„Jeigu nori, kad namie įsivyrautų santarvė ir gerovė – prikalk virš durų pasagą“ – toks yra visiems puikiai žinomas prietaras, kurio kilme paskatino susidomėti kažkada išsikeltas klausimas: kodėl šis senovinis arklio arba žirgo „apavas“ ilgainiui pradėtas sieti su sėkme, namų laime ir pilnatve? Renkant medžiagą šiam rašiniui teko pasinerti į senųjų legendų, prietarų ir mitų pasaulį.
Pirmiausia atsakykime į klausimą, kas yra pasaga. Pasaga – tai metalo gaminys, skirtas apsaugoti žirgų kanopas nuo greito susidėvėjimo ir pažeidimų, ypač kieto grunto keliuose. Prieš atsirandant metalinėms pasagoms primityvus žirgo „apavas“ buvo dirbamas iš karnų, nendrių, odos ir, žinoma, nepasižymėjo nei patikimumu, nei tvirtumu. Nors kažkas panašaus į ankstyvuosius pasagų prototipus buvo gaminama ne tik Europoje, tiesioginiu pasagos protėviu mūsų žemyne galima laikyti romėnų hiposandalą. Dažniausiai tai buvo storas metalo padas, tvirtintas prie žirgo kojos odiniais raišteliais ir kilpelėmis. Metalinis hiposandalas buvo sukurtas pačioje mūsų eros pradžioje kažkur šiauriau Alpių, todėl nemažai istorikų laikosi nuomonės, kad romėnai galėję tik patobulinti keltų technologijas. Nors pirmoji vinimis prikalama pasaga rasta frankų karaliaus Childeriko I (440–482) kape dabartinės Belgijos teritorijoje, archeologiniai radiniai Pietų Europoje leidžia kelti prielaidą, kad žirgai galėjo būti kaustomi ir prieš mūsų erą.
Mums įprastesnės C formos pasagos pradeda plisti Europoje I
tūkstantmečio pabaigoje, o maždaug XIII–XIV a. prasideda masinė jų
gamyba. Žinoma, tą masiškumą galima vadinti sąlyginiu, nes pasagos buvo
to meto prabangos dalykas ir jų įsigyti galėjo toli gražu ne kiekvienas.
Išlikę šaltiniai liudija, kad neretai geležinėmis pasagomis buvo
atsiskaitoma vietoj pinigų, todėl galbūt būtent čia ir reikėtų ieškoti
pasagos, kaip sėkmės ir gerovės simbolio, ištakų.
Anuomet metalas buvo be galo brangus, tad rasti pamestą metalinį
daiktą buvo laikoma sėkme. Įvairių tautų folklore neretai aptinkami su
geležimi susiję tikėjimai, kad ji apsaugo nuo piktųjų dvasių ar bent jas
nubaido. Šie senieji prietarai vėliau pradėjo atsispindėti į ezoteriką
ir okultizmą linkusių autorių kūriniuose, kuriuose aprašomi ištisi
ceremoninės magijos ritualai pasitelkiant metalines „kerų lazdas“,
špagas, kalavijus ir pan. Tikėta, kad kuo tauresnis metalas, tuo didesnę
galią „anapusiniams gaivalams“ jis turi. Sidabro kulkos prieš
vilktakius, metaliniai amuletai, kruopščiai pagaminti talismanai, žiedai
ir „blogį nukreipiančios“ pasagos primena be galo giminiškus liaudies
tautosakos siužetus nuo Airijos iki Rytų Europos stepių.
Pasaga susijusi ir su kalvyste, o kalvystė ilgus amžius buvo laikoma
tikriausiu menu, kuris surado savo nišą ir mitologijoje. Prisiminkime,
kad ir senovės graikų dievą Hefaistą ar įvairiausius dieviškos kalvės
(kalvio) motyvus Europos tautų padavimuose.
„Britanijos enciklopedija“ teigia, kad geros kokybės pasagų paklausa
vertė senuosius kalvius nuolat eksperimentuoti, o įgytas žinias ir
įgūdžius sėkmingai panaudoti rimtesnių meno dirbinių gamybai. Be to,
pasaga jau savaime siejama su žirgais, o žirgas buvo tam tikro
visuomeninio statuso, pasiturinčio žmogaus ir gyvenimo sėkmės simbolis.
Tikriausiai visos šios aplinkybės ir lėmė, kad pasaga pradėjo
simbolizuoti tai, ką ir simbolizuoja mūsų dienomis.
Pasagų kalėjai (senovinis raižinys)
Žymiausia legenda, pasakojanti apie pasagos tapimą apsaugos nuo
blogio simboliu, siejama su šv. Danstanu – X a. gyvenusiu Londono ir
Kenterberio arkivyskupu. Šis pasakojimas pirmąkart užrašytas 1871 m.,
tačiau autorius tikriausiai rėmėsi vietos folkloro nuotrupomis.
Pasak legendos, pas būsimąjį šventąjį atvyko velnias ir paprašė
pakaustyti juodą jo žirgą. Danstanas, kuris buvo dar ir nagingas kalvis,
griebė velnią už pakarpos ir pakaustė jį patį. Besiraitantis iš skausmo
nelabasis puolė maldauti Danstano nuimti pasagą, tačiau mainais buvo
priverstas pažadėti niekada nežengti pro tas duris, virš kurių bus
prikalta pasaga. Nuo to laiko žmonės Anglijoje kabina virš durų pasagą
norėdami apsaugoti savo namus nuo nelaimių ir pikta linkinčių žmonių.
Štai tokia legenda gimė britų tradicijoje, tačiau pasagos simbolika
taip paplitusi tarp gana skirtingų Europos tautų, kad vargu ar galima
teigti jos kilmę esant anglišką. Veikiau galima sutikti, kad kiekviena
tauta stengiasi savaip paaiškinti paslaptingąsias prasmes vietos
tradicijų požiūriu.
Peržvelkime kitus su pasaga susijusius tikėjimus.
Forma pasaga primena tam tikrą talpyklą arba vadinamąjį gausybės
ragą, kuriame saugoma namų ar šeimos „laimė“. Daugumoje kraštų pasagą
virš durų įprasta kabinti rageliais žemyn, tai galėtų reikšti ant visų
namiškių besiliejančią globą ir malonę. Pasagos simbolikos tyrinėtojai
mano, kad tai galėtų sietis su pagoniška kylančio Mėnulio simbolika,
„kuris skleidžia sidabrinę pažinimo šviesą virš šio pasaulio“.
Kituose kraštuose, kaip antai Didžiojoje Britanijoje ir Airijoje,
priešingai – pasaga dažniausiai kabinama rageliais į viršų, tai galėtų
simbolizuoti, kad „laimė lieka namuose, o ne bėga iš jų“. Tokia padėtis
gali priminti apie raguotas Britanijos keltų dievybes, kurios nuo seno
buvo vaisingumo, pilnatvės, palaimos globėjos. Čia pravartu prisiminti
archajišką ragų simboliką, kuri iš pradžių buvo siejama su gyvybe ir
gyvenimu, tačiau vėliau tapo tamsos jėgų simboliu.
Paprasta liaudis pasagos formą aiškino savaip. Esą pasaga – tai
pertrauktas ratas. O kadangi nelabasis visuomet klaidžioja ratais, tai
priėjęs pasagos galą yra priverstas sukti atgal.
Romantinėje XIX a. pab.–XX a. pradžios vokiečių tautinėje tradicijoje
vadinamojo „grįžimo prie savo šaknų“ laikotarpiu, kai neįtikėtinai
išaugo susidomėjimas pagoniška germanų genčių gyvensena ir pasaulėžiūra,
atsirado daugybė autorių, kurie kiekviename senajame simbolyje bandė
įžvelgti gelminius kadaise prarastos išminties klodus. Taip pasaga buvo
susieta su raidę O kiek primenančia Odalo runa – senuoju germanų
rašmeniu, kuris tradiciškai siejamas su namų židiniu, bendra kilme,
bendromis tradicijomis, šeima, paveldu. Prisiminus simbolines pasagos
sąsajas su „namų laime“ ir netgi vizualinį simbolių panašumą, tai
neturėtų stebinti. Vokietijoje Kalėdoms pradėtos gaminti pasagos
pavidalo formelės sausainiams, žaisliukais pasagėlėmis puoštos eglutės.
Visa tai turėjo stiprinti šeimos ryšį su savo namais ir tradicijomis.
Apsauginei pasagos funkcijai buvo skiriama nemažiau dėmesio. Britų
salose pasaga virš durų turėjusi saugoti nuo Žaliosios tautos – fėjų,
kurios toli gražu ne visuomet buvo teigiami pasakų personažai.
„Globojanti pasaga“ buvo užkasta po Staninfildo bažnyčios Safolke
durimis. Škotų jūrininkai kadaise tikėjo, kad prie laivo stiebo prikalta
pasaga saugos laivą nuo audrų. Tą patį savo įgulai liepė padaryti ir
garsusis admirolas Horatio Nelsonas. Liaudis tikėjo, kad pasaga gelbėja
nuo žaibo ir raganų kerų, todėl ją kabindavo ne tik virš durų, bet ir
visur, pro kur piktoji dvasia galėdavo pakliūti į vidų – virš langų, ant
kaminų, krosnies sienų. Vokietijoje pasagos saugojo nuo vaiduoklių ar
mirtimi nubaustų nusikaltėlių dvasių. Lietuvių tautosakininkai Kupiškio
rajone užrašė pasakojimą, kad ant pirkios slenksčio prikalęs pasagą
žmogus apsigynė nuo naktimis vagiliaujančio aitvaro.
Pasagos radybos – ateisiančios sėkmės ženklas, nes ji simbolizuoja
ūkį ir gerovę. Taigi, rasta pasaga būdavo džiaugiamasi net tada, kai jos
vertė buvo niekinė. Kelyje rasta pasaga buvo laikoma ne šiaip pasaga, o
paslaptingos galios daiktu. Tiesa, kai kur teigiama, kad pasaga gali
atnešti laimę tik jos savininkui, o ne ją radusiam žmogui. Pavogta ar
kitaip pasisavinta pasaga jokios naudos neduos, priešingai – ji gali tik
pakenkti.
Europos heraldikoje pasaga aptinkama tiek miestų, tiek giminių
herbuose. Heraldinėje simbolikoje pasaga atsirado viduramžiais ir čia ji
reiškė pasisekimą, turtą, ūkiškumą, raitą karį. Herbuose buvo
vaizduojama tiek viena pasaga, tiek jų grupės. Lietuvoje pasagos
simboliu herbe gali pasigirti Utena, Baisogala, Dieveniškės, Punia,
kelios mažesnės gyvenvietės. Utenos herbe pasaga su žvaigžde reiškia
sėkmę, laimę ir miesto augimą, o štai Punios herbe esanti pasaga su
strėle atkeliavo iš bajoriškos giminių heraldikos.
Kitur Europoje pasaga naudota kaip asmenženklis ar valdų riboženklis,
kuris buvo iškalamas ant akmenų ir stulpų. Dėl sąsajų su žirgais pasaga
tapo kai kurių senųjų pašto ir vežėjų bendrovių simboliu.
Vitalijus Michalovskis
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą