(Straipsnis publikuotas "Šiaurės Atėnų" laikraštyje ir puslapyje)
Rašyba – tai ne tik raidžių išvedžiojimas popieriaus
lape ar jų rinkimas kompiuterio klaviatūra. Be įvairių raidžių ir
abėcėlių, kurios taip pat turi be galo įdomią istoriją, taisyklingą
šiuolaikinę rašybą sudaro ir tam tikrų simbolių – kablelių, dvitaškių,
klaustukų – vartojimas. Šie skyrybos
ženklai aptinkami bet kuriame ilgesniame tekste, jie padeda teisingai
suprasti sakinį bei jo intonaciją, tačiau nors juos pažįsta kiekvienas,
tikriausiai tik retas yra pasidomėjęs jų istorija ir evoliucija, ką jie
kadaise reiškė ir kodėl buvo sukurti. Taigi, pakalbėkime apie tam tikrų
rašybos ženklų kilmę.
Rengdamas šį rašinį rėmiausi 1993 m. Didžiojoje
Britanijoje pasirodžiusia Johno Foley „Ženklų ir simbolių enciklopedija“
(lietuvių kalba ji nėra išleista) ir informacija iš kitų šaltinių.
Kablelis (,). Kablelio protėviu galima pavadinti pasvirąjį brūkšnį (/), kuris kadaise lotyniškai vadintas virgule,
tai yra „pagaliuku“. Rašyboje šis ženklas pradėtas vartoti XIV a.
norint tekste pažymėti trumpą pauzę. Vėliau „pagaliuko“ apačioje buvo
pridėta trumpa uodegėlė, o pats ženklas grafiškai sutrumpėjo ir nuslinko
į šrifto linijos apačią. Mums pažįstamas kablelis pirmą kartą
pavartotas Anglijoje 1534 m. ir iš karto tapo dažniausiai tekste
aptinkamu skyrybos ženklu. Britanijoje ir Vokietijoje jis vadinamas comma / komma,
graikų kalba tai reiškia „nupjautą dalį“. Kablelio protėvis pasvirasis
brūkšnys dabar dažniausiai vartojamas proporcijų dalybai žymėti ar
vienoje eilutėje kelioms eilėraščio eilutėms atskirti. Lietuviškas
pavadinimas „kablelis“ tikriausiai gimė dėl simbolio panašumo į
kabliuką.
Kabliataškis (;) – tarpinis pagal svarbą simbolis tarp kablelio ir taško, tai patvirtina ir lietuviškas jo pavadinimas. Kaip
skyrybos ženklas kabliataškis vartojamas ilguose sudėtinguose
sakiniuose. IX a. graikiškuose tekstuose kabliataškis atliko klaustuko
funkcijas, o vietoj dabartinio kabliataškio buvo dedamas taškas virš
tarpelių tarp žodžių. Vakarų Europoje kabliataškį išpopuliarino italų
leidėjas ir spaustuvininkas Aldas Manucijus (apie 1450–1515).
Angliškas dvitaškio (:) pavadinimas colon kilo nuo graikiško kolon (narys,
dalis). XVII–XVIII a. tekstuose dvitaškį atitiko riebus taškas, nors
mums įprasta šio ženklo forma įrašuose lotynų rašmenimis aptinkama jau
XV a. pabaigoje. Seniau žodis po dvitaškio buvo pradedamas didžiąja
raide, o skaitant jis žymėjo kiek trumpesnę negu taškas pauzę. Seniau
dvitaškiu buvo pradedamos ar pabaigiamos eilutės runų akmenyse ar
pažymimi tarpai tarp žodžių. Be savo įprastų funkcijų sakinyje,
tradiciškai dvitaškis vartojamas atskirti valandas nuo minučių.
Senasis graikiškas skliaustų ( )
pavadinimas apibrėžė „vietą viduje“. Skliaustai buvo vartojami norint
įtraukti į sakinį kokią nors svarbią informaciją ar paaiškinimą, kai
kada tik iš dalies susijusį su bendrąja sakinio prasme. Skliaustai gali
būti paprasti arba laužtiniai.
Brūkšnelis (-) graikų kalboje buvo vadinamas hyphen,
kas reiškia „kartu viename“. X a. Anglijoje pasitelkiant šį simbolį
pradėti dalinti eilutėje netelpantys žodžiai. Nuo XIV iki XVIII a.
dalinant žodį buvo rašomas ne vienas brūkšnelis, o du – jie priminė mums
įprastą lygybės ženklą (=). Lietuviškoje rašyboje diakritinis
brūkšnelio ženklas virš raidės žymi ilgumą (ū).
Brūkšnys (–) kai kada vadinamas naujuoju skyrybos ženklu, o angliškas jo pavadinimas dash
buvo siejamas su greitu plunksnos brūkštelėjimu popieriaus lapo
paviršiumi. Brūkšnys pradėtas vartoti XVII a., o skaitant žymėjo
netikėtą pauzę.
Klaustuko (?) simbolis kilo iš romėniško žodžio quaestio (paieška), kuris buvo rašomas klausiamųjų sakinių pabaigoje. Vėliau quaestio sutrumpėjo iki Qo, ilgainiui Q pradėta rašyti virš o,
o dar vėliau transformavosi į mums įprastą klaustuko ženklą. Įdomu, kad
ispanų kalboje aptinkamas apversto klaustuko simbolis, kuris rašomas
klausiamojo sakinio pradžioje.
Šauktukas (!). Skaitovo intonaciją išreiškiantis šauktuko ženklas kilo iš džiaugsmingo lotyniško šūksnio Io, kuris į lietuvių kalbą neverčiamas. Iš pradžių I buvo rašoma virš o, o paskui raidė o
virto paprasčiausiu tašku. Anglijoje šis ženklas buvo vadinamas
„susižavėjimo išraiška“, taip pat „rėksniu“, „atvira burna“ ir kitais
pavadinimais. Mums įprastas šauktuko simbolis pirmą kartą pavartotas
1553 m. Londone išleistame „Karaliaus Eduardo VI katekizme“, Vokietijoje
jis atsirado 1797 m. Šauktuku tekste galima išreikšti didžiulį visiškai
priešingų emocijų spektrą.
Kabutės („“)
įvairiose šalyse skirtingos, tačiau manoma, kad pirmą kartą jos
pavartotos viduramžiškuose prancūzų rankraščiuose ir priminė ant šono
paverstą graikišką raidę lambdą. Slaviško rašto (kirilicos ir
glagolicos) istorijos tyrinėtojai kabutes kildina iš graikiškų
rankraščių tradicijos. Įvairiose šalyse, priklausomai nuo išvaizdos,
kabutės vadinamos skirtingai: eglutėmis, letenėlėmis, apverstais
kableliais ir pan.
Dešininio kirčio ženklą (´)
pirmasis išrado ir pasiūlė vartoti jau minėtas Aristofanas Bizantietis
ir šis simbolis turėjo padėti eilių skaitovams teisingai pasirinkti tono
aukštį. Kairinio kirčio ženklas (`) pirmą kartą pavartotas XVII a. Prancūzijoje. Tvirtagalę priegaidę žymintis riestinio kirčio ženklas (~) išsivystė arba iš apverstą varnelę primenančio cirkumflekso (lot. „išlenktas“), arba iš identiško riestiniam kirčio ženklui simbolio tildės (lot.
„ženklas viršuje“). Pastarasis ženklas vartotas viduramžių literatūroje
ten, kur vietoj dviejų vienodų priebalsių buvo norima parašyti vieną
(tokiu atveju tildė buvo rašoma virš raidės).
Lietuviškas paukščiukas arba varnelė (ˇ) pasaulyje daugiau žinomas čekišku pavadinimu haček
– kabliukas. Apie 1410 m. šį ženklą išrado ir populiarino čekų teologas
ir reformatorius Janas Husas. Manoma, kad varnelė galėjo išsivystyti iš
paprasčiausio taško virš raidės. Iš čekų raidyno paukščiukas atkeliavo į
slovakų, kroatų, slovėnų abėcėles. Šį simbolį perėmė ir latviai bei
lietuviai (č, š, ž). Lietuviškas paukščiuko pavadinimas tikriausiai gimė todėl, kad varnelė primena pakeltus skrendančio paukščio sparnus.
Nosinės ženklas išsivystė viduramžiais iš lotyniškos ligatūros æ trumpinio ę.
Lenkų kalboje jis vartotas nosiniam balsiui (čia nosinė vadinama
uodegėle) žymėti, o iš ten perimtas ir lietuviškos rašybos kūrėjų.
Mūsuose nosinės ženklu žymimos balsės ą, ę, į, ų.
Įdomu, kad tarpas tarp žodžių taip
pat yra laikomas skyrybos simboliu, o senovės įrašuose žodžiai buvo
atskiriami tuščiu tarpu anaiptol ne visuomet. Pavyzdžiui, senuosiuose
lotyniškuose įrašuose, priklausomai nuo laikotarpio, tarpai tai yra, tai
nėra, ankstyvuosiuose rytų slavų rašto paminkluose dažnai buvo rašoma
taip pat be tarpų tarp žodžių.
Kai kurie kiti ženklai lietuvių kalboje nevartojami, tačiau keletą įdomiausių galima paminėti.
Ampersandas (&) kadaise buvo vadinamas vienu iš Tirono simbolių (Notæ Tironianæ),
nes jo autorystė priskiriama žymaus Romos politiko Cicerono vergui
Markui Tulijui Tironui (104–4 m. pr. m. e.), kuriam vergo statusas buvo
taikomas tik labai formaliai. Tironas buvo ištikimas Cicerono
sekretorius ir biografas, užrašinėjęs savo buvusio pono mintis ir
posakius netgi po to, kai jam buvo suteikta laisvė. Užrašinėdamas
Cicerono kalbas buvęs vergas išrado keletą gramatinių ženklų, padedančių
greičiau užfiksuoti norimą tekstą. Vienas iš tokių ženklų buvo ir
žymusis & – lotyniškojo et (ir) ligatūra.
Ilgainiui šis romėniškas trumpinys išpopuliarėjo Vakarų
Europoje, o angliškoje abėcėlėje iki pat XX a. pradžios & buvo
laikoma paskutine raide. Čia ji buvo vadinama ampersandu, o kitur tiesiog et ženklu.
Vienas gražesnių simbolių – paragrafo ženklas (§) – buvo sukurtas XVIII a. Vokietijoje iš dviejų stilizuotų S raidžių (žodžio Satz
(frazė, sakinys) trumpinys – ss.). Tiesa, paragrafo ženklas dažniau
vartotas tipografijoje ir niekad nesu matęs jį išvedžiojant ranka.
Vitalijus Michalovskis
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą