Subjektyvus tinklaraštis apie tai, kas sudomina...

2014 m. vasario 13 d., ketvirtadienis

Kaip vyko Aukštutinės Silezijos „išvokietinimas“


Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui Lenkijai buvo perduotos rytinės Vokietijai priklausiusios teritorijos kurias buvo numatyta kuo greičiau „repolonizuoti”. Vokiečių kilmės gyventojai buvo išvaromi į Vokietiją, mišrios lenkų-vokiečių kilmės asmenims primygtinai siūlyta pasirinkti lenkišką tapatybę, o į atlaisvintas vietas atkeliami kolonistai iš Vidurio Lenkijos sričių.

Nedidelis Racibužo (vok. Ratibor) miestelis Aukštutinėje Silezijoje nuo seno pasižymėjo mišria gyventojų sudėtimi. Čia gyveno vokiečiai, lenkai, o taipogi sileziečiais save įvardijanti etninė grupė, kurios atstovai galėjo kalbėti tiek Silezijos lenkų kalbos tarme, tiek savitu, daugybę slavizmų pasižyminčiu Silezijos vokiečių kalbos dialektu. Tarpusavyje vokiškai dažnai bendravo net visiškai slaviškas pavardes turintys žmonės, kurie save laikė kur kas artimesniais vokiškai, nei lenkų kultūrai.

Pasak senųjų šaltinių, Silezijoje nuo seno gyveno germanų gentys, kurioms pasitraukus čia atsikėlė slavai. Dėl etninės kai kurių kitų genčių priklausomybės slavams ar germanams istorikai ginčijasi iki šiol. Iki maždaug XIII a. Silezija buvo slaviškas slavų kunigaikščių valdomas kraštas, tačiau vietos valdovai nuolat kvietėsi vokiečių pirklius, amatininkus bei kitus kolonistus, kurių kultūros ir ekonominės įtakos dėka Silezija nenumaldomai vokietėjo. Germanizaciją sustiprino ir tai, kad Silezija pateko vokiečių valdžion. Taigi, ilgus amžius vakarinė regiono dalis buvo beveik visiškai germanizuota, tuo tarpu rytinėje dalyje, vadinamojoje Aukštutinėje, arba Kalnų Silezijoje, mišri gyventojų sudėtis išliko iki pat XX a. vidurio.

XVIII a. beveik visa Silezija prijungiama prie vokiškos Prūsijos, o po tapo ir Vokiečių imperijos dalimi. Po Pirmojo pasaulinio karo etniškai mišrioje Aukštutinėje Silezijoje buvo surengtas plebiscitas, kuriame vietos gyventojai turėjo apsispręsti ar likti Vokietijos sudėtyje arba būti prijungti prie Lenkijos. Daugumos Rytų Silezijos regionų gyventojai pasisakė už priklausomybę Vokietijai, ir tik pačios ryčiausios krašto teritorijos vietos gyventojų daugumos valia atiteko Lenkijai. Ratiboras (būsimasis Racibužas) liko Vokietijos sudėtyje iki pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos, tačiau po pastarosios pralaimėjimo čia įsitvirtino Lenkijos valdžia.

Vokiečių kariuomenei pasitraukus į Vakarus kartu su ja pasitraukė ir nemažai vokiečių kilmės gyventojų, tačiau kita dalis liko savo vietoje ir netrukus suprato, kad jiems teks gyventi pagal naujus naujosios valdžios keliamus reikalavimus. O Lenkijos valdžia pasiryžo visiškai sulenkinti jai atitekusias sritis.

Taigi, Racibužo ir aplinkinių kaimų „repolonizacija” prasidėjo 1947 metų vasaros pabaigoje kai buvo nuspręsta pradėti kovą su vokiečių kalba bei kultūros paveldu. Vietos gyventojams lenkų valdžia siekė įteigti, kad ji sugrįžo į kadaise užgrobtas lenkiškas teritorijas, todėl polonizacijos politika buvo įvardijama atlenkinimu (repolonizacija) ir išvokietinimu. Polonizacijos kampaniją lydėjo teiginiai, kad dažnai vokiškai kalbantys sileziečiai tėra klastingai okupanto nutautinti lenkai, kuriuos būtina suvienyti su lenkų tautos kamienu.

Rugpjūčio 19 d. krašto vaivada Aleksandras Zavadskis griežtai įsakė visų apylinkių valsčių seniūnams imtis visų priemonių vokiškumo įtakai mažinti. Policininkams buvo įsakyta atkreipti dėmesį į vokiškai kalbančius gatvėse, palydėti juo į artimiausią policijos nuovada kur būtų nustatyta bei patikrinta jų tapatybė. Šių patikrinimų tikslas – atskirtis „grynus“ vokiečius nuo germanizuotų sileziečių, pirmuosius paruošti deportacijai, o antruosius - „atlenkinimui”.

Savo potvarkiuose Zavadskis rašė, kad kalbėti vokiškai leidžiama tik vokiečiams, kurie netrukus turės palikti kraštą (vokiečių kalba buvo vertinama tik kaip vienas iš „vokiškumo“ įrodymų). Vaivada ragino atkreipti dėmesį į visus kas palaiko bet kokį ryšį su giminėmis ar draugais Vokietijoje, kas reiškia užuojautą vokiečių karo belaisviams ar remia juos, į tuos kas dalyvavo nacistinių organizacijų veikloje (įskaitant Hitlerjugendą), vokiškos administracijos darbe, bei į tuos kas simpatizuoja vokiškumui. „Simpatizavimu“ buvo laikomas kalbėjimas vokiškai, vokiškų knygų skaitymas ir turėjimas, vokiškų užrašų toleravimas ant savo giminaičių antkapių. Ypatingą dėmesį buvo siūloma atkreipti ir į kraštą grįžtančius repatriantus iš Vokietijos. Tokių buvo nedaug ir dažniausiai tai buvo tie patys lenkai, tačiau Zavadskis baiminosi, kad repatriantų tarpe galėjo būti tam tikra dalis su Vokietijos kariuomene pasitraukusių, bet vėliau į gimtąsias vietas vėl panūdusių sugrįžti vokiečių ar visiškai suvokietėjusių sileziečių. Pastarieji neturėjo būti įleidžiami.

Zavadskio potvarkiu visi vokiški užrašai ir lentelės turėjo būti nukabintos ne tik viešose vietose, bet ir privačioje erdvėje (pavyzdžiui, netoleruojamos buvo net lentelės su pagal vokiškas taisykles užrašytomis pavardėmis ant buto durų).

Atskirą laišką krašto vaivada parašė vietos katalikų bažnyčios dvasininkams, kuriame ragino aktyviai prisidėti prie lenkiškumo stiprinimo ir nekrikštyti kūdikių vokiškais vardais.

„Repolonizacijos” akcija prasidėjo masiniais valdžios organizuotais mitingais, kuriuose vietos gyventojai buvo raginami nusikratyti vokiškumo. Lengviausia bausmė už nepaklusnumą buvo įspėjimas, sunkiausia – rizika atsidurti priverstinio darbo stovyklose. Dažniausiai buvo baudžiama piniginėmis baudomis, atleidimu iš darbo ar draudimu užsiimti kuria nors veikla, pavyzdžiui, - prekyba. Racibužo gyventojas Henrikas Svoboda prisiminė, kad jo mokyklos direktorius mušė mokinius už kiekvieną vokišką netyčia ištartą žodį. Savaime suprantama, kad esant tokiai tvarkai „nusikaltimų” skaičius ilgainiui ženkliai sumažėjo.

„Repolonizacijos” eiga aktyviai rūpinosi vadinamieji Pilietinės kontrolės komitetai, kurių nurodymu buvo ne tik nukabinamos vokiškos lentelės ir naikinami kiti užrašai, bet ir iš bibliotekų šalinamos vokiškos knygos.

Kapinių „išvokietinimas” - daugiausia emocijų ir pasipiktinimų sukėlusi Pilietinės kontrolės komitetų iniciatyva. Gyventojams patiems buvo siūloma pašalinti vokiškus užrašus nuo artimųjų kapų, tačiau jei jie nesutikdavo – darbo imdavosi specialios darbininkų brigados. Vokiškų užrašų gremžimas kapinėse papiktino net lenkų dvasininkus, bet komunistinės valdžios tai nesustabdė.


Vienose iš Racibužo kapinių darbininkai nuėmė visus šalmus nuo vokiečių karių kapų kryžių, tačiau jiems pasišalinus, gyventojai vėl šalmus sukabino. Sileziečiai užlipdydavo vokiškus paminklų užrašus tam tikru tamsiu lipniu mišiniu ar netgi slėpdavo antkapius namuose nuo įstatymo vardu veikiančių vandalų. Viena Racibužo apylinkių gyventoja nedidelį savo tėvų antkapį užpylė žemėmis ir pasodino ant jo gėlės. „Repolonizacijos” įkarščiui nuslūgus ji vėl jį atkasė.

Žymiai daugiau nukentėjo neprižiūrimi kapai. Pilietinės kontrolės komitetai pasirūpino, kad paminklų ant tokių kapų išvis neliktų. Antkapiai ir kryžiai su vokiškais užrašais būdavo tiesiog sukraunami į sunkvežimius ir išvežami nežinia kur. Šie veiksmai piktino vietos gyventojus, kurie kalbėjo, kad net Adolfas Hitleris, nepaisant viso jo priešiškumo lenkams, kapinių nelietė.

Tiesa, gyventojų bei dvasininkijos protestai kiek sumažino Pilietinės kontrolės komitetų įkarštį ir kiek vėliau kapai buvo palikti ramybėje.

Kartu vyko pavardžių ir vardų lenkinimas. Lenkijos pilietybę norintis gauti žmogus turėjo deklaruoti savo lojalumą esamai valdžiai. Po to buvo tikrinama ar jis nėra pastebėtas provokiškoje veikloje. Gavus neigiamą atsakymą, suinteresuotasis pildė prašymą vardui ir pavardei sulenkinti. Taip Hendrichai tapo Henrikais, Gerhardai – Juzefais, naujuose dokumentuose vokiška sch buvo užrašoma sz, ir pan. Beje, ironiška tai, kad vokiškai kalbėtis draudusi valdžia tarp gyventojų platinamus raginimus lenkintis išspausdino ne tik lenkų, bet ir vokiečių kalbomis.

Sileziečiai lenkintis neskubėjo ir mieliau tikėjo krašte iš kažin kur pasklidusiais gandais apie tai, kad greitai kils naujas karas ir jų žemės vėl sugrįš į Vokietijos sudėtį. Valsčių administracija nuolat skundėsi gyventojų pasyvumu ir dėl to kaltino antilenkišką pogrindį, tame krašte girdimas vokiškas radijo laidas ir net patį Popiežių, kurio ausis irgi pasiekė žinios apie kapų „išvokietinimą“. Vis dėlto, nors ir pamažu, bet pavardžių ir vardų lenkinimas vyko. Dažnas norėjo ramesnio gyvenimo, susirasti geresnį darbą ar apsaugoti savo vaikus nuo nemalonumų.

Kaip parodė laikas, Aukštutinės Silezijos „repolonizacija“ pavyko tik iš dalies. Nepaisant to, kad vokiškumo pėdsakai dingo iš viešo gyvenimo, „išvokietinimas“ nedaug tepalietė privatų žmonių gyvenimą. Namuose, kaip ir anksčiau, buvo kalbama vokiškai, skaitomos vokiškos knygos, dažnas silezietis save siejo su vokiečių kultūra ir pirmai progai pasitaikius troško persikelti, kad ir į socialistinę, bet į Vokietiją.

Ilgainiui nuslūgo ir intensyvios „repolonizacijos“ įkarštis. Jau nebuvo niekinami kapai, nedrausta kalbėtis vokiškai ar turėti vokišką literatūrą. Polonizacija pradėjo vykti ne taip pastebimai, per darželius ir mokyklas, naujos sileziečių kartos vis dažniau kalbėjo lenkiškai ir vis mažiau save siejo su istorine priklausomybe Vokietijai. 

Vitalijus Michalovskis

Nuotraukose "išvokietinti" antkapiai Racibuže ir jo apylinkėse. 

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą