Subjektyvus tinklaraštis apie tai, kas sudomina...

2014 m. sausio 16 d., ketvirtadienis

Fascijos simbolika: vienybė, galia ir įstatymas

Fascija (lot. fasces, „ryšinėlis“, „suvienijimas“) arba fašina Senojoje Romoje buvo vadinamas valstybinės valdžios atributas – raudona medžiagine arba odine juostele perrištos vienodo ilgio beržo ar guobos lazdelės, kurios kartu su prie jų pritvirtintu kirviu (securis) simbolizavo valdžią, liaudies vienybę ir įstatymą.
Simbolio kilmė nėra tiksliai nustatyta. Vieni fascijų atsiradimą sieja su persiškuoju barsmanu – tamarikso šakelių ryšinėliu, kurį religinių ceremonijų metu rankose laikė zoroastrizmo kulto tarnai, kiti – su senųjų etruskų valdžios simbolika, treti teigia, kad tai grynai romėniškas simbolis. 

Šiandiena fascija siejama su tokiu XX a. pirmosios pusės reiškiniu kaip fašizmas (iš čia kilo ir pastarojo pavadinimas) ir Benito Musolinio režimu, tačiau pati fascijos simbolika nūdienos visuomenės akyse neįgavo tokio griežtai neigiamo konteksto, kokiu gali „pasigirti“ šiauriau naudota svastika.
Klasikinę fasciją sudarė lygiai nupjautos maždaug vienodo ilgio medžio lazdelės, raudonos medžiagos juosta ir kirvelis, kurio kotas buvo įstatomas į fasciją arba ištraukiamas iš jos priklausomai nuo aplinkybių. Kiekviena fascijos dalis pasižymėjo savita simbolika, o patį valdžios atributą nešiojo vadinamieji liktoriai [1]

 Liktorius su fascija rankose

Fascija kaip vienybė

Senovės Graikijos filosofas, literatas ir pasakėčių kūrėjas Ezopas (apie 620 m. – 560 m. pr. m. e.), norėdamas parodyti vienybės tarp brolių būtinybę ir privalumus, vienoje iš savo pasakėčių aprašo tėvą ir penkis pastoviai tarpusavy besivaidijančius jo sūnūs. Galiausiai tėvas surišo į vieną kelis vienodo ilgio ir storio pagalius bei liepė sūnums juos perlaužti. Kad ir kiek stengėsi sūnūs, nė vienam nepavyko to padaryti. Tuomet tėvas atrišo pagalius ir laužė juos po vieną sakydamas: „Taip ir jūs. Jei santarvėje gyvensite – niekas jūsų nenugalės, o jeigu vaidysitės – kiekvienas jus nugalės po vieną“.
Šį senųjų graikų išmintis puikiai atsispindi fascijos simbolikoje, kuomet vienybė ir bendros jėgos buvo priešpastatytos susiskaidymui ir individualiam egoizmui. Tokiu būdu fascija simbolizavo piliečių santalką vieningoje valstybėje, o iš simbolio styrantis kirvis – pasiryžimą ginti savo interesus ir valstybę visomis priemonėmis.
Tokia vienybės simbolika buvo sustiprinta raudonos fasciją rišančios juostos pagalba, kurios spalva tikriausiai pasirinkta neatsitiktinai. Senovėje raudona spalva laikyta viena sakraliausių spalvų, ji sieta su kraujo saitais, bendrumu per kraują, teise ir įstatymu. Raudona juostą simbolizavo apjungimo, vienijimo principus ir reiškė tai, kad kiekvienas, įnešęs dalį pastangų bendro reikalo vardan, gali tikėtis bendrapiliečių paramos ir valstybės apsaugos.

Fascija kaip valdžios ir galios išraiška
 
Romėniškoji sąvoka imperium kilo nuo veiksmažodžio imperare (lot. vadovauti, įsakinėti) ir reiškė tam tikrus konkrečiam asmeniui suteiktos valdžios įgaliojimus. Toks imperijus buvo suteikiamas liaudies išrinktiems arba paskirtiems valstybės tarnautojams – konsulams, prokonsulams, pretoriams, ir pan. Žmogus, kuriam buvo suteiktas aukščiausiasis imperijus (summum imperium) galėjo veikti valstybės vardu daugelyje visuomenės gyvenimo sričių – nuo karo žygių iki teisinių sprendimų valstybės viduje. Paprastai karinis ir civilinis summum imperium buvo suteikiamas imperatoriui.
Pompastiškiausiai turimo imperium demonstravimas pasireikšdavo karžygio triumfo metu po šlovingų pergalių.
Leisti surengti triumfo eiseną prašantis karo vadas už miesto ribų laukė Romos magistrato sprendimo, kuris turėjo suteikti karvedžiui vienos ar kelių dienų imperijų, tai yra, valdžią mieste. Jeigu karvedžio prašymas atitiko visus triumfo eitynėms keliamus reikalavimus, tuomet jis galėjo tikėtis leidimo savo pergalės ceremonijai.
Pačią triumfo procesiją galima būtų vertinti ne tik kaip paprastą pergalės paradą, bet vos ne kaip religinio kulto apraišką, kadangi, pasak Julijaus Evolos, „nuo pat pradžios iki pat pabaigos romėnai tikėjo, kad dieviškosios jėgos sukūrė ir gynė Romos šlovę – Imperiją ir Amžinybę (Aeternitas)“.
Evola rašo: „Daugybė šios ceremonijos elementų rodo, kad romėnai savo vadų pergales siejo ne tik su jų žmogiškomis savybėmis, kiek su ta transcendentine jėga, realiai pasireiškiančia per pačius vadus, per jų didvyriškumą, o kartais ir per jų pasiaukojimą. (...) Nugalėtojas priimdavo vyriausiojo Kapitolijaus Dievo regalijas tarytum jis pats būtų to Dievo įsikūnijimas. Vadas žengė lydimas procesijos, kad įteiktų į savo Dievo rankas laurų vainiką, lyg demonstruodamas, kad tik jam iš tiesų priklauso pergalė“.


 Fascijos senovinėje monetoje

Fascijomis nešini liktoriai buvo neatsiejama kiekvienos triumfo procesijos dalis. Tai buvo tarytum senojo pasaulio heroldai, o jų nešami simboliai liudijo karvedžio ar nenugalimojo imperatoriaus galią – jam suteiktąjį šlovingąjį imperium. Būtent tuo metu karvedys Romos gatvėmis galėjo vesti ginkluotus legionus, nors kitomis aplinkybėmis tai prieštaravo senai papročių teisei. Triumfo akimirką karvedys, o ypač imperatorius, tapdavo pirmuoju valstybės vienybę ir galią įkūnijančiu asmeniu, tai yra tuo, ką ir simbolizuoja pati fascija.
Tačiau nors imperijaus pajauta ryškiausiai pasireikšdavo triumfo eitynių metu, o triumfatoriaus fascijos simbolizuodavo jam suteiktą dievų malonę bei žemiškąją valdžią, kitas šio atributo aspektas – juridinis, suteikiantis teisę bausti bei pasigailėti.

Liktoriai ir fascijos kaip įstatymas



  
Fascija senajame bareljefe

Senovės Romoje liktoriais buvo vadinami tam tikro laisvo visuomenės sluoksnio atstovai, lydėdavę magistrato narius ir užtikrindavę jų apsaugos funkcijas. Liktoriai buvo renkami ar skiriami tik iš laisvų, fiziškai tvirtų piliečių arba iš laisvę gavusių buvusių vergų tarpo. Sutinkama žinių, kad šį pareigybė buvo gerai apmokama.
Fascijas nešiojantys liktoriai faktiškai demonstravo valdžios visagalybę bei vykdė visus imperium turinčio asmens nurodymus. Liktoriai stovėdavo šalia konsulų skelbiant nutarimus, gynė nuosprendžius skaitančius teisėjus, padėdavo valdžios atstovams prasibrauti pro minią (neretai rimbų pagalba) bei saugojo jų namus. Savaime suprantama, kad tam tikrais atvejais liktoriai galėjo panaudoti fizinę prievartą ar vykdyti kitas policines funkcijas.
Žodžio „liktorius“ (lot. lictor) etimologija nėra labai aiški. Ji siejama su lotyniškuoju ligare (rišti, surišti) kas galėtų būti užuomina į fascijų rišimą ar įgaliojimus „rišti“, riboti įstatymo pažeidėjus.
Kiti šį žodį kildina iš etruskų lauchum. Manoma, kad liktorių tradicija kilo iš Ertrūrijos – šiaurės vakarinės senosios Italijos srities, kuri I-ąjį tūkstantmetį pr. m. e. buvo apgyvendinta etruskų genčių ir kurios civilizacija gana smarkiai įtakojo Senąją Romą. Tai, kad fascijų ir liktorių tradiciją romėnai perėmė iš etruskų savo raštuose mini Romos istorikai Dionisijus iš Halikarnaso, Titas Livijus, o kiek vėliau ir Liucijus Anėjus Floras.
XIX a. pabaigoje italų archeologas Izidorius Falčis šalia senojo etruskų miesto Vetulonijos aptiko kažką panašaus į senąsias romėnų, nors ir ne visai identiškas joms fascijas. Įdomu tai, kad šis VI-V a. pr.m.e. radinys buvo pagamintas iš metalo ir buvo gana nedidelis. Metalinę etruskų „fasciją“ sudaro keli tarpusavyje sujungti metaliniai strypai iš kurių viršaus kyšo dviašmenis kirvis. Šis ginklas labai primena ritualinį senosios Kretos civilizacijos kirvį – labrį (labrys) [2]. Ant elinų epochos (IV-I a. pr. m. e.) etruskų urnų bei sarkofagų taipogi galima pamatyti vaizdų su liktoriais ir į fascijas panašiais simboliais. 


 Senųjų etruskų "fascija"

Kai kurie senieji romėnų istorikai tikino, kad pirmasis liktorių pareigybę Romoje įtvirtino legendinis karalius Romulas, kurį visuomet lydėjo dvylika jo karališkosios didybės bei įstatymo liudytojų. Toks liktorių skaičius buvo pasirinktas todėl, kad, pasak legendos, Ertrūriją sudarė dvylika miestų su dvylika karalių, ir kiekvienas karalius turėjo po dvylika liktorių.
Manoma, kad iš pradžių liktoriai lydėdavo ankstyvosios Romos karalius, o vėliau teisė turėti savo liktorius buvo suteikta ir kiekvienam aukštesniam Romos valdininkui. Pačių liktorių funkcijos ilgainiui taipogi išsiplėtė.
Kiekvieną įtakingesnį Romos valdininką lydėdavo tam tikras paskirtų liktorių skaičius, kuris dažnai priklausė nuo to – „pomeriume“ yra valdžios atstovas, ar už jo ribų.
Pomeriumu (lot. Pomerium) buvo vadinama šventoji Romos miesto riba, kuri ne visada sutapdavo su miesto sienomis. Vienur šioji riba būdavo tolokai nuo miesto sienų, o kitur kai kurie besiplečiančio miesto kvartalai bei šventyklos atsidurdavo už pomeriumo ribos.  Ši riba turėjo religinę, paprotinę bei teisinę reikšmę: jos viduje galiojo Romos miesto įstatymai (sritys, esančios už Romos miesto ribų buvo laikomos tik priklausančios Romai), pomeriumo teritorijoje negalima buvo laidoti ir ne vienas ginkluotas karžygys su savo legionais negalėjo įžengti į pomeriumo teritoriją be aukštųjų valdininkų leidimo [3].
Prieš įžengiant į miesto teritoriją valdininkus lydintys liktoriai privalėjo išimti iš savo fascijų kirvius, kadangi pomeriumo ribose valdininkai galėjo įsakyti tik nuplakti ar suimti įstatymą pažeidusius laisvus Romos piliečius, bet neturėjo teisės bausti jų mirtimi (tai galėjo padaryti tik aukščiausioji instancija – Romos liaudies teismas). Į pomeriumą vestis ginkluotus liktorius galėję tik diktatoriai.
Pomeriumo ribose pastarąjį lydėdavo 12 liktorių, už pomeriumo ribų – 24, konsulą lydėdavo 12 liktorių, prokonsulą – 11, raitelių magistrą (magister equitum) – 6, legionų vadus – 5 liktoriai, ir tt. Teigiama, kad po vieną liktorių buvo skiriama netgi tokiam religinio kulto asmeniui kaip vestalė (virgo vestalis).




 Mūsų dienų romėnų fascijos rekonstrukcija

Žvelgiant iš teisinės pusės, liktorių nešamos fašinos galėjo simbolizuoti visų piliečių lygybę prieš įstatymą ir buvo tarytum simbolinė užuomina į tai, kad visi piliečiai valstybėje surišti viena įstatymo virve ir visiems jiems galioja ta pati teisė. Kai kurie Senovės Romos simbolikos tyrinėtojai fascijose įžvelgia ir tam tikrą įstatymu numatytos bausmės įrankį, kaip kad nuplakimas už smulkesnius (lazdos) ir mirties nuosprendis už rimtesnius (kirvis) nusikaltimus. Tačiau iš kitos pusės surištos lazdelės galėjo priminti įstatymo vykdytojams piktnaudžiavimo suteikta valdžia pavojų, o smulkesniems pažeidėjams tikėtis valdžios nuosaikumo skiriant bausmę. Už simbolinių Romos miesto ribų liktoriai vaikščiodavo su prie fascijų pritvirtintais kirviais - čia galiojo kiek kitokia teisė, čia laisviau bausta mirtimi. 

Fascija vėlyvesnės istorijos kontekste

Apie 1919 m. Benitas Musolinis pasirinko fasciją kaip savo judėjimo „Kovinė Italijos sąjunga“ (Fasci italiani di combattimento), kuri po poros metų buvo pervadinta į Nacionalinę fašistų partiją, simboliu. Fascijų panaudojimas kartu su kitais senovės atributais, kaip, kad, pavyzdžiui, „romėniškasis pasisveikinimas“ (saluto romano) turėjo pabrėžti Romos tradicijų tęstinumą bei pretenzijas į imperiškumą.
Fašistinėje Italijoje fascija simbolizavo valstybės visagalybę ir absoliutų autoritetą, visų visuomenės grupių vienybę korporacinės valstybės sistemoje bei teisingumą. Nuo 1926 m. fascijos įjungtos į karališkąjį Italijos herbą.
Tačiau fascijų vaizdavimas vienokiu ar kitokiu būdų atgimė kur kas anksčiau. XVIII-XIX a. fascijos tapo puošybos elementu klasicistinių pastatų architektūroje bei skulptūroje. Mūsų dienomis fascija dažnai sutinkama teisėsaugos struktūrų simbolikoje, ji vaizduota Prancūzijos herbe bei kitų šalių heraldikoje. 


 Fascija - Italijos fašistų ir iš italų suformuotų SS legionų emblema


Fascija heraldikoje ir Didžiajame Vilniaus herbe




Vitalijus Michalovskis

Komentarai:

[1] 2002 metais vienas iš Senovės Romos karių rekonstrukcija užsiimančių klubų pagal senuosius šaltinius pabandė kiek galima tiksliau atkurti romėniškąją fasciją. Tam buvo panaudota 31 lygi medinė lazdą (aukštis kiek virš metro, diametras apie 2 cm) ir apie 11 metrų ilgio ir 2 cm pločio odinės kraujo spalvos juostos. Su nedideliu kirveliu tokia rekonstruota fascija sverė apie 14 kg, kas liudyja, kad jos nešiojimui buvo reikalingi tikrai fiziškai stiprūs vyrai.
[2] Labris – antikinis dviašmenis kirvis. Buvo paplitęs Mino epochos civilizacijos laikotapiu Kretos saloje. Kasinėjant salą buvo rasti milžiniški žmogaus ūgio labriai, kas liudytų tai, kad kovoje jie buvo mažai efektingi, todėl archeologų buvo susieti su religinio kulto atributais.
[3] Tam tikrų sakraliųjų teritorijų principas žinotas ir kitiems indoeuropiečiams. Pagal paprotinę teisę į šias vietas buvo neleistina įžengti su ginklu, blogais ketinimais ar svetimam, bendruomenei nepriklausančiam asmeniui.
Kalbant apie pomeriumą, tai šventoji Romos miesto ribą vėlesniais, ypač cezarių valdymo laikais, buvo dažnai ignoruojama. Imperatoriai pomeriumo teritorijoje laikydavo ginkluotą asmeninę gvardiją – pretorionus, o taipogi kartais ir ginkluotus legionierius. 

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą