Subjektyvus tinklaraštis apie tai, kas sudomina...

2013 m. lapkričio 3 d., sekmadienis

Simboliai Rasų kapinėse

(Straipsnis pasirodė "Lietuvos ryto" priede "Sostinė" bei puslapyje)

Dar palyginti visai neseniai XVIII ir XIX a. sandūroje įkurtos Rasų kapinės buvo laikomos Vilniaus užmiesčiu, nors iš tiesų kalvota Rasų vietovė ir mūsų laikais atrodo kaip sostinės paribys. Iš centrinės miesto dalies atkeliauti čia pėsčiomis neužima daug laiko, o atkeliavus visuomet galima atrasti kažką naujo, nepastebėto anksčiau.

Apie Rasų kapines rašyta daug. Paprastai paminimi čia palaidoti žymūs įvairių tautų visuomenės veikėjai, primenami jų darbai ir nueitas gyvenimo kelias, tačiau šįkart apie Rasas norisi parašyti kiek iš kitos, simbolinių detalių pusės, kurios, grožintis ištaigingais šio kultūros objekto statiniais bei masyviais antkapiais, neretai praslysta pro akis, kaip ir bendroji jų simbolika. 

Tradiciškai visos, arba bent jau dauguma kapinių yra aptvertos tvora ir norint į jas pakliūti reikia žengti pro vartus. Kapinių aptvėrimas tvoromis – be galo sena tradicija, kuria mirusiųjų pasaulis tarsi atskiriamas nuo gyvųjų pasaulio ir žmonių sąmonėje ši atskirtis visuomet turėjo sakralinę prasmę. Kapinės – tai tarsi savotiški vėlių pasaulio ploteliai gyvųjų žemėje, kuriuose galiojo savos elgsenos taisyklės, tvyrojo ypatinga atmosfera, juose buvo nepatariama užsibūti saulei nusileidus bei be reikalo drumsti mirusiųjų ramybę. Kiekvienas mūsų nuo vaikystės girdėjo daugybę su kapinėmis susijusių prietarų, tikėjimas kuriais mūsų dienomis gerokai susilpnėjęs, tačiau vargu ar labai suklystume teigdami, kad mūsų senelių bei prosenelių kartos į šias mirusiųjų karalijas bei su jomis susijusias tradicijas žvelgė nepalyginamai rimčiau.  

Rasų kapines juosia kalvomis bei pakalnėmis nusidriekusi mūrinė tvora, o pagrindinis įėjimas veda pro neogotikinius raudonų plytų vartus smailiomis viršūnėmis. Kaip ir kiekvienos kapinės, Rasos turi savo vingiuotas „gatves“, kuriuose buvo palaidoti žinomi ar mažiau žinomi visuomenės veikėjai bei ne tokie garsūs paprasti miestiečiai. Savotišku istoriniu Rasų kapinių centru galima pavadinti teritoriją aplink pagrindę kapinių koplyčią ir grįstą taką nuo didžiųjų vartų link jos. Čia sutinkami ištaigingiausi mauzoliejai ir antkapiai, čia daugiausia ir reikšmingų simbolinių detalių. Tradicija laidoti gimines šalia artimiausių giminių gimė prieš daugybę amžių, tad Rasose gausu kilmingų giminių laidojimo rūsių bei koplyčių. Kadaise čia stūksojo ir keli didžiuliai penkiaaukščiai kolumbariumai, tačiau XX amžiuje dėl avarinės būklės jie buvo vienas po kito buvo nugriauti. Netoli vartų esantį Gimbutų šeimos mauzoliejų puošią herbas su Gediminaičių stulpais ir karūna virš jų. Nors ši pavardė be jokios abejonės yra baltiškos kilmės, tačiau žemiau herbo užrašas lenkų kalba skelbia: „Gimbutų šeimos karstai“. 


Mančinskių koplyčios puošyboje į akį krentą du   elementai. Tai – smėlio laikrodis – nenuilstamai bėgančio laiko, gyvenimo šiame pasaulyje laikinumo simbolis, ir akmeninės, iš akmeninių aukurų kylančios liepsnos, kurios tarytum liudija sielos ir tikėjimo nemirtingumą bei amžinąjį gyvenimą po mirties. 




Šalimais palaidoti mirę jezuitų ordino nariai, ką ir skelbia lotyniškas užrašas po masyviu kryžiumi. Viena gražiausių kapinėse yra harmoningai prie kalvoto Rasų peizažo deranti neobarokinė keliaaukštė Vileišių giminės koplyčia prie kurios jau mūsų laikais buvo įtvirtintas granitinis Gediminaičių stulpais puoštas Signataro stulpelis, liudijantis, kad čia palaidotas 1918 m. Nepriklausomybės akto signataras Jonas Vileišis. Kitas toks pats stulpelis yra prie lietuvių tautos patriarcho Jono Basanavičiaus kapo, kurio antkapyje iškalti gražūs žodžiai apie lietuvių kalbą bei lietuvišką dvasią. 


Pagrindinė XIX a. statybos Rasų kapinių koplyčia, dar kartais ne visai tiksliai pavadinama bažnyčia, išsiskiria savais puošybos elementais.  Kadangi koplyčios varpinės statybą finansavo žymus to meto Vilniaus gydytojas Hilarijus Raduškevičius, buvo pasirūpinta, kad pastatą iš kelių pusių puoštų Raduškevičių giminės herbas, kuriame vaizduojama kryžiumi vainikuota trišakė bažnytinė vėliava. Koplyčios fasade galima pamatyti ir kitų simbolių: trigubas dekoratyvinio ornamento apvijas ar stilizuota dobilo lapą, kurių simbolika siejama su Švc.Trejybe bei daugelyje religijų reikšmingu skaičiumi „3“. 



Daugybę simbolikos galima atrasti Rasų kryžiuose bei antkapiuose. Kai kurie antkapiai pažymėti alfos ir omegos – visko pradžios ir pabaigos simboliais, religinėmis monogramomis, šventųjų atvaizdais. 


Muzikantų kapus puošia kanklių atvaizdas, kunigų – liturginė taurė ir Šv. Raštas. Derėtų atkreipti dėmesį ir į kilmingų praeities giminių herbus – pasagas, kryžius, strėles, liūtus, pusmėnulius ir žvaigždes, kurių kapinėse nėra labai daug (prieš sugriaunant kolumbariumus jų tikriausiai buvo daugiau), tačiau senosios heraldikos pavyzdžiai teikia kapinėms tam tikro aristokratiško orumo, o kur ne kur sutinkamos „pagoniškos“ lietuviškos saulutės – tradicijų tęstinumo ir sakraliosios simbolikos įvairovės pojūtį. 

 
Neretai galima pamatyti sugriautos kolonos, nupjauto medžio motyvą, kas simbolizuoja nutrūkusią gyvybę, nebaigtus gyvenimo darbus ir tai, kad mirtis nesirenka nei vietos, nei laiko. Sutinkami ir medį imituojantys giminių kryžiai, kurių nukirstos šakos tikriausiai reiškia mirusius šeimoje. Nepaisant liūdnos simbolikos, kryžiaus-medžio kamienas – bendras, tad nukirstos apatinės šakos neturėtų trukdyti kamienui augti toliau bei stiprėti. 




Angelų skulptūros – atskira Rasų kapinių simbolikos tema. Neretai jos žmogaus ūgio ar dar didesnės. Čia angelo simbolika tikriausiai siejama su tam tikru sielų sargo, mirusiojo globėjo ir palydovo vaizdiniu, o gal tai tiesiog sparnuota nemirtingos dvasios personifikacija. Vienas iš Rasų angelų pavaizduotas apkabinęs kryžių. Rankose jis laiko palmės šakelę ir pinta vainiką. Laidotuvių simbolikoje tai yra sielos ramybės ir susitaikymo ženklas, o trys paparčio šakelės po angelo kojomis, iš kurių dvi nuvytusios, o viena besistiebiantį į viršų, tikriausiai galėtų simbolizuoti tuos pačius mirties ir prisikėlimo principus. Krikščioniškoje tradicijoje angelo vaizdinys smarkiai susijęs su vaikais ir vaikyste. Buvo tikima, kad angelai ypač globoja ir rūpinasi mažais vaikais. Galbūt būtent todėl viena iš Rasų kalvelių, kurioje kadaise buvo laidojami mirę vaikai, vadinama Angelų kalneliu. 


Lietuvių ir lenkų karių kapavietės Rasose tarytum atskiros kapinės bendrų kapinių teritorijoje. Lietuvių karių kapus Naujosiose Rasose saugo kritusį karį ant rankų laikanti Motinos – globėjos figūra, kuri gali būti simboliškai siejama ne tik su kiekvieno kritusiojo motina, bet ir su Tėvyne plačiąja prasme. Lietuvių karių kryžius puošia saulutės simbolis – senas šviesos ir atgimimo simbolis, o patys kryžiai dažnai perrišami Trispalvės juostelėmis. Senosiose Rasose, kiek žemiau Mikolojaus Konstantino Čiurlionio kapo, yra 1920 m. žuvusio Nežinomo Lietuvos kario kapas. 

 
Lenkų kariai palaidoti keliomis eilėmis kairiau pagrindinio įėjimo į Senąsias Rasas aplink Juzefo Pilsudskio Širdies kapą. Jų stačiakampės formos antkapiai papuošti lygiakraščiu kryžiumi po kuriuo iškaltos pavardės (jeigu jos nustatytos) ir gimimo bei mirties datos. Ant kapų taipogi dažnai sutinkama tautinė lenkišką atributiką, kurią čia palieka vietos lenkai bei žymiąsias Rasas lankantys  turistai.

Daugelyje šalių kritusių kapai pasižymi antkapių vienodumu ir tam tikru standartiniu, karišką rikiuotę primenančiu kapų išdėstymu. Ir Rasos irgi ne išimtis. Atmetus praktines tokio tvarkingo palaidojimo puses, galima atrasti ir simbolinių prasmių, pagal kurias kritę kariai, nepriklausomai nuo jų laipsnių bei nuopelnų, Dievo ir savo tautos akivaizdoje yra lygūs.


Vitalijus Michalovskis

2 komentarai:

  1. Labai įdomu. Ačiū!

    AtsakytiPanaikinti
  2. Laukiam istorijos apie Vingio parko kapines, dingusias liuteronu evangeliku kapines su koplycia ant tauro kalno ir jo papedeje buvusias mazai zinomas 1863m sukikeliu kapavietes.

    AtsakytiPanaikinti