Subjektyvus tinklaraštis apie tai, kas sudomina...

2014 m. vasario 25 d., antradienis

"Dedovščinos" istorija

(Straipsnis pasirodė "Lryto" svetainėje)
Rusišku žodžiu „dedovščina“ vadinami nestatutiniai santykiai kariuomenėje, kurie paremti nerašyta hierarchija tarp kareivių ir tam tikromis elgesio taisyklėmis. „Dedovščinai“ būdingas psichologinis bei fizinis smurtas jaunų karių atžvilgių iš ilgiau tarnavusių kolegų pusės, neretai ji klestėjo su nebyliu puskarininkių ir karininku pritarimu. 

Sąvoka „dedovščina“ negali būti tiksliai išversta į lietuvių kalbą, tačiau ją galima apibūdinti kaip „senių valdžia“ (arba „senių tvarka“), o seniais neoficialiai buvo vadinami tie kas kariuomenėje ištarnavo tam tikrą laiko tarpą. Skirtinguose kariuomenės daliniuose tarp „senių“ ir vadinamųjų salagų (t.y. naujokų) egzistavo dar tarpinės karių „kastos“ su savo statusu ir elgesio taisyklėmis, kurios, priklausomai nuo dalinio ar kariuomenės rūšies, turėjo savus pavadinimus bei teises.

Kai kas mano, kad dedovščina – sovietinėje epochoje gimęs reiškinys, tačiau tai nėra visiška tiesa. Nepaisant to, kad pati sąvoka gimė ir reiškinys išbujojo būtent sovietmečiu, nestatutinio elgesio tarp naujokų ir „senių“ atvejų pasitaikydavo tiek carinėje Rusijoje, tiek kitose šalyse. 

Žmogiška savigynos reakcija

Nagrinėjant „senių valdžios“ atsiradimo istoriją pirmiausia reikėtų atkreipti dėmesį į psichologinius šios problemos aspektus, ir dedovščina – tam tikra priverstinio ir nelabai komfortiško gyvenimo kartu pasekmė. Elgsenos psichologai seniai pastebėjo, kad iš artimos aplinkos nublokštas į kitą, izoliuotą, nesvetingą ir griežtų taisyklių reguliuojamą aplinką, dažnas žmogus pasidaro kur kas jautresnis, irzlesnis, konfliktiškesnis, arba atvirkščiai – baikštesnis, pasimetęs, neatrandantis savęs.

Žinoma, šauktinių kariuomenė nėra išimtis, kadangi panaši atmosfera būdinga ir kitoms uždaro tipo įstaigoms: kalėjimams, lageriams, griežtesnio režimo vaikų namams. Mokyklos negali būti laikomos nei labai griežta, nei uždaro tipo įstaiga, tačiau neretai bendraklasių tarpe susirikiuoja sava hierarchija, savos elgesio taisyklės, o kraštutiniais atvejais pasireiškia ir atviros patyčios ar netgi fizinis smurtas „atstumtųjų“ atžvilgiu. 

Uždarose tarpusavyje visiškai svetimų žmonių bendruomenėse dažnai išsiskiria neoficialus „elitas“, gimsta pravardės, keisti „papročiai“, „ritualai“, nuolat perduodamos „tradicijos“. Uždara aplinka dažnai sąlygoja aršesnių, fiziškai stipresnių, apsukresnių iškilimą ramesnių ir silpnesnių sąskaita, po to neformalus elgesio tarp „kastų“ kodeksas užtvirtinamas vietos tradicijos lygmenyje, o toji tradicija ilgainiui perimama ir tęsiama per visas ateinančias „kartas“. 

 Ištakos – Rusijos imperijoje

Nei uždara erdvė, nei patiriamas diskomfortas bei sudėtingos psichologinės sąlygos dar negarantuoja, kad toje terpėje gims ar išbujos sava „dedovščina“, tačiau čia didžiulis vaidmuo tenka vadovaujančiam personalui ar įstaigos administracijai, kuri arba nebyliai pritaria smerktinam elgesiui ir jį ignoruoja, arba imasi griežtai su juo kovoti. Sovietinės kariuomenės vadovybė pasirinko jei ne aktyvaus pritarimo, tai ignoravimo kelią. 

Raštiškai užfiksuotų „dedovščinos“ ištakų reikėtų ieškoti Rusijos imperijoje. 1810 metais Kaukaze dislokuotos Rusijos kariuomenės generolas Paulučis savo dienoraštyje rašė įsakęs griežtai nubausti puskarininkį, kuris, pasak generolo, „įžūliu būdu“ pasisavino rekruto pinigus. 

Pinigai buvo gražinti, o savivaliavęs puskarininkis ne tik pažemintas iki eilinio, bet ir viso pulko akivaizdoje išvanotas rykštėmis. Generolas teigė griežtai įsakęs visų jam pavaldžių dalinių vadams, kad panašūs atvejai nesikartotų, tačiau savaime suprantama, kad ne visi tokių pobūdžio incidentai iškilo į viešumą. 

Nestatutiniai santykiai užfiksuoti ir karo mokyklose, į kurias kursantai stojo savo noru. Štai XIX a. viduryje elitiniame Peterburgo Pažų korpuse vyresnieji kursantai vaikė prikeltus iš miego jaunesnius bendramokslius ratu ir plakė rimbais. Vienoje iš kavalerijos mokyklų naujokai buvo žeminami ir mušami vyresniųjų kolegų, kai kada – itin žiauriai. 

Čia jaunėliai buvo pravardžiuojami gyvuliais ar žvėrimis, o vyresnieji - „majorais“. Rusų istorikas Piotras Zajončkovskis teigia, kad apie visas patyčias karo mokyklų vadovybei buvo puikiai žinoma, tačiau ji laikėsi požiūrio, kad tokiu būdu jaunesnieji mokosi kariško muštro ir paklusnumo, o vyresnieji – vadovavimo praktikos. 

Patogios tylos dešimtmečiai

Panašūs nestatutiniai santykiai buvo būdingi ir bolševikų sukurtai Raudonajai armijai. 1919 m. trys raudonarmiečiai sušaudyti už tai, kad mirtinai sumušė atsisakiusį už juos dirbti aštuoniolikmetį karį. Po šio įvykio apie dedovščiną sovietų kariuomenėje ištisus dešimtmečius beveik nebuvo užsimena. Ko gero, paties reiškinio taip ir nepavyko išguiti ar net nebandyta to daryti, tačiau propaganda nuolat skelbė raudonosios kariuomenės vienybę bei šaunumą, tad oficialiai pripažinti „dedovščinos“ egzistavimą buvo tolygu pripažinti pačios sistemos netobulumą.

„Dedovščina“ Antrojo pasaulinio karo metais – atskira, mažai tyrinėta tema. Iš vienos pusės už bet kokią nesantaiką tarp kareivių priešakinėse pozicijose griežtai bausta kaip už „bendros kovos dvasios“ silpninimą. Iš kitos pusės, būtent tada į sovietų kariuomenę pašaukta daug kriminalinę praeitį turinčių asmenų ar netgi lagerių kalinių, kuriems buvo suteikta teisė „krauju išpirkti savo nusikaltimus prieš Tėvynę“. 

Tiesa, pastarieji buvo nukreipti į štrafbatus – akylai prižiūrimus prasižengėlių ir nusikaltėlių batalionus, tačiau dažnas į kariuomenę atsinešė ir savo kriminalinės gyvensenos taisykles. 

Visgi manoma, kad karas galėjęs ženkliai sumažinti „dedovščinos“ apraiškas fronte vien jau dėl tos priežasties, kad mažai kas troško būti nušautas į nugarą tų, iš kurių tik ką tyčiojosi. Žuvusiųjų buvo tiek daug, kad vargu ar kas imtųsi aiškintis – saviškis šovė ar priešas. 

Pokario taikos metais „senių valdžios“ tradicijos atgauna savo pozicijas ir ypatingas jų suklestėjimas siejamas su septintuoju XX a. dešimtmečiu. 1967 m. sumažinamas tarnybos laikas. 

Kiek anksčiau didžiulė SSRS kariuomenė pajautė su karo praradimais susijusią „demografinę krizę“. Ginkluotosios pajėgos sumažėjo, tačiau šauktinių vistiek neužteko, tad vėl buvo nuspręsta papildyti kariuomenės gretas praeityje teistais asmenimis. Be to, tie kas tarnavo ilgiau liejo pyktį ant turėsiančių tarnauti trumpiau. Todėl „dedovščina“ tapo visiška Sovietų Sąjungos kariuomenės norma. 

Skųstis griežtai nepatartina

Bet kodėl su šiuo reiškiniu ilgus dešimtmečius nebuvo kovojama? Šio klausimo tyrinėtojai dažnai sutinka, kad klestėti „senių valdžiai“ leido ne tik karininkų abejingumas, bet netgi suinteresuotumas jos egzistavimu. Neretai karininkai buvo tiesiogiai susiję su nestatutiniais santykiais. Dažnai jauni kareiviai buvo verčiami atlikti įvairius su tarnyba nesusijusius darbus karininkų namuose ar ūkiuose, o juos prižiūrėdavo „seniai“ - karininkų patikėtiniai – jų akys ir ausys.

„Seniai“ puikiai žinojo apie karininkų vykdomą neteisėtą veiklą, o pastarieji puikiai žinojo apie „senių“ savivaliavimą jaunų karių atžvilgiu. Taigi, viena pusė žinojo kitos pusės paslaptis ir dangstė viena kitą. Paprastų kareivių skundai dažnai neišeidavo už dalinio ribų ir, vaizdžiai kalbant, keliavo tiesiai į šiukšlių dėžę. Be to, skųstis buvo giežtai nepatartina, kadangi buvo didelė tikimybė būti ne tik žiauriai sumuštam, bet netgi suluošintam ar užmuštam. 

O kraštutiniai „dedovščinos“ padariniai, įskaitant savižudybes ir tiesioginius išprievartavimus, buvo būtent tokie. Žinoma, negalima teigti, kad visi sovietų karininkai buvo suinteresuoti „senių“ savivaliavimu ar, kad visuose sovietų kariuomenės daliniuose klestėjo nestatutiniai santykiai – anaiptol ne visi ir ne visur, tačiau ištisa sistema tapusi kriminalinė tradicija užgožė visus normalaus sugyvenimo atvejus. 

„Dedovščina“ neišnyko kartu su į atsargą išėjusiais ar su į kalėjimus vėl sėdusiais jos kūrėjais. Ji buvo perduodama tarytum pulko vėliava. Ištarnavę paskirtą laiką anksčiau žeminti jaunėliai patys tapdavo „seniais“ ir patys aktyviausi iš jų pasidarydavo ištikimais „dedovščinos“ principų gynėjais.
Vidinis sukauptas pyktis buvo liejamas ant „salagų“, o neformalios hierachijos laiptais pakilę jaunėliai savo ruožtu liejo pagiežą ant naujųjų šauktinių. Paradoksalu, tačiau tarnybos pradžioje nežmoniška atrodžiusi sistema vėliau tapdavo visiškai pateisinama ir netgi sveikintina. 

1982 m. vasara visuose sovietų kariuomenės daliniuose buvo išplatintas įsakymas Nr. 0100, kuriuo buvo raginama kovoti su nestatutiniais santykiais kariuomenėje. Apie šį potvarkį plačioji visuomenė nebuvo informuota, tačiau jis liudija, kad dedovščinos arba „kareivinių chuliganizmo“ problema susirūpino ir aukščiausi kariuomenės vadai. Apie dedovščiną nebuvo rašoma spaudoje, bet apie jos egzistavimą kariuomenėje žinojo visi, o nemaža dalis tarnavusių tiesiogiai su ja susidūrė.

Eilinio A.Sakalausko istorija

Sovietų generolų ir maršalų nurodymas „baigti betvarkę“ galbūt kažką kažkur ir pajudino, tačiau giliai įsišaknijusi dedovščina nė nemanė trauktis. 1987 metais kalinius gabenančiame traukinyje vidaus kariuomenės eilinis Artūras Sakalauskas sušaudė skriaudikus iš savo kuopos, kurie atvirai tyčiojosi iš jo vežamų kalinių akivaizdoje. Ramaus būdo lietuvis neištvėrė moralinio ir fizinio pažeminimo, kuriuo, pasak apklausų protokolų, pasibjaurėjo net visko matę kaliniai. 

Ilgą laiką psichiatrų tirtas Sakalauskas buvo pripažintas nesuvokusiu savo veiksmų, tačiau būtent jo poelgis atvėrė pasibaisėtiną „dedovščinos“ problemą visoje tuometinėje Sovietų Sąjungoje. Po „Sakalausko bylos“ rezonanso Rusijoje buvo įkurtas „Kareivių motinų komitetas“ - teisinė organizacija, kurios pagrindinis tikslas – į kariuomenę pašauktųjų teisių gynimas. Tačiau „senių tvarka“ Rusijoje klesti iki šiol. 

2006 metais šalį sukrėtė Andrejaus Syčiovo atvejis kai po visą naktį trukusių patyčių eilinis prarado abidvi kojas. Iš jo išsityčiojęs girtas seržantas gavo tik 4 metus nelaisvės, o du patyčiose dalyvavę eiliniai – po vienerius metus lygtinai. 

„Dedovščinos“ tradicijos Rusijoje siekia ne vieną amžių. Jos puikiai gyvavo nepriklausomai nuo to kas valdžioje, šalies santvarkos ir politinio kurso. Ir nors nestatutiniai santykiai nėra tik Rusijos bėda, Vakarų šalyse pasitaikantys „kareivinių chuliganizmo“ atvejai tiriami viešai, sprendžiami iš esmės ir nebijant sutepti kariuomenės munduro. 

Belieka pasidžiaugti, kad po Nepriklausomybės atkūrimo sovietinės „dedovščinos“ reliktai Lietuvos kariuomenėje nors palaipsniui, bet buvo išnaikinti.

Vitalijus Michalovskis

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą