Tikriausiai kiekvienas žino, kas yra šachmatai. Jau
prieš kelis šimtmečius buvo iškelta versija, kad šio neįprastai
intelektualaus ir daugybę amžių populiarumo vis neprarandančio stalo
žaidimo „protėvis“ gimė kažkur senovės Persijoje ar Indijoje, o
europiečiai jį perėmė iš arabų. Savo
pergalingą žygį po Europą šachmatai pradėjo iš Viduržemio jūros baseino
pirmojo tūkstantmečio antroje pusėje ir netrukus paplito visuose
kraštuose.
Kaip ir pats žaidimas, europietiškoji šachmatų istorija be
galo įdomi ir kupina paslapčių, tačiau čia pasistengsime nušviesti ne
istorinius šachmatų kelius, bet galimus simbolinius šio žaidimo
aspektus.
Viduramžiais neabejota, kad toks paslaptingas ir
mįslingos simbolikos kupinas žaidimas galėjo būti perimtas tik iš Rytų,
nors jo autorystė neretai priskirta seniesiems graikų filosofams ar
antikinių legendų personažams. Dažniausiai ne itin įmantrios arabiško
šachmatų pirmtako šatrandžo figūrėlės Europoje ilgainiui virto smarkiai
detalizuotomis prabangių šachmatų figūromis, kurios buvo gaminamos iš
kaulo, stiklo, netgi brangakmenių. Žinoma, mažiau pasiturintiems to meto
visuomenės sluoksniams skirti rinkiniai buvo moliniai ir mediniai,
tačiau žaidimo populiarumo priežastimis tikriausiai reikėtų laikyti
šachmatų simboliką ir jos suderinamumą su to meto gyvensena bei
pasaulėžiūra.
Iš esmės pradinis šachmatų figūrų išdėstymas lentoje ne tiek
atspindėjo viduramžių kariaunų išdėstymą mūšio lauke, kiek buvo tam
tikras sumažintas, supaprastintas feodalinio pasaulio modelis. Šis ant
languotos lentos sukurtas pasaulis siūlė savąją hierarchiją, tam tikrą
tvarką, potencialą ir pasirinkimo galimybę. Daugiau ar mažiau
tradiciniai angliški šachmatų figūrų pavadinimai (nepaisant tų
pavadinimų ir jų prasmių įvairovės kitose šalyse) buvo simboliškai
susieti su socialinėmis to meto grupėmis – kariais, dvasininkais,
valstiečiais, ir netgi kartkartėmis koreguojamos taisyklės tik pagyvino
žaidimą, bet mažai paveikė bendrąją šachmatuose atsispindinčią
viduramžiškos hierarchijos sanklodą. Tad panagrinėkime tradicines
šachmatų figūras, jų pavadinimus ir simboliką.
Paprastai išgirdę žodį „pėstininkas“ įsivaizduojame
pačią mažiausią šachmatų figūrą, kurios judėjimo galimybės labai
ribotos, o vaizduotė piešia ne itin vertingą priekinių linijų karį.
Tiesa, Vokietijoje iki pat mūsų dienų pėstininkas vadinamas valstiečiu (Bauer),
todėl kadaise šios figūros galėjo simbolizuoti ietimis, kuokomis ir
kitais neįmantriais ginklais apsiginklavusią valstietiją, kurią feodalai
vesdavo į mūšį. Kadangi viduramžiais buvo įprasta viskam suteikti
simbolines prasmes, atsirado bandymų kiekvieną pėstininką priskirti už
jo stovinčiai figūrai ir susieti jį su tam tikra gyvenimo veikla ar
amatu. Pavyzdžiui, prieš žirgus (riterius) stovintys pėstininkai
simbolizavo kalvius, prieš bokštą – žemdirbius, prieš karalių –
prekeivius ir pan. Angliškas šachmatų pėstininko pavadinimas pawn kildinamas iš senojo prancūziško pėsčią karį reiškiančio žodžio ir gali būti giminiškas ispaniškajam peon („neturintis arklio“, „beturtis“).
Senoviniame Karolio Didžiojo šachmatų rinkinyje1 pėstininkai vaizduoti kaip kariai su skydu ir kalaviju rankose, o Luiso salos šachmatų rinkinio2
pėstininkai nėra antropomorfinės figūros (visos kitos figūros –
antropomorfinės) ir veikiau, kaip pažymėjo vienas tyrinėtojas, primena
pasienio akmenis arba riboženklius, kuriuos stumdant žaidimo metu buvo
kuriama užimtos teritorijos regimybė. Visai kaip viduramžiškoje to meto
realybėje. Per šachmatų dvikovas (ypač žaidimo pradžioje) pėstininkų
gretos formuodavo tam tikras gynybos ir puolimo linijas, o žaidimui
įsibėgėjus dažnai subyrėdavo į atskirus vyresnių figūrų palaikomus
„karių“ būrelius. Scenarijus be galo artimas daugeliui viduramžiškų
kautynių scenarijų.
Šiuolaikinė šachmatų bokšto figūra vizualiai primena
dantytą senovinės pilies kuorą, nors azijietiškas šios figūros
prototipas buvo kovos vežimas. Angliškas figūros pavadinimas rook kilo iš persiško žodžio rokh ir
reiškė žirgų traukiamą karo vežimą arba šaulių bokštelį ant kautis
išmokytų dramblių nugaros. Matyt, todėl šiai figūrai suteiktas ir gana
didelis mobilumas šachmatų lentoje. Europoje karo vežimas virto pilies
bokštu tikriausiai dėl žodinio sąskambio, nes persiškas figūros
pavadinimas skamba panašiai kaip itališkas žodis rocca, tai yra „pilis“, „tvirtovė“.
Vėliau figūra daugelyje kalbų pradėta vadinti tiesiog bokštu (isp. torre, vok. Turm, ol. toren).
Tiesa, neretai šachmatų bokštas simboliškai lyginamas ne su tvirtovės
mūru, bet su senaisiais apgulties bokštais, kurie buvo naudojami
šturmuojant tvirtoves. Plačiąja prasme ši žaidimo figūra gali
simbolizuoti ne tik apgulties bokštus, bet ir kitus inžinerinius to meto
įrengimus – bombardas, katapultas, vartų taranus.
Šachmatų bokštui apibūdinti rusai turi savo pavadinimą – ладья,
kuris reiškia mobilų upių ir jūrų laivą, panašų į garsiuosius vikingų
laivus – drakarus. Kadaise tokiais laivais keliaudavo pirkliai ir
kariai, o jie patys buvo idealiai pritaikyti tiek taikos, tiek karo
sąlygoms.
Ši figūra aptinkama Europos heraldikoje, tačiau čia ji
dažniausiai vaizduota į šonus lenktais liežuvėliais. Toks herbas
simbolizavo gerą jo pradininko žaidimą šachmatais ar pasižymėjimą kovoje
– tiek puolant pilis, tiek jas ginant. Lenkiškoje heraldinėje
tradicijoje yra žinomas herbas Roch, kuriame pavaizduotas
šachmatų bokštas. Pasak romantinės legendos, tokį herbą kadaise gavo
vienas lenkų riteris, laimėjęs partiją prieš patį kunigaikštį bokšto
ėjimu. Pagal senąją tradiciją Karolio Didžiojo šachmatuose bokštas
pavaizduotas kaip trijų žirgų traukiamas kovos vežimas su ginkluotu
kariu jame, o Luiso salos rinkinyje bokštą atitinka ilgais skydais ir
kalavijais ginkluotų karių figūros, kurios tapatinamos su legendiniais
skandinavų berserkais3. Šiuolaikinėse šachmatų taisyklėse
bokštas – antra pagal galingumą figūra po valdovės ir trečia pagal
reikšmę figūra po valdovės ir karaliaus.
Šachmatų žirgas tradiciškai įkūnijo riteriją, todėl
anglų, italų ir prancūzų kalbose įvardijamas riterį arba ginkluotą
raitelį reiškiančiu žodžiu (angl. knight, it. cavallo, pranc. cavalier).
Vokiečių ir lenkų tradicijoje ši figūra vadinama šokliu, o lietuvių ir
rusų kalbose – tiesiog žirgu. Tiek Karolio Didžiojo, tiek Luiso salos
šachmatų rinkiniuose žirgą vaizduoja raitos, ietimis ir kalavijais
ginkluotos karių figūros. Žirgo figūros taktika šachmatų lentoje primena
manevringą viduramžių kavalerijos taktiką mūšio lauke – keliais
šuoliais atsidurti priešo gretose ar užnugaryje, išsklaidyti jo gynybą
ir, esant reikalui, žaibiškai atsitraukti.
Šachmatų rikis įvairiose kalbose įvardijamas skirtingai,
tačiau arčiausiai ištakų, ko gero, yra rusiškas jo pavadinimas –
„dramblys“ (слон), nes būtent tokiu pavadinimu šioji figūra
buvo žinoma azijietiškuose žaidimo pirmtakuose. Kadangi arabiškas rikio
prototipas išsiskyrė dviem dramblio iltis imituojančiais suapvalintais
išsikišimais, kurie europiečiams galėjo priminti skeltą juokdario
kepurę. Prancūzijoje ši figūra gavo bepročio arba juokdario pavadinimą.
Anglijoje (ir kai kuriose kitose šalyse) stilizuotos dramblio iltys
pavirto į dvasininko mitrą, todėl figūra pradėta vadinti vyskupu (bi-shop).
Tokia figūros evoliucija ir jos pritaikymas tuometinei Europai neturėtų
stebinti – greičiau būtų keista, jei šiame mažame feodalinį pasaulį
atkartojančiame modelyje nebūtų atsiradę vietos tais laikais be galo
įtakingai ir reikšmingai dvasininkijai. Nors pagal šiuolaikines
taisykles vyskupo (rikio) ir riterio (žirgo) galia laikoma maždaug
lygia, dvasininko figūra stovi arčiau valdovų poros ir, ko gero,
hierarchiškai yra kiek aukštesnė.
Tiesa, šachmatų rikis ne visur Europoje sietas su dvasininkija. Lenkijoje ši figūra turi savo pavadinimą – „žygūnas“ (goniec). Vokietijoje rikis anksčiau vadintas pasiuntiniu, vėliau – bėgiku (Läufer).
Laki viduramžių vaizduotė rikį taip pat sutapatino su karališkuoju
vėliavnešiu ir apibrėžė kaip „ištikimiausią“ šachmatų figūrą, nes ji
niekuomet negali pakeisti savo judėjimo takelio spalvos4. Tačiau čia tikriausiai neapsieita ir be paprasčiausio žodžių sąskambio, kai rytietiškas al-fil („dramblys“) virto itališku alfiere („vėliavnešys“). Neoficialus rikio pavadinimas Rusijoje – офицер („karininkas“). Galbūt ir Lietuvoje rikis pavadintas rikiu dėl sąsajų su kariškomis tradicijomis?
Taigi, „dramblys“, „beprotis“, „juokdarys“, „vyskupas“,
„žygūnas“, „pasiuntinys“, „vėliavnešys“, „karo vadas“ – ar ne per daug
mįslių ir simbolinių prasmių priskirta šiai paslaptingai žaidimo
figūrai? Palikime tai spręsti šachmatų istorijos specialistams.
Luiso salos šachmatų rikis vaizduojamas kaip soste
sėdintis, lenktą dvasininko lazdą laikantis vyskupas, o Karolio Didžiojo
šachmatų rikis – tai kovos dramblys, ant kurio nugaros įsitaisę du
kariai.
Šachmatų valdovė (arba karalienė) ne visuomet buvo
vadinama valdove, kaip ir ne visuomet ši figūra buvo pati stipriausia.
Senieji iš Rytų atkeliavę jos pavadinimai ferz arba fers
reiškė vizirį – aukštą valdininką musulmoniškuose kraštuose, karo vadą
ir valdovo patarėją. Iš čia ir rusiškas šachmatų figūros pavadinimas ферзь, Lenkijoje ji vadinama savaip – etmonu (hetman). Etmono, kariuomenės vado, titulas kitados buvo žinomas ir LDK.
Pagal ankstyvąsias taisykles būsimosios valdovės figūra
galėjo žengti tik per vieną langelį įstrižai, tačiau vėliau Europoje jos
galimybės buvo gerokai išplėstos. Kodėl rytietiškas viziris
evoliucionavo į valdovę, karalienę? Pagal vieną iš versijų arabiškas ferz galėjo supanašėti su senuoju prancūzų žodžiu vierge,
kuris reiškė mergelę. O kadangi tradiciškai šioji figūra statoma šalia
karaliaus, netrukus ji buvo susieta su karalienės statusu (viename iš X
a. šaltinių figūra jau vadinama regina, tai yra karaliene).
Galingiausia žaidimo figūra valdovė tapo XV–XVI a., kai
jai buvo suteikta teisė keliauti žaidimo lenta sujungiant bokšto ir
rikio galimybes. Iš pradžių toks sprendimas daugelio buvo sutiktas kaip
absurdiška seną gerą žaidimą gadinanti naujovė, tačiau netrukus naujoji
taisyklė prigijo visuotinai.
Toks valdovės iškėlimas virš visų kitų šachmatų figūrų
pagimdė daug spėlionių ir legendų apie šio sprendimo priežastis, todėl
įvairiose šalyse būta bandymų susieti karalienę su kuria nors iškilia
istorine asmenybe. Prancūzams tai buvo karingoji mergelė Žana d’Ark,
ispanams – šlovingoji valdovė Izabelė I Katalikė, kuri suvienijo
Ispanijos žemes ir visoje valstybėje įtvirtino katalikų tikėjimą. Dar
kiti tvirtino, kad šachmatų valdovė galėjusi simbolizuoti pačią Mergelę
Mariją, kurios kultas krikščioniškais viduramžiais buvo ypač stiprus.
Jeigu pastaroji prielaida yra teisinga, tai valdovė šachmatų lentoje
tarsi tampa tam tikra dieviškos valios ir pagalbos personifikacija –
vienintele „nežemiška“ figūra „žemiškų“ šachmatų figūrų pasaulyje.
Nenuostabu, juk prieš kautynes dažnai šauktasi aukštesniųjų jėgų
pagalbos, o senosiose kovos vėliavose vaizduoti šventieji ir kita
religinė simbolika. Vakaruose šachmatų valdovė paprastai vadinama
karaliene arba dama. Luiso salos šachmatų rinkinyje karalienė sėdi soste
dešine ranka parėmusi galvą. Kai kurios valdovių figūrėlės pavaizduotos
rankose laikančios geriamąjį ragą, kuris gali sietis su moteriškumo
simbolika. Karolio Didžiojo šachmatų rinkinyje valdovė oriai stovi.
Šachmatų karalius nepasižymi didele galia, tačiau jis,
be jokios abejonės, – pati svarbiausia figūra, nes kiekvienos šachmatų
partijos esmė – savojo karaliaus gynyba ir svetimo puolimas. Beveik
visomis Europos kalbomis ši figūra įvardijama karalių reiškiančiu
žodžiu, o ir pačiame šachmatų pavadinime galima atrasti monarcho titulą
(persiškas žodis shah reiškia karalių, valdovą).
Psichoanalitikai šachmatų karalių susiejo su tam tikru
seno išminčiaus, protėvio archetipu, kuris valdo ir vadovauja dažnai
tiesiogiai nedalyvaudamas įvykių sūkuryje. Šachmatų karalius nėra labai
paslankus ir puolamas turi nuolat slėptis, tačiau visą figūrų judėjimą
mūšio lauke galime perkeltine prasme sieti su karaliaus asmeniu ir jo
valia. Taigi, simboliškai karalius tarytum įkūnija paties žaidėjo
asmenybę ir jo norą laimėti dvikovą. Karolio Didžiojo šachmatuose
karalius vaizduojamas stovintis. Visi Luiso salos šachmatų karaliai sėdi
sostuose ir abiem rankomis laiko kalavijus (vyriškumo simbolis). Tiesa,
kai kurie iš jų barzdoti, o kai kurie – bebarzdžiai.
Aprašytos simbolinės mįslingų figūrų prasmės ir pati
žaidimo strategija leidžia spėti, kad viduramžiais šachmatai nebuvo
paprastas stalo žaidimo. Kaip jau minėta, tai buvo veikiau mažas
pasaulėlis – ganėtinai tikslus didelio feodalinio viduramžių pasaulio
atspindys, kuriame veikė riteriai, valstiečiai, vyskupai, gal ir
dieviškosios jėgos. Požiūris į šachmatus viduramžiais buvo
prieštaringas. Šv. Bernardas (apie 1090–1153) juos smerkė kaip paties
Šėtono išmonę ir tuštybę, tačiau kitas žymus to meto dvasininkas, Petras
Alfonsis (apie 1062–1140), vadino šachmatus menu, kurį privalo įvaldyti
kiekvienas riteris. Bet kokie rimtesni bandymai pasmerkti ir uždrausti
šachmatus žlugo, nes jais žaidė visi: karaliai ir riteriai, dvasininkai
ir turtingesni miestiečiai. Mokėjimas žaisti šį žaidimą buvo laikomas
gero skonio ir išsilavinimo ženklu. Žaidimas šachmatais pavaizduotas
daugybėje miniatiūrų, jie minimi to meto literatūroje, kai kurie
šachmatų elementai buvo perkelti į heraldiką ir netgi tapo valstybių
herbais5. Šis paslaptingas žaidimas nestokoja didžiulio populiarumo ir mūsų laikais.
Vitalijus Michalovskis
publikuota leidinyje "Šiaurės Atėnai"
publikuota leidinyje "Šiaurės Atėnai"
___
1 Karolio
Didžiojo šachmatai – Prancūzijoje saugomas dramblio kaulo šachmatų
rinkinys, kuris, pasak legendos, kadaise priklausė Karoliui Didžiajam
(747–814). Iš tiesų šie šachmatai pagaminti maždaug XI a. pabaigoje
Pietų Italijoje ir Karoliui niekad priklausyti negalėjo, tačiau
tradiciškai jiems prilipo Karolio Didžiojo šachmatų pavadinimas. Šis
meniškos raižybos rinkinys įdomus tuo, kad jame išlikę daug rytietiškos
šachmatų simbolikos elementų.
2 Luiso salos šachmatai – 78 šachmatų figūros, kadaise rastos Luiso saloje (Hebridų salyne netoli Škotijos krantų). Dauguma figūrėlių pagamintos iš ruonio ilties apie 1150–1200 m.
Manoma, kad Luiso salos šachmatai yra norvegiškos kilmės.
3 Berserkai – sagose aprašyti legendiniai skandinavų kariai, kurie kautynių metu įsivaizduodavę esantys lokiai. Pasakojama, kad prieš mūšį įniršio apimti berserkai kandžiodavo savo skydus.
4 Kartais šachmatų vyskupai (rikiai) taip pat vadinti „juodaisiais“ ir „baltaisiais“ vyskupais pagal takelio spalvą.
5 Kroatijos herbas vadinamas Šachovnica ir vaizduoja baltos ir raudonos spalvos šachmatų lentą. Pasak vienos iš jo atsiradimo legendų, kroatų karalius Svetoslavas Suronja laimėjo šachmatų partiją prieš tuometinį Venecijos valdovą ir šia pergale pasiekė, kad Dalmatijos provincija būtų prijungta prie jo valdų. Taip Šachovnica tapo istoriniu kroatų herbu.
2 Luiso salos šachmatai – 78 šachmatų figūros, kadaise rastos Luiso saloje (Hebridų salyne netoli Škotijos krantų). Dauguma figūrėlių pagamintos iš ruonio ilties apie 1150–1200 m.
Manoma, kad Luiso salos šachmatai yra norvegiškos kilmės.
3 Berserkai – sagose aprašyti legendiniai skandinavų kariai, kurie kautynių metu įsivaizduodavę esantys lokiai. Pasakojama, kad prieš mūšį įniršio apimti berserkai kandžiodavo savo skydus.
4 Kartais šachmatų vyskupai (rikiai) taip pat vadinti „juodaisiais“ ir „baltaisiais“ vyskupais pagal takelio spalvą.
5 Kroatijos herbas vadinamas Šachovnica ir vaizduoja baltos ir raudonos spalvos šachmatų lentą. Pasak vienos iš jo atsiradimo legendų, kroatų karalius Svetoslavas Suronja laimėjo šachmatų partiją prieš tuometinį Venecijos valdovą ir šia pergale pasiekė, kad Dalmatijos provincija būtų prijungta prie jo valdų. Taip Šachovnica tapo istoriniu kroatų herbu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą