Subjektyvus tinklaraštis apie tai, kas sudomina...

2013 m. lapkričio 12 d., antradienis

Rašybos simbolių istorija

 (Straipsnis publikuotas "Šiaurės Atėnų" laikraštyje ir puslapyje)

Rašyba – tai ne tik raidžių išvedžiojimas popieriaus lape ar jų rinkimas kompiuterio klaviatūra. Be įvairių raidžių ir abėcėlių, kurios taip pat turi be galo įdomią istoriją, taisyklingą šiuolaikinę rašybą sudaro ir tam tikrų simbolių – kablelių, dvitaškių, klaustukų – vartojimas. Šie skyrybos ženklai aptinkami bet kuriame ilgesniame tekste, jie padeda teisingai suprasti sakinį bei jo intonaciją, tačiau nors juos pažįsta kiekvienas, tikriausiai tik retas yra pasidomėjęs jų istorija ir evoliucija, ką jie kadaise reiškė ir kodėl buvo sukurti. Taigi, pakalbėkime apie tam tikrų rašybos ženklų kilmę.
Rengdamas šį rašinį rėmiausi 1993 m. Didžiojoje Britanijoje pasirodžiusia Johno Foley „Ženklų ir simbolių enciklopedija“ (lietuvių kalba ji nėra išleista) ir informacija iš kitų šaltinių.

Taškas (.) – ko gero, pats paprasčiausias skyrybos simbolis. Šis ženklas vartojamas sakiniams skirti ar trumpinant žodį, tačiau seniau juo būdavo žymimos tos skaitomo teksto vietos, ties kuriomis skaitovas turėjo daryti pauzę. Manoma, kad pirmasis tašką pasiūlė ir išpopuliarino senovės graikų filosofas Aristofanas Bizantietis (apie 257–180 m. pr. m. e.), kuris įvardijo jį pabaigą reiškiančiu graikišku žodžiu telos arba telia. Senuosiuose slavų rašto paminkluose, pavyzdžiui, XI a. vidurio Ostromiro Evangelijoje, taško prototipas buvo kryželis, ilgainiui jis pavirto paprastu tašku. Vakarų Europoje atskiri sakiniai mums įprastu tašku pradėti skirti maždaug nuo XV a. vidurio. Diakritiniu taško ženklu virš raidės lietuvių kalboje žymimos balsės ė ir i. Beje, įdomu, kad nuo XVII a. lietuvių gramatikoje įsitvirtinusi raidė ė yra ganėtinai unikali – be lietuvių kalbos, Europoje ji aptinkama tik vokiškoje Kelno tarmėje.

Kablelis (,). Kablelio protėviu galima pavadinti pasvirąjį brūkšnį (/), kuris kadaise lotyniškai vadintas virgule, tai yra „pagaliuku“. Rašyboje šis ženklas pradėtas vartoti XIV a. norint tekste pažymėti trumpą pauzę. Vėliau „pagaliuko“ apačioje buvo pridėta trumpa uodegėlė, o pats ženklas grafiškai sutrumpėjo ir nuslinko į šrifto linijos apačią. Mums pažįstamas kablelis pirmą kartą pavartotas Anglijoje 1534 m. ir iš karto tapo dažniausiai tekste aptinkamu skyrybos ženklu. Britanijoje ir Vokietijoje jis vadinamas comma / komma, graikų kalba tai reiškia „nupjautą dalį“. Kablelio protėvis pasvirasis brūkšnys dabar dažniausiai vartojamas proporcijų dalybai žymėti ar vienoje eilutėje kelioms eilėraščio eilutėms atskirti. Lietuviškas pavadinimas „kablelis“ tikriausiai gimė dėl simbolio panašumo į kabliuką.

Kabliataškis (;) – tarpinis pagal svarbą simbolis tarp kablelio ir taško, tai patvirtina ir lietuviškas jo pavadinimas. Kaip skyrybos ženklas kabliataškis vartojamas ilguose sudėtinguose sakiniuose. IX a. graikiškuose tekstuose kabliataškis atliko klaustuko funkcijas, o vietoj dabartinio kabliataškio buvo dedamas taškas virš tarpelių tarp žodžių. Vakarų Europoje kabliataškį išpopuliarino italų leidėjas ir spaustuvininkas Aldas Manucijus (apie 1450–1515).

Angliškas dvitaškio (:) pavadinimas colon kilo nuo graikiško kolon (narys, dalis). XVII–XVIII a. tekstuose dvitaškį atitiko riebus taškas, nors mums įprasta šio ženklo forma įrašuose lotynų rašmenimis aptinkama jau XV a. pabaigoje. Seniau žodis po dvitaškio buvo pradedamas didžiąja raide, o skaitant jis žymėjo kiek trumpesnę negu taškas pauzę. Seniau dvitaškiu buvo pradedamos ar pabaigiamos eilutės runų akmenyse ar pažymimi tarpai tarp žodžių. Be savo įprastų funkcijų sakinyje, tradiciškai dvitaškis vartojamas atskirti valandas nuo minučių.

Senasis graikiškas skliaustų ( ) pavadinimas apibrėžė „vietą viduje“. Skliaustai buvo vartojami norint įtraukti į sakinį kokią nors svarbią informaciją ar paaiškinimą, kai kada tik iš dalies susijusį su bendrąja sakinio prasme. Skliaustai gali būti paprasti arba laužtiniai.

Brūkšnelis (-) graikų kalboje buvo vadinamas hyphen, kas reiškia „kartu viename“. X a. Anglijoje pasitelkiant šį simbolį pradėti dalinti eilutėje netelpantys žodžiai. Nuo XIV iki XVIII a. dalinant žodį buvo rašomas ne vienas brūkšnelis, o du – jie priminė mums įprastą lygybės ženklą (=). Lietuviškoje rašyboje diakritinis brūkšnelio ženklas virš raidės žymi ilgumą (ū).

Brūkšnys () kai kada vadinamas naujuoju skyrybos ženklu, o angliškas jo pavadinimas dash buvo siejamas su greitu plunksnos brūkštelėjimu popieriaus lapo paviršiumi. Brūkšnys pradėtas vartoti XVII a., o skaitant žymėjo netikėtą pauzę.

Klaustuko (?) simbolis kilo iš romėniško žodžio quaestio (paieška), kuris buvo rašomas klausiamųjų sakinių pabaigoje. Vėliau quaestio sutrumpėjo iki Qo, ilgainiui Q pradėta rašyti virš o, o dar vėliau transformavosi į mums įprastą klaustuko ženklą. Įdomu, kad ispanų kalboje aptinkamas apversto klaustuko simbolis, kuris rašomas klausiamojo sakinio pradžioje.

Šauktukas (!). Skaitovo intonaciją išreiškiantis šauktuko ženklas kilo iš džiaugsmingo lotyniško šūksnio Io, kuris į lietuvių kalbą neverčiamas. Iš pradžių I buvo rašoma virš o, o paskui raidė o virto paprasčiausiu tašku. Anglijoje šis ženklas buvo vadinamas „susižavėjimo išraiška“, taip pat „rėksniu“, „atvira burna“ ir kitais pavadinimais. Mums įprastas šauktuko simbolis pirmą kartą pavartotas 1553 m. Londone išleistame „Karaliaus Eduardo VI katekizme“, Vokietijoje jis atsirado 1797 m. Šauktuku tekste galima išreikšti didžiulį visiškai priešingų emocijų spektrą.

Kabutės („“) įvairiose šalyse skirtingos, tačiau manoma, kad pirmą kartą jos pavartotos viduramžiškuose prancūzų rankraščiuose ir priminė ant šono paverstą graikišką raidę lambdą. Slaviško rašto (kirilicos ir glagolicos) istorijos tyrinėtojai kabutes kildina iš graikiškų rankraščių tradicijos. Įvairiose šalyse, priklausomai nuo išvaizdos, kabutės vadinamos skirtingai: eglutėmis, letenėlėmis, apverstais kableliais ir pan.

Dešininio kirčio ženklą (´) pirmasis išrado ir pasiūlė vartoti jau minėtas Aristofanas Bizantietis ir šis simbolis turėjo padėti eilių skaitovams teisingai pasirinkti tono aukštį. Kairinio kirčio ženklas (`) pirmą kartą pavartotas XVII a. Prancūzijoje. Tvirtagalę priegaidę žymintis riestinio kirčio ženklas (~) išsivystė arba iš apverstą varnelę primenančio cirkumflekso (lot. „išlenktas“), arba iš identiško riestiniam kirčio ženklui simbolio tildės (lot. „ženklas viršuje“). Pastarasis ženklas vartotas viduramžių literatūroje ten, kur vietoj dviejų vienodų priebalsių buvo norima parašyti vieną (tokiu atveju tildė buvo rašoma virš raidės).

Lietuviškas paukščiukas arba varnelė (ˇ) pasaulyje daugiau žinomas čekišku pavadinimu haček – kabliukas. Apie 1410 m. šį ženklą išrado ir populiarino čekų teologas ir reformatorius Janas Husas. Manoma, kad varnelė galėjo išsivystyti iš paprasčiausio taško virš raidės. Iš čekų raidyno paukščiukas atkeliavo į slovakų, kroatų, slovėnų abėcėles. Šį simbolį perėmė ir latviai bei lietuviai (č, š, ž). Lietuviškas paukščiuko pavadinimas tikriausiai gimė todėl, kad varnelė primena pakeltus skrendančio paukščio sparnus.

Nosinės ženklas išsivystė viduramžiais iš lotyniškos ligatūros æ trumpinio ę. Lenkų kalboje jis vartotas nosiniam balsiui (čia nosinė vadinama uodegėle) žymėti, o iš ten perimtas ir lietuviškos rašybos kūrėjų. Mūsuose nosinės ženklu žymimos balsės ą, ę, į, ų.

Įdomu, kad tarpas tarp žodžių taip pat yra laikomas skyrybos simboliu, o senovės įrašuose žodžiai buvo atskiriami tuščiu tarpu anaiptol ne visuomet. Pavyzdžiui, senuosiuose lotyniškuose įrašuose, priklausomai nuo laikotarpio, tarpai tai yra, tai nėra, ankstyvuosiuose rytų slavų rašto paminkluose dažnai buvo rašoma taip pat be tarpų tarp žodžių.

Kai kurie kiti ženklai lietuvių kalboje nevartojami, tačiau keletą įdomiausių galima paminėti.

Ampersandas (&) kadaise buvo vadinamas vienu iš Tirono simbolių (Notæ Tironianæ), nes jo autorystė priskiriama žymaus Romos politiko Cicerono vergui Markui Tulijui Tironui (104–4 m. pr. m. e.), kuriam vergo statusas buvo taikomas tik labai formaliai. Tironas buvo ištikimas Cicerono sekretorius ir biografas, užrašinėjęs savo buvusio pono mintis ir posakius netgi po to, kai jam buvo suteikta laisvė. Užrašinėdamas Cicerono kalbas buvęs vergas išrado keletą gramatinių ženklų, padedančių greičiau užfiksuoti norimą tekstą. Vienas iš tokių ženklų buvo ir žymusis & – lotyniškojo et (ir) ligatūra.

Ilgainiui šis romėniškas trumpinys išpopuliarėjo Vakarų Europoje, o angliškoje abėcėlėje iki pat XX a. pradžios & buvo laikoma paskutine raide. Čia ji buvo vadinama ampersandu, o kitur tiesiog et ženklu.

Vienas gražesnių simbolių – paragrafo ženklas (§) – buvo sukurtas XVIII a. Vokietijoje iš dviejų stilizuotų S raidžių (žodžio Satz (frazė, sakinys) trumpinys – ss.). Tiesa, paragrafo ženklas dažniau vartotas tipografijoje ir niekad nesu matęs jį išvedžiojant ranka.


Vitalijus Michalovskis

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą