Subjektyvus tinklaraštis apie tai, kas sudomina...

2013 m. rugsėjo 17 d., antradienis

Amžinieji simboliai. Galvos kultas, kaukolė

(Straipsnis publikuotas "Šiaurės Atėnų" laikraštyje ir puslapyje).

Nors tu esi galva be smegenų, tačiau kokius didžius dalykus suvokia tas, kas įžvalgus būdamas nuolat apie tave galvoja.

LDK laikų epigrama iš laidotuvių kalbos

Kaukolė – tai laikui nepavaldus simbolis. Nebylusis perspėjimas „atsimink, kad mirsi“ ir amžinas filosofinis klausimas „kas aš esu ir kuo aš tapsiu?“ Vieniems tai – grėsmė, mirtis, pabaiga, kitiems – tvirto tikėjimo amžinybe ženklas. Tai ką gi gali papasakoti mums kaukolės – šio be galo archajiško simbolio – atvaizdas, žinomas daugelyje pasaulio kultūrų? Šiame rašinyje apsistokime ties europietiškomis.

Psichologai seniai atkreipė dėmesį į tai, kad nužvelgdamas žmogaus griaučius stebintysis nevalingai ilgėliau stabteli ties kaukole, nes kaukolė yra būtent tai, kas pirmučiausia mums kužda apie „žmogiškąją palaikų prigimtį“, sąlygoja tam tikrą psichologinį susitapatinimą per savo paties neišvengiamos mirties nuojautą ir verčia ieškoti atsakymų į egzistencinį klausimą „o kas toliau?“

Būtent kaukolė tapo tuo bene labiausiai su mirties išgyvenimais susijusiu simboliu, jos vaizdinys visuomet buvo glaudžiai susipynęs su religiniais motyvais, įsitvirtino senajame vaizduojamajame mene ir netgi dažnai aptinkamas šiuolaikiniame pasaulyje (nuo nuodingas medžiagas žyminčių įspėjamųjų užrašų iki madingų papuošalų su kaukolės atvaizdu).

Tyrinėjant bendrąją kaukolės simboliką dera pasakyti, kad neretai šis simbolis yra labai giminiškas nuo kūno atskirtos galvos vaizdiniui, kuris savo ruožtu kyla iš pačių giliausių ir paslaptingiausių mitologinių, religinių, kultūrinių klodų.

Rusijos istorikė Marija Mednikova knygoje apie trepanaciją (kaukolės atvėrimo operaciją) Senajame Pasaulyje rašo, kad tam tikros galvos kulto užuomazgos galėjo būti žinomos net Moravijos kromanjoniečiams. Kai kurios kaukolės tarytum sąmoningai perdirbtos į primityvias taures, o keraminės antropomorfinės figūrėlės aptinkamos be galvų (jos būdavo tyčia nulaužiamos).

Europoje randama ir šlifuotų žmogaus kaukolės plokštelių fragmentų, kurių amžius – ne mažesnis kaip 8 000 metų. Kai kurių kraštai dailiai apvalinti, o pačios plokštelės pragręžtos, kas tikriausiai nurodo kultinę jų paskirtį. Tai galėjo būti pirmykščiai apsauginiai amuletai ar tiesiog primityvūs papuošalai, jų randama neolitinėse gyvenvietėse dabartinės Austrijos, Vengrijos, Čekijos, Bulgarijos ir kitų valstybių teritorijose.

Galima drąsiai teigti, kad apie šiuos archajiškiausius tikėjimus nežinoma beveik nieko, tačiau apie ypatingą galvos kultą byloja ne tik rasti iš žmogaus kaukolės pagaminti amuletai, bet ir Mednikovos aprašyti ritualinės trepanacijos atvejai, po kurių dalis operuojamųjų ne tik nenumirdavo, bet ir, tikėtina, visiškai pagydavo (tai liudija prigijusios kaulų plokštelės). Daugybės mokslininkų surinkta medžiaga rodo, kad ankstyviausios galvos kulto ištakos siekia neatmenamus laikus, tačiau daugiau informacijos mus pasiekia iš kiek vėlesnių amžių.

Erų sandūroje tarp pagoniškų Europos genčių nukirsta galva, nesvarbu – priešo ar draugo, buvo laikoma galingu instrumentu, turinčiu magišką jėgą. Tai buvo tarsi indas, kuriame išlieka buvusio „galvos nešiotojo“ gyvybinė jėga, intelektas ir išmintis. Neretai viešas nukirstų priešo galvų demonstravimas galėjo būti prilyginamas tam tikram psichologiniam ginklui, nugalėtojo triumfui ir tikriausiai vertintas kaip savotiškas religinis aktas. Pavyzdžiui, imperatorių Julijaus Cezario ir Augusto laikų istorikas Diodoras Sicilietis (apie 90–21 m. pr. m. e.) apie keltų papročius rašo taip: „Jie nupjauna nužudytų priešų galvas ir kabina savo žirgams po kaklais.“ Tikriausiai toks atgrasus paprotys turėjo paniškai veikti priešus ir įkvėpti pačius keltus. Vargu ar Diodoro pasakojimas gali būti laikomas labai hiperbolizuotu, ypatingą keltų dėmesį priešų galvoms mini ir Strabonas, Titas Livijus, kiti autoriai. Pasak jų, nugalėtųjų galvas keltai atskirdavo nuo kūnų ir gabendavo į savo šventyklas ar prikaldavo prie namų sienų. Kaip savotiškas magiškas atributas, keltams galva buvo susijusi su pomirtiniu pasauliu, todėl tariamas jos galias buvo stengiamasi patraukti savo pusėn. Tam patvirtinimą randame airių legendose, kuriose didvyris skelbia apie savo žygdarbius demonstruodamas nukirstas „stebuklingas“ priešų galvas. Strabonas teigia, kad su keltais nuolat kariaujantys romėnai iš visų jėgų stengėsi išguiti galvų medžioklės paprotį, tačiau tai padaryti buvo ne taip paprasta.

Tarp senųjų germanų galvos kultas nepasiekė tokių mastų, tačiau ir čia egzistavo savos tradicijos. Langobardų istorikas ir vienuolis Paulius Diakonas (apie 720–apie 799) aprašo savo genties karalių Alboiną, kuris pasidarė taurę iš nugalėtų gepidų genties valdovo Kunimundo galvos. Alboinas paėmė į žmonas Kunimundo dukterį Rozamundą ir, norėdamas ją pažeminti, neva privertė gerti iš tėvo kaukolės. Rozamunda pasijuto smarkiai įžeista, todėl pakurstė Alboino žmones jį nužudyti, tai ir buvo padaryta.

Kad senieji germanai gamindavosi taures iš savo priešų kaukolių, liudija ne vienas šaltinis. Žymus vokiečių tautosakos rinkėjas ir mitologijos tyrinėtojas Jacobas Grimmas (1785–1863) rašė, kad tik kilmingų priešų kaukolės buvo naudojamos kaip taurės, iš kurių buvo geriama ypatingų puotų ir švenčių metu. Skamba beveik neįtikėtinai, tačiau gerti iš tokios kaukolės buvo laikoma garbe ir ypatinga, toli gražu ne kiekvienam, o tik kovose pasižymėjusiems genties vyrams suteikta malone.

„Prūsijos kronikos“ autorius Simonas Grunau (apie 1470–apie 1531) teigė, kad vienu iš prūsų požemio dievo Patulo ženklų buvo žmogaus kaukolė. Grunau raštai vertinami labai prieštaringai ir manoma, kad juose yra didelė dalis autoriaus išmonės, tačiau pats kaukolės siejimas su mirtimi ir požemio pasauliu tarp senųjų baltų tikriausiai yra visai galimas ir logiškas.

Žinomi ir senųjų baltų įvykdyti galvos nukirsdinimo atvejai. Būtent taip žuvo krikščionių misionieriai šv. Adalbertas Vaitiekus (997) ir šv. Brunonas Kverfurtietis (1009). Pasakojama, kad Adalberto galvą prūsai pamovė ant mieto, o Brunono galva, pasak vieno iš šaltinių, buvo įmesta į upę. Nežinia, ar baltai teikė nužudytų priešų galvoms ir kaukolėms kokią ypatingą simbolinę prasmę (arba bent jau pačiam galvos nukirtimui), tačiau, turint omeny senųjų kaimyninių kilčių praktikas, toks teiginys neturėtų labai stebinti.

Europos tautų legendose išminčių ir neįprastomis savybėmis pasižyminčių būtybių galvos išsaugo savo gebėjimus ir būdamos atskirtos nuo kūno. Pavyzdžiui, nukirsta gorgonės Medūzos galva savo stingdančiu žvilgsniu galėjo paversti visus į ją pažvelgusius akmeniu. Šis epizodas tikriausiai siejasi su senaisiais tikėjimais negera akimi, nužiūrėjimais ir pan. Tačiau ne visos nuo kūno atskirtos galvos buvo naudojamos piktam. Skandinavų „Edose“ aprašomas milžinas Mimiras, kuris saugojo išminties šaltinį. Kai Mimiras buvo nužudytas, jo galva pateko į vyriausiojo dievo Odino rankas, šis tardavosi su milžino galva ir gavo iš jos daugybę protingų patarimų: „Tuomet Mimiro galva tarė išminties žodį ir tiesą pasakė“ (Sigdrivos giesmė).

Graikų legendų personažas Orfėjas buvo suplėšytas į gabalus menadžių – dievo Dioniso palydovių. Įvairūs mitai skirtingai aiškina tokio jų poelgio priežastis, tačiau nukirsta Orfėjo galva plaukė upėmis ir jūromis, kol ją išgriebė Lesbo salos gyventojai. Pasakojama, kad saloje Orfėjo galva pranašavo ir darė kitus stebuklus. Grimmas užsimena ir apie viduramžiais paplitusį tikėjimą šventųjų kaukolių gydomosiomis savybėmis. Pavyzdžiui, jis rašo, kad Tryro miesto vienuoliai gydė karščiuojančius ligonius girdydami iš sidabru puoštos šv. Teodulfo kaukolės. Tai, be jokios abejonės, grynai pagoniškas paprotys, kažkokiu neįtikėtinu būdu išlikęs ir krikščioniškoje viduramžių aplinkoje.

Galvos sąsajas su gyvybe įrodo ir teisminės mūsų dienų sąvokos, tokios kaip juridinė formuluotė „iki gyvos galvos“.

Žmogus gyvas tol, kol „gyva“ jo galva, todėl posakiai „padėti galvą“, „prarasti galvą“ dažnai reiškia vienokiais ar kitokiais būdais ištikusią mirtį. Galvos nukirtimo tradicija Europos teisminėje praktikoje skaičiavo ne vieną tūkstantį metų ir savo ištakomis gali būti taip pat ritualinės kilmės. Beje, buvo manoma, kad tai gana neskausminga ir efektyvi bausmė, kuri neretai laikyta netgi savotiškai garbinga, nes taip dažniausiai bausti kilmingi žmonės (nekilmingi paprastai kariami ar kitaip nužudomi). Išradus giljotiną, nukirsdinimas prarado „garbingos bausmės“ statusą.

Neatsiejamas baigiamasis daugelio viduramžiškų nukirsdinimo bausmių ritualas – atskirtos nuo kūno galvos demonstravimas susirinkusiesiems. Tai buvo tarsi patvirtinimas, kad nusikaltėlis tikrai nebegyvas. Iš esmės toks žmogaus kūno dalių atskyrimas gali tiesiogiai sietis su senaisiais religiniais prietarais, kad dirbtinai atskirtos žmogaus kūno dalys (pomirtiniame pasaulyje ar Paskutinio teismo dieną) neras kelio atgal, „viena pas kitą“. Tokia bausmė tarsi užkerta kelią prisikelti ir atgauti savąją sielą. Pavyzdžiui, viduramžių Anglijoje ketvirčiuoto nusikaltėlio kūno dalis išvežiodavo „į visas keturias pasaulio puses“, kurį laiką demonstruodavo viešai, o paskui sudegindavo ar paskandindavo pelkėje.

Taigi, ilgus amžius su galva ir žmogaus kaukole susiję prietarai ir vaizdiniai keliavo iš kartos į kartą nepaisydami nei kultūrų, nei valstybių sienų, nei religinių sistemų. Iš senųjų pagoniškų laikų atkeliavusi kaukolės simbolika rado savo nišą ir krikščioniškoje tradicijoje.

Viena svarbiausių ir švenčiausių Čekijos valstybės relikvijų – šv. Vaclovo (apie 907–935) kaukolė. Pasakojama, kad nuo pat mažumės būsimasis Bohemijos kunigaikštis Vaclovas buvo auklėjamas krikščioniška dvasia ir tapo uoliu kataliku. Savo krašte jis bandė įtvirtinti krikščionišką tikėjimą ir tuo sukėlė prieš save pagonybę išpažįstančius giminaičius, įskaitant savo jaunesnįjį brolį Boleslovą. Puotos metu Boleslovas užpuolė ir nužudė Vaclovą. Ilgainiui jis buvo paskelbtas Čekijos globėju ir šventuoju kankiniu. Kiekvienais metais Šv. Vaclovo dieną (rugsėjo 28-ąją) buvusio kunigaikščio kaukolė iškilmingai nešama miesto gatvėmis, tikima stebuklinga jos galia. Šv. Vaclovo kaukolė yra ne vienintelė pripažinta tokio pobūdžio relikvija Europoje.

Kadaise kalnų apsuptame Austrijos Halštato miestelyje gimė keista tradicija – iškasti mirusiųjų kaukoles, rašyti ant jų velionių vardus ir pavardes ir saugoti jas vietinės koplyčios rūsiuose. Ši senovinė tradicija gimė iš būtinybės – tarp ežero ir kalnų suspausto miestelio gyventojams nuolat trūko kapinių žemės, todėl praėjus keliasdešimt metų po palaidojimo palaikai buvo iškasami, kaukolė džiovinama ir balinama saulėje, ant jos užrašomas velionio vardas, gimimo ir mirties datos, paišomas kryžius. Manoma, kad užrašais puošti kaukoles pradėta apie 1700 m. Iš pradžių jie buvo tik juodos spalvos, tačiau vėliau tapo spalvingesni, kaukoles pradėta marginti ąžuolų lapų, gėlių motyvais. Į atsilaisvinusią kapinių vietą buvo laidojami kiti. Įdomu tai, kad netoli Halštato aptiktas itin senas ir turtingas keltų kapinynas. Tų pačių keltų, kuriems galvos kultas buvo ypač stiprus…

Čekijos Sedleco gyvenvietėje, kuri dabar tapo Kutna Horos miesto dalimi, stūkso katalikiška koplyčia – Sedleco osuarijus, čekiškai vadinamas Kostnica. Ši koplyčia įdomi tuo, kad joje daugybė interjero detalių pagaminta iš kadaise šioje vietoje palaidotų žmonių kaulų ir kaukolių. Prieš daug amžių Sedleco kapinėse vietos abatas išpylė maišą šventos žemės iš Palestinos. Žinia apie tai pasklido toli už krašto ribų, todėl čia troško būti palaidoti daugybė žmonių. Prie kapinių plėtros prisidėjo maro epidemija ir karai, tad vietos jose visiems neužteko. XV a. pradžioje kapinėse pastatyta gotikinė koplyčia, joje buvo saugomi statybos metu iškasti kaulai ir kaulai tų, kurie turėjo atlaisvinti savo amžino poilsio vietą neseniai mirusiems. XIX a. pabaigoje vietos didikai pasamdė nagingą medžio drožėją Františeką Rintą, kad tas deramai sutvarkytų kaulų ir kaukolių krūvas. Iš žmonių palaikų menininkas sukūrė koplyčios interjerą: sietynus, herbus ir skulptūras, tarytum bylojančius, kad netgi tai, kas, atrodytų, laikina, gali praversti amžinajam menui ir Dievo garbei.

Europos mene kaukolės simbolis gana dažnas ir prasminės jo reikšmės paprastai koncentruojasi į filosofinį gyvenimo ir mirties santykio aspektą. Visų pirma tai – mistinis ženklas gyviesiems ir nuolatinis priminimas, kad kiekvienas yra mirtingas. Taigi, viena vertus, kaukolė yra kiekvieno iš mūsų laikinumo ir materijos, iš kurios padarytas kūnas, trapumo simbolis. Kita vertus, buvo suvokiama ir tai, kad kaukolė, kaip ir visas kūnas, tėra viso labo laikina sielos buveinė. Senosiose Anglijos kapinėse neretai galima pamatyti sparnuotos kaukolės simbolį, kuris reiškia sielos išsivadavimą iš laikinų kūno gniaužtų. Tokia pačia simbolika papuošta ir Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčia. Taigi, kaukolės atvaizdas gali reikšti ir sielos triumfą prieš materiją, kiti jame įžvelgė žemiškų žmogaus galimybių ribotumą erdvėje ir laike, priešpriešindami pastarąjį ribotumą dieviškam beribiškumui.

Neretai kaukolė laikoma išminčių ir asketų atributu, primenančiu apie trumpą gyvenimo kelią ir padedančiu susikoncentruoti į egzistencinius būties ir tikėjimo klausimus. Būtent taip interpretuojamas 1521 m. Albrechto Dürerio paveikslas „Šv. Jeremijas“, kuriame šventasis vieną ranką laiko padėjęs ant kaukolės, o kita parėmęs savo galvą. Čia filosofas tarytum suvokia savo mirtingumą, tačiau supranta ir tai, kad tvirtas tikėjimas prikels jo sielą naujam gyvenimui.

Krikščioniškoje ikonografijoje kaukolė po nukryžiuoto Kristaus kojomis dažnai vadinama Adomo galva. Ant kaukolės laša Kristaus kraujas, tuo lyg išganydamas patį Adomą ir visus jo palikuonis, tai yra žmoniją. Šis motyvas buvo gana dažnas religine tematika tapiusių praeities dailininkų darbuose.

Tad krikščioniškoje tradicijoje kaukolė tuo pat metu simbolizavo tam tikroje tikėjimo pilnatvėje susijungiančių priešybių visumą, kai atgrasusis mirties simbolis tampa vilties ir naujo gyvenimo simboliu, o kažko pabaiga – tarytum vartais į naują pradžią. Atmetus grynai religinį kontekstą, šioje simbolikoje galima atrasti ir daug senųjų „pagoniškų“ prasmių. Masonai kaukolės su sukryžiuotais kaulais simbolį naudojo įšventinimo – simbolinės mirties ir simbolinio prisikėlimo – apeigose.

Lietuvoje kaukolės su sukryžiuotais kaulais simbolika aptinkama išoriniuose bažnyčių fasaduose ir interjere, ant memorialinių lentų ir antkapių. Pavyzdžiui, Vilniuje kaukolės atvaizdą galima išvysti Pilies gatvėje ant memorialinės didikų Chreptavičių lentos, įmūrytos užpakalinėje Šv. Jonų bažnyčios sienoje. Vyresni žmonės tikriausiai prisimena ir lietuviškose kaimo parapijose seniau ne taip jau retai naudotas juodas laidotuvių vėliavas su išsiuvinėtomis baltomis kaukolėmis.

Kaukolės su sukryžiuotais kaulais simbolį dažnai naudojo ir naudoja įvairių šalių kariniai daliniai, nors šiame kontekste ji neretai ir visai be reikalo siejama vien su nacistine simbolika ir SS. Vokiškoje karinėje tradicijoje kaukolės simbolis žinotas gana seniai, o naciai jį tik perėmė. XVIII a. kaukolė tapo elitinių husarų pulkų emblema, o dar vėliau ją pradėjo naudoti prieš Napoleoną kovoję vadinamojo Juodojo būrio kariai. Kaip skiriamasis tam tikrų kariuomenės dalinių ženklas kaukolė naudota Britanijos ir Rusijos imperijose. 1830–1831 m. sukilimo prieš carinę valdžią Lietuvoje metu Ašmenos apylinkėse iš vietos bajorų kilęs Juozapas Zenkavičius organizavo desperatais („neturinčiais ko prarasti“, „pasiryžusiais viskam“) vadinamą raitų sukilėlių būrį, kuris išsiskyrė savo juodais mundurais su išsiuvinėtomis baltomis kaukolėmis ir kaulais. Vėliau Zenkavičiaus būrys susijungė su kitais dabartinės Lietuvos teritorijoje veikusiais sukilėlių būriais.

Kaukolės simbolika nesvetima ir daugeliui įvairių šalių kariuomenės dalinių mūsų laikais. Jos reikšmė aiškinta įvairiai. Psichologijos požiūriu kaukolės atvaizdas gali veikti gniuždančiai, kadangi siejamas su mirtimi, negailestingumu ir griovimu. Vokiškoje karinėje tradicijoje kaukolė simbolizavo mistinę karo ir mirties vienybę mūšio lauke, kaip ir tai, kad karys pasiryžęs paaukoti gyvybę kovoje dėl bendro tikslo. Dažnai kaukolės simbolį naudojantys junginiai buvo laikomi elitiniais, bebaimiais, netgi fanatiškais. Pernelyg nevertinančiais nei savo, nei priešo gyvybės. Iš čia ir atitinkami istoriniai jų pavadinimai: Mirusios galvos husarai (vok. Totenkopfhusaren), Juodasis būrys (vok. Schwarze Schar), Mirtį nešantis pulkas (rus. Смертоносный полк) ir kt. Neretai niūrioji simbolika puikavosi ir ant šių dalinių vėliavų kartu su kokiu nors ryžtingu devizu ar religiniu užrašu. Kaip rodo istorija, mirties, karo ir kariavimo simbolika glaudžiai susijusi tarpusavyje nuo pačių seniausių laikų.

Iš priešistorinių, kartais pačių barbariškiausių ir primityviausių galvos kultų išsivysčiusi kaukolės simbolika keliavo per amžius ir ištisas epochas išlaikydama pirmines savo sąsajas su mirtimi, paslaptinga magiška galia ir atgimimu. Maža tokių simbolinių vaizdinių, kurie būtų gimę pačiame žmonijos priešaušryje. Kaukolės arba nuo kūno atskirtos galvos motyvas apipintas daugybe mitų, legendų ir įvairiausių interpretacijų. Amžinasis simbolis, kuris nelyginant paslaptingas galvosūkis nepraranda populiarumo ir mūsų laikais.


Vitalijus Michalovskis

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą