
Daugelis vilniečių mano pažįstantys senąsias miesto gatves tarytum savo
kišenę. Kiekvienas gali parodyti katedrą, Šv. Onos bažnyčią ar
Vilniaus gynybinę sieną. Tačiau ar pastebėjote herbus, puošiančius
miesto pastatus?
Herbai sostinės senamiesčio gatvėse tampriai susiję su Vilniaus istorija
ir yra neatsiejami kiekvieno europietiško viduramžių miesto atributai.
Tiesa, Lietuvos sostinė gal ir negali pasipuikuoti tokiu heraldiniu
puošnumu kaip kiti Vakarų ar Vidurio Europos miestai, kadangi heraldikos
tradicijos į Lietuvą atkeliavo vėliau, bet ir Vilniuje yra į ką
pažiūrėti.
Savo heraldinę ekskursiją pradėkime nuo Bazilijonų gatvės, kurioje
kiekvieno žvilgsnį patraukia Aušros arba dar kitaip vadinami Medininkų
vartai su senuoju Lietuvos valstybingumo simboliu – Vyčiu fasado
viršuje. Baltą raitelį raudoname fone iš abiejų pusių prilaiko du
heraldiniai grifai – mitinės sparnuotos būtybės liūtų kūnais ir erelių
galvomis, tradiciškai simbolizuojančios budrumą, jėgą ir valdžią. Žemiau
Vyčio galima įžvelgti nors ir ne visai heraldinį, tačiau ne mažiau
įdomų elementą.
Tai – mažytė senojo antikinio dievo Hermio galva, simboliškai sieta su prekyba, klestėjimu, verslumu, vikrumu bei kelionėmis. Tikriausiai šios žaismingos dievybės veidas ant iki mūsų dienų išlikusių paskutinių Vilniaus miesto vartų, senųjų statytojų akimis, turėjo būti tam tikras miesto augimo bei klestėjimo garantas.
Tai – mažytė senojo antikinio dievo Hermio galva, simboliškai sieta su prekyba, klestėjimu, verslumu, vikrumu bei kelionėmis. Tikriausiai šios žaismingos dievybės veidas ant iki mūsų dienų išlikusių paskutinių Vilniaus miesto vartų, senųjų statytojų akimis, turėjo būti tam tikras miesto augimo bei klestėjimo garantas.
Įdomu tai, kad istorinis Didžiosios
Kunigaikštystės herbas išorinėje Aušros Vartų pusėje taip ir liko
nepaliestas visą sovietmetį, kas stebina žinant, jog daug Lietuvos
valstybingumo simbolių mažiau reikšmingose vietose buvo sunaikinti ar
pakeisti kitais.
Aušros vartų gatvė
Pro Aušros Vartų arką žengiame į jaukią to paties pavadinimo gatvę,
dešinėje besiremiančią į ankstyvojo baroko stiliaus Šv. Teresės
bažnyčią, kurios viena įdomesnių išorinio komplekso detalių –
trimituojančio angelo vėjarodė varpinės bokšto viršūnėje.
Virš pagrindinio įėjimo į bažnyčią galima pamatyti švedų kilmės
dinastijos didikų ir Žečpospolitos valdovų Vazų herbą – vizualiai vazą
primenantį javų pėdą, nuo kurio, manoma, ši dinastija ir gavo savo
pavadinimą. Teisingumo dėlei reikėtų pridurti, kad egzistuoja ir kita
versija, pagal kurią Vazų „pavardė“ kilo ne nuo herbo panašumo į vazą, o
nuo Vasos vietovės prie Upsalos.
Kad ir kaip ten bebūtų, Šv. Teresės bažnyčios statybos metu 1633-1654 m. būtent Vazų dinastijos atstovai buvo didžiaisiais Lietuvos kunigaikščiais ir Lenkijos karaliais, todėl herbas virš pagrindinio portalo tikriausiai yra savotiška duoklė tuometiniams Abiejų Tautų Respublikos valdovams.
Kad ir kaip ten bebūtų, Šv. Teresės bažnyčios statybos metu 1633-1654 m. būtent Vazų dinastijos atstovai buvo didžiaisiais Lietuvos kunigaikščiais ir Lenkijos karaliais, todėl herbas virš pagrindinio portalo tikriausiai yra savotiška duoklė tuometiniams Abiejų Tautų Respublikos valdovams.
Aukščiau, trikampiame bažnyčios frontone puikuojasi heraldinė lelija.
Taip savąjį giminės herbą įamžino statybų fundatorius bei globėjas, LDK
vicekancleris Steponas Pacas (1587-1640). Heraldinėje lenkų tradicijoje
lelija raudoname fone yra žinoma Gozdavos (lenk. Gozdawa) pavadinimu.
Pasak senos legendos, kadaise Lenkijos karalius Vladislovas I Hermanas suteikė šį herbą Kristinui iš Gozdavos už mūšio lauke parodytą narsą. Netrukus šį herbą perėmė kitos lenkų bajorų giminės, o dar vėliau jis pateko ir į LDK žemes. Visgi yra manančių, kad Gozdavos herbas atkeliavo į Lenkiją iš Vengrijos, Vokietijos ar netgi galėtų turėti tolimą prancūzišką kilmę, tačiau šiuo atveju tai ne tiek svarbu... Europos kraštų heraldikoje stilizuota lelija yra aukščiausios valdžios, švarumo, tyrumo simbolis, kuris neretai asocijuojamas su Mergele Marija.
Pasak senos legendos, kadaise Lenkijos karalius Vladislovas I Hermanas suteikė šį herbą Kristinui iš Gozdavos už mūšio lauke parodytą narsą. Netrukus šį herbą perėmė kitos lenkų bajorų giminės, o dar vėliau jis pateko ir į LDK žemes. Visgi yra manančių, kad Gozdavos herbas atkeliavo į Lenkiją iš Vengrijos, Vokietijos ar netgi galėtų turėti tolimą prancūzišką kilmę, tačiau šiuo atveju tai ne tiek svarbu... Europos kraštų heraldikoje stilizuota lelija yra aukščiausios valdžios, švarumo, tyrumo simbolis, kuris neretai asocijuojamas su Mergele Marija.
Prie Šv. Teresės bažnyčios prisišliejusi
nedidelė XVIII a. pabaigos didikų Pociejų koplyčia-mauzoliejus su
herbine atminimo lenta ant sienos. Šioje lentoje koplyčios fundatoriaus
Mykolo Pociejaus valia buvo įamžintas gana didelis asmeninis herbas,
pavadintas pagal giminės pavardę – Pociejumi (lenk. Pociej).
Pastarasis herbas yra tam tikra klasikinio Svarstyklių herbo (lenk. Waga) atmaina. Heraldiniame koplyčios siužete pavaizduotos gana smarkiai stilizuotos svarstyklės, strėlė, ragais į apačią nukreiptas pusmėnulis bei kryžius. Virš ovalo formos skydo kyla riterio šalmas su plunksnomis, o iš abiejų pusių kompoziciją įrėmina karo atributai – ginklai ir vėliavos.
Pastarasis herbas yra tam tikra klasikinio Svarstyklių herbo (lenk. Waga) atmaina. Heraldiniame koplyčios siužete pavaizduotos gana smarkiai stilizuotos svarstyklės, strėlė, ragais į apačią nukreiptas pusmėnulis bei kryžius. Virš ovalo formos skydo kyla riterio šalmas su plunksnomis, o iš abiejų pusių kompoziciją įrėmina karo atributai – ginklai ir vėliavos.
Didžioji gatvė
Iš Aušros vartų gatvės įžengiame į Didžiąją, kurioje stūkso Vilniaus
rotušės pastatas su Šventuoju Kristoforu – istoriniu sostinės herbu
frontone. Tiesa, didelis miesto herbas papuošė rotušės pastatą palyginti
neseniai, tačiau tikėkimės, kad ši puošmena liks neatsiejamu heraldiniu
senamiesčio atributu ir ateities kartoms.
Savo herbą Vilnius gavo XIV a. Sunku pasakyti, kodėl buvo pasirinktas
būtent šv. Kristoforas (gr. „nešantis Kristų“), tačiau būtent jis
vaizduojamas visuose senuosiuose miesto antspauduose.
Vakarų
Europos ikonografijoje šv. Kristoforas dažnai vaizduotas nešantis
kūdikėlį Jėzų per upę, taigi savo metu sostinei suteiktas heraldinis
motyvas galėjo simbolizuoti į pagonišką Lietuvą atkeliaujančią
krikščionybę. Sovietų laikais rotušės frontone puikavosi užrašas „Dailės
muziejus“.
Pilies gatvė
Žemiau Didžiosios esančioje Pilies gatvėje vertėtų stabtelėti prie
netoli Signatarų namų esančios galinės Šv. Jonų bažnyčios sienos. Čia
pakabinta memorialinė XVIII a. vidurio lenta su LDK magnatų, vėliau
tapusių grafais, Chreptavičių herbu, kuris to paties amžiaus herbynuose
aprašytas žodžiais: „raudoname lauke balta strėlė į abi puses lenktais
galais“. Išlenktoji strėlės dalis dar kartais interpretuojama kaip
lankas be templės, stilizuota pasaga ar katilo rankena.
Ne mažiau nuostabi ir šio herbo atsiradimo legenda, pagal kurią herbas, į lietuvių kalbą neverčiamu lenkišku pavadinimu Odrowąż kilo nuo iškraipyto žodžių junginio, reiškiančio „nurauti ūsus“.
Pasakojama, kad kadaise dvikovoje narsus Moravijos riteris šūviu iš
lanko nukirto abu priešininko ūsus ir už tai karalius dovanojo jam
minėtą herbą. Iš tiesų tikroji minėto heraldinio siužeto kilmė
nenustatyta. Neretai manoma, kad „nurautieji ūsai“ galėjo išsivystyti iš
senųjų ikiheraldinių simbolių ar kitokių linijinių nuosavybės žymenų.Ne mažiau nuostabi ir šio herbo atsiradimo legenda, pagal kurią herbas, į lietuvių kalbą neverčiamu lenkišku pavadinimu Odrowąż kilo nuo iškraipyto žodžių junginio, reiškiančio „nurauti ūsus“.
Lietuvoje Odrowąż istorija prasideda nuo Horodlės unijos 1413 m., kuomet
šį herbą iš Liublino kašteliono gavo lietuvių didikas Vizgirdas,
kartais romantiškai įvardijamas tolimu Chreptavičių giminės protėviu,
bet tokia tariama giminystė vargu ar turi realesnį istorinį pagrindą.
Skapo gatvė, Bernardinų gatvė
Nuo Šv. Jonų bažnyčios einame link Katedros aikštės. Netrukus prieisime
dvi netoli viena kitos esančias, tačiau į priešingas puses vedančias
Skapo ir Bernardinų gatves su įdomiais heraldikos pavyzdžiais.
S.Skapo gatvės 4 numeriu pažymėto klasicistinio pastato, vadinamųjų
Sulistrovskių (Lopacinskių) rūmų, frontone galima pamatyti ištaigingą,
dviem karūnomis ir mantija papuoštą herbą.
Bernardinų gatvėje virš vieno iš pastatų (Bernardinų g. 6) arkos išvysime angelo figūrėlę, rankose laikančią skydą su dvigubu kryžiumi.
Maironio gatvė
Bernardinų gatvėje virš vieno iš pastatų (Bernardinų g. 6) arkos išvysime angelo figūrėlę, rankose laikančią skydą su dvigubu kryžiumi.
Maironio gatvė
Jeigu įsuktume į gotikinės Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų)
bažnyčios kiemelį, paminklinėje lentoje aptiktume dar du įdomius herbus.
Šią lentą 1779 m. politinis bei karinis LDK veikėjas Jokūbas Nagurskis
įmūrijo savo mirusios žmonos Marijonos iš Puzinų giminės garbei.
Memorialinės lentos viršūnėje iš kairės pusės vaizduojamas Žemaitijos Nagurskių giminės herbas – iš apačios strėlės perverta pasaga, o dešinėje – Puzinų giminės herbas, pavadinimu Vartai (lenk. Brama arba Oginiec), vaizduojantis stilizuotus vartus kiek riestais į viršų galais ant kurių užkeltas kryžius su dvišake viršutine dalimi.
Memorialinės lentos viršūnėje iš kairės pusės vaizduojamas Žemaitijos Nagurskių giminės herbas – iš apačios strėlės perverta pasaga, o dešinėje – Puzinų giminės herbas, pavadinimu Vartai (lenk. Brama arba Oginiec), vaizduojantis stilizuotus vartus kiek riestais į viršų galais ant kurių užkeltas kryžius su dvišake viršutine dalimi.
Žemaitijos Nagurskių pasaga su strėle, ko gero, yra mūsų krašte savaip
adaptuotas lenkiškas herbas Pobogas (lenk. Pobog), kurio klasikiniame
variante vaizduotas kryžius virš pasagos. Šis herbas yra laikomas vienu
seniausių Lenkijos bajorų herbų.
Romantinė
legenda byloja, kaip vienas riteris „atgavo“ kryžių virš pasagos už savo
pamaldumą bei dorybingą gyvenimą. Kadaise jo protėviai giminės herbe
vaizdavo kryžių pasagoje, tačiau dėl įvykusios brolžudystės kryžius buvo
pakeistas kardu. Riteris labai sielojosi dėl šio įvykio ir jo atgaila
galiausiai buvo įvertinta tuo, kad karalius vėl suteikė jo giminei teisę
herbe vaizduoti kryžių, tačiau šįkart - virš pasagos. Yra ir keletas
kitokių šio herbo atsiradimo istorijos pasakojimų, tačiau paminėjome
populiariausią. Praėjusių amžių istorikai apie Pobog nešiotojus rašė,
kad jie „linkę niršti“, o pats herbo pavadinimas kilo nuo karo šūkio
„pobodze“, kas galėtų reikšti „su Dievu!”.
Lietuvoje pasagos su kryžiumi herbas taipogi atsirado po Horodlės
unijos. Čia pirmuoju jo savininku tapo lietuvių bajoras Ralas. Tiesa,
memorialinėje Bernardinų bažnyčios lentoje vaizduojamas ne klasikinis
Pobogo herbas su kryžiumi, o veikiausiai viena iš jo atmainų. Nežinia
kada, kaip ir kodėl kryžius herbe buvo pakeistas strėle, tačiau galbūt
Žemaitijoje įsikūrę Nagurskiai siekė kiek galima „sulietuvinti“ savo
herbą? Juk žinia, kad strėlės ženklas ypač mėgtas tarp lietuviškos
diduomenės.
Pereikime prie kito, heraldinio
Nagurskio žmonos Marijonos ženklo, kurios giminei priklausė herbas
Vartai. Tai – gana keistas herbas, taipogi turintis įvairias atmainas.
Grafiškai herbas primena vartus su ant jų užkeltu kryžiumi. Tarp
heraldikos žinovų vyrauja nuomonė, kad herbas gali būti tolimos
rusiškos kilmės, tačiau jo reikšmę sunku nusakyti. XIX a. pabaigoje
Krokuvos profesorius Františekas Piekosinskis (g. 1844) kėlė hipotezę,
kad Vartai galėjo kilti iš kažkokio senovinio giminės ženklo ar netgi
runos. Taipogi būta minčių, kad herbo siužetas savo šaknimis galėtų
siekti Rytų Europos stepių gentinius bei asmeninius klajoklių simbolius –
tamgas, o po to kažkokiu būdu buvo perimtas slavų. Galima pasakyti tik
tiek, kad bene žymiausia LDK giminė, savo herbe naudojusi Vartų simbolį,
buvo Oginskiai, kildinę save iš Riurikaičių, o minėtieji Puzinai, savo
ruožtu, pabrėždavo giminystę su Oginskiais.
Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) bažnyčios atminimo lentoje vyro
ir žmonos herbai prigludę vienas prie kito ir formuoja jungtinį herbą.
Po abiem herbais matomas kadaise Nagurskių užtarnautas Šv. Stanislovo
ordinas.
Katedros aikštė
Čia bene pats įdomiausias senosios heraldikos pavyzdys - jungtinis
Abiejų Tautų Respublikos herbas ant išorinės arkikatedros Šv. Kazimiero
koplyčios sienos. Herbinis skydas, kuriame iš kairės pusės pavaizduotas
Lenkijos erelis, o iš dešinės – lietuviškas Vytis puikuojasi virš XVII
a. pradžioje įmūrytos marmurinės lentos. Taip tuometinis Žečpospolitos
valdovas Zigmantas III Vaza įamžino šv. Kazimiero atminimą.
Vytis šiame herbe atrodo gana įprastai, o štai ant lenkiško erelio krūtinės matosi Vazų giminės herbas. Apačioje po skydu galima išvysti ir Auksinės Vilnos ordiną – vieną iš seniausių bei garbingiausių tuometinių Europos apdovanojimų, kuris Kazimierui niekuomet nebuvo įteiktas, tačiau šį ordiną buvo gavęs jo brolis Žygimantas I Senasis, o taip pat Vazų giminės karaliai, valdę šalį tuo istoriniu periodu. Pasidairius po Katedros aikštę galima pamatyti ir Lietuvos Respublikos Vytį virš pagrindinio įėjimo į neseniai pastatytus Valdovų rūmus.
Vytis šiame herbe atrodo gana įprastai, o štai ant lenkiško erelio krūtinės matosi Vazų giminės herbas. Apačioje po skydu galima išvysti ir Auksinės Vilnos ordiną – vieną iš seniausių bei garbingiausių tuometinių Europos apdovanojimų, kuris Kazimierui niekuomet nebuvo įteiktas, tačiau šį ordiną buvo gavęs jo brolis Žygimantas I Senasis, o taip pat Vazų giminės karaliai, valdę šalį tuo istoriniu periodu. Pasidairius po Katedros aikštę galima pamatyti ir Lietuvos Respublikos Vytį virš pagrindinio įėjimo į neseniai pastatytus Valdovų rūmus.
Ant šalimais esančio Vilniaus Arkivyskupijos kurijos pastato
(Šventaragio g. 4) kabo didelis asmeninis kardinolo, buvusio Vilniaus
arkivyskupo metropolito Audrio Juozo Bačkio herbas su heraldiniais
dvasininkui būdingais atributais.
Tilto gatvė
Gana erdviame kiemelyje (Tilto g. 1/2) galime pamatyti du vienas
priešais kitą stovinčius vienaaukščius pastatus su gana ištaigingomis
heraldinėmis kompozicijomis virš pagrindinių durų. Abu pastatai papuošti
tais pačiais herbais, iš kurių dešinysis mums jau pažįstamas Vartų
herbas, o kairysis tikriausiai priklauso tai herbų grupei, kuri
lenkiškoje heraldinėje tradicijoje vadinama Jaunuoliu (lenk. Junosza)
arba Avinu (lenk. Baran).
Klasikiniuose Avino herbo variantuose vaizduojamas baltas, dešinėn pasisukęs, pievelėje stovintis avinas raudoname skydo dugne. Čia derėtų pasakyti, kad heraldinė dešinė reiškia kairę pusę žiūrinčiojo į herbą akimis, kadangi, pagal senąsias tradicijas, herbo puses įprasta nustatyti iš įsivaizduojamo skydo laikytojo pozicijos.
Klasikiniuose Avino herbo variantuose vaizduojamas baltas, dešinėn pasisukęs, pievelėje stovintis avinas raudoname skydo dugne. Čia derėtų pasakyti, kad heraldinė dešinė reiškia kairę pusę žiūrinčiojo į herbą akimis, kadangi, pagal senąsias tradicijas, herbo puses įprasta nustatyti iš įsivaizduojamo skydo laikytojo pozicijos.
Nuo
klasikinio Avino herbo aprašymo Tilto gatvėje esantis herbinis siužetas
kiek skiriasi, kadangi čia avinas pasisukęs į heraldinę kairę. Yra ir
kitų smulkių neatitikimų tarp klasikinio „Avino“ ir galimų jo atmainų.
Remiantis daugeliu herbo aprašymų, klasikiniame variante virš
heraldinio šalmo turėtų kilti povo plunksnos, tačiau Tilto gatvėje
vietoj plunksnų iš karūnos kyla avino figūra.
Herbo kilmė iki šiol yra ginčytina. Vieni mano, kad jis kilo iš vokiškų
žemių, kiti laikosi lenkiškosios versijos. Vokiškąją versiją tarytum
patvirtintų tai, kad lenkiškasis herbo pavadinimas Junosza (Jaunuolis)
galimai kilęs nuo vokiško žodžio Jungschaff, kas reiškia ėriuką arba
avinėlį.
Romantinė šio herbo herbo atsiradimo
legenda pasakoja apie tai, kaip riteris, vardu Junoša, su palyda jojo į
vestuves. Išjodami pro vartus jie pamatė linksmai šokinėjantį baltą
avinėlį ir palaikė tai sėkmės ženklu. Po kurio laiko jaunikis su
draugais dukart sutiko priešus ir dukart juos nugalėjo. Į vestuves jis
atjojo iškruvintas priešų krauju ir už tai gavo teisę savo herbe
vaizduoti baltą, sėkmę nešantį avinėlį kraujo spalvos fone. Tačiau yra
ir tokia nuomonė, kad šioji legenda galėjo būti žymiai vėlesnis senųjų
mitų, kuriuose jaunam herojui visaip trukdoma patekti pas savo
sužadėtinę, atpasakojimas. Paprastai toks padavimų didvyris (karalaitis,
riteris ir pan.) įveikia visus sunkumus (burtus, slibinus ir kt.) ir
susijungia su savo mylimąja linksmose vestuvėse. Iš čia galbūt ir kilo
senasis paprotys lydėti sužadėtinį pas jaunąją su gausia palyda.
Tilto gatvės herbai tarytum įrėminti stilizuotų šlovės vainikų iš karo
pabūklų, vėliavų su erelių atvaizdais, kardų ir patrankų sviedinių.
S.Daukanto alėja, Universiteto gatvė
Nuo Tilto pasukame link Universiteto gatvės. Čia iš karto krenta į akis
didelis Lietuvos Respublikos prezidento herbas, esantis ant
prezidentūros pastato. Prezidento herbą sudaro Vytis, kurį iš abiejų
pusių „prilaiko“ skydo „laikytojai“ (heraldinis terminas) – grifas ir
vienaragis. Mūsų dienų LR prezidento herbas kartu su šalies vadovo
vėliava patvirtintas palyginti neseniai ir prezidentūros fasade atsirado
jau nepriklausomybės laikais.
Kitas nuo
Universiteto gatvės lengvai pastebimas objektas – pagrindinė Vilniaus
universiteto vėjarodė. Ji irgi įgavo dabartinį savo pavidalą mūsų
laikais, tačiau dėl joje esančių heraldinių elementų galėtų pasirodyti
įdomi miesto gyventojams bei svečiams.
Pakėlus žvilgsnį, vėtrungėje galima įžvelgti vieną virš kitos
išsidėsčiusias šešiakampes žvaigždes tarp kurių ragais į viršų
įsispraudęs pusmėnulis. Tai – Vilniaus vyskupo, Jėzuitų kolegijos
sostinėje įkūrėjo Valerijono Protasevičiaus (g. 1504 m.), kurio
pastangomis minėtoji kolegija buvo reformuota į Vilniaus universitetą,
herbas, pavadinimu Dževica (lenk. Drzewica).
Pirmą kartą dviejų žvaigždžių su pusmėnuliu herbas paminėtas 1396 m.,
tačiau numanoma jo kilmė siekia antrąją XIII a. pusę. Herbo atsiradimą
lenkų istorikai sieja su Prokopu iš Dževicos, kuris kunigaikščiui
Lešekui Juodajam pirmasis atnešė žinią apie pastarojo išrinkimą Krokuvos
valdytoju. Galimas dalykas, kad mėlynas klasikinio Dževicos herbo
dugnas šiuo atveju siejasi su nakties dangumi, o geltonos žvaigždės ir
mėnulis – su šviesuliais jame, kas galėtų simbolizuoti nelengvą žygūno
ar pasiuntinio kelią bet kuriuo paros metu. Tarp Lietuvos bajorams
suteiktų 1413 metų Horodlės unijos herbų Dževicos nėra, todėl į LDK
žemes jis tikriausiai atkeliavo vėliau. Didžiajame Vilniaus universiteto
kieme vyskupo V. Protasevičiaus garbei taip pat įmūryta herbinė
atminimo lenta, kurioje išvardytos pastarojo pareigos bei nuopelnai.
Kita tame pačiame kieme esanti atminimo lenta skirta Steponui Batorui
(1533-1586) – Lietuvos didžiajam kunigaikščiui ir Lenkijos karaliui.
Kaip žinia, Batoras buvo vengrų kilmės didikas iš kilmingos
Transilvanijos dinastijos, kurios herbe vaizduoti trys vienas po kitu
išsidėstę žvėries dantys smaigaliais į heraldinę dešinę raudoname fone,
nors įvairiuose istoriniuose šaltiniuose dantų kryptis skirtinga. Tai
nėra lenkiškas herbas, nors lenkų tradicijoje dažnai vadinamas tiesiog
Trimis dantimis arba Slibino/Vilko iltimis. Sutinkama versija, kad
Batorų giminė galėjusi save kildinti iš mitinio drakono arba iš
didvyrio, tokį drakoną nugalėjusio.
Pagrindiniame Vilniaus universiteto kieme esančioje Stepono Batoro paminklinėje lentoje Batorų herbas pavaizduotas lietuviško Vyčio skyde vietoje mums įprasto dvigubo kryžiaus.
Vilniaus
universiteto kiemai pasižymi ir neseniai restauruotomis senosiomis
freskomis su to meto diduomenės bei universiteto mecenatų herbais. Tarp
šių herbų išsiskiria karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio
(1732-1798) herbas Veršiukas (lenk. Ciołek), įkomponuotas į jungtinį to
meto valstybės herbą. Klasikiniame herbo aprašyme raudonas, į heraldinę
dešinę pusę pasisukes veršiukas stovi baltame fone, tačiau universiteto
freskoje griežti spalviniai reikalavimai nėra išlaikyti. Tiksliai
nenustatyta ir Poniatovskių giminės kilmė.Pagrindiniame Vilniaus universiteto kieme esančioje Stepono Batoro paminklinėje lentoje Batorų herbas pavaizduotas lietuviško Vyčio skyde vietoje mums įprasto dvigubo kryžiaus.
Vieni šią giminę, o kartu ir jos herbą, kildina iš Italijos, kiti gi
mano, kad Poniatovskiai kilo iš Mažosios Lenkijos šlėktos, o savo
pavardę gavo nuo Poniatovos vietovės, kurioje turėjo valdų. Seniausias
Lenkijoje herbinis antspaudas su veršiuko atvaizdu rastas Silezijoje ir
datuojamas 1279 m., tačiau nėra aišku ar būtent jis davė pradžią visai
heraldinei Veršiuko herbo giminei. Į Lietuvą „veršiukas” atkeliavo 1413
metais per Horodlės uniją.
Šalimais esančiame Observatorijos kieme vertėtų atkreipti dėmesį į memorialinę matematiko ir astronomo Martyno Počobuto (g. 1728 m.) lentą, virš kurios patalpintas Počobutų giminės herbas – šarvuota kalaviją laikanti ranka. Savo giminės herbą, vadinamą Mažuoju Vyčiu, Martyno Počobuto protėvis gavo kartu su bajoro titulu iš Žygimanto I Senojo rankų. Pats herbas taip pat gali turėti nemažai spalvinių bei detalizacijos variantų. Dažniausiai kardą laikanti ranka vaizduojama išnyranti iš debesų, kas galėtų simboliškai sietis su tam tikrais „Dievo rankos“, „dieviškos pagalbos“ vaizdiniais. Panašus heraldinis motyvas sutinkamas ir kitur Europoje.
Išėjus iš VU kiemelių ir pakilus Universiteto gatve prieisime Bžostovskių rūmų kompleksą (Universiteto g. 2). Nors šie rūmai ir vadinami Bžostovskių vardu, tačiau tam tikrą laiką priklausė Nagurskiams, todėl virš pagrindinės arkos galima pasigrožėti mums jau pažįstamu Nagurskių giminės herbu su pasaga ir strėle, o ne tradiciniu Bžostovskių herbu su balnakilpe.
Šalimais esančiame Observatorijos kieme vertėtų atkreipti dėmesį į memorialinę matematiko ir astronomo Martyno Počobuto (g. 1728 m.) lentą, virš kurios patalpintas Počobutų giminės herbas – šarvuota kalaviją laikanti ranka. Savo giminės herbą, vadinamą Mažuoju Vyčiu, Martyno Počobuto protėvis gavo kartu su bajoro titulu iš Žygimanto I Senojo rankų. Pats herbas taip pat gali turėti nemažai spalvinių bei detalizacijos variantų. Dažniausiai kardą laikanti ranka vaizduojama išnyranti iš debesų, kas galėtų simboliškai sietis su tam tikrais „Dievo rankos“, „dieviškos pagalbos“ vaizdiniais. Panašus heraldinis motyvas sutinkamas ir kitur Europoje.
Išėjus iš VU kiemelių ir pakilus Universiteto gatve prieisime Bžostovskių rūmų kompleksą (Universiteto g. 2). Nors šie rūmai ir vadinami Bžostovskių vardu, tačiau tam tikrą laiką priklausė Nagurskiams, todėl virš pagrindinės arkos galima pasigrožėti mums jau pažįstamu Nagurskių giminės herbu su pasaga ir strėle, o ne tradiciniu Bžostovskių herbu su balnakilpe.
Dominikonų gatvė
Dominikonų gatvėje stūkso Šv. Dvasios (Dominikonų) bažnyčia su
didžiuliu ketvirčiuotu Žečpospolitos herbu virš pagrindinio portalo.
Lenkiški ereliai su karūnomis išsidėstę viršutinės dalies kairėje ir
apatinės dalies dešinėje, o lietuviškas Vytis be skydo – apatinės dalies
kairėje ir viršutinės dalies dešinėje. Herbo centre – gana savotiškai
pavaizduotas dinastinis Vazų herbas su horizontalia špaga.
Ne mažiau įdomi ir paslaptinga figūra pavaizduota herbo apačioje. Tai -
viena iš vienuolių dominikonų ordino emblemų – šuo su deglu nasruose.
Sena legenda pasakoja, kad kūdikio besilaukianti šv. Dominyko motina
susapnavo sapną, kuriame ji pagimdė liepsnojantį deglą įsikandusį šunį.
Sapnas
turėjo reikšti, kad būsimas šventasis skelbs ugningą dieviškąjį žodį,
kaip ištikimas šuo laikysis tikėjimo priesakų bei pasiaukojamai gins
Bažnyčią. Įdomu tai, kad neretai ikonografijoje šalia šv. Dominyko
vaizduojamas šuo su deglu nasruose, o pats dominikonų pavadinimas
kartais neoficialiai verčiamas kaip „Viešpaties šunys“ (lot. Domini
canes).
Vilniaus gatvė, Pranciškonų gatvė
Iš Dominikonų gatvės pasukam link Šv. Kotrynos bažnyčios Vilniaus
gatvėje. Neseniai restauruotame fasade dėmesį iškart patraukia auksuoti
herbai – dvigubas kryžius virš pagrindinio portalo bei heraldinė
fundatorių Pacų lelija kiek aukščiau.
Dvigubas kryžius, kurio viršutinis skersinis kiek trumpesnis už apatinį, patalpintas ovalo formos skyde gana karingos, bet tiems laikams visiškai įprastos heraldinės kompozicijos centre. Kyšančiose vėliavose vėl nesunkiai įžiūrimi Vyčio ir erelio simboliai. Pacų giminės herbas puikuojasi virš šios šventovės globėjų – šv. Benedikto ir šv. Kotrynos statulų. Prie Šv. Kotrynos bažnyčios šliejasi ir buvusio moterų-benediktinių vienuolyno pastatas, virš kurio puošnių durų galime pamatyti maltietišką kryžių.
Priešais S.Moniuškos skverą yra kitas įdomus eklektiškas pastatas – dabartiniai Mokytojų namai (Vilniaus g. 39/6). Būtent čia 1904 m. Petras Vileišis išspausdino pirmąjį lietuvišką dienraštį „Vilniaus žinios“.
Dvigubas kryžius, kurio viršutinis skersinis kiek trumpesnis už apatinį, patalpintas ovalo formos skyde gana karingos, bet tiems laikams visiškai įprastos heraldinės kompozicijos centre. Kyšančiose vėliavose vėl nesunkiai įžiūrimi Vyčio ir erelio simboliai. Pacų giminės herbas puikuojasi virš šios šventovės globėjų – šv. Benedikto ir šv. Kotrynos statulų. Prie Šv. Kotrynos bažnyčios šliejasi ir buvusio moterų-benediktinių vienuolyno pastatas, virš kurio puošnių durų galime pamatyti maltietišką kryžių.
Priešais S.Moniuškos skverą yra kitas įdomus eklektiškas pastatas – dabartiniai Mokytojų namai (Vilniaus g. 39/6). Būtent čia 1904 m. Petras Vileišis išspausdino pirmąjį lietuvišką dienraštį „Vilniaus žinios“.
Nors pastatas statytas cariniais laikais XIX a.
pabaigoje, jo frontone įžiūrimas gana keistas, senovinis Nalenčės (lenk.
Nałęcz) herbas, kuriame pavaizduota susukta medžiagos skiautė į mazgą
surištais ir į skirtingas puses nukreiptais galais. Virš heraldinio
šalmo matyti du šakoti elnio ragai, o tarp jų – jaunos merginos figūra
balta skarele aprišta kakta. Lygiai tokį patį, tik kur kas didesnį herbą
galime pamatyti Vilniuje, Pylimo g. 4.
XVI a. užrašyta herbo atsiradimo legenda byloja apie pirmus krikščionybės lenkų žemėse žingsnius, kai tuometinis valdovas savo rankomis krikštijo jam ne visada norinčius paklusti pavaldinius. Priėmusiems krikštą buvo žadamos naujos žemės bei kitokios gėrybės, o tikėjimo simboliu tapo baltos medžiagos skraistė, kuria valdovas aprišdavo atsivertusiųjų kaktas.
XVI a. užrašyta herbo atsiradimo legenda byloja apie pirmus krikščionybės lenkų žemėse žingsnius, kai tuometinis valdovas savo rankomis krikštijo jam ne visada norinčius paklusti pavaldinius. Priėmusiems krikštą buvo žadamos naujos žemės bei kitokios gėrybės, o tikėjimo simboliu tapo baltos medžiagos skraistė, kuria valdovas aprišdavo atsivertusiųjų kaktas.
Yra ir kitų, vėlesnių šio herbo
atsiradimo legendų, tačiau be jokios abejonės Nalenčė – vienas seniausių
herbų, pirmą kartą pavaizduotas antspaude 1293 m., o aprašytas – 1398
metais.
Tarp praėjusių amžių heraldikos
tyrinėtojų būta nuomonių, kad pats herbas su susuktos medžiagos motyvu
galėjęs kilti nuo pintų žabų ar šiaudų vainiko, kuriuos kaip vėliavą
naudojo senosios pagonių gentys. Kiti tvirtino, kad ženklas kilo iš
senųjų runų simbolių ar panašių archajiškų ženklų. Herbo pavadinimo
etimologija buvo siejama tai su toponimu, tai su senoviniu, užrištą
skarą reiškiančiu žodžiu, tai su veiksmažodžiu „lenkti“. Į Lietuvą šis
herbas atkeliavo per Horodlės uniją.
Iš
Vilniaus gatvės keliaujame į paskutinį mūsų heraldinės ekskursijos po
sostinės senamiestį tašką Trakų gatvėje, tačiau pakeliui neprošal būtų
trumpam sustoti ties Pranciškonų gatvės atsišakojimu bei žvilgtelėti į
vienos seniausių mieste Pranciškonų bažnyčios bokšte mums jau pažįstamą
Vartų herbą.
Trakų gatvė
Pačioje
Trakų gatvės pabaigoje (prie sankirtos su Pylimo gatve) prieiname du
pastatus – Tiškevičių rūmus su giminės herbu Leliva (lenk. Leliwa)
frontone ir priešais esančius Umiastovskių rūmus su dviem herbais, iš
kurių vienas, pavadinimu Roch III, priklausė patiems Umiastovskiams, o
kitas - kombinuotas aštuonių herbų junginys, matomai vaizduojantis visas
genealogines bajorų peripetijas, priskiriamas Sadovskių giminei.
Didikai Tiškevičiai tikriausiai yra viena iš garsesnių LDK giminių,
kurios herbe vaizduota geltona šešiakampė žvaigždė virš ragais į viršų
nukreipto pusmėnulio. Viduramžių istorikas Janas Dlugošas Lelivos herbą
yra aprašęs taip: „Leliva - išlenktas mėnuo su geltona žvaigžde per
vidurį mėlyname dugne“.
Iki šiol niekas
negali užtikrintai nustatyti šio herbo siužeto kilmės, kadangi dermėje
su žvaigžde pusmėnulio simbolika aptinkama daugelio Europos šalių
heraldikoje.
Romantinė herbo kilmės legenda
pasakoja, kad herbas buvo suteiktas lenkų riteriams, sumušusiems priešą
šviečiant mėnuliui Boleslovo V Gėdingojo laikais, tačiau minėtasis J.
Dlugošas ne kartą tvirtino Lelivos herbą atkeliavus į Lenkiją iš vokiškų
žemių. Kiti istorikai su tuo nesutinka, tačiau nepaisant to beveik
vieningai sutariama, kad herbo pavadinimas yra grynai slaviškas.
Pirmą kartą Lelivos herbas pavaizduotas antspaude 1324 metais, o
aprašytas – 1399-aisiais. Žinoma, kad Horodlės unijos metu pusmėnulio ir
žvaigždės herbą gavo Vilniaus vaivada Manvydas.
Kaimynystėje įsikūrę Umiastovskiai turėjo sąvąjį simbolį – heraldinę
leliją ant trijų laiptelių, kuri žinovų yra laikoma herbo su kolona
atmaina. Toks herbas pakabintas ant Umiastovskių rūmų frontono dešiniau
pirmojo, kombinuoto Sadovskių herbo. Manoma, kad klasikinio herbo
pavadinimas Roch yra kilęs iš senųjų indų rokh, kas reiškė bokštelį ant
kovos dramblio nugaros, todėl kai kada šiuo pavadinimu vadinta šachmatų
figūra – bokštas.
Pasak legendos, pirmasis herbą su kolona įgijo teisę nešioti riteris, lemtingu bokšto ėjimu išlošęs šachmatų partiją prieš Mazovijos kunigaikštį. Pastarasis, sužavėtas savo pavaldinio protu, suteikė jam teisę į nuosavą herbą. Tiesa, nėra visiškai aišku kaip ir kodėl klasikinė kolona evoliucionavo į Umiastovskių leliją ant trijų pakopų. Įdomumo dėlei galima pasakyti, kad identišką Umiastovskiams herbą turėjo ir žymusis sukilimų prieš carinę Rusiją vadovas Tadas Kosciuška.
Pasak legendos, pirmasis herbą su kolona įgijo teisę nešioti riteris, lemtingu bokšto ėjimu išlošęs šachmatų partiją prieš Mazovijos kunigaikštį. Pastarasis, sužavėtas savo pavaldinio protu, suteikė jam teisę į nuosavą herbą. Tiesa, nėra visiškai aišku kaip ir kodėl klasikinė kolona evoliucionavo į Umiastovskių leliją ant trijų pakopų. Įdomumo dėlei galima pasakyti, kad identišką Umiastovskiams herbą turėjo ir žymusis sukilimų prieš carinę Rusiją vadovas Tadas Kosciuška.
Šios
heraldinės ekskursijos pabaigai ant Trakų ir Pilies gatvių kampo galima
pasigrožėti 1973 metais sukurta Stanislovo Kuzmos skulptūra „Miesto
vartų sargybinis“, vaizduojančia šarvuotą karį su skydu ir ietimi.
Lietuvai atkūrus nepriklausomybę kadaise tuščią šio senamiesčio sargo
skydą papuošė Gediminaičių stulpai.
Vitalijus Michalovskis
Tikrai labia puikus ir vertingas ,labia rimtai ir atsakingai parašytas straipsnis.Priskirtinas rimtam atliktam Tyrimui..
AtsakytiPanaikintiStraipsnis toks, kad pagal jį vadovėlis galėtų būti rašomas. Bravo autoriui. Likau sužavėtas perskaitęs Jūsų straipsnį.
AtsakytiPanaikintiPagarba autoriui. Sėkmės
AtsakytiPanaikintiKiek daug įdomaus dar nežinojome apie savo mylimą Vilnių! Didžiulis DĖKUI autoriui Reikia tikėtis, kad jaunimas ims daugiau domėtis savo miesto ir kašto kultūros istorija.
AtsakytiPanaikintio ar Tamstai neteko aptikti kokių daugmaž patikimų žinių apie tą itin "karališkai" išrodantį herbą, puošiantį Sulistrovskių rūmų frontoną? -- pagarbiai -- Geistautas Gečiauskas
AtsakytiPanaikintiAčiū Jums už tokią puikią informaciją, nuostabias nuotraukas ir žinias.
AtsakytiPanaikinti