastys. Taip pat pasigesta nemažai asmenų, kurie pažymėti kaip pabėgę ar dingę be žinios. Saltykova buvo suimta ir 1765 metais stojo prieš teismą, tačiau procesas tęsėsi dar tris metus.

Galiausiai teismas pripažino ja kalta dėl 38 žmonių nužudymo (įdomu, kad tarp jų tik trys vyriškos lyties atstovai) bei pavaldinių kankinimo. Tiesioginė Saltykovos kaltė dėl kitų 26 pavaldinių mirties neįrodyta, tačiau teismas pareiškė įtariąs, kad ir jie buvo nužudyti. Savo kaltės Darja nepripažino niekada.

Kadangi nusikaltėlė priklausė senai ir įtakingai giminei, galutinį nuosprendį jos atžvilgiu turėjo priimti pati carienė.

Iš Darjos Saltykovos buvo atimtas dvarininkės titulas, jai uždrausta prie savo vardo naudoti tėvo ir vyro pavardes, buvusi žemvaldė buvo pastatyta prie gėdos stulpo, o po to iki gyvos galvos įkalinta gilioje duobėje moterų vienuolyno rūsio grindyse. Iš viso nelaisvėje Darja Saltykova praleido 33 metus (11 iš jų - duobėje) iki pat savo mirties 1801 m.


Vitalijus Michalovskis


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą