
Ši
apybraiža skirta gyvūnui, gyvenančiam mūsų kaimynystėje nuo
neatmenamų laikų. Tai – šernas – tiesioginis
žmogaus prijaukintų kiaulių protėvis, kurio gyvenamasis arealas
kažkada driekėsi per visą centrinės ir pietų Eurazijos juostą –
nuo Vakarų Europos iki tolimiausio Sibiro. Šiandien šernus irgi
galima daug kur sutikti, tačiau, pavyzdžiui, Anglijoje ir kai
kuriose kituose Vakarų Europos kraštuose jie buvo visiškai
išnaikinti. Tam tikrais istoriniais tarpsniais šernai buvo išstumti
iš daugelio žemyno sričių, tačiau šie atkaklūs gyviai linkę
greitai atsikovoti prarastas teritorijas.
Lyginant
su namine kiaule, šernas pasižymi trumpesniu, bet „plokštesniu“
kūnu, masyvia priekine dalimi, trumpu ir raumeningu kaklu, ilgesniu
snukiu bei aštriomis iltimis. Suaugęs šernas gali sverti nuo 150
iki 300 kg, o tam tikrais atvejais ir dar daugiau. Visą tai šerną
daro nors palyginti nedideliu, bet fiziškai stipriu, tarytum vien
tik kovai sutvertu gyviu. Psichinės ir fizinės šerno savybės
ganėtinai atitinka bendrą jo išvaizdą: jis juda kiek kerėpliškai,
bet yra greitas, jo rega nėra gera, bet užtat šernas puikiai girdi
ir užuodžia. Esant reikalui, jis puikiai plaukia ir gali įveikti
žymius nuotolius. Jis gali gyventi bandoje arba bastytis po miškus
vienišas. Priešingai daugiau ar mažiau įsivyravusiam stereotipui
apie šerno „bukumą“, jis yra gudrus, atsargus ir išradingas,
judrus bei labai galingas. Gindamas save ar savo palikuonis, šernas
gali tapti žiauriu, pasiaukojančiu ir neįtikėtinai ištvermingu.
Visa tai formuoja tam tikrą simbolinių „šerniškų“ savybių kompleksą, kuris daugiau ar mažiau pradeda atsispindėti Europos (ir ne tik Europos) tautų mitologijoje, simbolikoje, smulkiojoje tautosakoje, heraldikoje. Ir galbūt simboliniuose vaizdiniuose šernas yra ne toks „kilnus“ ar „paslaptingas“ kaip vilkas - jo girių kaimynas, tačiau nepaisant to – šis galingas ir protingas gyvis nusipelno pagarbos.
Visa tai formuoja tam tikrą simbolinių „šerniškų“ savybių kompleksą, kuris daugiau ar mažiau pradeda atsispindėti Europos (ir ne tik Europos) tautų mitologijoje, simbolikoje, smulkiojoje tautosakoje, heraldikoje. Ir galbūt simboliniuose vaizdiniuose šernas yra ne toks „kilnus“ ar „paslaptingas“ kaip vilkas - jo girių kaimynas, tačiau nepaisant to – šis galingas ir protingas gyvis nusipelno pagarbos.
Senųjų
Europos gyventojų išlikimas smarkiai priklausė nuo šernų
kaimynystės. Manoma, kad mezolito laikais 40-50% nuo visų žmogaus
laimikių medžioklėje sudarė šernai. Dabartinės Prancūzijos
teritorijoje rastos neolito epochos kapavietės, kuriuose aptikti
šerno ilčių bei dantų papuošalai, leidžia kelti prielaidas apie
šerno vaizdinio įsitvirtinimą pirmykštėje religinėje
pasaulėjautoje. Galima spėti, kad maždaug tuo pačiu metu atsirado
ir tikėjimai totemine gyvūnų-globėjų galia.
Senosiose
viso pasaulio bendruomenėse žmonėms dažnai buvo suteikiami su
gyvūnais susiję vardai. Dažniausiai šie vardai buvo siejami su
konkretaus žmogaus fizinėmis bei dvasinėmis savybėmis ar su jo
įnašu į bendruomenės gerovės kūrimą. Paprotys keisti
prigimtinį žmogaus vardą nauju (atlikus kokį nors žygdarbį ar
iniciacijos veiksmą), kaip manoma, remiasi į pačius žiliausius
laikus. Tik taip galima paaiškinti „žvėriškų“ vardų gausybę
visame Europos areale.

Medžioklėje
įgytos savybės puikiai praversdavo ir karuose. Stipriausi ir
šauniausi nešiodavo žvėries ilčių bei nagų papuošalus, o
vėliau pradėdavo vaizduoti toteminių žvėrių atvaizdus skyduose,
kas galėtų būti siejama su seniausių heraldinių simbolių
užuomazgomis.
Senojoje
Romoje šernų medžioklė tapo populiariu užsiėmimų dar prieš
mūsų erą, o medžioklės aprašymai romėnų literatūroje
sutinkami kur kas dažniau, nei graikiškoje. Būtent Romoje
medžioklė pradėta vertinti kaip pramoga, skatinanti fizinį
aktyvumą bei grūdinanti vyriškąjį būdą. Kartais įniršęs
šernas buvo tyčia vaikomas, tačiau nenužudomas. Tai padėdavo
jauniesiems romėnams žaibiškai įvertinti bet kokią padėtį,
išvengti žvėries atakos, trauktis ir vėl greitai pulti.
Viduramžių
Europoje šerno medžioklė virto kilmingųjų prerogatyva, kuri
turėjo padėti lavinti kovines pėsčio ar raito riterio savybes.
Ilgainiui atsirado net specialūs, išimtinai šernų medžioklei
skirti „šerniniai“ kalavijai bei „kiaulių“ ietys [1].
Šie ginklai buvo ypatingi ir skyrėsi nuo įprastų kalavijų ar
iečių.
Šernų medžioklė Senovės Romoje (IV a.)
Ko
gero, viduramžių feodalai labiau vertino patį medžioklės
procesą, jos teikiamus įgūdžius bei malonumus, nei įžvelgė
joje išgyvenimo būtinybę. Kartais šernas buvo užvaikomas
žirgais, o po to pribaigiamas durklo smūgiu nulipus nuo arklio.
Neretai medžioklei tyčia pasirenkamas poravimosi sezonas, kuomet
gyvūnai būna ypač agresyvūs. Ilgainiui medžioklė tampa paprastu
naikinimu - jos vis dažniau rengiamos su tikslu bet kokiais būdais
sumažinti šernų populiaciją. Žinoma atvejų kuomet stambus
feodalas iš savo vasalų reikalaudavo pristatyti tam tikrą
sumedžiotų šernų kojų skaičių. Visą tai liudija apie didžiulį
šernų skaičių to meto Europoje ir vis stiprėjančią kovą su
„kenkėjais“.
Šernų medžioklė viduramžių Europoje (XIV a.)
Po
prancūzų revoliucijos per Europą nusiritusios pilietinės riaušės
atvedė prie daugybės senųjų feodalinių privilegijų panaikinimo.
Medžioklės įstatymai buvo liberalizuoti, medžioti leista beveik
kiekvienam norinčiam, o tai sudavė didelį smūgį šernų
populiacijai. Tam dar labiau pasitarnavo ir šaunamojo ginklo
išradimas, galutinai desakralizavęs ir taip stipriai nustekentus
„garbingo medžiojimo“ principus. Į miško gyvūną pradėta
žvelgti vien tik kaip į mėsos gabalą ar piktybinį kenkėją,
kurį galima negailestingai žudyti bet kur ir bet kokiais būdais.
Nepaisant to, „šerniškos simbolikos“ pėdsakų Europoje liko ne
tiek jau mažai, tad apie tai ir pakalbėkime.
**
Komentarai ir paaiškinimai
[1] „Šerniniai“ kalavijai (vok. Schweinschwert) atsirado XV a. pabaigoje. Jie pasižymėjo durklo pavidalo geležte, pasibaigiančia plokščiu, smailėjančiu kastuvėlio formos praplatėjimu. Neretai geležtė turėjo kiaurinę skylę metaliniam skersiniui prakišti, kurio galai dažnai būdavo kiek atlenkti smaigalio link. Toks skersinis neleisdavo kalavijui pernelyg giliai įsmigti į šerną. Kalavijams buvo skirtos specialios makštys, kuriose buvo laikomi kiti medžiotojo įrankiai: mėsinėjimo peilis, yla, sausgyslėms atskirti, ir pan.
„Šerninės“ ietys (vok. Saufeder, angl. Boar spear) buvo ilgos (apie 2 m. ilgio), tvirtos, masyvios ir sunkios. Tokia ietis turėjo padėti nulaikyti persmeigtą šerną. „Šerninė“ ietis pasižymėjo ypač tvirtu ir plačiu antgaliu, bei kartais metaliniu skersiniu, neleidžiančiu giliai smigti, tačiau padedančiu išlaikyti tam tikrą distanciją nuo pavojingo žvėries.
„Šerninė“ ietis kartais vaizduojama heraldikoje. Pavyzdžiui, vokiškuose Šretstakeno, Kunroito, Hemhofeno
apskričių herbuose;
„Šerninės“ ietys (vok. Saufeder, angl. Boar spear) buvo ilgos (apie 2 m. ilgio), tvirtos, masyvios ir sunkios. Tokia ietis turėjo padėti nulaikyti persmeigtą šerną. „Šerninė“ ietis pasižymėjo ypač tvirtu ir plačiu antgaliu, bei kartais metaliniu skersiniu, neleidžiančiu giliai smigti, tačiau padedančiu išlaikyti tam tikrą distanciją nuo pavojingo žvėries.
„Šerninė“ ietis kartais vaizduojama heraldikoje. Pavyzdžiui, vokiškuose Šretstakeno, Kunroito, Hemhofeno
apskričių herbuose;
**
Senovės Graikija
Romėnų bareljefas, vaizduojantis mitinio Kalidono šerno medžioklę;
Senovės Graikija
Romėnų bareljefas, vaizduojantis mitinio Kalidono šerno medžioklę;
Senųjų
graikų mitologijoje yra keli ryškesni su šernu siejami epizodai.
Pirmasis – mitas apie gražuolį Adonį, kuris krito
į akį pačiai meilės deivei Afroditei. Literatūrinė šio mito
versija yra atpasakota Ovidijaus „Matamorfozėse“.
Pasak
legendos, Adonis buvo medžiotojas ir ištisas dienas praleisdavo
miškuose bei kalnuose medžiodamas elnius, kiškius bei kitus
smulkesnius gyvūnus. Deivė Afroditė dažnai keliaudavo kartu su
juo, tačiau kai jos nebūdavo šalia, Adoniui buvo griežtai liepta
nemedžioti šernų bei liūtų, kadangi tai užtrauks didelę
nelaimę. Kartą Adonio šunys aptiko didžiulį šerną ir pradėjo
jį persekioti. Apsidžiaugęs dideliu laimikiu Adonis pamiršo
mylimosios priesakus ir stojo su žvėrimi į kovą. Tačiau nežinojo
Adonis, kad šis piktas šernas buvo ne kas kitas, o pasivertęs
pavydusis Afroditės vyras – karo dievas Arėjas. Baisingas žvėris
savo iltimis mirtinai sužeidė Adonį, kurio kūną rado ir
apraudojo Afroditė. Legendoje sakoma, kad Dzeusas pasigailėjo
meilės deivės ir leido Adoniui kiekvienais metais sugrįžti į
gyvenimą iš mirusiųjų karalystės. Nuo to laiko Adonis pusę metų
praleidžia šiame, o pusę – kitame pasaulyje. Tokiu būdu Adonis
tarytum tampa pavasario ir amžinojo gamtos atgimimo personifikacija,
kaskart išgyvenanti savo naują gimimą ir simbolišką mirtį nuo
mitinio šerno ilčių.
Kitas
graikų mitas susijęs su legendiniu didvyriu Herakliu. Būdamas
Argolidės karaliaus Euristėjaus tarnyboje,
Heraklis privalėjo atlikti dvylika žygdarbių iš kurių vienas
buvo didžiulio šerno sutramdymas. Ant Erimanto kalno gyvenantis
žvėris nuolatos siaubė apylinkes bei galingomis savo iltimis žudė
žmones. Didvyriui Herakliui pavyko įbauginti šerną, įvytį į
snieguotą aukšto kalno viršukalnę, ten surišti ir gyvą atnešti
Euristėjui. Pamatęs šia pabaisą, Euristėjus pasislėpė
dideliame bronziniame inde ir liepė Herakliui nusikratyti laimikiu.
Trečias
senųjų graikų mitas pasakoja apie Kalidono šerno medžioklę,
kurioje dalyvavo narsiausi Graikijos didvyriai. Kalidono šerną
pagimdė baisioji pabaisa – Kromijono kiaulė. Didžiulį žvėrį
į Kalidono miestą pasiuntė kerštingoji graikų medžioklės deivė
Artemidė, kadangi aukas dievams atnašavęs miesto karalius Oinėjas
pamiršo išdidžiąją deivę.
Šernas
siaubė Kalidono apylinkes, žudė žmones ir niokojo pasėlius,
todėl karalius kreipėsi į visus Graikijos didvyrius, kad šie
padėtų pabaisą nugalabyti. Karžygiai užmušė šerną, tačiau
jo mirtis pasėjo nesantaiką tarp likusių gyvų medžiotojų bei
užtraukė ilgus karus tarp giminių. Pasakojama, kad šio šerno
iltys bei kailis kurį laiką buvo saugomi deivės Atėnės
šventykloje Tegėjoje, o vėliau žvėries iltys atiteko Romos
imperatoriui Oktavianui Augustui. Kalidono šerno medžioklės scena
buvo dažnai vaizduota antikos mene.
Heraklis atneša išsigandusiam Euristėjui Erimanto šerną / Kalidono šerno medžioklė
Šiuose
trijuose mitologiniuose pasakojimuose puikiai išreikštas
griaunamasis „šerniškos“ simbolikos aspektas. Čia šernas
tampa tarpusavyje besivaidijančių dievų įrankiu ar žmonėms
siųsta dievų bausme. Tačiau, kaip matyti iš pasakojimo apie
Adonį, patys dievai geba pasiversti šiuo nuožmių gyvūnu, kas
liudija neeilinį šerno statusą graikų mitologijoje. Tą
patvirtintų ir Homero „Iliadoje“ aprašyta legendinio graikų
didvyrio, Mikėnų karaliaus Agamemnono priesaika Dzeusui, kurios
metu buvo paaukotas šerniukas.
Kai
kurie graikų mitų interpretatoriai mano, kad mitologinę
medžiotojo kovą su šernu galima sieti su metų laikų kaita,
kuomet medžiotojas tarytum atspindi pozityvų, šviesųjį, o šernas
– negatyvų, tamsųjį, šaltą gamtos principą. Gamta
miršta su Adonio mirtimi (prasideda šaltasis metų laikotarpis),
tačiau atgimsta tada kai didvyriai įveikia tamsos ir žiemos
personifikaciją mitinio šerno pavidalu (prasideda šiltasis metų
laikotarpis).
Žinoma,
paviršutiniškame lygmenyje tokie mitai gali būti vertinami ir kaip
grynai etinė, moralinė šviesos ir tamsos, gėrio ir blogio kova,
tačiau visais laikais daugybei simbolikos tyrinėtojų visuomet
magėjo prisiliesti prie gelminių, paslaptingų mitologijos klodų.
Šernai
ir kiaulės taipogi buvo aukojamos graikų derlingumo bei
žemdirbystės deivei Demetrai. Žyniai sumaišydavo kiaulių mėsą
su grūdais ir dėdavo į vagą, tokiu būdu pradėdami ritualinį
arimą.
Homero
„Odisėjoje“ sakoma, kad būdamas vaiku Odisėjas buvo sužeistas
į koją šerno medžioklėje ir vėliau šis žvėries paliktas
randas padėjo žmonėms jį atpažinti.
**
Keltai
**
**
Keltų tradicijoje šernas, ko gero, buvo ir labiausiai dievams aukojamas gyvūnas be kurio neapsieidavo joks svarbesnis ritualas ar žymesnė puota. Kiauliena arba šerniena buvo laikoma mėgstamiausiu karalių ir dievų valgiu, kadangi tikėta, kad tokia mėsa suteikia jėgų antplūdį bei padaro žmogų laimingesniu. Kadangi šernas buvo siejamas su turtais bei jų apsauga, tai Limuzeno ir Overnės regionuose šernų kanopas kaldavo ant klėčių durų tikintis magiškos gyvulių apsaugos ir sukauptų maisto atsargų gausėjimo.
Germanai
Germanų kariai su šernų figūrėlėmis ant šalmų (VII a., Danija);
Saksų papuošalas su šerno atvaizdu (IV a., Vokietija)
Ypatingai šernas
garbintas senųjų keltų areale.
2004
metais dabartinės Prancūzijos teritorijoje netoli Limuzeno miesto
buvo rasti penki karnyksai – į trimitą panašūs pučiamieji
senųjų keltų instrumentai. Manoma, kad į juos buvo pučiama tiek
apeigų metu, tiek karo atvejais. Keturi iš penkių karnyksų buvo
papuošti šernų galvomis, ir tik vienas – slibino. Iki tol buvo
rasti tik keturių daugiau ar mažiau išlikusių karnyksų
fragmentai.
Keltų
mitologijoje šernas siejamas su miškų bei augmenijos deive
Arduina, garbinta Ardėnų kalnagūbrio regione. Romėnai ją
tapatino su Diana, o pati Arduina dažnai buvo vaizduojama kaip jauna
ant šerno jojanti moteris. Arduinos vardas tikriausiai kilo iš
protokeltiškojo ardwo- („aukštis“), kas leistų
spėti apie „deivės iš aukštybių“ reikšmę. Yra
žinoma, kad savo metu šios dievybės kultas buvo taip paplitęs
tarp keltų, kad krikščionių misionieriai ne kartą ragino jo
atsisakyti. Įdomu dar ir tai, kad per Kalėdas Arduinos garbei buvo
aukojamas paršelis su obuolių burnoje, tikintis sėkmingų metų.
Taigi, būdamas simboliniu deivės Arduinos gyvių, šernas
tiesiogiai siejosi su gyvybinėmis gamtos ir žmogaus jėgomis,
sveikata, derlingumu, augimu, pilnatve, turtu. Keltų Galijoje šerno
garbinimas buvo taip paplitęs, kad net romėniškuoju laikotarpiu į
šiuos kraštus atkeliavęs dievas Merkurijus gavo Moccus
epitetą, kuris kilo nuo keltiškojo, šerną reiškiančio
žodžio moch.
Keltiškų
genčių mitologijoje aptinkama nemažai su šernais susijusių
epizodų, kas išskiria juos iš kitų Europos kilčių, kuriuose tų
epizodų ne tiek jau daug. Tad ką galėjo simbolizuoti šernas
keltams, remiantis išlikusia mitologine medžiaga?
Iš
vienos pusės, šerno gyvybingumas ir judrumas leido jį tapatinti su
gyvybinėmis jėgomis, o iš kitos - agresyvumas bei jėga darė jį
patraukliu karių luomo simboliu. Tarp keltų šerno įvaizdis buvo
pakankamai sakralizuotas ir galėjo sietis su dvasinės bei fizinės
valdžios simbolika. Šis gyvūnas taipogi buvo laikomas ir tam tikru
sielos palydovu į pomirtinį pasaulį (plg. baltišką mitą apie
Sovijų). Žinomi pasakojimai, kuriuose legendų didvyrių
persekiojamas šernas atveda medžiotojus į kitus pasaulius.
Karnyksai - ritualiniai senųjų keltų muzikiniai instrumentai, puošti šernų galvomis. Dešinėje – mūsų dienų rekonstrukcija;
Elzase
(dab. Prancūzija) aptikti neolito laikų kapai, kuriuose abiejų
lyčių atstovų palaikai rasti su vieninteliais papuošalais –
šerno ilčių vėriniais ant riešų. Panašios kapavietės rastos
ir Limože. Kai kada į kapus buvo dedamos paaukotų kiaulių
skerdienos dalys, kaukolės, dantys ar papuošalai su šernų
atvaizdais. Visą tai turėtų simbolizuoti arba ryšį su „anuo
pasauliu“ per šerno (kiaulės) vaizdinį, arba tikėjimą, kad
mirusysis atgims naujam gyvenimui šiame ar pomirtiniame pasaulyje.
Šernas
neatsiejamas nuo miško ir jo paslapčių. Jis minta ąžuolo gilėmis
– šventojo keltų medžio vaisiais, todėl ir pats pradėjo
simbolizuoti „šventąjį pažinimą“ bei keltų žynių –
druidų sluoksnį.
Dėl
sąvokos „druidas“ etimologijos būta daug ginčų, bet pati
populiariausia kildina šį žodį iš graikiškojo drus („ąžuolas“) ir protoindoeuropietiškojo wid
(„žinoti“)[2]. Taipogi
daugelis tyrinėtojų pažymi, kad druidai save asocijuodavo su
šernais ir netgi pasivadindavo jų vardu.
Būtent
čia mes ir prieiname prie labai svarbaus keltų tradicijos epizodo,
liudijančio apie tam tikrą dvasinės ir pasaulietinės valdžios
dvivaldystę senųjų keltų visuomenėje.
**
Komentarai ir paaiškinimai
[2] Dar kartą pasakysime, kad toks žodžio „druidas“ aiškinimas nėra visuotinai priimtas. Esti ir kitos hipotezes. Pavyzdžiui, pagal vieną iš jų gališkoji forma druides ar airiškoji drui gali būti aiškinama kaip der-wi-des („labai mokyti“). O pastaroji forma yra gimininga lotyniškajai videre, gotų – witan, vokiečių – wissen, t.y., „žinoti“. Tačiau, kad ir kokia būtų sąvokos „druidas“ etimologija, šių žynių sluoksnio sąsajos su šventųjų ąžuolų kulto bei šerno simbolika nekelia jokių abejonių;
**
Šerno valdžia ir lokio valdžia
Prancūzų
tradicionalistas Rene Genonas (1886 – 1951 m.) savo straipsnyje
„Šernas ir lokys“ aprašo tam tikrą valdančiojo keltų
sluoksnio dualizmą, kuriame žynių-druidų valdžia (simbolis –
šernas) priešpastatoma „pasaulietinei“ karių luomo valdžiai
(simbolis – lokys). Genonas rašė: „Pas keltus šernas ir lokys
simbolizavo dvasinės ir pasaulietinės valdžios atstovus, tai yra,
dvi – druidų ir riterių kastas. Galbūt kažkada tai buvo
vieninga kasta, kuri atitinka Indijos brahmanus ir kšatrijus“.
Norint
lengviau suprasti šiuos valdžios dualizmo aspektus, pasiremkime kai
kuriomis profesorės, keltų tradicijos tyrinėtojos N.Širokovos
įžvalgomis iš jos publikacijos „Karališkoji senųjų keltų
valdžia bei jos simbolika:
„Karališkoji
valdžia Airijoje buvo laikoma dieviškos kilmės, todėl karaliaus
rinkimus lydėdavo religinės ceremonijos. Buvo manoma, kad Airijos
karalius apdovanotas mistine galybe, kuri daug kartų viršijo jo
realią politinę valdžią (...)“.
„Cezario
laikų Galijoje karališkosios valdžios institucija patyrė didelį
nuosmukį (...), tad tenka kalbėti apie trapią ir fragmentišką
karaliaus pareigybę, kuri labiau primena respublikos magistratūrą,
nei karaliaus valdžią. Ne veltui Julijus Cezaris tokią valdžią vadina regia potestas (B.G., VII, 32)”.
„Norėdami
nušviesti karališkos valdžios keltų žemėse ypatumus, turėtume
išsiaiškinti santykį tarp dviejų valdžių – karališkos ir
žynių, kadangi Antikos autoriai kalba apie didelį druidų valdžios
autoritetą bei stiprią jų įtaką karalių valiai (Dion Chrys.
Or., XLIX). Prancūzų tyrinėtoja Francuaza Leru teigia, kad karalių
valdžia egzistavo žynių valdžios šešėlyje bei jų globoje“.
„Rene
Genonas rašė, kad pas keltus šernas ir lokys simbolizavo dvasinės
ir pasaulietinės valdžios atstovus, tai yra, dvi – druidų ir
karių kastas. Šioje viena kitą papildančioje dvejybėje
dvasininkų valdžia turėjo tam tikrą pranašumą, kadangi karių
valdžia buvo laikoma tik žynių valdžios emanacija. Tradicinėse
civilizacijose ir senosiose mitologijose santykiai tarp šių dviejų
valdžių buvo įvairiapusiai. Jos galėjo būti tarpusavio karo
stovyje, tačiau tai įvykdavo dažniausiai tuomet kai pasaulietinė
valdžia pasistengdavo nusikratyti dvasininkų globos“.
„Įdomu,
kad pas senuosius keltus šerno ir meškos simboliai ne visuomet yra
priešiški vienas kitam. Jie puikiausiai gali vaizduoti ir
harmoningą dviejų visuomenės sluoksnių sugyvenimą. Būtent toks
yra legendinio Merlino ir karaliaus Artūro atvejis. Merlinas –
druidas ir Broseliando girios šernas yra karaliaus Artūro (kurio
vardas siejasi su lokiu - Art)
mokytojas, draugas ir išmintingas patarėjas“.
Keltų figūrėlės bei šernų vaizdavimas ant akmenų;
**
Keltų tradicijoje šernas, ko gero, buvo ir labiausiai dievams aukojamas gyvūnas be kurio neapsieidavo joks svarbesnis ritualas ar žymesnė puota. Kiauliena arba šerniena buvo laikoma mėgstamiausiu karalių ir dievų valgiu, kadangi tikėta, kad tokia mėsa suteikia jėgų antplūdį bei padaro žmogų laimingesniu. Kadangi šernas buvo siejamas su turtais bei jų apsauga, tai Limuzeno ir Overnės regionuose šernų kanopas kaldavo ant klėčių durų tikintis magiškos gyvulių apsaugos ir sukauptų maisto atsargų gausėjimo.
Tačiau
šerno (kiaulės) vaizdiniui buvo priskiriamos ne tik teigiamos
savybes. Nelaimes ir mirtį nešančiomis buvo laikomos „ano
pasaulio“ kiaulės, kurios pasirodydavo sapnuose ar legendinėje
realybėje. Buvo tikima, kad tokiais pragaro šernais ar kiaulėmis
buvo paverčiami pikti ir negarbingi žmonės. Tuo tikėjo ne tik
keltai, bet ir senieji graikai, hetitai. Mituose pragaro šernai ne
tik medžiojami, bet ir patys galėjo persekioti keltų sakmių
didvyrius. Būtent tokiu šernu dėl savo neišpasakyto žiaurumo
buvo paverstas valdovas Turch-Truitas (Twrch Trywth), kuris kovėsi su karaliumi
Artūru, persekiojo jį po visą Airiją, Velsą bei Kornvalį, o po
to pradingo jūros gelmėse.
**
Germanai
Germanų
mitologijoje žinomas šernas Gulinburstis, kas išvertus iš
senosios skandinavų kalbos reiškia „auksinius šerius“. Šio
auksinio šerno nukaldinimo legenda yra aprašyta „Jaunesniojoje
Edoje“ ir prasideda pasakojimu apie tai kaip klastingas dievas
Lokis nukirpo aukso plaukus deivei Sivei – griausmingojo Toro
žmonai. Sužinojęs apie tai Toras pagrasė užmušti Lokį jei
pastarasis neparneš jo žmonai naujų plaukų. Naujus aukso plaukus
Sivei nukalė nykštukai, o kartu ir Gulinsbustį – spindintį
šerną. Toro žmonai Lokis atidavė auksinius plaukus, o šernas
Gulinburstis atiteko vaisingumo dievui Freirui. Gulinburstis galėjo
bėgti greičiau už eikliausią žirgą, o naktis nuo jo šerių
žvilgesio tapdavo diena. Edoje taipogi yra užsimenama, kad į
jaunystės bei grožio dievo Baldro laidotuves Freiras atvažiavo
ratais kuriuos traukė Gulinburstis, kuris taipogi žinomas ir šerno
Slidrugtanio vardu.
Freiro
sesuo, vaisingumo deivė Frėja, taip pat turi savo šerną
Hildisvinį, kurio vardas verčiamas kaip „kovos šernas (kiaulė)“.
Vienoje iš „Poetinės Edos“ dalių pasakojama, kad Hildisvinis
kadaise buvo žmogus vardu Otaras Paprastasis. Jis buvo labai
religingas ir ypač garbino Frėją. Mylimai deivei jis pastatė
akmens šventyklą ir paaukojo daugybę aukų. Nenorėdama, kad kas
nors sužinotų apie judviejų jausmus vienas kitam, Frėja pavertė
Otarą stebuklingu kovos šernu, kuris kartais traukia jos vežimą.
Frėja ir Hildisvinis (1895 m. piešinio fragmentas)
Šiaurės
mitologijoje sutinkamas ir virėjas Andhrimniras, kuris
stebuklingame katile verda šerno Sehrimniro mėsą. Sehrimniras
kiekvieną dieną būna suvalgomas, tačiau vakarop vėl atgimsta,
kad kitą dieną būtų išvirtas ir suvalgytas iš naujo.
Vyresniosios Edos „Grimniro kalbose“ apie tai rašoma:
„Andhrimniras verda, / Sehrimnirą – šerną, / mėsą katile
puikią: / nedaug kas pažįsta / didvyrių maistą [3]
“.
Vokietijoje
užrašyti pasakojimai apie Hakelbergą ir šerną (kitose legendos
versijose vietoje šerno figūruoja lokys). Medžioklėje Hakelbergas
sutinka didelį šerną ir po ilgos kovos jį nužudo. Priėjęs prie
kritusios aukos Hakelbergas spiria koja šernui (lokiui) į snukį,
tardamas: „O dabar sužeisk mane jei gali!“. Spyrio būta tokio
stipraus, kad negyvo šerno iltis prakiurdė Hakelbergo batą ir
sužeidė koją. Iš pradžių Hakelbergas nesijaudino dėl savo
sužeidimo, tačiau koja taip sutino, kad norint nuimti batą teko jį
prapjauti. Netrukus Hakelbergas mirė nuo kraujo užkrėtimo. Prieš
mirtį medžiotojas nenorėjo nieko girdėti apie rojų, o atvykusiam
dvasininkui pasakė: „Viešpačiui palikite jo
dausas, o man – mano medžioklę“. „Tai medžiok tu iki
paskutinio teismo dienos“ – tarė dvasininkas. Dar ir dabar
žmonės pasakoja, kad kartais naktį miške pasigirsta medžioklės
garsai bei šonų lojimas. Tai medžioja ramybės nerandantis
Hakelbergas, o gyventojai, kuriems jis kerta kelią, krenta kniūbsti
veidu į žemę, kad Hakelbergas galėtų ramiai prajoti. Todėl
kartais Hakelbergas siejamas su dievu Votanu ir jo laukine
vaiduokliška dvasių medžiokle, vaizdinys kurios gana paplitęs
germanų kraštuose.
Šie
tarpusavyje mažai susiję mitiniai siužetai nesileidžia
kategoriškai ir vienareikšmiškai interpretuojami. Jeigu auksinio
Gulinbursčio vaizdinį galima būtų sieti su soliarine tamsos
išsklaidymo simbolika ir dangaus šviesulių judėjimu, tai kaskart
senuoju pavidalu atgimstančiame Sehrimnire galima įžvelgti
atgimimo ir atsinaujinimo jėgų simbolį. Be to, kasdien suvalgomo
šerno mėsa teikia didvyriams bei dievams stiprybės, kas yra
ganėtinai artima keltiškajam požiūriui į „stebuklingąjį
tvirtybės ir palaimos maistą“.
Frėjos
šerno Hildisvinio vardo etimologija tiesiogiai mums nurodo į kovinį
šerno aspektą. Kartais keliamos prielaidos, kad Skandinavijos karių
luomo tarpe egzistavo tam tikros vyrų bendruomenės kurių nariai
praktikavo daugiau ar mažiau paslaptingą toteminį šerno kultą
(palyginkime su berserkais ir ulfhednarais [4]),
tačiau tam pagrįsti nėra rimtesnių įrodymų. „Šernišku“
kovos būdu veikiau buvo vadinama ne kažkokia ypatinga psichinė
karių būsena (nors kas žino?) mūšio metu, o gebėjimas
efektingai kovoti tam tikroje taktinėje „šerniškoje“
rikiuotėje, kuri buvo žinoma ne tik germanams.
Pagarbą
kovinėms šerno savybėms Europoje iliustruoja tai, kad taktinė
pleišto formos rikiuotė kartais vadinama „šerno (kiaulės)
galva“ [5] arba
tiesiog „šernu“ (kiaule). Toks pėstininkų arba kavalerijos
išsidėstymas prieš mūšį žinotas dar Antikos laikais. Jį
naudojo skitai ir trakai, vėliau perėmė Romos legionai, vikingai
bei viduramžių riteriai. Ši taktinė rikiuotė buvo taisyklingo
trikampio arba trapecijos formos, kurios pagrindinė užduotis buvo
rikiuotės smaigaliu įsiskverbti į priešo gretas, sudarkyti,
perkirsti ir išsklaidyti tvarkingas jo linijas. Greitos šarvuotos
kavalerijos atakos metu pleištas arba „šerno galva“ buvo ypač
efektinga. Šią pleišto formos rikiuotę vikingai vadino Svinfylking
- „kiaulės rikiuote“
arba „šerno snukiu“, o karius, kovojančius toje rikiuotėje - Svinfylkingar.
Tai apie 1200 metus aprašo danų metraštininkas Saksas Gramatikas.
Poetinėje skandinavų kalboje laivui vadovaujantis konungas kartais
romantiškai pavadinamas „jūrų šernu“ [6].
Kai
kurie senųjų germanų šalmai buvo puošiami šernų atvaizdais bei
figūrėlėmis. 1848 m. Anglijos Derbiširo
grafystėje buvo iškastas anglosaksiškas VII a. šalmas su šerno
figūrėle ant viršaus. Panašus to paties amžiaus radinys rastas
ir Northempšyre. Švedijoje, keli kilometrai nuo Senosios Upsalos,
yra aptiktas VIII amžiaus šalmas kuriame vaizduojami kariai šernų
galvomis. Kiti „šerniški“ šalmai rasti Danijoje, kitose
vietose. Visame germanų gyvenamame areale (įskaitant Britaniją)
aptikta įvairiausiu segių, pakabuku, kitų papuošalų su šerno
atvaizdais. Kartais manoma, šie šalmai turėjo tarytum surišti
kovojančiojo kario dvasią su garbinamo žvėries energija, o
taipogi tai būti simbolinėmis europietiškos heraldikos
užuomazgomis. Senųjų anglų herojiniame epe „Beovulfas“ (apie
700-1000 m.) sutinkama užuomina, kad „šerniškas“ šalmas
apsaugo kario gyvybę. Amuletai ir papuošalais su šernų
atvaizdais, ko gero, atliko tas pačias magiškos apsaugos ar
psichologinio poveikio priešui funkcijas.
"Šerniški" senųjų germanų šalmai;
**
Komentarai ir paaiškinimai
[3] Iš tiesų toje eilutėje kalbama ne apie didvyrių, o apie einherijų (sen.norv. einherjar - „neprilygstamas kovotojas“) maistą. Einherijais skandinavų mitologijoje buvo vadinami geriausi mūšyje žuvęs kariai. Jie sudarė tam tikrą pomirtinę dievo Odino gvardija, kuri paskutinėje Laikų pabaigos kovoje turės kautis su tamsos jėgomis;
[4] Sen.skand. Berserkr (nuo žodžio „lokys“) ir ulfhednar (nuo žodžio „vilkas“) . Senovės skandinavų kariai, kurių kovojimo būdas bei įniršis kovoje buvo siejamas su lokiais ar vilkais. Egzistuoja nemažai šio fenomeno aiškinimo hipotezių. Kartais nejautrumas skausmui bei kovos įniršis siejamas su tam tikru kvaišinančių medžiagų naudojimu, kartais tokia berserkiška būsena siejama su tam tikrais uždarais vyriškais religiniais-koviniais kultais, ir pan. Vienareikšmiško atsakymo kol kas nėra;
[5] lot. Caput porcinum, angl. Boar's head;
[6] sen.skand. brimsvîn;
[4] Sen.skand. Berserkr (nuo žodžio „lokys“) ir ulfhednar (nuo žodžio „vilkas“) . Senovės skandinavų kariai, kurių kovojimo būdas bei įniršis kovoje buvo siejamas su lokiais ar vilkais. Egzistuoja nemažai šio fenomeno aiškinimo hipotezių. Kartais nejautrumas skausmui bei kovos įniršis siejamas su tam tikru kvaišinančių medžiagų naudojimu, kartais tokia berserkiška būsena siejama su tam tikrais uždarais vyriškais religiniais-koviniais kultais, ir pan. Vienareikšmiško atsakymo kol kas nėra;
[5] lot. Caput porcinum, angl. Boar's head;
[6] sen.skand. brimsvîn;
**
Žymi lietuvių
archeologė ir antropologė Marija Gimbutienė, kalbėdama apie
senovės lietuvių dievybes, rašė, kad šerno skulptūrų iš
gintaro ir medžio Pabaltijyje rasta nuo akmens amžiaus laikų.
Viduriniuoju geležies amžiaus periodu datuojamuose kapavietėse
randami ir tam tikri papuošalai – amuletai – pragrežti žvėrių
dantys, daugiausia meškos ar šerno iltys. Gudijos tyrinėtojas E.
Zaikovskis taipogi užsimena apie papuošalų su šerno iltimis
paplitimą dabartinės šiaurinės Gudijos teritorijose nuo pat
vėlyvojo neolito.
Romos
keliautojas Publijus Kornelijus Tacitas (apie 56-117 m.e.m.) savo
veikale „Apie germanų kilmę ir Germanijos padėtį“ aprašo
dešinįjį Baltijos jūros krantą, kuriame gyvena estijų (aisčių)
gentys [7]:
„Kalbant apie dešinį Svebų jūros pakraštį, tai čia jūra
skalauja krantus, kuriuose gyvena aisčių gentys, papročiai ir
išvaizda kurių yra kaip svebų, o kalba artimesnė britiškajai.
Aisčiai garbina Dievų Pramotę ir kaip savo kulto ženklą nešioja
šernų atvaizdus, kurie jiems pakeičia ginklus bei apsaugo deivės
garbintojus priešų gausybėje“.
Kadangi
Tacitas užsimena apie „rytines gentis“ lyg probėgomis, todėl
jų lokalizacijos vieta nėra visiškai aiški. Kai kurie tyrinėtojai
mano, kad Tacitas kalbėjo apie prūsus, kiti kelia prielaidas, kad
„rytų gentys“ galėjo apibrėžti visus rytinio Baltijos jūros
pakraščio gyventojus – tiek baltų kalba kalbančius, tiek finų.
Matyti, kad romėnų istorikas aiškiai neskyrė ir tolimesnių
kalbų, tačiau apsauginę šerno atvaizdų galią jis pamini gana
konkrečiai.
1583
m. „Prūsų kronikoje“ pasakojama apie tai kaip 1520 m. teutonų
ordino magistras, baimindamasis karinio lenkų laivyno atakos bei
išsilaipinimo Semboje, kreipėsi pagalbos į prūsų žynį Valtiną
Suplitą, kad tasai savo apeigomis užkirstų kelią lenkų
išsilaipinimui. Žynys ant jūros kranto paaukojo juodą jautį ir
nukreipė lenkų laivyną kitu keliu. Tačiau po šios apeigos šešis
ar septynis metus vietos gyventojai negalėjo pagauti nei vienos
žuvies, o tai grėsė kraštui dideliu badu. Gyventojai vėl
kreipėsi į Valtiną Suplitą, kuris šįkart ant jūros kranto
paaukojo didelę nupenėtą juodą kiaulę. Keistai judėdamas žynys
nudūrė kuilį, nudegino jo šerius, išvalė ir puikiai iškepė
mėsą. Po šio įvykio žuvis grįžo prie Sembos krantų.
Kitas
mitas – paslaptingas pasakojimas apie Sovijų. Ši legenda [8],
aprašanti mirusiųjų deginimo papročio pas senuosius baltus
atsiradimą, pirmą kartą paminėta kaip intarpas į rusiškąjį
„Jono Malalos kronikos“ (1261 m.) vertimą. Legenda pasakoja apie
tai kaip kadaise žmogus, vardu Sovijus, pagavo didelį šerną ir
išėmė devynias jo blužnis. Šias blužnis jis davė vaikams
iškepti, tačiau vaikai jas suvalgė. Sovijus supyko ant vaikų ir
nusprendė nusileisti į pragarą. Pro aštuonerius vartus jam
nepavyko papulti, tačiau pro devintuosius Sovijus pateko į pragarą.
Toliau legendoje pasakojama, kad sūnus laidojo tėvą žemėje ir
medyje, tačiau tai Sovijui nepatiko. Ir tik tuomet kai sūnus
sudegino tėvą ugnyje, Sovijus pasakė: „Kaip kūdikis lopšyje
saldžiai miegojau“.
Šiame
pasakojime sutinkama daug paslėptos simbolikos (skaičius „9“,
kelionė į pragarą ir devyni jo vartai), tačiau šiuo atveju mums
įdomus sumedžioto šerno paminėjimas mite, tarytum pats šerno
medžioklės ir šernienos (šiuo atvejų – šerno blužnies)
valgymas galėtų atverti tam tikrus mistinius „šamaniškos“
kelionės įvairiais pasauliais sugebėjimus. Sovijus yra
medžiotojas, o medžioklė ir grobio paieškos simboliniame
lygmenyje visiškai atitinka kopimą mistinių iniciacijų
laipteliais. Ir vėlgi čia šerno vaizdinys susietas su kelione
paslaptingais pasauliais.
Gal
būtent dėl šių simbolinių epizodų katalikiškoje Lietuvoje
kiaulė (šernas) dažnai sieta su velniu ir raganomis. Sakoma, kad
Joninių vidurnaktį raganos joja ant kiaulių į savo
pasilinksminimus (ant Šatrijos, Rambyno kalno). Pasitaiko tvirtinimų
esą velnias gali pasiversti kiaule. Tikriausiai būtent toks
demonizavimas dalinai įtakojo „kiauliškų“ keiksmų atsiradimą
ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje, kuomet nemalonus epitetas –
„kiaulė“ tiesiogiai nurodo į žmogaus nevalyvumą, purvinumą
ar polinkį daryti niekšybes. Kitokia forma pavartoti keiksmai,
pavyzdžiui, „kuilys“, siejami su nežabotu gašlumu, ir pan.
Pastaroji
simbolika yra ganėtinai archajiška, bendraeuropietiška, iš kurios
išplaukia gilesnės – vaisingumo, pradėjimo, gyvybinės jėgos ir
atgimimo prasmės, todėl kiauliena bei šerniena tapo tradiciniais
lietuvių ir kitų Europos tautų valgiais Kalėdų metu. Per
Užgavėnes buvo valgomas kiaulienos šiupinys, o pati šventė
siejosi su žiemos išvarymu ir siekiu prisišaukti pavasarį.
Latvijoje sausio 17-ąją buvo švenčiama kiaulių globėjo Tenio
diena. Tą diena latviai nieko nedirbdavo, virdavo kiaulės galvą
bei garbindavo kiaulių globėją, „kad naujais metais kiaulės
gerai eitųsi“.
Kiaulės
sąsajas su vaisingumu pagrindžia dar ir tai, kad Lietuvoje kiaulė
siejama tiek su lietumi, tiek su žeme bei jos purenimu. Buvo tikima,
kad prieš lyjant iš debesų nukrenta didžiulis kuilys ir savo
knysle purena dirvą. Padavimuose apie ežerų kilmę taipogi sakoma,
kad didžiulė dangaus kiaulė paruošia vietą būsimam ežerui.
Panašūs mitiniai siužetai sutinkami ir gudų tautosakoje. Yra
užrašytas pasakojimas apie tai kaip didelė kiaulė išknisa
šaltinį ir iš jo atsiranda didelė upė (pavydžiui, Dnepro
intakas Berezina). M. Strijovskis mini upių dievui aukojamus
paršelius. Prieš sėją šeimininkas su velykinio kiaulės kumpio
kaulais apeidavo aplink lauką ir juos užkasdavo keturiose vietose
(arba net užkasdavo paršelį). Apie tai, kad lietuviai „duodavo
žemei kiaulių“ 1583 m. rašo ir Vilniaus jezuitai. Dar vienas
XVII a. šaltinis teigia, kad lietuviai garbino klėtyse įkastus ir
dievinamus akmenis (vadinamąsias deives),
kurioms aukodavo paršelius ir kiaules tikintis geresnio derliaus. Su
kiaulės vaizdiniu buvo siejami viesulai, o stipraus vėjo sūkuriai
kartais įsivaizduoti didžiulio kuilio pavidalu.
Tad
baltiškajame areale kiaulės ir šerno vaizdinys sietas su dievišką
apsauga, anapusiniais pasauliais bei burtais, o taip pat – su
derlingumu, vaisingumu, lietumi, vandeniu, žeme, bei gamtą
žadinančia energija.
**
Komentarai ir paaiškinimai
[7] lot. Gentes aestorum – „Rytų gentys“;
[8] Kronikoje ši legenda pavadinta „Pasakojimas apie tokį pagonišką paklydimą, kad jie Sovijų dievu vadina“ (sen. rus. Оуказ же поганскои прельсти сице, иже Совия богом нарицают);
[8] Kronikoje ši legenda pavadinta „Pasakojimas apie tokį pagonišką paklydimą, kad jie Sovijų dievu vadina“ (sen. rus. Оуказ же поганскои прельсти сице, иже Совия богом нарицают);
**
Kitur
Titmaro Merseburgiečio (975-1018 m.) kronikoje aprašytas pasakojimas apie senųjų pabaltijo slavų miestą Retrą. Vokiečių metraštininkas apie vietos gyventojus rašo esą jie tiki, kad jeigu jų miestui ima grėsti kokia nors nelaimė, tai iš jūros jų ginti išplaukia didžiulis baltailtis šernas, kuris drebina žemę ir laksto po pelkes. Rusų filologas ir mitologijos tyrinėtojas Vladimiras Toporovas mano, kad šis šerno vaizdinys galėtų būti siejamas su iš jūrų kylančios Saulės simboliu (plg. skandinavų auksinį šerną Gulinburstį).
D. Zeleninas savo knygoje „Rytų slavų etnografija“ mini, kad sausio 1-ąją, Šv. Vasilijaus Cezariečio dieną, šiaurinėse Rusijos srityse buvo paplitusi „kiaulių šventė“. Per ją buvo valgoma kiauliena, atliekamos kai kurios apeigos, pavyzdžiui - kriuksėjimu imituojamas kiaulės elgesys, tikintis, kad kiaulės gerai augs ir bus vaisingos. Kitos dienos rytą kiauliena nešama į cerkvę kur priešais Dievo Motinos atvaizdą kalbama: „Tu valgyk ir mums duok“. Šis paprotys puikiai iliustruoja senųjų pagoniškųjų apeigų reliktą krikščionybėje.
Induizme šernas yra trečioji dievo Višnaus avatara. Jo vardas – Varaha. Šis šernas gimė tam, kad nugalėtų stiprų demoną Hiranjakšą („auksaakį“). Kova tarp Višnaus įsikūnijmo Varahos ir demono Hiranjakšos truko tūkstantį metų, bet demonas buvo nugalėtas. Varaha vaizduotas žmogaus kūną ir šerno galvą.
Sasanidų imperijos laikų Persijoje šernas [9] buvo siejamas su vyriškumu, žiaurumu bei fizine jėga. Kartais epitetas „Šernas“ buvo pridedamas prie garsių, pasižymėjusiu karvedžių vardų. Vienas jų – Farkohanas (mirė 630 m.) už savo karo žygius gavo naują Šarbarazo vardą, kuris verčiamas kaip „Valstybės šernas“. Šarbarazas pasižymėjo tuo, kad 613 m. užėmė Damaską, o 614 m. – Jeruzalę.
Judaizme šernas vaizduojamas kaip izraelitų tautos ir Izraelio priešas. Senojo Testamento 79 psalmėje apie žydus simbolizuojantį dieviškąjį vynuogienojų rašoma: „miško šernas knisasi po juo, laukų žvėris graužia jį“. Kiek šiauriau, Babilone, šernas buvo laikomas dievų pasiuntiniu, todėl jo mėsą buvo draudžiama valgyti tam tikromis dienomis.
**
Komentarai ir paaiškinimai
[9] pers. boraz/goraz;
**
Šernas heraldikoje ir vaizduojamojoje simbolikoje

Heraldinėje
Europos tradicijoje šerno simbolika nepasižymi prasmių gausumu.
Jis simbolizuoja vyriškumą,
jėgą, pasiaukojimą kovoje bei narsą. Tai – kovingumo ir karių
luomo ženklas. Kiek negatyvesniame
heraldiniame aspekte šernas siejamas su įniršiu,
nekontroliuojamomis fizinėmis bei dvasinėmis
jėgomis, žiaurumu, brutalumu. Iš kitos pusės, šerno galva
taipogi reiškia vaišingumą (matyt, dėl senovinio įpročio
pateikti įdarytą šerno ar kiaulės galvą svečiams viduramžių
puotų metu). Visiškai tikėtina, kad būtent todėl Europoje šerno
ar paršiuko atvaizdas dažnai puikavosi virš užeigų, viešbučių
bei karčemų durų.
Dėl
savo gyvybingumo bei energingumo, šernas, panašiai kaip ir jautis,
tapo vyriškojo seksualumo, veržlumo, gyvybinės jėgos ir
vaisingumo simboliu. Viduramžių didikų herbuose šerno atvaizdas
kartais liudijo ir tai, kad herbo nešiotojas yra užkietėjęs
medžiotojas, o miestų simbolikoje šernų atvaizdai dažnai
atsirasdavo dėl šių žvėrių gausybės apylinkėse.
Heraldikos
specialistai pastebi, kad herbų su šernų atvaizdais paplitimas
ypač pastebimas tose srityse kur kadaise gyveno senieji keltai. Ypač
tai pasakytina apie Pietų Vokietijos bei Šiaurės Italijos
teritorijas, nors „šerniškos“ heraldikos pavyzdžių sutinkama
praktiškai visoje Europoje.
Romos
imperijos laikais šernas tapo mažiausiai trijų romėnų legionų
emblema.
66 m.e. metais, imperatoriaus Nerono suformuotas I-asis
Italijos legionas dalyvavo malšinant sukilimus Galijoje,
vėliau kariavo su sarmatais bei germanais, statė apsauginius
įtvirtinimus palei Dunojaus upę. Šis garbingas legionas gyvavo iki
pat Romos imperijos žlugimo. XX-asis
„Valeria Victrix“ legionas (įkurtas iškart po 31-ųjų m.e.
metų) taipogi pasižymėjo kovose su galais ir germanais. 43 metais
šis karinis vienetas dalyvavo užkariaujant Britanijos salą, vėliau
čia malšino vietinių genčių sukilimus.
Trečiasis
legionas, vienu iš simbolių kurio buvo šerno atvaizdas, – X-asis
„Fretensis“ [10] legionas, kurį 40
ar 41 m. pr.m.e. įkūrė imperatorius Oktavianas Augustas kovai
prieš savo konkurentą Marką Antonijų. Vėliau, įvairių
imperatorių valdymo periodais XX-asis Romos legionas permainingai
kariavo su žydais Judėjoje. 70-aisiais metais kartu su kitais
Romos legionais šis dalinys apgulė Jeruzalę, kuri ketverius metus
buvo sukilusių žydų valdžioje. Legionieriams įsiveržus į
miestą jis buvo smarkiai nuniokotas, o pagrindinė žydų šventykla
– sugriauta. Ilgainiui nuolatine „Fretensis“ dislokacijos
vieta tapo Judėja, o pačiam legionui tiesiogiai vadovavo vietos
prokuratorius. Pasak vienos iš legendų, Romos viešpatavimą
ginančio legiono emblemos su šerno atvaizdais taip baugino žydus,
kad „pasibjaurėjimas kiauliena“ ilgainiui įsitvirtino
tradicinėje žydų kultūroje [11].
Nors galbūt ši istorija tėra vėlesnių laikų pramanas.
Romos legionų simbolika;
Viduramžių
Europoje vienu žymiausių šerno vaizdavimo pavyzdžiu
neoficialiojoje heraldikoje galima būtų laikyti Jorkų
dinastijos Anglijos karaliaus Ričardo III (1452-1485 m.) Baltojo
šerno emblemą. Anglijos karaliumi Ričardas tapo 1483 metais, o jo
karūnavimo iškilmėms buvo užsakyta 13 000 Baltojo šerno
atvaizdų. Dėl to politiniai karaliaus priešininkai niekinamai
pravardžiuodavo valdovą šernu arba kuiliu. 1485 m. Ričardui III
žuvus žymiame Bosvorto mūšyje Rožių karų metu, visoje
Anglijoje užeigų savininkai Baltąjį šerną pakeitė Mėlynu –
heraldiniu Ričardo III priešininko, Oksfordo grafo žvėrimi.
Anglijos karalius Ričardas III ir jo Baltasis šernas;
Iš
senųjų saksų giminių kilę Svintonai gavo tokią pavardę [12]
už vyriškumą bei pasižymėjimą šernų medžioklėje. Įvairiose
Svintonų giminės herbų variacijose puikuojasi „ginkluotos“
šernų galvos, o XI-ame amžiuje, pasak legendos, Svintonų giminei
buvo dovanotas Kiaulių miško [13] kaimas.
Iš
Vakarų Škotijos kilęs ir vienu galingiausiu bei įtakingiausiu
krašte buvęs Kembelų klanas (angl. Campbell, gelų Caim Beul, t.y., „kreivaburnis“) taipogi savo herbe
vaizduodavo šerno galvą kaip giminės narsos ir atkaklumo įrodymą.
Nesbitų, Gordonų, Urkvartų klanų vyresnieji irgi naudojo
heraldinę trijų šernų galvų kombinaciją tame pačiame
simboliniame kontekste. Kitingų giminės herbe vaizduotas dilgėlės
lapą įsikandęs šernas simbolizavo ištvermę, vyriškumą bei
abejingumą skausmui.
Asmeninė
ar vietovių heraldika dažnai tiesiogiai siedavosi su „šerniškais“
asmenvardžiais ar vietovių pavadinimais. Heraldinėje
terminologijoje tokie herbai vadinami „kalbančiaisiais herbais“.
Pavyzdžiui, vokiškame Eberno (Bavarija) miestelio herbe vaizduojama
priekinė bėgančio šerno dalis. Pasak legendos, kadaise du
medžiotojai persekiojo sužeistą laukinį šerną. Tačiau pas juos
liko tik po vieną paskutinę ietį, todėl medžiotojai niekaip
negalėjo nuspręsti kuriam iš jų atiteks garbė smogti paskutinį
smūgį. Pagaliau persekiojamas šernas krito kelyje tarp dviejų
būsimų gyvenviečių (Eberno ir Zeslacho). Žvėries galva buvo
pasukta link būsimojo Eberno pusės, o uodega – link Zeslacho.
Medžiotojai nusprendė pasidalinti šerną pusiau, todėl nuo to
laiko viena iš gyvenviečių gavo Eberno pavadinimą [14],
o priekinė šerno dalis buvo atvaizduota to miestelio herbe.
Yra
ir kitų Vokietijos miestų bei miestelių, kurių pavadinimai ir
herbai siejasi su šernais. Pavyzdžiui, Ebersbergas (vok. Šernų
kalnas), Eberštatas (Šernų miestas), Ebersvaldė (Šernų miškas),
Eberbachas (Šernų upelis) ir pan.[15].
Šie vietovardžiai paprastai gali būti susiję su šernų gausa
apylinkėse, didelėmis senovėje rengtomis jų medžioklėmis ar
gausiu šernienos tiekimu. Taipogi
visiškai tikėtina, kad kai kurie vietovardžiai gali būti sietini
ir su sakraliu šerno, kaip toteminio gyvūno kultu, tam tikruose
Europos regionuose (tai įrodo „šerniškos“ simbolikos gausa
senosiose keltų teritorijose).
Lietuvoje taip pat yra "šerniškos" heraldikos. Pavyzdžiui, Troškūnų miestelio (Anykščių raj) herbą puošia juodas šėlstantis šernas auksiniame fone, o ant Labanoro herbo (Molėtų raj.) vaizduojamas juodas, Labanoro dūdą pučiantis šernas sidabriniame fone.
Troškūnų herbas ir Labanoro herbas;
Kai
kurių miestų pavadinimą bei herbų atsiradimą įtakojo istoriniai
įvykiai arba mitiniai siužetai. Italijos Apricenos miesto
pavadinimas kilo nuo lotyniškųjų žodžių Apera
(šernas) ir coena
(vakarienė). Šis
pavadinimas byloja apie didelę puotą, kuri buvo surengta po
sėkmingos didžiulio šerno medžioklės
imperatoriaus Fridricho II Hohenštaufeno (1194-1250) garbei. Po šio
įvykio šerno atvaizdas atsirado ir Apricenos miesto herbe.
Šernas
yra laikomas ir seniausiu kito Italijos miesto – Milano simboliu.
Milano įkūrimo legendą metaforų kalba aprašė Viduramžių
epochos italų teisininkas Andreas Alčijatis, 1531 metais išleidęs
garsiąją „Emblemų knygą“ (Emblemata),
kurios 1584 metų leidime vaizduojamas iš duobės traukiamas
šernas prie mūrijamų naujai įkurto miesto sienų. Senovinis
lotyniškasis Milano miesto pavadinimas Mediolanum
yra verčiamas kaip „pusiau
gauruotas“, kas galėtų būti sietina su šerno šeriais [16].
Pasak legendos, „Milano žvėries“ vietą po žeme keltų vadui
nurodė deivė Belisama (romėnų Minerva). Miesto įkūrimas taipogi prikiriamas ir dviem keltų gentimis –
biturigais ir edujais [17],
kurių, kaip nurodo kai kurie šaltiniai, toteminiais gyvūnais buvo
avinas bei šernas.
Milano įkūrimas pagal 1584 m. "Emblemų knygą";
„Šerniški“
asmenvardžiai turėjo įtakos Europos heraldikos formavimuisi. Vienu
iš tokių, pavyzdžiui, galėtų būti germaniškasis vardas
Eberhardas, faktiškai reiškiantis stiprų, galingą šerną. Kiti
šio vardo vediniai – Ebrardas, Evertas, Everaradas. Lietuvoje
sutinkamos iš senųjų vardų (pravardžių) kilusios „šerniškos“
pavardės, tokios kaip Šernas, Šernius, ir pan. Mūsų krašte tai
neišsivystė į kažkokią specialią „kalbančios heraldikos“
sistema, tačiau tai puikiai iliustruoja pagonišką paprotį
suteikti žmogui žvėries vardą tikint, kad tam tikros
žvėries-globėjo savybės galimai pereis ir to vardo nešiotojui. Rytų
Prūsijoje buvo žinoma baltiškos kilmės pavardė Schernus.
Lenkijoje „kiaulės herbas“ siejamas su Gniezno arkivyskupo
Jokūbo Svinkos vardu (?-1314 m.), kuris karūnavo Pšemislą II.
Pastarasis herbas daugiausia buvo paplitęs Didžiosios Lenkijos [18]
regione.
Be
„kiaulės herbo“ Lenkijoje egzistuoja ir „šerno herbas“,
kuriame juoda šerno galva patalpinta sidabriniame fone. Čia taipogi
kai kur sutinkami „šerniški“ ar „kiauliški“ vietovardžiai,
siejami su lenkiškaisiais žodžiaias dzik / swinia
(lenk. šernas / kiaulė)
kaip, kad, pavyzdžiui, Dzikovas, Svinicė [19].
Kai kurie Europos herbai, kuriuose vaizduojami šernai;
**
Komentarai ir paaiškinimai
[10] Oficialūs lotyniškieji šių trijų legionų pavadinimai: Legio I Italica, Legio vigesima „Valeria Victrix“ ir Legio decima „Fretensis“;
[11] Įdomu, kad Biblija kažkaip ypatingai neišskiria kiaulienos iš kitų draudžiamų „nešvarių“ gyvūnų mėsos, tačiau būtent kiauliena žydams kelia ypatingą pasidygėjimą, kurio nesusilaukia visi kiti „nešvarūs“ gyvūnai;
[12] Kai kuriuose germanų kalbose svin- , reiškią kiaulę. Vokiečiai kiaulę vadina žodžiu schwein. Lotynų kalboje – suinus. Čia sąsajos ir su rusiškuoju свинья, lenkų swinia. Kai kuriose kalbose šernas kartais tiesiog vadinamas laukineckiaule, pavyzdžiui, vokiečių wildschwein;
[13] angl. Swinewood;
[14] vok. Eber – šernas;
[15] vok. Ebersberg, Eberstadt, Eberswalde, Eberbach;
[16] Pagal oficialią versiją Mediolanum reiškia „lygumos vidurį“, t.y., Milanas – miestas lygumos viduryje.
[17] lot. bituriges, aedui;
[18] lenk. Wielkopolska (regionas);
[19] lenk. Dzikow, Swinice;
[11] Įdomu, kad Biblija kažkaip ypatingai neišskiria kiaulienos iš kitų draudžiamų „nešvarių“ gyvūnų mėsos, tačiau būtent kiauliena žydams kelia ypatingą pasidygėjimą, kurio nesusilaukia visi kiti „nešvarūs“ gyvūnai;
[12] Kai kuriuose germanų kalbose svin- , reiškią kiaulę. Vokiečiai kiaulę vadina žodžiu schwein. Lotynų kalboje – suinus. Čia sąsajos ir su rusiškuoju свинья, lenkų swinia. Kai kuriose kalbose šernas kartais tiesiog vadinamas laukineckiaule, pavyzdžiui, vokiečių wildschwein;
[13] angl. Swinewood;
[14] vok. Eber – šernas;
[15] vok. Ebersberg, Eberstadt, Eberswalde, Eberbach;
[16] Pagal oficialią versiją Mediolanum reiškia „lygumos vidurį“, t.y., Milanas – miestas lygumos viduryje.
[17] lot. bituriges, aedui;
[18] lenk. Wielkopolska (regionas);
[19] lenk. Dzikow, Swinice;
**
Išvados
Išvados
Europoje
šerno (kiaulės) simbolika buvo daugiapakopė ir savyje talpino
daugybę prasmių. Galima numanyti, kad kiekviena senosios visuomenės
grupė galėjo interpretuoti tuos pačius vaizdinius bei mitus iš
jai būdingo simbolinio suvokimo pozicijų – žemdirbiškos,
karinės, sakralinės. Kariams imponavo kovinės šerno savybės,
žemdirbiams – simbolinis vaisingumo, atsinaujinimo aspektas,
pagoniškajam žynių sluoksniui – dar gilesni simboliniai klodai
(ryšys su dievais, anapusiniais pasauliais, pažinimu). Pabandykime
išvesti kai kurias simbolines paraleles, padėsiančias bent kiek
susisteminti spėjamas šerno simbolikos prasmes.
Iškart
pasakysiu, kad tai tik hipotezės, kadangi laukas įvairioms
interpretacijoms gana platus, miologija mums teikia nemažai numanomų
prasmių, todėl nei viena keliama prielaida dėl suprantamų
priežasčių negali būti laikoma visiškai objektyvia ir
neginčijama.
Susipažinus
su mitiniais vaizdiniais ir šerno vaizdavimu simbolikoje bei
heraldikoje, negalima neatkreipti dėmesio į pirmines „šerniškos“
simbolikos sąsajas su brutalia jėga, kovingumu, agresija. Būtent
tai padarė šerną mėgiamu karių bei medžiotojų simboliu. Kiek
gilesniame lygmenyje fizinė jėga siejama su sveikata, gyvybingumu,
veržlumu, dominavimo bei užkariavimo simbolika ir tam tikra
kryptingai sutelkta vyriška energija. Taip mes prieiname prie šerno,
kaip vaisingumo simbolio, kuris žemdirbiškuose ritualuose siejamas
su derlingumu bei gamtos atsinaujinimu, o paprastos liaudies
įsivaizdavime – dažnai su tiesiogiai suprantamu seksualumu,
daugiau ar mažiau išreikštu vyriškuoju „šaunumu“.
Tam
tikrais momentais tuos pačius principus gali simbolizuoti ir kiti
gyvūnai (pvz., gaidys, ožys, jautis), bet visas vertinimas dažnai
priklauso nuo tam tikro Europos bei pasaulio regiono, gyvūno
paplitimo tame regione, vietos gyventojų santykio su tuo gyvūnu ar
paukščiu. Todėl vaisingumą kai kuriuose
regionuose gali simbolizuoti ne tik šernas, bet ir jautis, agresiją
– ne tik šernas, bet ir gaidys. Taigi, kiekvienas gyvenimo
reiškinys turėjo atitikmenį simboliniame gyvūnų pasaulyje.
Bandydami
atverti „aukštesniosios“ šerno simbolikos paslaptis vėlgi
susiduriame su daugybe galimų interpretacijų variantų. Čia sveika
vyriškoji agresija (kaip kryptingumo vektorius) gali būti siejama
su dvasinio pažinimo siekiu, o mitinė pavojingo žvėries medžioklė
- su pavojų kupinu asmeninio pažinimo paieškos keliu. Europos
tautų mitologijoje dvasinis atgimimas dažnai įvyksta per herojaus
mirtį, taigi šiame kontekste šernas tampa tam tikru nuožmiu,
negailestingu pagalbininku bei vedliu per (į) kitus pasaulius.
Būtent dėl pastarųjų savybių kai kurios kiltys laikė šerną
šventu gyvūnu, totemu bei globėju. Būtent todėl šernas tapo
keltų žynių ir religinės valdžios simboliu.
Kaip
ir visų kitų gyvūnu, šerno simbolika yra dualistinė ir priklauso
nuo vertinimo lygmens. Todėl mitologinis, moraliai apibrėžtas
„blogis“ ne visados gali būti vertinamas kaip blogis iš
filosofinės pusės. Pavyzdžiui, šernu pasivertęs karo dievas
Arėjas nužudo Adonį, bet be savo žūties Adonis niekada negalėtų
tikėtis naujojo atgimimo bei amžinojo gyvenimo. Moraliniai
mitologijos vertinimo kriterijai anaiptol ne visada sutampa su
filosofinio vertinimo požiūriais, todėl tikėtina, kad po
kiekvieno paviršiniu mito suvokimo lygmeniu slepiasi kiti,
sudėtingesni prasminiai klodai.
Šernas
kaip kenkėjas ir kaip geradarys, šernas kaip griovėjas ir kaip
kūrėjas, šernas kaip šviesa ir kaip tamsos personifikacija,
šernas kaip dieviškoji apsauga ir kaip agresyvi ekspansija, šernas
kaip mirtis ir kaip vedlys į naują atgimimą. Jo simbolika
nesileidžia vienareikšmiškai interpretuojama, tad, visai tikėtina,
čia aprašyti tik patys paviršiniai jos klodai.
Vitalijus Michalovskis, 2009 m.
**
Priedas
Indoeuropietiškoji etimologija
vok. Eber, angl. Boar (šernas) = sen.angl. Bār, sen.vok.aukšt. Bēr = germ. *bairaz = sen. pers. Boraz/
goraz (šernas);
Tikėtina, kad germaniškieji Eber / Boar siejami su rusų Вепрь (šernas), ukr. Вепер, lenkų Wieprz, palabio
slavų Vipr, latv. Vepris, kas galbūt kilo iš sen. ind. Vapati (leidžiantis sėklą) ar falą reiškinačio žodžio (vpr).
Rusų Свинья, lenk. Swinia, vok. Schwein, sen. prūsų Swintian, lot. Suis, sen.skand. Svin; Buvo bandoma nustatyti šio žodžio sąsajas ir su žodžiu „sūnus“ (angl. son, rus. Сын ir pan.) ir su senaisiais indiškais žodžiais, reiškiančiais kūrimą, gimimą. Įtikinamiausia versija, kad šaknis svi-(n) kilo nuo kiaulės skleidžiamo garso.
goraz (šernas);
Tikėtina, kad germaniškieji Eber / Boar siejami su rusų Вепрь (šernas), ukr. Вепер, lenkų Wieprz, palabio
slavų Vipr, latv. Vepris, kas galbūt kilo iš sen. ind. Vapati (leidžiantis sėklą) ar falą reiškinačio žodžio (vpr).
Rusų Свинья, lenk. Swinia, vok. Schwein, sen. prūsų Swintian, lot. Suis, sen.skand. Svin; Buvo bandoma nustatyti šio žodžio sąsajas ir su žodžiu „sūnus“ (angl. son, rus. Сын ir pan.) ir su senaisiais indiškais žodžiais, reiškiančiais kūrimą, gimimą. Įtikinamiausia versija, kad šaknis svi-(n) kilo nuo kiaulės skleidžiamo garso.
Sveiki,
AtsakytiPanaikintiRašau informuoti, kad siūlome asmenines paskolas 2%. Mes galime suteikti jums paskolas pirkti traktorius ar žemę, kad galėtumėte atlikti ūkininkavimą ar kitus dalykus, kuriuos norite padaryti. Susisiekite su mumis tiesiogiai el. Paštu: sduplens@gmail.com
Mano geriausi linkėjimai