Subjektyvus tinklaraštis apie tai, kas sudomina...

2013 m. spalio 14 d., pirmadienis

Vilniaus vėjarodžiai

("Lietuvos ryto" priede "Sostinė" ir internetiniame puslapyje publikuotas kiek sutrumpintas ir pakoreguotas rašinio variantas, o čia pateikiu pirminį su visomis nuotraukomis).

Prieš kalbant apie sostinės vėjarodžius pradėkime nuo bendriausio jų apibrėžimo, pagal kurį vėtrunge arba vėjarodžiu vadinamas vertikalus įtaisas su ant jo pritvirtinta laisvai besisukančia horizontalia „strėlė“ arba vėliavėle, kuri skirta ne tik vėjo krypčiai nustatyti, bet dažnai atlieka ir puošybines funkcijas. 



      Ko gero, pirmosios paprasčiausios vėtrungės pradėtos naudoti dar senojoje laivyboje. Tai galėjo būti prie stiebo pritvirtinta paprasta medžiagos skiautė, vėliavėlė ar juosta, padedanti greičiau orientuotis vėjo kryptyse ir pasirinkti tinkamus navigacinius sprendimus. Iš Antikos laikų mus pasiekia žinios apie Atėnuose statytą Vėjų bokštą, kuris buvo papuoštas vėtrunge, vaizduojančią pagonišką jūrų dievą Tritoną. Skandinavų vikingai ant savo laivų tvirtindavo ne tik medžiagines vėtrungių funkciją atliekančias vėliavėles, bet ir kaltinius, mitinėmis pabaisomis dekoruotus vėjarodžius, kuriems buvo suteikiama ir religinė, magiškoji prasmė. Viduramžių Europoje vėtrungėmis pradėti puošti bažnyčių ir pilių bokštai, miestų rotušės, turtingesnių miestiečių namai. Vakarų bei šiaurės Europos bažnyčių vėjarodžiai dažniausiai papuošti gaidžio – krikščionybės, Šv. Petro, aušros ir atgimimo simboliu, miestu rotušių vėtrungės – kuriuo nors vietos legendų personažu (pavyzdžiui, paslaptingasis Senojo Tomo vėjarodis Taline), o turtingesnių miestiečių namai – giminių herbais bei kitomis puošybinėmis detalėmis.

Romantiškai galima pasakyti, kad visas daugelio viduramžių miestų gyvenimas virdavo po vėjarodžiais ar jų šešėlyje: iš vėjarodžių krypties miestiečiai spręsdavo kada į uostą įplauks užjūrių pirkliai, o kada patogiausia siųsti savus, vėjarodžiai galėjo nemažai papasakoti apie pastato istoriją, neretai buvo tikima, kad jie saugo statinius nuo gaisro, žaibo bei kitų nelaimių, o kai kurios vėtrungės netgi pateko į Europos tautų pasakas.

Lietuvos sostinėje turime savų vėjarodžių. Tiesa, jie galbūt nėra taip apipinti mįslingomis legendomis bei paslaptimis kaip jų analogai kituose kraštuose, tačiau Vilnius – senas europietiškas miestas, kuriame taipogi gausu savų įdomybių. 

Tikriausiai vienu seniausių (bent jau pagal datą) sostinės vėjarodžių galima pamatyti Vilniaus universiteto Observatorijos kiemelyje. Tai palyginti nedidelis vėjarodis, savo forma primenantis pražiotus, dantytus nasrus. Jame galima įžvelgti žodį MARIA ir skaičius 1697. Viršutinę vėtrungės dalį vainikuoja kryžius.  


Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę didysis Observatorijos bokštas buvo papuoštas nauja heraldine vėtrunge, kurioje matomas universiteto steigėjo Valerijono Protasevičiaus herbas – dvi paauksuotos žvaigždės ir pusmėnulis, o taipogi jezuitų ordino monograma IHS bei kryžius. Sprendžiant iš senovinių piešinių, vis perstatomą vakarinį observatorijos bokštą vėliavėlės formos vėjarodis puošė ir anksčiau, tačiau beveik visą XX a. bokštas stūksojo be savo vėtrungės. 


Dviem savotiškais vėjarodžiais pasižymi Šv. Teresės bei Šv. Arkangelo Mykolo varpinių bokštai. Pirmasis išsiskiria trimituojančio angelo figūrėlė, o antrasis – su demonu kovojančio Arkangelo Mykolo vėjarodžiu. 




Kai kurie senamiesčio vėjarodžiai iškelti virš pastatų sovietų laikais, tačiau jie puikiai dera prie viduramžiškos miesto atmosferos. 
 
Prie Šv. Ignoto bažnyčios priglūdęs buvęs jezuitų vienuolyno pastatas (Šv. Ignoto 4) papuoštas nuostabiu ragą pučiančio ir ant gulsčios strėlės sėdinčio berniuko vėjarodžių, kuris, sprendžiant iš datos, virš nedidelio varpinės bokštelio iškeltas 1983 metais. Visiškai gali būti, kad šis vėjarodis iškilo senojoje ankstesnės vėtrungės ar kokio kito puošybinio statinio elemento vietoje, tačiau rasti apie tai informacijos nepavyko. 


1984 metais ant Vilniaus bastėjos (Bokšto g. 20) stogo buvo pritvirtinta vėtrungė su  vartuose stovinčio šarvuoto viduramžių kario siluetu, kas labai tinka šiam XVII a. pradžios gynybinės paskirties statiniui. Bastėja – tai vienas iš nedaugelio išlikusių mūrinės sostinės sienos fragmentų, kuri kadaise juosė miestą iš visų pusių. Nuo 1987 metų bastėjoje, dar vadinamoje barbakanu, pradėjo veikti senovinės ginkluotės muziejus, o  visus pastaruosius metus čia vyko restauravimo darbai.


Pilies gatvėje stūksantys neobarokiniai Signatarų namai (Pilies g. 26) pasižymi vėjarodžiu su 1895 metų data, tačiau pats pastatas minimas dar XVII a. kaip priklausantis Vilniaus burmistrui A.Škotui. Vėliau statinys kentėjo nuo gaisrų, keitė šeimininkus ir buvo perstatomas. 1914 m. čia savo veiklą pradėjo Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti centrinis komitetas, o 1918 metų vasario 16 d. Lietuvos Taryba pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės aktą. Mūsų dienomis Signatarų namams suteiktas valstybinės reikšmės objekto statusas. 


Nedideliu metalinę dvišakę vėliavėlė primenančiu vėjarodžiu  vainikuotas pastatas, esantis  Pilies g. 34. Dabartinę savo išvaizdą statinys įgavo pačioje XX a. pradžioje, tačiau ankstyvoji jo istorija siekia XV-XVI amžių sandūrą. Beveik du amžius šis namas priklausė Vilniaus siuvėjų cechui, o po to – sostinės laikrodininkams. 


Lukiškių aikštę ir to paties pavadinimo kalėjimą jugiančioje J. Savickio gatvėje vienas iš gyvenamųjų namų (J.Savickio g. 11) pasižymi vienu gražiausių  sostinėje sparnuoto husaro vėjarodžiu, primenančiu apie šį elitinį Žečpospolitos karių luomą. Senąjį vėjarodį galima įžvelgti ir kai kuriose senuosiuose vietovės nuotraukose. Pats pastatas kadaise priklausė vadinamajam Kražių kompleksui arba Montvilos kolonijai, kuri 1911 metais pradėta statyti turtingo Vilniaus visuomenės veikėjo Juozapo Montvilos vardo draugijos iniciatyva, siekiant palyginti nebrangiais butais aprūpinti to meto viduriniosios miestiečių klasės atstovus. Taip buvusioje dykvietėje prie pat Lukiškių aikštės išaugo savotiškas kvartalas, traukiantis praeivių akį ir šiandien. 


Ant vieno iš buvusios XIX a. vidurio Vilhelmo Šopeno alaus daryklos pastato (Aludarių g. 1/Pakalnės g. 2 ), buvusios salyklinės, puikuojasi vėjarodis su 1860 metų data bei pasaulio šalių kryptimis. Kadaise turtingo pirklio Šopeno įkurta alaus darykla buvo viena didžiausių, o vėliau ir vienintelė Vilniuje, kuriai 1944 metais suteiktas „Tauro“ pavadinimas. Tačiau nuo 2006 metų alus čia jau nebeverdamas: didieji sostinės aludariai savo veiklą perkėlė į kitą miestą, sklypas su visais statiniais parduotas užsienio investuotojams, tad tolimesnis jų, o kartu ir Šopeno vėjarodžių likimas lieka neaiškus.  


Netoli Žaliojo tilto, pačioje Kalvarijų gatvės pradžioje (Kalvarijų g. 1) išsiskiria neįprastas, senovinę pilaitę primenantis neogotikinis statinys, kuris mūsų dienomis vadinamas Lietuvos architektų, o seniau - Hilarijaus Raduškevičiaus rūmais. XIX a. pabaigoje gydytojas Raduškevičius šioje vietoje įsigijo sklypą ir pradėjo statydintis ištaigingą pilaitę, kuri vėliau nekart keitė šeimininkus ir savo paskirtį. Savo metu čia veikė avalynės fabrikas, vėliau įsikūrė stiklių įmonės administracija, o dar vėliau bazavosi sovietų karinis dalinys. Architektų rūmai ir vartų arkos stulpai papuošti keliais vėjarodžiais su statybos data (1895 m.) bei kitomis dekoratyvinėmis detalėmis. 


Dar kelis, carinius laikus menančius vėjarodžius su datomis galima pamatyti šiuose Vilniaus vietose: Kaštonų g. 1 / Vasario 16-osios g. 15 (1901 m.),


Jogailos g. 9 / A. Smetonos g. 1 (puošnus vėjarodis su pasaulio krypčių rodykle ir 1893 m. data),


 Vilniaus g. 31 / Islandijos g. 1 (dekoratyvinis, nesisukiojantis vėjarodis su 1905 m. data).


Tikėtina, kad kadaise mūsų sostinėje vėjarodžiu buvo kur kas daugiau, tačiau jie tiesiog neišliko. Ant prie pat Halės turgavietės esančio pastato (Bazilijonų g. 3) styro nykstantis vėjarodis, arba, tiksliau sakant, to vėjarodžio liekanos. 


Dar palyginti visai neseniai prie pat Vokietijos ambasados stovintį XIX a. pab – XX a. pradž. geltonų plytų pastatą (Z. Sierakausko g. 15) puošė vėtrungė, o dabar jos nėra. Metų metais senasis bokštelio vėjarodis stovėjo smarkiai pakrypęs, todėl tikriausiai buvo demontuotas saugumo sumetimais. Senieji vėjarodžiai galėjo būti ir kitose Vilniaus vietose, kadangi dažnai tenka atkreipti dėmesį į tarytum vėjarodžiams statytus stogo bokštelius, bet bet be pačių vėjarodžių. 
 
 Visgi miesto istorija nestovi vietoje ir graži vėtrungių tradicija kartais atgimsta. 2009 metais ant tuomet vis dar statomų Valdovų rūmų stogo buvo pakelta didelė vėtrungė su stilizuotu Vyčiu ir iškalta pakėlimo data. Praėjo vos keli metai, tačiau dabar Valdovų rūmai daugeliui neįsivaizduojami be šio puošybinio atributo. Taip savo amžių pradėjo skaičiuoti naujasis miesto vėjarodis, galbūt kada nors tapsiantis Vilniaus legenda? 



Vitalijus Michalovskis
nuotraukos autoriaus.

 

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą