Subjektyvus tinklaraštis apie tai, kas sudomina...

2013 m. spalio 1 d., antradienis

Klajojančio riterio simbolika

(Straipsnis buvo publikuotas "Šiaurės Atėnų" puslapyje)

Visais laikais žmonijos sąmonė stiebėsi link kokio nors sektino idealo – kilnaus didvyrio, bebaimio herojaus, teisingo kovotojo su melu ir tamsybe. Pagrindinis tokių liaudies pasakojimų personažas dažniausiai būna jaunas beturtis jaunikaitis, kuris, ieškodamas savosios laimės, keliauja po pasaulį, susitinka su gerais ir piktais žmonėmis, neretai su fantastiškomis pasakų būtybėmis, kovoja su jomis, nugali ir dažniausiai suranda tą tolimą laimę – tampa gerbiamu žmogumi, pagaliau išlaisvinęs pagrobtą sužadėtinę, gavęs pusę karalystės ar savo žygdarbiais įgijęs paprastam mirtingajam nepasiekiamų stebuklingų galių. 

Šis siužetas gana populiarus tarp įvairių pasaulio tautų bei kultūrų ir pagrindinė jo idėja slypi tam tikrame virsme „iš nieko (per tikėjimą, meilę, kovą ir pastangas) kažkuo“.

Feodalinėje viduramžių Europos atmosferoje užgimė ir plėtojosi gana panaši siužetinė linija, siejama su romantišku ir paslaptingu klajojančio riterio (angl. knight-errant) vaizdiniu. Nors pati klajojančio riterio samprata istoriškai gali priminti Europos kelius užplūdusius bežemius ir nuskurdusius, neretai iš atviro plėšikavimo gyvenusius riterius, tėvų palikimo negavusius jauniausius feodalų sūnūs ar tiesiog nuotykių ieškotojus bei bastūnus, jis, kaip romantinių pasakojimų simbolis, – visiškai kitoks.

Viduramžių pasakojimuose klajojantis riteris dažniausiai būna aukštos kilmės, nors kartais iš pradžių pats to nežino. Jis atsiranda tarytum iš niekur ir joja kažkur. Jis – geras karys ir pamaldus krikščionis, kovotojas už tiesą ir šlovingų nuotykių ieškotojas, paprastai turintis atlikti kokią nors likimo nubrėžtą misiją, kurios tikroji prasmė jam atsiveria tik po ilgų išbandymų.

Daugybę simbolinių klajojančio riterio motyvų galime aptikti legendų cikle apie karalių Artūrą ir jo Apskritojo stalo riterius, nors ir priklauso skirtingų viduramžių autorių plunksnai – Chrétienui de Troyes (XII a.), Wolframui von Eschenbachui (XII–XIII a.), Thomui Malory (XV a.), – jos jungia tas pačias kilniąsias riterių vertybes: centre visuomet figūruoja riterio garbės pajautimas, duoto žodžio laikymasis, teisingumo siekis, kovos su blogiu troškimas, narsa ir pamaldumas. Dažnai klajojantis riteris privalo pats atrasti savo kelionės tikslą: šiame kelyje jo niekas nelydi ir jam tenka skintis kelią per gūdžias girias, pavojingas pelkes, aukštus kalnus. Antai legendinis riteris Gaveinas ilgai klajojo, kol surado Žaliojo riterio koplyčią; tokį pat ilgą, grėsmių kupiną kelią įveikė ir Parcifalis, ieškodamas nuo paprastų žmonių akių paslėptos Gralio pilies. Tačiau šios, atrodytų, begalinės klajonės padeda riteriui įgyti vertingą asmeninę patirtį, vadovautis ženklais, simbolinėmis užuominomis ir atrasti teisingą kryptį. Pagaliau pasiekęs esminį kelionės tikslą riteris privalo pereiti paskutinį išbandymą (atlikti kokį nors lemtingą veiksmą ar ištarti tam tikrus reikšmingus žodžius), tada jam suteikiamas atpildas už visas patirtas kančias ir pastangas. 

Etaloniniai klajojančių riterių pavyzdžiai yra artūriškojo legendų ciklo personažai, tačiau šen bei ten Europoje gimdavo ir mažesnio tarptautinio populiarumo sulaukę pasakojimai (pavyzdžiui, ispanų legendos apie kilnų riterį Amadį iš Galijos).

Manoma, kad viduramžiškas klajojančio riterio motyvas negimė tuščioje vietoje ir jokiais būdais negali būti laikomas tam tikra turčių atsvara varguolių sakmėms apie kažko pasiekusį trečią brolį kvailelį. Iš esmės abu šie siužetai yra giminiški, tačiau klajojančio riterio vaizdinys savo šaknimis remiasi ir į romantinį senųjų didvyrių ar mitinių pusdievių epą, kuris buvo populiarus ne tik antikiniais, bet ir pagoniškais „barbarų Europos“ laikais (herojinės graikų sakmės apie Persėją, Heraklį, Odisėją, legendos apie germanų ir keltų mitinius didvyrius).

Nors legendos apie Artūro riterius priskiriamos krikščioniškai viduramžių tradicijai, jose gausu pagoniškos simbolikos elementų, tai liudija stiprią ikikrikščioniškų vaizdinių įtaką šiam žanrui. Klajojantis riteris keliauja po fantastinį keistų būtybių, burtininkų, deivių pasaulį, kuris jam, krikščioniui iki kaulų smegenų, lyg ir neatrodo nei pernelyg keistas, nei pasakiškas. Aplink vykstančius stebuklus jis priima kaip faktą, o ir dažnas krikščioniškas motyvas, kaip antai šv. Gralis, gali turėti pagonišką kilmę ir sietis su senosiomis keltų legendomis apie stebuklingas paslaptingos galios taures.

Tai ką gi simbolizavo klajojantis riteris romantinio feodalizmo pasaulėžiūroje? Žymus italų tradicionalistas ir rašytojas Julius Evola (1898–1974) rašo: „Iš tiesų šiuos pasakojimus visiškai pagrįstai galima vertinti kaip literatūrą, kurioje vaizdingai bylojama apie tam tikrą žmogaus pašaukimą, viduramžių Vakarų kultūros žmogaus „misteriją“. Klajojantis riteris nėra išgalvotas personažas. Tai vaizdinys, simbolizuojantis viduramžių dvasią ir jos pastangas pažinti save.“

Pats Evola klajojančio riterio motyvo interpretacijai paskiria vieną savo tekstų („Folkloro tyrinėjimai. Apie klajojančio riterio vaizdinio reikšmę“, 1939), kuriame Parcifalio kelionė nagrinėjama pasitelkus paslaptingas tradicinės sakraliosios geografijos ir sielos metafizikos sampratas (jų čia nenagrinėsime).

Simboliniu lygmeniu klajojantis riteris įkūnija tam tikrą ryžtingo, savo gyvenimo prasmės ieškančio žmogaus archetipą. Nepaisant jėgos ir potencialo, dažnai šis riteris naivus, patiklus ir tyras: jį veda geri norai ir saviraiškos paieška, tai tiesiogiai nurodo herojaus atvirumą ir imlumą naujiems dalykams. Riterio vienišumas reiškia, kad kiekvienas turi pats žengti painiu asmeninio pažinimo keliu ir tik savo pastangomis nugalėti vidinio ir išorinio pasaulio drakonus. Būtent čia vienišo riterio simbolika susipina su simbolika atsiskyrėlių ar išminčių, kurie sąmoningai nutolo nuo to, kas „išorėje“, kad priartėtų prie to, kas „viduje“. Interpretuodami klajojančio riterio vaizdinį meno tyrinėtojai kelia versiją, kad iš tiesų visa klajojančio riterio epopėja vaizduoja ne pergales prieš išorinius, o triumfą prieš vidinius priešus savo paties sieloje – ydas, nuodėmes, negatyvias mintis ir emocijas… Kadaise toks vidinis savęs tobulinimo kelias galėjo būti metaforiškai išreikštas senosiose legendose ir pasakojimuose.

Dažniausiai visi klajojančio riterio žygiai daromi dėl aukštesnių jausmų: ištikimybės riteriškos garbės idealams (pavyzdžiui, riteris Gaveinas vyksta pas Žaliąjį riterį netgi žinodamas, kad tikriausiai bus nužudytas), meilės moteriai (dažnai ta meilė prilygo širdies damos sudievinimui), nuoširdaus religinio atsidavimo (pavyzdžiui, šventuoju riteriu vadinamas Galahadas, kuriam, pasak vėlyvesnių legendų, vieninteliam buvo leista paliesti Gralį). Dauguma legendinių klajojančių riterių pasižymi tam tikromis unikaliomis dvasinėmis savybėmis, kurios ir padeda įveikti visus likimo išbandymus.

Tačiau klajojančio riterio vaizdinys aptinkamas ne tik literatūrinėje Europos tradicijoje. Viduramžių meno žinovams turėtų būti puikiai pažįstama vokiečių dailininko Albrechto Dürerio graviūra „Riteris, mirtis ir velnias“ (1513), kurioje vaizduojamas siauru nykiu takeliu jojantis riteris, šalimais – Mirtis ant žirgo ir įkandin žengiantis Nelabasis. Graviūros simbolika dar kartais iliustruojama psalmės žodžiais: „Nors einu per tamsiausią slėnį, nebijau jokio pavojaus, nes tu su manimi. Tavo ganytojo lazda ir vėzdas – jie mane apgins“ (Ps 23, 4).

„Riterio, mirties ir velnio“ siužetas puikiai dera su literatūrine klajojančio riterio simbolika, kurioje išorinių ir vidinių tikėjimo šarvų saugomas herojus klaidžioja pavojų kupiname pasaulyje. Mirtis laiko smėlio laikrodį (priminimas apie žemiškojo gyvenimo laikinumą), o Velnias žengia iš paskos (priminimas apie pavojų suklysti ir pasiduoti pagundoms). Ant žemės gulinti žmogaus kaukolė primena apie kadaise čia suklupusius keliautojus, tačiau įkandin bėgantis šuo – ištikimybės ir prisirišimo simbolis – nuteikia ne taip niūriai. Pats riteris joja link savo tikslo ramiai ir tvirtai, nesižvalgydamas į baisiuosius pakeleivius, bet tarytum puikiai jausdamas, kad jie yra kažkur šalia. Visa kompozicija liudija bebaimį vyriškumą, panieką mirčiai ir pavojams, tvirtą tikėjimą pasirinkto kelio teisingumu ir pasiruošimą atremti visus pavojus, todėl klajojančio riterio vaizdinys Europos kultūros žinovų nekart buvo įvardintas tikrąja išraiška veržlios prometėjiškos europiečio sielos, kuri dėl savo tikėjimo ir vertybių yra visuomet pasiryžusi leistis į tamsiąsias bedugnes ir kilti į aukščiausias erdves.

Pasakojimai apie žygdarbius atliekančius klajojančius riterius tapo populiarūs tarp karinės viduramžių diduomenės Anglijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Ispanijoje, kitose šalyse. Jie buvo daug kartų perrašomi, apipinami naujomis detalėmis ir naujais išgalvotais siužetais. Išvykti iš namų ir po daugelio metų atvykti vainikuotam šlovės spinduliais atrodė visai patraukli perspektyva daugeliui jaunų kilmingų tų laikų avantiūristų ir nuotykių ieškotojų. Tačiau keliavo ne tik beturčiai ir neturintys ko prarasti. Kai kada iš miesto į miestą, iš turnyro į turnyrą vykdavo ir turtingi to meto riteriai, kuriems savo kariško meistriškumo ir vardo garsinimas (t. y. faktiškai keliavimas ieškant nuotykių ir šlovės) tapo pagrindine gyvenimo veikla.
 
Galiausiai viduramžiškoje vaizduotėje riterio klajonės buvo susietos su kryžiaus žygiais, stebuklingos Išganymo pilys – su tolima Rytų šalimi ir šventuoju miestu Jeruzale, o „pagonys“ musulmonai – su pavojingais burtininkais, drakonais ir kitomis velniškomis jėgomis. Ir kas gi dabar tiksliai gali suskaičiuoti, kiek riterių leidosi į tolimas šalis vedami ne tik religinės ekstazės ar grobio troškimo, bet ir paveikti romantinių, be galo pagražintų pasakojimų apie šlovingus Rolando, Artūro, Gaveino, Parcifalio nuotykius?

Su klasikinės viduramžių riterijos nuopuoliu domėjimasis legendinių klajojančių riterių žygdarbiais kiek nuslūgo, nes nauji laikai diktavo savo madas. Riteriški garbės, galantiškumo idealai vis dažniau pradėti vertinti kaip istorinė atgyvena, kuriai ne vieta modernėjančiame pasaulyje. 1604 m. Ispanijoje išleidžiamas ir didelio populiarumo sulaukia Miguelio de Cervanteso romanas apie keistąjį Don Kichotą. Jame vaizduojamas senųjų Ispanijos dvarininkų palikuonis Alonsas Kichana, kuris, prisiskaitęs romantiškų viduramžių pasakojimų apie kilnius klajojančius riterius, pats nusprendžia toks tapti. Jis pasirenka kilmingiau skambantį Don Kichoto vardą, užsivelka rastus protėvio šarvus ir kartu su gudriuoju savo ginklanešiu Sanču Pansa leidžiasi po pasaulį „ginti silpnųjų ir kautis vardan gėrio pergalės“. Don Kichotas – tragikomiška figūra. Kaip ir jo idealizuojami klajojantys praeities romanų riteriai, jis geraširdis, patiklus, savaip atkaklus ir didvyriškas savo vizijose, tačiau pasaulis seniai pasikeitė – kilniųjų riterių aukso amžius liko praeityje, tad nenusisekęs kovotojas už tauriuosius idealus lieka visų pajuoktas ir paniekintas. Ir nors romanas pasibaigia priešmirtiniu Alonso Kichanos praregėjimu ir savo įkyrių vizijų klaidingumo pripažinimu, nuoširdi „paskutinio Ispanijos riterio“ Don Kichoto asmenybė sulaukia skaitytojų simpatijų, nes įkūnija universalią dvasinio nuoširdumo, neapsimestinio tyrumo, kovos su pasaulio netobulumu siekio ir tvirto tikėjimo simboliką.

Vitalijus Michalovskis

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą