Šerno vaizdinys bei simbolika

(Rašinių ciklas apie šerno vaizdinį bei simboliką Europoje. Nors tekstas rašytas dar 2009 metais ir platintas pdf formatu, tačiau dabar pateikiamas kiek pakoreguotas variantas)

    Ši apybraiža skirta gyvūnui, gyvenančiam mūsų kaimynystėje nuo neatmenamų laikų. Tai – šernas – tiesioginis žmogaus prijaukintų kiaulių protėvis, kurio gyvenamasis arealas kažkada driekėsi per visą centrinės ir pietų Eurazijos juostą – nuo Vakarų Europos iki tolimiausio Sibiro. Šiandien šernus irgi galima daug kur sutikti, tačiau, pavyzdžiui, Anglijoje ir kai kuriose kituose Vakarų Europos kraštuose jie buvo visiškai išnaikinti. Tam tikrais istoriniais tarpsniais šernai buvo išstumti iš daugelio žemyno sričių, tačiau šie atkaklūs gyviai linkę greitai atsikovoti prarastas teritorijas. 

Lyginant su namine kiaule, šernas pasižymi trumpesniu, bet „plokštesniu“ kūnu, masyvia priekine dalimi, trumpu ir raumeningu kaklu, ilgesniu snukiu bei aštriomis iltimis. Suaugęs šernas gali sverti nuo 150 iki 300 kg, o tam tikrais atvejais ir dar daugiau. Visą tai šerną daro nors palyginti nedideliu, bet fiziškai stipriu, tarytum vien tik kovai sutvertu gyviu. Psichinės ir fizinės šerno savybės ganėtinai atitinka bendrą jo išvaizdą: jis juda kiek kerėpliškai, bet yra greitas, jo rega nėra gera, bet užtat šernas puikiai girdi ir užuodžia. Esant reikalui, jis puikiai plaukia ir gali įveikti žymius nuotolius. Jis gali gyventi bandoje arba bastytis po miškus vienišas. Priešingai daugiau ar mažiau įsivyravusiam stereotipui apie šerno „bukumą“, jis yra gudrus, atsargus ir išradingas, judrus bei labai galingas. Gindamas save ar savo palikuonis, šernas gali tapti žiauriu, pasiaukojančiu ir neįtikėtinai ištvermingu. 

Visa tai formuoja tam tikrą simbolinių „šerniškų“ savybių kompleksą, kuris daugiau ar mažiau pradeda atsispindėti Europos (ir ne tik Europos) tautų mitologijoje, simbolikoje, smulkiojoje tautosakoje, heraldikoje. Ir galbūt simboliniuose vaizdiniuose šernas yra ne toks „kilnus“ ar „paslaptingas“ kaip vilkas - jo girių kaimynas, tačiau nepaisant to – šis galingas ir protingas gyvis nusipelno pagarbos. 

Senųjų Europos gyventojų išlikimas smarkiai priklausė nuo šernų kaimynystės. Manoma, kad mezolito laikais 40-50% nuo visų žmogaus laimikių medžioklėje sudarė šernai. Dabartinės Prancūzijos teritorijoje rastos neolito epochos kapavietės, kuriuose aptikti šerno ilčių bei dantų papuošalai, leidžia kelti prielaidas apie šerno vaizdinio įsitvirtinimą pirmykštėje religinėje pasaulėjautoje. Galima spėti, kad maždaug tuo pačiu metu atsirado ir tikėjimai totemine gyvūnų-globėjų galia. 

Senosiose viso pasaulio bendruomenėse žmonėms dažnai buvo suteikiami su gyvūnais susiję vardai. Dažniausiai šie vardai buvo siejami su konkretaus žmogaus fizinėmis bei dvasinėmis savybėmis ar su jo įnašu į bendruomenės gerovės kūrimą. Paprotys keisti prigimtinį žmogaus vardą nauju (atlikus kokį nors žygdarbį ar iniciacijos veiksmą), kaip manoma, remiasi į pačius žiliausius laikus. Tik taip galima paaiškinti „žvėriškų“ vardų gausybę visame Europos areale. 

Senovėje laukinių, ypač plėšriųjų žvėrių medžioklė pasižymėdavo artimu medžiotojo ir žvėries kontaktu. Neretai ji baigdavosi baisiais medžiotojo sužalojimais ar net mirtimi. Medžioklė buvo laikoma dideliu vyriškumo išbandymu: ji lavino ištvermę, pastabumą, greitą reakciją, žaibiška orientavimąsi bet kokiomis sąlygomis ir medžiojamo žvėries pažinimą. Neretai pirmoji jauno vyro medžioklė buvo kartu ir savęs įtvirtinimo visuomenėje aktas, siejamas ir su to meto religiniais papročiais. 

Medžioklėje įgytos savybės puikiai praversdavo ir karuose. Stipriausi ir šauniausi nešiodavo žvėries ilčių bei nagų papuošalus, o vėliau pradėdavo vaizduoti toteminių žvėrių atvaizdus skyduose, kas galėtų būti siejama su seniausių heraldinių simbolių užuomazgomis.

Senojoje Romoje šernų medžioklė tapo populiariu užsiėmimų dar prieš mūsų erą, o medžioklės aprašymai romėnų literatūroje sutinkami kur kas dažniau, nei graikiškoje. Būtent Romoje medžioklė pradėta vertinti kaip pramoga, skatinanti fizinį aktyvumą bei grūdinanti vyriškąjį būdą. Kartais įniršęs šernas buvo tyčia vaikomas, tačiau nenužudomas. Tai padėdavo jauniesiems romėnams žaibiškai įvertinti bet kokią padėtį, išvengti žvėries atakos, trauktis ir vėl greitai pulti.

Viduramžių Europoje šerno medžioklė virto kilmingųjų prerogatyva, kuri turėjo padėti lavinti kovines pėsčio ar raito riterio savybes. Ilgainiui atsirado net specialūs, išimtinai šernų medžioklei skirti „šerniniai“ kalavijai bei „kiaulių“ ietys [1]. Šie ginklai buvo ypatingi ir skyrėsi nuo įprastų kalavijų ar iečių.

 Šernų medžioklė Senovės Romoje (IV a.)

  Ko gero, viduramžių feodalai labiau vertino patį medžioklės procesą, jos teikiamus įgūdžius bei malonumus, nei įžvelgė joje išgyvenimo būtinybę. Kartais šernas buvo užvaikomas žirgais, o po to pribaigiamas durklo smūgiu nulipus nuo arklio. Neretai medžioklei tyčia pasirenkamas poravimosi sezonas, kuomet gyvūnai būna ypač agresyvūs. Ilgainiui medžioklė tampa paprastu naikinimu - jos vis dažniau rengiamos su tikslu bet kokiais būdais sumažinti šernų populiaciją. Žinoma atvejų kuomet stambus feodalas iš savo vasalų reikalaudavo pristatyti tam tikrą sumedžiotų šernų kojų skaičių. Visą tai liudija apie didžiulį šernų skaičių to meto Europoje ir vis stiprėjančią kovą su „kenkėjais“. 

 Šernų medžioklė viduramžių Europoje (XIV a.)

Po prancūzų revoliucijos per Europą nusiritusios pilietinės riaušės atvedė prie daugybės senųjų feodalinių privilegijų panaikinimo. Medžioklės įstatymai buvo liberalizuoti, medžioti leista beveik kiekvienam norinčiam, o tai sudavė didelį smūgį šernų populiacijai. Tam dar labiau pasitarnavo ir šaunamojo ginklo išradimas, galutinai desakralizavęs ir taip stipriai nustekentus „garbingo medžiojimo“ principus. Į miško gyvūną pradėta žvelgti vien tik kaip į mėsos gabalą ar piktybinį kenkėją, kurį galima negailestingai žudyti bet kur ir bet kokiais būdais. Nepaisant to, „šerniškos simbolikos“ pėdsakų Europoje liko ne tiek jau mažai, tad apie tai ir pakalbėkime.

 

 **

Komentarai ir paaiškinimai

[1] „Šerniniai“ kalavijai (vok. Schweinschwert) atsirado XV a. pabaigoje. Jie pasižymėjo durklo pavidalo geležte, pasibaigiančia plokščiu, smailėjančiu kastuvėlio formos praplatėjimu. Neretai geležtė turėjo kiaurinę skylę metaliniam skersiniui prakišti, kurio galai dažnai būdavo kiek atlenkti smaigalio link. Toks skersinis neleisdavo kalavijui pernelyg giliai įsmigti į šerną. Kalavijams buvo skirtos specialios makštys, kuriose buvo laikomi kiti medžiotojo įrankiai: mėsinėjimo peilis, yla, sausgyslėms atskirti, ir pan.
„Šerninės“ ietys (vok. Saufeder, angl. Boar spear) buvo ilgos (apie 2 m. ilgio), tvirtos, masyvios ir sunkios. Tokia ietis turėjo padėti nulaikyti persmeigtą šerną. „Šerninė“ ietis pasižymėjo ypač tvirtu ir plačiu antgaliu, bei kartais metaliniu skersiniu, neleidžiančiu giliai smigti, tačiau padedančiu išlaikyti tam tikrą distanciją nuo pavojingo žvėries.
„Šerninė“ ietis kartais vaizduojama heraldikoje. Pavyzdžiui, vokiškuose Šretstakeno, Kunroito, Hemhofeno
apskričių herbuose;

**

Senovės Graikija

 Romėnų bareljefas, vaizduojantis mitinio Kalidono šerno medžioklę;

       Senųjų graikų mitologijoje yra keli ryškesni su šernu siejami epizodai. Pirmasis – mitas apie gražuolį Adonį, kuris krito į akį pačiai meilės deivei Afroditei. Literatūrinė šio mito versija yra atpasakota Ovidijaus „Matamorfozėse“.

Pasak legendos, Adonis buvo medžiotojas ir ištisas dienas praleisdavo miškuose bei kalnuose medžiodamas elnius, kiškius bei kitus smulkesnius gyvūnus. Deivė Afroditė dažnai keliaudavo kartu su juo, tačiau kai jos nebūdavo šalia, Adoniui buvo griežtai liepta nemedžioti šernų bei liūtų, kadangi tai užtrauks didelę nelaimę. Kartą Adonio šunys aptiko didžiulį šerną ir pradėjo jį persekioti. Apsidžiaugęs dideliu laimikiu Adonis pamiršo mylimosios priesakus ir stojo su žvėrimi į kovą. Tačiau nežinojo Adonis, kad šis piktas šernas buvo ne kas kitas, o pasivertęs pavydusis Afroditės vyras – karo dievas Arėjas. Baisingas žvėris savo iltimis mirtinai sužeidė Adonį, kurio kūną rado ir apraudojo Afroditė. Legendoje sakoma, kad Dzeusas pasigailėjo meilės deivės ir leido Adoniui kiekvienais metais sugrįžti į gyvenimą iš mirusiųjų karalystės. Nuo to laiko Adonis pusę metų praleidžia šiame, o pusę – kitame pasaulyje. Tokiu būdu Adonis tarytum tampa pavasario ir amžinojo gamtos atgimimo personifikacija, kaskart išgyvenanti savo naują gimimą ir simbolišką mirtį nuo mitinio šerno ilčių.

Kitas graikų mitas susijęs su legendiniu didvyriu Herakliu. Būdamas Argolidės karaliaus Euristėjaus tarnyboje, Heraklis privalėjo atlikti dvylika žygdarbių iš kurių vienas buvo didžiulio šerno sutramdymas. Ant Erimanto kalno gyvenantis žvėris nuolatos siaubė apylinkes bei galingomis savo iltimis žudė žmones. Didvyriui Herakliui pavyko įbauginti šerną, įvytį į snieguotą aukšto kalno viršukalnę, ten surišti ir gyvą atnešti Euristėjui. Pamatęs šia pabaisą, Euristėjus pasislėpė dideliame bronziniame inde ir liepė Herakliui nusikratyti laimikiu.

Trečias senųjų graikų mitas pasakoja apie Kalidono šerno medžioklę, kurioje dalyvavo narsiausi Graikijos didvyriai. Kalidono šerną pagimdė baisioji pabaisa – Kromijono kiaulė. Didžiulį žvėrį į Kalidono miestą pasiuntė kerštingoji graikų medžioklės deivė Artemidė, kadangi aukas dievams atnašavęs miesto karalius Oinėjas pamiršo išdidžiąją deivę.

Šernas siaubė Kalidono apylinkes, žudė žmones ir niokojo pasėlius, todėl karalius kreipėsi į visus Graikijos didvyrius, kad šie padėtų pabaisą nugalabyti. Karžygiai užmušė šerną, tačiau jo mirtis pasėjo nesantaiką tarp likusių gyvų medžiotojų bei užtraukė ilgus karus tarp giminių. Pasakojama, kad šio šerno iltys bei kailis kurį laiką buvo saugomi deivės Atėnės šventykloje Tegėjoje, o vėliau žvėries iltys atiteko Romos imperatoriui Oktavianui Augustui. Kalidono šerno medžioklės scena buvo dažnai vaizduota antikos mene.

 Heraklis atneša išsigandusiam Euristėjui Erimanto šerną / Kalidono šerno medžioklė

Šiuose trijuose mitologiniuose pasakojimuose puikiai išreikštas griaunamasis „šerniškos“ simbolikos aspektas. Čia šernas tampa tarpusavyje besivaidijančių dievų įrankiu ar žmonėms siųsta dievų bausme. Tačiau, kaip matyti iš pasakojimo apie Adonį, patys dievai geba pasiversti šiuo nuožmių gyvūnu, kas liudija neeilinį šerno statusą graikų mitologijoje. Tą patvirtintų ir Homero „Iliadoje“ aprašyta legendinio graikų didvyrio, Mikėnų karaliaus Agamemnono priesaika Dzeusui, kurios metu buvo paaukotas šerniukas.

Kai kurie graikų mitų interpretatoriai mano, kad mitologinę medžiotojo kovą su šernu galima sieti su metų laikų kaita, kuomet medžiotojas tarytum atspindi pozityvų, šviesųjį, o šernas – negatyvų, tamsųjį, šaltą gamtos principą. Gamta miršta su Adonio mirtimi (prasideda šaltasis metų laikotarpis), tačiau atgimsta tada kai didvyriai įveikia tamsos ir žiemos personifikaciją mitinio šerno pavidalu (prasideda šiltasis metų laikotarpis).

Žinoma, paviršutiniškame lygmenyje tokie mitai gali būti vertinami ir kaip grynai etinė, moralinė šviesos ir tamsos, gėrio ir blogio kova, tačiau visais laikais daugybei simbolikos tyrinėtojų visuomet magėjo prisiliesti prie gelminių, paslaptingų mitologijos klodų.

Šernai ir kiaulės taipogi buvo aukojamos graikų derlingumo bei žemdirbystės deivei Demetrai. Žyniai sumaišydavo kiaulių mėsą su grūdais ir dėdavo į vagą, tokiu būdu pradėdami ritualinį arimą.

Homero „Odisėjoje“ sakoma, kad būdamas vaiku Odisėjas buvo sužeistas į koją šerno medžioklėje ir vėliau šis žvėries paliktas randas padėjo žmonėms jį atpažinti.

**

Keltai

Ypatingai šernas garbintas senųjų keltų areale.

2004 metais dabartinės Prancūzijos teritorijoje netoli Limuzeno miesto buvo rasti penki karnyksai – į trimitą panašūs pučiamieji senųjų keltų instrumentai. Manoma, kad į juos buvo pučiama tiek apeigų metu, tiek karo atvejais. Keturi iš penkių karnyksų buvo papuošti šernų galvomis, ir tik vienas – slibino. Iki tol buvo rasti tik keturių daugiau ar mažiau išlikusių karnyksų fragmentai.

Keltų mitologijoje šernas siejamas su miškų bei augmenijos deive Arduina, garbinta Ardėnų kalnagūbrio regione. Romėnai ją tapatino su Diana, o pati Arduina dažnai buvo vaizduojama kaip jauna ant šerno jojanti moteris. Arduinos vardas tikriausiai kilo iš protokeltiškojo ardwo- („aukštis“), kas leistų spėti apie „deivės iš aukštybių“ reikšmę. Yra žinoma, kad savo metu šios dievybės kultas buvo taip paplitęs tarp keltų, kad krikščionių misionieriai ne kartą ragino jo atsisakyti. Įdomu dar ir tai, kad per Kalėdas Arduinos garbei buvo aukojamas paršelis su obuolių burnoje, tikintis sėkmingų metų. Taigi, būdamas simboliniu deivės Arduinos gyvių, šernas tiesiogiai siejosi su gyvybinėmis gamtos ir žmogaus jėgomis, sveikata, derlingumu, augimu, pilnatve, turtu. Keltų Galijoje šerno garbinimas buvo taip paplitęs, kad net romėniškuoju laikotarpiu į šiuos kraštus atkeliavęs dievas Merkurijus gavo Moccus epitetą, kuris kilo nuo keltiškojo, šerną reiškiančio žodžio moch. 

Keltiškų genčių mitologijoje aptinkama nemažai su šernais susijusių epizodų, kas išskiria juos iš kitų Europos kilčių, kuriuose tų epizodų ne tiek jau daug. Tad ką galėjo simbolizuoti šernas keltams, remiantis išlikusia mitologine medžiaga?

Iš vienos pusės, šerno gyvybingumas ir judrumas leido jį tapatinti su gyvybinėmis jėgomis, o iš kitos - agresyvumas bei jėga darė jį patraukliu karių luomo simboliu. Tarp keltų šerno įvaizdis buvo pakankamai sakralizuotas ir galėjo sietis su dvasinės bei fizinės valdžios simbolika. Šis gyvūnas taipogi buvo laikomas ir tam tikru sielos palydovu į pomirtinį pasaulį (plg. baltišką mitą apie Sovijų). Žinomi pasakojimai, kuriuose legendų didvyrių persekiojamas šernas atveda medžiotojus į kitus pasaulius. 

 Karnyksai - ritualiniai senųjų keltų muzikiniai instrumentai, puošti šernų galvomis. Dešinėje – mūsų dienų rekonstrukcija;

  Elzase (dab. Prancūzija) aptikti neolito laikų kapai, kuriuose abiejų lyčių atstovų palaikai rasti su vieninteliais papuošalais – šerno ilčių vėriniais ant riešų. Panašios kapavietės rastos ir Limože. Kai kada į kapus buvo dedamos paaukotų kiaulių skerdienos dalys, kaukolės, dantys ar papuošalai su šernų atvaizdais. Visą tai turėtų simbolizuoti arba ryšį su „anuo pasauliu“ per šerno (kiaulės) vaizdinį, arba tikėjimą, kad mirusysis atgims naujam gyvenimui šiame ar pomirtiniame pasaulyje.

Šernas neatsiejamas nuo miško ir jo paslapčių. Jis minta ąžuolo gilėmis – šventojo keltų medžio vaisiais, todėl ir pats pradėjo simbolizuoti „šventąjį pažinimą“ bei keltų žynių – druidų sluoksnį.

Dėl sąvokos „druidas“ etimologijos būta daug ginčų, bet pati populiariausia kildina šį žodį iš graikiškojo drus („ąžuolas“) ir protoindoeuropietiškojo wid („žinoti“)[2]. Taipogi daugelis tyrinėtojų pažymi, kad druidai save asocijuodavo su šernais ir netgi pasivadindavo jų vardu.

Būtent čia mes ir prieiname prie labai svarbaus keltų tradicijos epizodo, liudijančio apie tam tikrą dvasinės ir pasaulietinės valdžios dvivaldystę senųjų keltų visuomenėje.

**

Komentarai ir paaiškinimai 

 [2] Dar kartą pasakysime, kad toks žodžio „druidas“ aiškinimas nėra visuotinai priimtas. Esti ir kitos hipotezes. Pavyzdžiui, pagal vieną iš jų gališkoji forma druides ar airiškoji drui gali būti aiškinama kaip der-wi-des („labai mokyti“). O pastaroji forma yra gimininga lotyniškajai videre, gotų – witan, vokiečių – wissen, t.y., „žinoti“. Tačiau, kad ir kokia būtų sąvokos „druidas“ etimologija, šių žynių sluoksnio sąsajos su šventųjų ąžuolų kulto bei šerno simbolika nekelia jokių abejonių;

                                                                               **

Šerno valdžia ir lokio valdžia 

 Prancūzų tradicionalistas Rene Genonas (1886 – 1951 m.) savo straipsnyje „Šernas ir lokys“ aprašo tam tikrą valdančiojo keltų sluoksnio dualizmą, kuriame žynių-druidų valdžia (simbolis – šernas) priešpastatoma „pasaulietinei“ karių luomo valdžiai (simbolis – lokys). Genonas rašė: „Pas keltus šernas ir lokys simbolizavo dvasinės ir pasaulietinės valdžios atstovus, tai yra, dvi – druidų ir riterių kastas. Galbūt kažkada tai buvo vieninga kasta, kuri atitinka Indijos brahmanus ir kšatrijus“.

Norint lengviau suprasti šiuos valdžios dualizmo aspektus, pasiremkime kai kuriomis profesorės, keltų tradicijos tyrinėtojos N.Širokovos įžvalgomis iš jos publikacijos „Karališkoji senųjų keltų valdžia bei jos simbolika:

„Karališkoji valdžia Airijoje buvo laikoma dieviškos kilmės, todėl karaliaus rinkimus lydėdavo religinės ceremonijos. Buvo manoma, kad Airijos karalius apdovanotas mistine galybe, kuri daug kartų viršijo jo realią politinę valdžią (...)“.

„Cezario laikų Galijoje karališkosios valdžios institucija patyrė didelį nuosmukį (...), tad tenka kalbėti apie trapią ir fragmentišką karaliaus pareigybę, kuri labiau primena respublikos magistratūrą, nei karaliaus valdžią. Ne veltui Julijus Cezaris tokią valdžią vadina regia potestas (B.G., VII, 32)”.

„Norėdami nušviesti karališkos valdžios keltų žemėse ypatumus, turėtume išsiaiškinti santykį tarp dviejų valdžių – karališkos ir žynių, kadangi Antikos autoriai kalba apie didelį druidų valdžios autoritetą bei stiprią jų įtaką karalių valiai (Dion Chrys. Or., XLIX). Prancūzų tyrinėtoja Francuaza Leru teigia, kad karalių valdžia egzistavo žynių valdžios šešėlyje bei jų globoje“.

„Rene Genonas rašė, kad pas keltus šernas ir lokys simbolizavo dvasinės ir pasaulietinės valdžios atstovus, tai yra, dvi – druidų ir karių kastas. Šioje viena kitą papildančioje dvejybėje dvasininkų valdžia turėjo tam tikrą pranašumą, kadangi karių valdžia buvo laikoma tik žynių valdžios emanacija. Tradicinėse civilizacijose ir senosiose mitologijose santykiai tarp šių dviejų valdžių buvo įvairiapusiai. Jos galėjo būti tarpusavio karo stovyje, tačiau tai įvykdavo dažniausiai tuomet kai pasaulietinė valdžia pasistengdavo nusikratyti dvasininkų globos“.

„Įdomu, kad pas senuosius keltus šerno ir meškos simboliai ne visuomet yra priešiški vienas kitam. Jie puikiausiai gali vaizduoti ir harmoningą dviejų visuomenės sluoksnių sugyvenimą. Būtent toks yra legendinio Merlino ir karaliaus Artūro atvejis. Merlinas – druidas ir Broseliando girios šernas yra karaliaus Artūro (kurio vardas siejasi su lokiu - Art) mokytojas, draugas ir išmintingas patarėjas“.

Keltų figūrėlės bei šernų vaizdavimas ant akmenų;

**

Keltų tradicijoje šernas, ko gero, buvo ir labiausiai dievams aukojamas gyvūnas be kurio neapsieidavo joks svarbesnis ritualas ar žymesnė puota. Kiauliena arba šerniena buvo laikoma mėgstamiausiu karalių ir dievų valgiu, kadangi tikėta, kad tokia mėsa suteikia jėgų antplūdį bei padaro žmogų laimingesniu. Kadangi šernas buvo siejamas su turtais bei jų apsauga, tai Limuzeno ir Overnės regionuose šernų kanopas kaldavo ant klėčių durų tikintis magiškos gyvulių apsaugos ir sukauptų maisto atsargų gausėjimo.

Tačiau šerno (kiaulės) vaizdiniui buvo priskiriamos ne tik teigiamos savybes. Nelaimes ir mirtį nešančiomis buvo laikomos „ano pasaulio“ kiaulės, kurios pasirodydavo sapnuose ar legendinėje realybėje. Buvo tikima, kad tokiais pragaro šernais ar kiaulėmis buvo paverčiami pikti ir negarbingi žmonės. Tuo tikėjo ne tik keltai, bet ir senieji graikai, hetitai. Mituose pragaro šernai ne tik medžiojami, bet ir patys galėjo persekioti keltų sakmių didvyrius. Būtent tokiu šernu dėl savo neišpasakyto žiaurumo buvo paverstas valdovas Turch-Truitas (Twrch Trywth), kuris kovėsi su karaliumi Artūru, persekiojo jį po visą Airiją, Velsą bei Kornvalį, o po to pradingo jūros gelmėse.

**

Germanai

       

       Germanų mitologijoje žinomas šernas Gulinburstis, kas išvertus iš senosios skandinavų kalbos reiškia „auksinius šerius“. Šio auksinio šerno nukaldinimo legenda yra aprašyta „Jaunesniojoje Edoje“ ir prasideda pasakojimu apie tai kaip klastingas dievas Lokis nukirpo aukso plaukus deivei Sivei – griausmingojo Toro žmonai. Sužinojęs apie tai Toras pagrasė užmušti Lokį jei pastarasis neparneš jo žmonai naujų plaukų. Naujus aukso plaukus Sivei nukalė nykštukai, o kartu ir Gulinsbustį – spindintį šerną. Toro žmonai Lokis atidavė auksinius plaukus, o šernas Gulinburstis atiteko vaisingumo dievui Freirui. Gulinburstis galėjo bėgti greičiau už eikliausią žirgą, o naktis nuo jo šerių žvilgesio tapdavo diena. Edoje taipogi yra užsimenama, kad į jaunystės bei grožio dievo Baldro laidotuves Freiras atvažiavo ratais kuriuos traukė Gulinburstis, kuris taipogi žinomas ir šerno Slidrugtanio vardu.

Freiro sesuo, vaisingumo deivė Frėja, taip pat turi savo šerną Hildisvinį, kurio vardas verčiamas kaip „kovos šernas (kiaulė)“. Vienoje iš „Poetinės Edos“ dalių pasakojama, kad Hildisvinis kadaise buvo žmogus vardu Otaras Paprastasis. Jis buvo labai religingas ir ypač garbino Frėją. Mylimai deivei jis pastatė akmens šventyklą ir paaukojo daugybę aukų. Nenorėdama, kad kas nors sužinotų apie judviejų jausmus vienas kitam, Frėja pavertė Otarą stebuklingu kovos šernu, kuris kartais traukia jos vežimą. 

 Frėja ir Hildisvinis (1895 m. piešinio fragmentas)

Šiaurės mitologijoje sutinkamas ir virėjas Andhrimniras, kuris stebuklingame katile verda šerno Sehrimniro mėsą. Sehrimniras kiekvieną dieną būna suvalgomas, tačiau vakarop vėl atgimsta, kad kitą dieną būtų išvirtas ir suvalgytas iš naujo. Vyresniosios Edos „Grimniro kalbose“ apie tai rašoma: „Andhrimniras verda, / Sehrimnirą – šerną, / mėsą katile puikią: / nedaug kas pažįsta / didvyrių maistą [3] “.

Vokietijoje užrašyti pasakojimai apie Hakelbergą ir šerną (kitose legendos versijose vietoje šerno figūruoja lokys). Medžioklėje Hakelbergas sutinka didelį šerną ir po ilgos kovos jį nužudo. Priėjęs prie kritusios aukos Hakelbergas spiria koja šernui (lokiui) į snukį, tardamas: „O dabar sužeisk mane jei gali!“. Spyrio būta tokio stipraus, kad negyvo šerno iltis prakiurdė Hakelbergo batą ir sužeidė koją. Iš pradžių Hakelbergas nesijaudino dėl savo sužeidimo, tačiau koja taip sutino, kad norint nuimti batą teko jį prapjauti. Netrukus Hakelbergas mirė nuo kraujo užkrėtimo. Prieš mirtį medžiotojas nenorėjo nieko girdėti apie rojų, o atvykusiam dvasininkui pasakė: „Viešpačiui palikite jo dausas, o man – mano medžioklę“. „Tai medžiok tu iki paskutinio teismo dienos“ – tarė dvasininkas. Dar ir dabar žmonės pasakoja, kad kartais naktį miške pasigirsta medžioklės garsai bei šonų lojimas. Tai medžioja ramybės nerandantis Hakelbergas, o gyventojai, kuriems jis kerta kelią, krenta kniūbsti veidu į žemę, kad Hakelbergas galėtų ramiai prajoti. Todėl kartais Hakelbergas siejamas su dievu Votanu ir jo laukine vaiduokliška dvasių medžiokle, vaizdinys kurios gana paplitęs germanų kraštuose.

Šie tarpusavyje mažai susiję mitiniai siužetai nesileidžia kategoriškai ir vienareikšmiškai interpretuojami. Jeigu auksinio Gulinbursčio vaizdinį galima būtų sieti su soliarine tamsos išsklaidymo simbolika ir dangaus šviesulių judėjimu, tai kaskart senuoju pavidalu atgimstančiame Sehrimnire galima įžvelgti atgimimo ir atsinaujinimo jėgų simbolį. Be to, kasdien suvalgomo šerno mėsa teikia didvyriams bei dievams stiprybės, kas yra ganėtinai artima keltiškajam požiūriui į „stebuklingąjį tvirtybės ir palaimos maistą“.

Frėjos šerno Hildisvinio vardo etimologija tiesiogiai mums nurodo į kovinį šerno aspektą. Kartais keliamos prielaidos, kad Skandinavijos karių luomo tarpe egzistavo tam tikros vyrų bendruomenės kurių nariai praktikavo daugiau ar mažiau paslaptingą toteminį šerno kultą (palyginkime su berserkais ir ulfhednarais [4]), tačiau tam pagrįsti nėra rimtesnių įrodymų. „Šernišku“ kovos būdu veikiau buvo vadinama ne kažkokia ypatinga psichinė karių būsena (nors kas žino?) mūšio metu, o gebėjimas efektingai kovoti tam tikroje taktinėje „šerniškoje“ rikiuotėje, kuri buvo žinoma ne tik germanams.

Germanų kariai su šernų figūrėlėmis ant šalmų (VII a., Danija);

  Pagarbą kovinėms šerno savybėms Europoje iliustruoja tai, kad taktinė pleišto formos rikiuotė kartais vadinama „šerno (kiaulės) galva“ [5] arba tiesiog „šernu“ (kiaule). Toks pėstininkų arba kavalerijos išsidėstymas prieš mūšį žinotas dar Antikos laikais. Jį naudojo skitai ir trakai, vėliau perėmė Romos legionai, vikingai bei viduramžių riteriai. Ši taktinė rikiuotė buvo taisyklingo trikampio arba trapecijos formos, kurios pagrindinė užduotis buvo rikiuotės smaigaliu įsiskverbti į priešo gretas, sudarkyti, perkirsti ir išsklaidyti tvarkingas jo linijas. Greitos šarvuotos kavalerijos atakos metu pleištas arba „šerno galva“ buvo ypač efektinga. Šią pleišto formos rikiuotę vikingai vadino Svinfylking - „kiaulės rikiuote“ arba „šerno snukiu“, o karius, kovojančius toje rikiuotėje - Svinfylkingar. Tai apie 1200 metus aprašo danų metraštininkas Saksas Gramatikas. Poetinėje skandinavų kalboje laivui vadovaujantis konungas kartais romantiškai pavadinamas „jūrų šernu“ [6].

Saksų papuošalas su šerno atvaizdu (IV a., Vokietija)

Kai kurie senųjų germanų šalmai buvo puošiami šernų atvaizdais bei figūrėlėmis. 1848 m. Anglijos Derbiširo grafystėje buvo iškastas anglosaksiškas VII a. šalmas su šerno figūrėle ant viršaus. Panašus to paties amžiaus radinys rastas ir Northempšyre. Švedijoje, keli kilometrai nuo Senosios Upsalos, yra aptiktas VIII amžiaus šalmas kuriame vaizduojami kariai šernų galvomis. Kiti „šerniški“ šalmai rasti Danijoje, kitose vietose. Visame germanų gyvenamame areale (įskaitant Britaniją) aptikta įvairiausiu segių, pakabuku, kitų papuošalų su šerno atvaizdais. Kartais manoma, šie šalmai turėjo tarytum surišti kovojančiojo kario dvasią su garbinamo žvėries energija, o taipogi tai būti simbolinėmis europietiškos heraldikos užuomazgomis. Senųjų anglų herojiniame epe „Beovulfas“ (apie 700-1000 m.) sutinkama užuomina, kad „šerniškas“ šalmas apsaugo kario gyvybę. Amuletai ir papuošalais su šernų atvaizdais, ko gero, atliko tas pačias magiškos apsaugos ar psichologinio poveikio priešui funkcijas. 
 

 "Šerniški" senųjų germanų šalmai;

**

Komentarai ir paaiškinimai

 [3] Iš tiesų toje eilutėje kalbama ne apie didvyrių, o apie einherijų (sen.norv. einherjar - „neprilygstamas kovotojas“) maistą. Einherijais skandinavų mitologijoje buvo vadinami geriausi mūšyje žuvęs kariai. Jie sudarė tam tikrą pomirtinę dievo Odino gvardija, kuri paskutinėje Laikų pabaigos kovoje turės kautis su tamsos jėgomis;
[4] Sen.skand. Berserkr (nuo žodžio „lokys“) ir ulfhednar (nuo žodžio „vilkas“) . Senovės skandinavų kariai, kurių kovojimo būdas bei įniršis kovoje buvo siejamas su lokiais ar vilkais. Egzistuoja nemažai šio fenomeno aiškinimo hipotezių. Kartais nejautrumas skausmui bei kovos įniršis siejamas su tam tikru kvaišinančių medžiagų naudojimu, kartais tokia berserkiška būsena siejama su tam tikrais uždarais vyriškais religiniais-koviniais kultais, ir pan. Vienareikšmiško atsakymo kol kas nėra;
[5] lot. Caput porcinum, angl. Boar's head;
[6] sen.skand. brimsvîn;

**

Baltai

Bronzinis šernas (skulptorė J. Noreikaitė)

Žymi lietuvių archeologė ir antropologė Marija Gimbutienė, kalbėdama apie senovės lietuvių dievybes, rašė, kad šerno skulptūrų iš gintaro ir medžio Pabaltijyje rasta nuo akmens amžiaus laikų. Viduriniuoju geležies amžiaus periodu datuojamuose kapavietėse randami ir tam tikri papuošalai – amuletai – pragrežti žvėrių dantys, daugiausia meškos ar šerno iltys. Gudijos tyrinėtojas E. Zaikovskis taipogi užsimena apie papuošalų su šerno iltimis paplitimą dabartinės šiaurinės Gudijos teritorijose nuo pat vėlyvojo neolito.

Romos keliautojas Publijus Kornelijus Tacitas (apie 56-117 m.e.m.) savo veikale „Apie germanų kilmę ir Germanijos padėtį“ aprašo dešinįjį Baltijos jūros krantą, kuriame gyvena estijų (aisčių) gentys [7]: „Kalbant apie dešinį Svebų jūros pakraštį, tai čia jūra skalauja krantus, kuriuose gyvena aisčių gentys, papročiai ir išvaizda kurių yra kaip svebų, o kalba artimesnė britiškajai. Aisčiai garbina Dievų Pramotę ir kaip savo kulto ženklą nešioja šernų atvaizdus, kurie jiems pakeičia ginklus bei apsaugo deivės garbintojus priešų gausybėje“.

Kadangi Tacitas užsimena apie „rytines gentis“ lyg probėgomis, todėl jų lokalizacijos vieta nėra visiškai aiški. Kai kurie tyrinėtojai mano, kad Tacitas kalbėjo apie prūsus, kiti kelia prielaidas, kad „rytų gentys“ galėjo apibrėžti visus rytinio Baltijos jūros pakraščio gyventojus – tiek baltų kalba kalbančius, tiek finų. Matyti, kad romėnų istorikas aiškiai neskyrė ir tolimesnių kalbų, tačiau apsauginę šerno atvaizdų galią jis pamini gana konkrečiai.

1583 m. „Prūsų kronikoje“ pasakojama apie tai kaip 1520 m. teutonų ordino magistras, baimindamasis karinio lenkų laivyno atakos bei išsilaipinimo Semboje, kreipėsi pagalbos į prūsų žynį Valtiną Suplitą, kad tasai savo apeigomis užkirstų kelią lenkų išsilaipinimui. Žynys ant jūros kranto paaukojo juodą jautį ir nukreipė lenkų laivyną kitu keliu. Tačiau po šios apeigos šešis ar septynis metus vietos gyventojai negalėjo pagauti nei vienos žuvies, o tai grėsė kraštui dideliu badu. Gyventojai vėl kreipėsi į Valtiną Suplitą, kuris šįkart ant jūros kranto paaukojo didelę nupenėtą juodą kiaulę. Keistai judėdamas žynys nudūrė kuilį, nudegino jo šerius, išvalė ir puikiai iškepė mėsą. Po šio įvykio žuvis grįžo prie Sembos krantų.

Kitas mitas – paslaptingas pasakojimas apie Sovijų. Ši legenda [8], aprašanti mirusiųjų deginimo papročio pas senuosius baltus atsiradimą, pirmą kartą paminėta kaip intarpas į rusiškąjį „Jono Malalos kronikos“ (1261 m.) vertimą. Legenda pasakoja apie tai kaip kadaise žmogus, vardu Sovijus, pagavo didelį šerną ir išėmė devynias jo blužnis. Šias blužnis jis davė vaikams iškepti, tačiau vaikai jas suvalgė. Sovijus supyko ant vaikų ir nusprendė nusileisti į pragarą. Pro aštuonerius vartus jam nepavyko papulti, tačiau pro devintuosius Sovijus pateko į pragarą. Toliau legendoje pasakojama, kad sūnus laidojo tėvą žemėje ir medyje, tačiau tai Sovijui nepatiko. Ir tik tuomet kai sūnus sudegino tėvą ugnyje, Sovijus pasakė: „Kaip kūdikis lopšyje saldžiai miegojau“.

Šiame pasakojime sutinkama daug paslėptos simbolikos (skaičius „9“, kelionė į pragarą ir devyni jo vartai), tačiau šiuo atveju mums įdomus sumedžioto šerno paminėjimas mite, tarytum pats šerno medžioklės ir šernienos (šiuo atvejų – šerno blužnies) valgymas galėtų atverti tam tikrus mistinius „šamaniškos“ kelionės įvairiais pasauliais sugebėjimus. Sovijus yra medžiotojas, o medžioklė ir grobio paieškos simboliniame lygmenyje visiškai atitinka kopimą mistinių iniciacijų laipteliais. Ir vėlgi čia šerno vaizdinys susietas su kelione paslaptingais pasauliais.

Gal būtent dėl šių simbolinių epizodų katalikiškoje Lietuvoje kiaulė (šernas) dažnai sieta su velniu ir raganomis. Sakoma, kad Joninių vidurnaktį raganos joja ant kiaulių į savo pasilinksminimus (ant Šatrijos, Rambyno kalno). Pasitaiko tvirtinimų esą velnias gali pasiversti kiaule. Tikriausiai būtent toks demonizavimas dalinai įtakojo „kiauliškų“ keiksmų atsiradimą ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje, kuomet nemalonus epitetas – „kiaulė“ tiesiogiai nurodo į žmogaus nevalyvumą, purvinumą ar polinkį daryti niekšybes. Kitokia forma pavartoti keiksmai, pavyzdžiui, „kuilys“, siejami su nežabotu gašlumu, ir pan.

Pastaroji simbolika yra ganėtinai archajiška, bendraeuropietiška, iš kurios išplaukia gilesnės – vaisingumo, pradėjimo, gyvybinės jėgos ir atgimimo prasmės, todėl kiauliena bei šerniena tapo tradiciniais lietuvių ir kitų Europos tautų valgiais Kalėdų metu. Per Užgavėnes buvo valgomas kiaulienos šiupinys, o pati šventė siejosi su žiemos išvarymu ir siekiu prisišaukti pavasarį. Latvijoje sausio 17-ąją buvo švenčiama kiaulių globėjo Tenio diena. Tą diena latviai nieko nedirbdavo, virdavo kiaulės galvą bei garbindavo kiaulių globėją, „kad naujais metais kiaulės gerai eitųsi“.

Kiaulės sąsajas su vaisingumu pagrindžia dar ir tai, kad Lietuvoje kiaulė siejama tiek su lietumi, tiek su žeme bei jos purenimu. Buvo tikima, kad prieš lyjant iš debesų nukrenta didžiulis kuilys ir savo knysle purena dirvą. Padavimuose apie ežerų kilmę taipogi sakoma, kad didžiulė dangaus kiaulė paruošia vietą būsimam ežerui. Panašūs mitiniai siužetai sutinkami ir gudų tautosakoje. Yra užrašytas pasakojimas apie tai kaip didelė kiaulė išknisa šaltinį ir iš jo atsiranda didelė upė (pavydžiui, Dnepro intakas Berezina). M. Strijovskis mini upių dievui aukojamus paršelius. Prieš sėją šeimininkas su velykinio kiaulės kumpio kaulais apeidavo aplink lauką ir juos užkasdavo keturiose vietose (arba net užkasdavo paršelį). Apie tai, kad lietuviai „duodavo žemei kiaulių“ 1583 m. rašo ir Vilniaus jezuitai. Dar vienas XVII a. šaltinis teigia, kad lietuviai garbino klėtyse įkastus ir dievinamus akmenis (vadinamąsias deives), kurioms aukodavo paršelius ir kiaules tikintis geresnio derliaus. Su kiaulės vaizdiniu buvo siejami viesulai, o stipraus vėjo sūkuriai kartais įsivaizduoti didžiulio kuilio pavidalu.

Tad baltiškajame areale kiaulės ir šerno vaizdinys sietas su dievišką apsauga, anapusiniais pasauliais bei burtais, o taip pat – su derlingumu, vaisingumu, lietumi, vandeniu, žeme, bei gamtą žadinančia energija.

**

Komentarai ir paaiškinimai

[7] lot. Gentes aestorum – „Rytų gentys“;
[8] Kronikoje ši legenda pavadinta „Pasakojimas apie tokį pagonišką paklydimą, kad jie Sovijų dievu vadina“ (sen. rus. Оуказ же поганскои прельсти сице, иже Совия богом нарицают); 

**

Kitur

    Titmaro Merseburgiečio (975-1018 m.) kronikoje aprašytas pasakojimas apie senųjų pabaltijo slavų miestą Retrą. Vokiečių metraštininkas apie vietos gyventojus rašo esą jie tiki, kad jeigu jų miestui ima grėsti kokia nors nelaimė, tai iš jūros jų ginti išplaukia didžiulis baltailtis šernas, kuris drebina žemę ir laksto po pelkes. Rusų filologas ir mitologijos tyrinėtojas Vladimiras Toporovas mano, kad šis šerno vaizdinys galėtų būti siejamas su iš jūrų kylančios Saulės simboliu (plg. skandinavų auksinį šerną Gulinburstį).

D. Zeleninas savo knygoje „Rytų slavų etnografija“ mini, kad sausio 1-ąją, Šv. Vasilijaus Cezariečio dieną, šiaurinėse Rusijos srityse buvo paplitusi „kiaulių šventė“. Per ją buvo valgoma kiauliena, atliekamos kai kurios apeigos, pavyzdžiui - kriuksėjimu imituojamas kiaulės elgesys, tikintis, kad kiaulės gerai augs ir bus vaisingos. Kitos dienos rytą kiauliena nešama į cerkvę kur priešais Dievo Motinos atvaizdą kalbama: „Tu valgyk ir mums duok“. Šis paprotys puikiai iliustruoja senųjų pagoniškųjų apeigų reliktą krikščionybėje.

Induizme šernas yra trečioji dievo Višnaus avatara. Jo vardas – Varaha. Šis šernas gimė tam, kad nugalėtų stiprų demoną Hiranjakšą („auksaakį“). Kova tarp Višnaus įsikūnijmo Varahos ir demono Hiranjakšos truko tūkstantį metų, bet demonas buvo nugalėtas. Varaha vaizduotas žmogaus kūną ir šerno galvą.

Sasanidų imperijos laikų Persijoje šernas [9] buvo siejamas su vyriškumu, žiaurumu bei fizine jėga. Kartais epitetas „Šernas“ buvo pridedamas prie garsių, pasižymėjusiu karvedžių vardų. Vienas jų – Farkohanas (mirė 630 m.) už savo karo žygius gavo naują Šarbarazo vardą, kuris verčiamas kaip „Valstybės šernas“. Šarbarazas pasižymėjo tuo, kad 613 m. užėmė Damaską, o 614 m. – Jeruzalę. 

Judaizme šernas vaizduojamas kaip izraelitų tautos ir Izraelio priešas. Senojo Testamento 79 psalmėje apie žydus simbolizuojantį dieviškąjį vynuogienojų rašoma: „miško šernas knisasi po juo, laukų žvėris graužia jį“. Kiek šiauriau, Babilone, šernas buvo laikomas dievų pasiuntiniu, todėl jo mėsą buvo draudžiama valgyti tam tikromis dienomis.

**

Komentarai ir paaiškinimai

 [9] pers. boraz/goraz;

**

                                            Šernas heraldikoje ir vaizduojamojoje simbolikoje


Tradiciškai Europos heraldikoje šernas vaizduojamas profiliu ir dažniausiai spalvinamas juoda spalva. Didikų bei miestų herbuose galėjo būti vaizduojama tiek viso šerno figūra, tiek priekinė jo dalis, galva ar kelios (dažniausiai – trys) galvos. Skirtingais heraldiniais terminais įvardijamos ir įvairios šerno padėtys herbe. Pavyzdžiui, ant dviejų užpakalinių kojų vertikaliai stovintis, į kairę pusę (heraldinė dešinė) atsisukęs šernas vadinamas „šėlstančiu“ (sen. prannc. rampant), „kovojančiu“ (vok. kampflustig), „kylančiu“. Ant keturių kojų į heraldinę dešinę pusę žingsniuojantis šernas vadinamas „einančiu“ (sen. pranc. passant). Neretai šerno akys, nasrai ir iltys dažomi kita (negu visas kūnas) spalva, todėl heraldikoje šie elementai vadinami „ginklais“. Dažniausiai heraldinis šernas vaizduojamas agresyvus, pašiauštais sprando ir keteros šeriais.

Heraldinėje Europos tradicijoje šerno simbolika nepasižymi prasmių gausumu. Jis simbolizuoja vyriškumą, jėgą, pasiaukojimą kovoje bei narsą. Tai – kovingumo ir karių luomo ženklas. Kiek negatyvesniame heraldiniame aspekte šernas siejamas su įniršiu, nekontroliuojamomis fizinėmis bei dvasinėmis jėgomis, žiaurumu, brutalumu. Iš kitos pusės, šerno galva taipogi reiškia vaišingumą (matyt, dėl senovinio įpročio pateikti įdarytą šerno ar kiaulės galvą svečiams viduramžių puotų metu). Visiškai tikėtina, kad būtent todėl Europoje šerno ar paršiuko atvaizdas dažnai puikavosi virš užeigų, viešbučių bei karčemų durų.

Dėl savo gyvybingumo bei energingumo, šernas, panašiai kaip ir jautis, tapo vyriškojo seksualumo, veržlumo, gyvybinės jėgos ir vaisingumo simboliu. Viduramžių didikų herbuose šerno atvaizdas kartais liudijo ir tai, kad herbo nešiotojas yra užkietėjęs medžiotojas, o miestų simbolikoje šernų atvaizdai dažnai atsirasdavo dėl šių žvėrių gausybės apylinkėse.

Heraldikos specialistai pastebi, kad herbų su šernų atvaizdais paplitimas ypač pastebimas tose srityse kur kadaise gyveno senieji keltai. Ypač tai pasakytina apie Pietų Vokietijos bei Šiaurės Italijos teritorijas, nors „šerniškos“ heraldikos pavyzdžių sutinkama praktiškai visoje Europoje.

Romos imperijos laikais šernas tapo mažiausiai trijų romėnų legionų emblema. 

66 m.e. metais, imperatoriaus Nerono suformuotas I-asis Italijos legionas dalyvavo malšinant sukilimus Galijoje, vėliau kariavo su sarmatais bei germanais, statė apsauginius įtvirtinimus palei Dunojaus upę. Šis garbingas legionas gyvavo iki pat Romos imperijos žlugimo. XX-asis „Valeria Victrix“ legionas (įkurtas iškart po 31-ųjų m.e. metų) taipogi pasižymėjo kovose su galais ir germanais. 43 metais šis karinis vienetas dalyvavo užkariaujant Britanijos salą, vėliau čia malšino vietinių genčių sukilimus.

Trečiasis legionas, vienu iš simbolių kurio buvo šerno atvaizdas, – X-asis „Fretensis“ [10] legionas, kurį 40 ar 41 m. pr.m.e. įkūrė imperatorius Oktavianas Augustas kovai prieš savo konkurentą Marką Antonijų. Vėliau, įvairių imperatorių valdymo periodais XX-asis Romos legionas permainingai kariavo su žydais Judėjoje. 70-aisiais metais kartu su kitais Romos legionais šis dalinys apgulė Jeruzalę, kuri ketverius metus buvo sukilusių žydų valdžioje. Legionieriams įsiveržus į miestą jis buvo smarkiai nuniokotas, o pagrindinė žydų šventykla – sugriauta. Ilgainiui nuolatine „Fretensis“ dislokacijos vieta tapo Judėja, o pačiam legionui tiesiogiai vadovavo vietos prokuratorius. Pasak vienos iš legendų, Romos viešpatavimą ginančio legiono emblemos su šerno atvaizdais taip baugino žydus, kad „pasibjaurėjimas kiauliena“ ilgainiui įsitvirtino tradicinėje žydų kultūroje [11]. Nors galbūt ši istorija tėra vėlesnių laikų pramanas. 

Romos legionų simbolika;

 

Viduramžių Europoje vienu žymiausių šerno vaizdavimo pavyzdžiu neoficialiojoje heraldikoje galima būtų laikyti Jorkų dinastijos Anglijos karaliaus Ričardo III (1452-1485 m.) Baltojo šerno emblemą. Anglijos karaliumi Ričardas tapo 1483 metais, o jo karūnavimo iškilmėms buvo užsakyta 13 000 Baltojo šerno atvaizdų. Dėl to politiniai karaliaus priešininkai niekinamai pravardžiuodavo valdovą šernu arba kuiliu. 1485 m. Ričardui III žuvus žymiame Bosvorto mūšyje Rožių karų metu, visoje Anglijoje užeigų savininkai Baltąjį šerną pakeitė Mėlynu – heraldiniu Ričardo III priešininko, Oksfordo grafo žvėrimi.

 Anglijos karalius Ričardas III ir jo Baltasis šernas;

Iš senųjų saksų giminių kilę Svintonai gavo tokią pavardę [12] už vyriškumą bei pasižymėjimą šernų medžioklėje. Įvairiose Svintonų giminės herbų variacijose puikuojasi „ginkluotos“ šernų galvos, o XI-ame amžiuje, pasak legendos, Svintonų giminei buvo dovanotas Kiaulių miško [13] kaimas.

Iš Vakarų Škotijos kilęs ir vienu galingiausiu bei įtakingiausiu krašte buvęs Kembelų klanas (angl. Campbell, gelų Caim Beul, t.y., „kreivaburnis“) taipogi savo herbe vaizduodavo šerno galvą kaip giminės narsos ir atkaklumo įrodymą. Nesbitų, Gordonų, Urkvartų klanų vyresnieji irgi naudojo heraldinę trijų šernų galvų kombinaciją tame pačiame simboliniame kontekste. Kitingų giminės herbe vaizduotas dilgėlės lapą įsikandęs šernas simbolizavo ištvermę, vyriškumą bei abejingumą skausmui.

Asmeninė ar vietovių heraldika dažnai tiesiogiai siedavosi su „šerniškais“ asmenvardžiais ar vietovių pavadinimais. Heraldinėje terminologijoje tokie herbai vadinami „kalbančiaisiais herbais“. Pavyzdžiui, vokiškame Eberno (Bavarija) miestelio herbe vaizduojama priekinė bėgančio šerno dalis. Pasak legendos, kadaise du medžiotojai persekiojo sužeistą laukinį šerną. Tačiau pas juos liko tik po vieną paskutinę ietį, todėl medžiotojai niekaip negalėjo nuspręsti kuriam iš jų atiteks garbė smogti paskutinį smūgį. Pagaliau persekiojamas šernas krito kelyje tarp dviejų būsimų gyvenviečių (Eberno ir Zeslacho). Žvėries galva buvo pasukta link būsimojo Eberno pusės, o uodega – link Zeslacho. Medžiotojai nusprendė pasidalinti šerną pusiau, todėl nuo to laiko viena iš gyvenviečių gavo Eberno pavadinimą [14], o priekinė šerno dalis buvo atvaizduota to miestelio herbe.

Yra ir kitų Vokietijos miestų bei miestelių, kurių pavadinimai ir herbai siejasi su šernais. Pavyzdžiui, Ebersbergas (vok. Šernų kalnas), Eberštatas (Šernų miestas), Ebersvaldė (Šernų miškas), Eberbachas (Šernų upelis) ir pan.[15]. Šie vietovardžiai paprastai gali būti susiję su šernų gausa apylinkėse, didelėmis senovėje rengtomis jų medžioklėmis ar gausiu šernienos tiekimu. Taipogi visiškai tikėtina, kad kai kurie vietovardžiai gali būti sietini ir su sakraliu šerno, kaip toteminio gyvūno kultu, tam tikruose Europos regionuose (tai įrodo „šerniškos“ simbolikos gausa senosiose keltų teritorijose).

Lietuvoje taip pat yra "šerniškos" heraldikos. Pavyzdžiui, Troškūnų miestelio (Anykščių raj) herbą puošia juodas šėlstantis šernas auksiniame fone, o ant Labanoro herbo (Molėtų raj.) vaizduojamas juodas, Labanoro dūdą pučiantis šernas sidabriniame fone.

Troškūnų herbas ir Labanoro herbas;

 

Kai kurių miestų pavadinimą bei herbų atsiradimą įtakojo istoriniai įvykiai arba mitiniai siužetai. Italijos Apricenos miesto pavadinimas kilo nuo lotyniškųjų žodžių Apera (šernas) ir coena (vakarienė). Šis pavadinimas byloja apie didelę puotą, kuri buvo surengta po sėkmingos didžiulio šerno medžioklės imperatoriaus Fridricho II Hohenštaufeno (1194-1250) garbei. Po šio įvykio šerno atvaizdas atsirado ir Apricenos miesto herbe. 

Šernas yra laikomas ir seniausiu kito Italijos miesto – Milano simboliu. Milano įkūrimo legendą metaforų kalba aprašė Viduramžių epochos italų teisininkas Andreas Alčijatis, 1531 metais išleidęs garsiąją „Emblemų knygą“ (Emblemata), kurios 1584 metų leidime vaizduojamas iš duobės traukiamas šernas prie mūrijamų naujai įkurto miesto sienų. Senovinis lotyniškasis Milano miesto pavadinimas Mediolanum yra verčiamas kaip „pusiau gauruotas“, kas galėtų būti sietina su šerno šeriais [16]. Pasak legendos, „Milano žvėries“ vietą po žeme keltų vadui nurodė deivė Belisama (romėnų Minerva). Miesto įkūrimas taipogi prikiriamas ir dviem keltų gentimis – biturigais ir edujais [17], kurių, kaip nurodo kai kurie šaltiniai, toteminiais gyvūnais buvo avinas bei šernas. 

Milano įkūrimas pagal 1584 m. "Emblemų knygą";

 

„Šerniški“ asmenvardžiai turėjo įtakos Europos heraldikos formavimuisi. Vienu iš tokių, pavyzdžiui, galėtų būti germaniškasis vardas Eberhardas, faktiškai reiškiantis stiprų, galingą šerną. Kiti šio vardo vediniai – Ebrardas, Evertas, Everaradas. Lietuvoje sutinkamos iš senųjų vardų (pravardžių) kilusios „šerniškos“ pavardės, tokios kaip Šernas, Šernius, ir pan. Mūsų krašte tai neišsivystė į kažkokią specialią „kalbančios heraldikos“ sistema, tačiau tai puikiai iliustruoja pagonišką paprotį suteikti žmogui žvėries vardą tikint, kad tam tikros žvėries-globėjo savybės galimai pereis ir to vardo nešiotojui. Rytų Prūsijoje buvo žinoma baltiškos kilmės pavardė Schernus. Lenkijoje „kiaulės herbas“ siejamas su Gniezno arkivyskupo Jokūbo Svinkos vardu (?-1314 m.), kuris karūnavo Pšemislą II. Pastarasis herbas daugiausia buvo paplitęs Didžiosios Lenkijos [18] regione.

 

Be „kiaulės herbo“ Lenkijoje egzistuoja ir „šerno herbas“, kuriame juoda šerno galva patalpinta sidabriniame fone. Čia taipogi kai kur sutinkami „šerniški“ ar „kiauliški“ vietovardžiai, siejami su lenkiškaisiais žodžiaias dzik / swinia (lenk. šernas / kiaulė) kaip, kad, pavyzdžiui, Dzikovas, Svinicė [19].

Kai kurie Europos herbai, kuriuose vaizduojami šernai;

**

Komentarai ir paaiškinimai

[10] Oficialūs lotyniškieji šių trijų legionų pavadinimai: Legio I Italica, Legio vigesima „Valeria Victrix“ ir Legio decima „Fretensis“;
[11] Įdomu, kad Biblija kažkaip ypatingai neišskiria kiaulienos iš kitų draudžiamų „nešvarių“ gyvūnų mėsos, tačiau būtent kiauliena žydams kelia ypatingą pasidygėjimą, kurio nesusilaukia visi kiti „nešvarūs“ gyvūnai;
[12] Kai kuriuose germanų kalbose svin- , reiškią kiaulę. Vokiečiai kiaulę vadina žodžiu schwein. Lotynų kalboje – suinus. Čia sąsajos ir su rusiškuoju свинья, lenkų swinia. Kai kuriose kalbose šernas kartais tiesiog vadinamas laukineckiaule, pavyzdžiui, vokiečių wildschwein;
[13] angl. Swinewood;
[14] vok. Eber – šernas;
[15] vok. Ebersberg, Eberstadt, Eberswalde, Eberbach;
[16] Pagal oficialią versiją Mediolanum reiškia „lygumos vidurį“, t.y., Milanas – miestas lygumos viduryje.
[17] lot. bituriges, aedui;
[18] lenk. Wielkopolska (regionas);
[19] lenk. Dzikow, Swinice;

**

Išvados

Europoje šerno (kiaulės) simbolika buvo daugiapakopė ir savyje talpino daugybę prasmių. Galima numanyti, kad kiekviena senosios visuomenės grupė galėjo interpretuoti tuos pačius vaizdinius bei mitus iš jai būdingo simbolinio suvokimo pozicijų – žemdirbiškos, karinės, sakralinės. Kariams imponavo kovinės šerno savybės, žemdirbiams – simbolinis vaisingumo, atsinaujinimo aspektas, pagoniškajam žynių sluoksniui – dar gilesni simboliniai klodai (ryšys su dievais, anapusiniais pasauliais, pažinimu). Pabandykime išvesti kai kurias simbolines paraleles, padėsiančias bent kiek susisteminti spėjamas šerno simbolikos prasmes.

Iškart pasakysiu, kad tai tik hipotezės, kadangi laukas įvairioms interpretacijoms gana platus, miologija mums teikia nemažai numanomų prasmių, todėl nei viena keliama prielaida dėl suprantamų priežasčių negali būti laikoma visiškai objektyvia ir neginčijama.

Susipažinus su mitiniais vaizdiniais ir šerno vaizdavimu simbolikoje bei heraldikoje, negalima neatkreipti dėmesio į pirmines „šerniškos“ simbolikos sąsajas su brutalia jėga, kovingumu, agresija. Būtent tai padarė šerną mėgiamu karių bei medžiotojų simboliu. Kiek gilesniame lygmenyje fizinė jėga siejama su sveikata, gyvybingumu, veržlumu, dominavimo bei užkariavimo simbolika ir tam tikra kryptingai sutelkta vyriška energija. Taip mes prieiname prie šerno, kaip vaisingumo simbolio, kuris žemdirbiškuose ritualuose siejamas su derlingumu bei gamtos atsinaujinimu, o paprastos liaudies įsivaizdavime – dažnai su tiesiogiai suprantamu seksualumu, daugiau ar mažiau išreikštu vyriškuoju „šaunumu“.

Tam tikrais momentais tuos pačius principus gali simbolizuoti ir kiti gyvūnai (pvz., gaidys, ožys, jautis), bet visas vertinimas dažnai priklauso nuo tam tikro Europos bei pasaulio regiono, gyvūno paplitimo tame regione, vietos gyventojų santykio su tuo gyvūnu ar paukščiu. Todėl vaisingumą kai kuriuose regionuose gali simbolizuoti ne tik šernas, bet ir jautis, agresiją – ne tik šernas, bet ir gaidys. Taigi, kiekvienas gyvenimo reiškinys turėjo atitikmenį simboliniame gyvūnų pasaulyje.

Bandydami atverti „aukštesniosios“ šerno simbolikos paslaptis vėlgi susiduriame su daugybe galimų interpretacijų variantų. Čia sveika vyriškoji agresija (kaip kryptingumo vektorius) gali būti siejama su dvasinio pažinimo siekiu, o mitinė pavojingo žvėries medžioklė - su pavojų kupinu asmeninio pažinimo paieškos keliu. Europos tautų mitologijoje dvasinis atgimimas dažnai įvyksta per herojaus mirtį, taigi šiame kontekste šernas tampa tam tikru nuožmiu, negailestingu pagalbininku bei vedliu per (į) kitus pasaulius. Būtent dėl pastarųjų savybių kai kurios kiltys laikė šerną šventu gyvūnu, totemu bei globėju. Būtent todėl šernas tapo keltų žynių ir religinės valdžios simboliu.

Kaip ir visų kitų gyvūnu, šerno simbolika yra dualistinė ir priklauso nuo vertinimo lygmens. Todėl mitologinis, moraliai apibrėžtas „blogis“ ne visados gali būti vertinamas kaip blogis iš filosofinės pusės. Pavyzdžiui, šernu pasivertęs karo dievas Arėjas nužudo Adonį, bet be savo žūties Adonis niekada negalėtų tikėtis naujojo atgimimo bei amžinojo gyvenimo. Moraliniai mitologijos vertinimo kriterijai anaiptol ne visada sutampa su filosofinio vertinimo požiūriais, todėl tikėtina, kad po kiekvieno paviršiniu mito suvokimo lygmeniu slepiasi kiti, sudėtingesni prasminiai klodai.

Šernas kaip kenkėjas ir kaip geradarys, šernas kaip griovėjas ir kaip kūrėjas, šernas kaip šviesa ir kaip tamsos personifikacija, šernas kaip dieviškoji apsauga ir kaip agresyvi ekspansija, šernas kaip mirtis ir kaip vedlys į naują atgimimą. Jo simbolika nesileidžia vienareikšmiškai interpretuojama, tad, visai tikėtina, čia aprašyti tik patys paviršiniai jos klodai. 

Vitalijus Michalovskis, 2009 m.

**

Priedas

                                                            Indoeuropietiškoji etimologija

vok. Eber, angl. Boar (šernas) = sen.angl. Bār, sen.vok.aukšt. Bēr = germ. *bairaz = sen. pers. Boraz/
goraz (šernas);
Tikėtina, kad germaniškieji Eber / Boar siejami su rusų Вепрь (šernas), ukr. Вепер, lenkų Wieprz, palabio
slavų Vipr, latv. Vepris, kas galbūt kilo iš sen. ind. Vapati (leidžiantis sėklą) ar falą reiškinačio žodžio (vpr).
Rusų Свинья, lenk. Swinia, vok. Schwein, sen. prūsų Swintian, lot. Suis, sen.skand. Svin; Buvo bandoma nustatyti šio žodžio sąsajas ir su žodžiu „sūnus“ (angl. son, rus. Сын ir pan.) ir su senaisiais indiškais žodžiais, reiškiančiais kūrimą, gimimą. Įtikinamiausia versija, kad šaknis svi-(n) kilo nuo kiaulės skleidžiamo garso.