Simbolių Vilnius ir jo „žalieji žmonės“, grifonai, atlantai... (+ foto ir video)

(Kiek sutrumpintas str. variantas pasirodė "Lietuvos ryto" priede "Sostinė" ir puslapyje)

Sostinė nesiliauja nuolat stebint savo gyventojų. Ypač pasižyminčių pastabumu ir nepraleidžiančių progos dar ir dar kartą nužvelgti tai kas atrodo matyta šimtus kartų. O pamatyti visuomet galima kažką naujo ir seniau tiesiog nepastebėto, tad leiskimės į kelionę po akmeninių veidų, gyvūnų ir fantastinių būtybių pasaulį sostinės gatvėse.

  Žmonių ir antropomorfinių būtybių veidai

Pirmiausia, kas krinta į akis vaikštant Vilniaus senamiesčio bei centrinės jo dalies gatvėmis, tai gausybė architektūros dekoro elementų, vaizduojančių žmonių ar antropomorfinių būtybių veidus. Tai - vadinamieji maskaronai. Pats terminas kadaise į prancūzų kalbą pateko iš italų ir reiškė didelę kaukę.

Mūsų krašto architektūroje pirmieji maskaronai tikriausiai galėję atsirasti apie XVIII a., nors absoliučią daugumą šių įdomių dekoro detalių šiandienos Vilniuje galimą sieti su XIX a. pabaiga – XX a. pradžia.   Maskaronus dažniausiai galima pamatyti virš pastato arkų, langų ir durų, jie atlieka grynai puošybines funkcijas, nors patiems ankstyviausiems Vakarų Europoje tikriausiai buvo priskiriama ir gilesnė simbolinė prasmė. 

 "Žaliasis žmogus" Vilniaus g-vėje.

Sunku pasakyti kiek gi iš viso akmeninių veidų žvelgia į praeivius nuo senųjų sostinės pastatų sienų. Jie sutinkami daugelyje gatvių ir vien Gedimino prospekte jų galima suskaičiuoti ne vieną dešimtį.

Lietuvos mokslų akademijos pastatas (Gedimino pr. 3) pasižymi gausia fasado puošyba, kurioje  į akis krenta nebylūs veidai. Apačioje pavaizduoti barzdoti vyrai, o viršuje - senųjų graikų dievas Hermis (Merkurijus) su neatsiejamais savo atributais - sparnuota kepure ir susipynusiomis gyvatėmis. XX a. pradžioje šiame pastate buvo įsikūręs bankas, o kadangi Hermis nuo seno globoja prekybą, verslą bei turtus, jo atvaizdas šiame rusų architekto Michailo Prozorovo projektuotame pastate tikriausiai nėra atsitiktinis. 

 Hermis Gedimino prospekte.

 Visgi žymiausias Vilniaus Hermis žvelgia nuo išorinės Aušros vartų sienos pusės. Kadangi būtent pro šiuos vartus į Vilnių atvykdavo pirkliai bei kiti keliautojai, žaismingojo Hermio atvaizdas galėjo simboliškai jiems linkėti geros viešnagės ir pasisekimo.

Antropomorfiškus maskaronus galima pamatyti ant Teisingumo ministerijos pastato (Gedimino pr. 30), kitų statinių tame pačiame prospekte, o taipogi Didžiojoje, Vilniaus, Odminių bei daugybėje kitų gatvių. 

"Žaliasis žmogus" Didžiojoje g-vėje. 

Pastatus puošiantys veidai dažnai barzdoti, nors ir ne visuomet. Pagal iš Vakarų atėjusią vaizdavimo tradiciją ūsai ir barzda dažnai primena medžio lapus, kartais šakos auga tarytum iš burnos. Aplink gausu augalinių motyvų, neretai su kabančiais ant jų vaisiais. Vakarų Europoje panašūs motyvai žinomi nuo viduramžių ir gavo Žaliojo žmogaus pavadinimą. Manoma, kad pačiais ankstyviausiais laikais Žaliasis žmogus simbolizavo vaisingumo bei derlingumo jėgas bei buvo siejamas su vegetacinėmis gamtos dievybėmis. Kad ir kaip bebūtų keista, tačiau ši pagoniška būtybė buvo sutinkama netgi bažnyčių puošyboje. Pasaulietinėje architektūroje Žaliojo žmogaus motyvas paplinta kiek vėliau ir galiausiai tampa paprastu dekoro elementu nesiejant jo su kažkokiomis gilesnėmis simbolinėmis prasmėmis. 

 "Žaliasis žmogus" Gedimino prospekte.

Vilniuje sutinkamų „žaliųjų žmonių“ grimasos dažnai piktokos, kartais komiškos, o neretai ir piktos, ir komiškos vienu metu. Tiesa, ne visus veidus sostinės architektūroje galima priskirti Žaliojo žmogaus variacijoms. Pavyzdžiui, ant XIX a. pabaigos pastato Odminių gatvėje  (Odminių 10) fasado galima pamatyti antikinę figūrą,  o ant buvusio Lietuvių sanitarinės pagalbos draugijos ligoninės pastato (Vilniaus g-vė 10) puikuojasi daugybė dekoratyvinių vyrų ir moterų galvų be jokių Žaliajam žmogui būdingų atributų. Beje, 1927 m. vasario 16 d. būtent šiame name mirė dr. Jonas Basanavičius. 

Vyro su kepure galva Vilniaus g-vėje.

Gyvūnai

Vienas dažniausiai sutinkamų architektūros puošybos elementų mūsų sostinėje yra liūtų galvos. Tai dar viena maskaronų variaciją. Jų nemažai centrinėje miesto dalyje, todėl išvardinti visus pastatus su liūtų galvomis būtų be galo sunku. Šių galvų gausu ant pastato Sirvydo g-vė 6, kuriame įsikūrusi Lietuvos rašytojų sąjunga (buvę Ignoto Korvin-Milevskio rūmai), virš Lietuvos banko pastato (Gedimino pr. 6) langų, pavienius liūtus galima pamatyti virš senamiesčio arkų, kai kur liūtų galvomis dekoruotos nes medinės durys. 

Liūto galva Odminių g-vėje.

 Vilniaus liūtai įvairūs. Grėsmingai pražiotais ir sučiauptais nasrais, kartais įsikandę apvalias senovines durų rankenas imituojančius žiedus, augalų šakeles, pasitaiko ir gana romios, netgi liūdnokos išvaizdos liūtų.

Šių gyvūnų vaizdavimas turi itin senas tradicijas ir tikriausiai siekia Antikos laikus. Liūtas simbolizuoja orumą, jėgą ir pasitikėjimą savimi. Tai – karališkas gyvis, todėl liūtų galvomis puoštos durų bei vartų rankenos nuo senų senovės įkūnijo namų garbę bei simboliškai saugojo jų ramybę. Ilgainiui liūtais dekoruoti statomus pastatus itin pamėgo valdžios atstovai bei įtakingi miestiečiai, kurie tokiu būdu troško pabrėžti svorį visuomenėje. Liūtai virš durų ir arkų tikriausiai yra tolimas senųjų tikėjimų simboline namų apsauga nuo pikto svečio atspindys.

Dominikonų gatvėje stūkso ištaigingas devintuoju numeriu pažymėtas pastatas, kurio fasadas papuoštas ne tik liūtais, bet ir stirnos galva. Galima tik spėlioti kas nulėmė būtent tokį sprendimą. Ėriuko galvą galima pamatyti jau minėto buvusio Sanitarinės pagalbos ligoninės pastato dekore. Pylimo gatvėje yra namas su keturiomis didelėmis gulbėmis (Pylimo g. 43), o Bazilijonų – su į viršų besirangančiomis gyvatėmis ar žalčiais (Bazilijonų g. 3). 

 

Stirnos galva Dominikonų g-vėje.

 Avino galva Basanavičiaus g-vėje.

 Originaliomis figūromis pasižymi 1910 – 1911 metais statytas namas Gedimino prospekte (nr. 39). Čia virš pagrindinių durų praeivius pasitinka du akmeniniai apuokai, virš jų – didžiulis tupintis erelis išskleistais sparnais, o dar aukščiau - moters veidas palaidais plaukais.

 Erelis Gedimino prosp.

 Apuokas Gedimino prosp.

Simboliškai paukščių ir aukštybių karalius erelis buvo apdovanotas panašiomis simbolinėmis savybėmis kaip ir liūtas. Jis išreiškė kilnumą, narsą, jėgą ir aukščiausiąją valdžią. Nuo pat Senovės Romos laikų erelis buvo siejamas su imperijos galybe bei imperatoriaus valdžią, todėl erelių atvaizdai ypač dažni buvusių imperijų sostinėse. Vilniuje dekoratyviniai ereliai veikiau išimtis, nei taisyklė. Nors tiek Lenkija, tiek Rusija, tiek buvusi istorinė Lietuvos kaimynė Vokietija savo herbuose naudojo įvairiausias heraldinio erelio variacijas, mūsų krašte tai nebuvo populiarus simbolis. Žinoma, išskyrus tuos laikus kai Lietuvoje šeimininkavę kaimynai kartu savimi atsinešdavo ir savo simboliką. Pavyzdžiui, 1904 m. Vilniaus katedros aikštėje atidengta paminklą Rusijos carienei Jekaterinai II supo imperiniai ereliai, tačiau Pirmojo pasaulinio karo metu paminklas buvo demontuotas ir išsivežtas. Vėliau savus erelius kabino vokiečiai, lenkai, daugumą jų galima pamatyti senosiose mūsų sostinės nuotraukose. 

 Katedros aikštėje kadaise stūksojo imperijos erelių supamas Kotrynos II paminklas.

Kitos fantastinės ir mitinės būtybės

Buvusio Labdarybės draugijos rūmų komplekso statiniai (Vilniaus g. 22) išsiskiria neįprastomis grifonų figūromis. Grifonai – fantastinės senovės būtybės, kurios savyje apjungia skirtingų gyvūnų bruožus. Nepaisant to, kad grifonai yra laikomi mitinėmis pabaisomis, viduramžių heraldikos kūrėjai jiems priskyrė ir tam tikras kilnesnes savybes - jėgą, budrumą, ryžtą. Grifonus galima išvysti Aušros vartų sienoje, o taip pat  Vilniaus mažoji teatro pastato (Gedimino pr. 22) fasade. 

 Grifonai Vilniaus g-vėje.

 Grifonai Gedimino prosp.

 Gedimino pr. 37 akį patraukia kažkas panašaus į sparnuotas chimeras. Kaip ir grifonai, chimeros – hibridiškos būtybės, kurios neretai sutinkamos Europos architektūros puošyboje.

Vilniuje yra ir kitų paminklų, kurių maskaronais nelabai pavadinsi, tačiau paminėti verta.

Štai virš buvusio 1892 – 1895 m. statybos Šv. Jurgio viešbučio (Gedimino pr. 20) puikuojasi didžiulė slibiną nugalinčio Šv. Jurgio skulptūra, kuri dar XIX a. pradžioje kėlė miestiečių pasipiktinimą. Reikalas tas, kad raitas Šv. Jurgis yra pagrindinė Maskvos herbo figūra, todėl mūsų miesto gyventojams tai neitin patiko. 1944 metais gaisro apgadinta skulptūra buvo nugriauta, tačiau 2005 metais naujasis raitelis vėl grįžo į savo vietą. Beje, Gedimino prospektas carinės Rusijos laikais buvo vadinamas Šv. Georgijaus (Jurgio) prospektu, o pats Šv. Jurgis siejamas su gėrio ir šviesos pergale prieš blogį ir tamsą. 

 Šv. Jurgis virš Gedimino prosp.

 Chimeros Gedimino prosp.

 Prieš porą metų senojo Pirklių klubo pastato (statytas 1913 m., Gedinimo pr. 35) bokštelis vėl pasipuošė  dangaus skliautą ant pečių laikančio Atlanto skulptūra, kuri toje pačioje vietoje stūksojo iki 1952 metų.

Atlantas – graikų mitologijos būtybė, galingas titanas, kuris laikydamas sunkią sferą tuo pat metu simbolizuoja kantrybę ir ištvermę. Sunku pasakyti ar XX a. pirkliai – pastato statybos užsakovai rėmėsi būtent tokiomis simbolinėmis prasmėmis, tačiau stiprusis senųjų mitų herojus vėl grįžo į savo vietą. 

 Trakų gatvės Atlantai.

 Visgi žymiausi ir visiems puikiai pažįstami Vilniaus atlantai yra Trakų gatvėje (Trakų g. 1), tačiau čia jie vietoj dangaus skliauto laiko Juozapo Tiškevičiaus rūmų balkoną, kuriame dabar įsikūręs Vilniaus Gedimino technikos universitetas.  

Vitalijus Michalovskis

Po šiuo įrašu norėčiau pasidalinti ir pareklamuoti youtube rastą video "Vilniaus veidai", kuris labai tinka šiai temai. Video ne mano, bet tikiuosi, kad kūrėjai neužpyks.