Subjektyvus tinklaraštis apie tai, kas sudomina...

2014 m. kovo 25 d., antradienis

Apie simbolikos supratimą ir jos lygmenis

(Straipsnis publikuotas "Šiaurės Atėnų" laikraštyje ir puslapyje)
Mūsų gyvenimas persmelktas simbolikos ir ji lydi mus kiekviename žingsnyje. Simboliai, su jais susijusios mįslės ir paslaptingos alegorijos pasitinka mus pačioje vaikystėje per senelių ir tėvų sektas pasakas, su simbolinėmis prasmėmis susiduriame vyresniame amžiuje, sudėtingėja ir gilėja jų interpretavimas, žmogus atranda naujų atsakymų į tai, kas anksčiau buvo suprantama tiesiogiai ar ne taip giliai.

 Simbolinių prasmių suvokimas ir bet koks jų aiškinimas neretai primena daugiapakopę analizę. Primityviausiam jos lygmeniui būdingas tiesioginis daiktų ar reiškinių supratimas, vėliau pasistengę pažvelgti giliau atrandame tas prasmes, kurios iš pirmo žvilgsnio nebuvo tokios akivaizdžios. 

Puikus tokio daugiapakopio simbolinio supratimo pavyzdys gali būti pasakos ir senieji mitai, su kuriais vaikystėje esame susipažinę ne vienas, o nemažai šių sektų istorijų puikiausiai prisimename netgi būdami suaugę. Taigi, paprastai bet kurioje pasakoje veikia tam tikrą informacinį užtaisą išreiškiantys, savitu būdu ir savitais elgesio motyvais pasižymintys herojai.

Maži vaikai pasakas ir pamokomas istorijas dažnai suvokia tiesiogiai ir jų galbūt pernelyg nestebina tai, kad vilkas, lapė ar lokys kalba žmogaus balsu, sprendžia tarpusavio santykius, padeda ar kenkia žmogui. Toks supratimas gali būti pavadintas tiesioginiu, ganėtinai paprastu, jis sudėtingėja žmogui bręstant ir išryškėjus jo gebėjimui mąstyti ne tik tiesioginiais vaizdiniais.

Kiek nuovokesnis būtinai pastebės, kad tradiciniai Europos tautų pasakų personažai dažnai veikia pagal tą patį tik jiems būdingą elgesio modelį ir išreiškia tam tikras bendrąsias prasmes. Kaip paprasčiausią pavyzdį panagrinėkime gyvūnus – tradicinius pasakų herojus. Žinoma, kai kuriose pasakose ir zuikis gali būti narsus bei išmintingas, tačiau iš esmės jis įkūnija bailumą, nedidelį protelį ir silpnumą. Zuikį gali bet kas nuskriausti.

Lapė simbolizuoja apsukrumą, vikrumą, klastą. Vilkas paprastai išreiškia plėšrumą, rajumą, amžinas maisto paieškas, o lokys – nerangumą, didelę jėgą. Pasakų lapė retai elgiasi taip, kaip nebūdinga „simbolinei lapei“, o pasakų vilkas retai imasi globoti silpnesnius miško gyventojus. Taigi, pasakos ir kitos stebuklingos istorijos byloja ne tiek apie pačius jų herojus savaime, kiek apie įvairių elgesio modelių ir principų santykį, kuris yra įvelkamas į simbolinių alegorijų rūbą ir vaikams perpasakojamas vaizdinga, įtaigia, jiems lengviau suprantama kalba. Juk vargu ar labai sudomintume mažylį, jeigu jam įprastą lokį, lapę ir kiškį pakeistume filosofiniais išvedžiojimais apie skirtingus elgsenos principus ar pasaulio naujienomis iš laikraščio. Pasaulio stebuklingumu mažiausieji tiki tiesiogiai, o gilesnis pasakoje užkoduotos informacijos ir jos moralo suvokimas ateina kiek vėliau.

Grynąja simboline kalba galima pavadinti viduramžių heraldikos meną. Liūtai ir ereliai riterių skyduose nurodydavo ne tiek pačius gyvūnus, kiek fizines ir dvasines savybes, kurios lakios viduramžių vaizduotės buvo susietos su šiais gyvūnais. Liūtas – tai ne tik galingas plėšrūnas, bet ir dvasinės galios, pasitikėjimo savimi, orumo simbolis. O jei pažvelgtume kiek giliau, pamatytume, kad liūto galia ir orumas siejami su karališka valdžia, valdovo asmeniu, absoliučiuoju teisingumu. Liūtas – ne tik žvėrių karalius pasakose, bet ir su „karališkumu“ siejamų savybių išraiška, jas ir buvo stengiamasi perteikti liūto vaizdiniu. Lygiai tas pats ir su ereliu – garbingu paukščių ir dausų valdovu. 

Štai kodėl tiek liūtai, tiek ereliai tapo tokiais mėgstamais viduramžių valdovų simboliais. Nereti jie įvairių šalių heraldikoje ir mūsų laikais. Analogiški ir kitų herbinių vaizdinių atvejai. Pavyzdžiui, bitė simbolizavo darbštumą, raktas – šaunumą besiginant nuo priešo ar saugant valdovo asmenį, kalavijas – kovingumą, narsą, lelija – tyrumą, aukštą kilmę. Stebėti viduramžių mūšiui išsirikiavusių riterių skydus ir vėliavas tikriausiai turėjo būti be galo įdomu, nes kiekvienas spalvingas herbas pats savaime išreiškė simboliais užkoduotą mįslę, kuri turėjo savo istoriją, slėpė savo prasmes, o pats heraldinis simbolis buvo perduodama ateinančioms kartoms.


Sudėtinga senovės alchemikų simbolika

Kai kuriems keistiems herbams interpretuoti reikia pasitelkti nemažai vaizduotės galių ir sugebėjimo atrasti artimas pagal prasmę reikšmes. Vienos Škotijos didikų giminės herbe pavaizduotas dilgėlę įsikandęs šernas įkūnijo ištvermę, kantrumą ir abejingumą skausmui, tai yra tas savybes, kuriomis, pasak senų legendų, pasižymėjo šios giminės pradininkai.

Tačiau, ko gero, sunkiausia interpretuoti religinę simboliką ar tuos simbolius, kurie užkoduoti mitologijoje. Senųjų mitų, ypač kosmologinių, interpretavimas – ganėtinai nevienareikšmis dalykas, nes įvairūs dievai, dievybės ir mitiniai herojai taip pat dažnai įkūnija tam tikrus etinius, moralinius ar universaliuosius gamtos bei kosminių jėgų sąveikos principus. Ir taip būna netgi tuomet, kai atskirai paimtas mitas iš pažiūros atrodo kaip beprasmių ir niekaip tarpusavyje nesusijusių įvykių kratinys. Argonautų kelionės ir legendinio Odisėjo nuotykiai iš esmės yra ne kas kita, kaip žmogiškojo siekio nugalėti visus pavojus ir tvirtai žengti užsibrėžto tikslo link išraiška. Savitą gilią prasmę turi mitas apie Prometėją, Ikarą, kitos panašios sakmės. Antikinis pasakojimas apie Adonį, pakaitomis gyvenantį tai mirusiųjų karalystėje, tai gyvųjų pasaulyje, byloja apie amžinąjį gamtos virsmą – atsinaujinimą pavasarį ir užgesimą atėjus rudeniui. Ir čia tą virsmą personifikuoja pats Adonis.

Krikščioniškoje simbolikoje apaštalus, šventuosius, kitus religinius personažus dažnai reprezentuoja patys įvairiausi gyvūnai ir daiktai, kurie primena apie kokią nors istoriją iš šių asmenybių gyvenimo. Štai gaidys dėl jo rytmečio ir aušros simbolikos siejamas su apaštalu Petru. Jėzų išdavusį Judą Iskarijotą simbolizuoja pakaruoklio kilpa ir pinigai, šv. Kotryną Aleksandrietę – kančių ratas, baisusis senovės bausmių įrankis. Norint suvokti, kodėl taip yra, reikia žinoti šių asmenybių gyvenimo istoriją. Keturis evangelistus simbolizuoja angelas, liūtas, jautis ir erelis. Angelas siejamas su žmogiška Kristaus prigimtimi, liūtas – su jo, kaip tikrojo pasaulio valdovo, galia ir orumu, jautis simbolizuoja Jėzaus pasiaukojimą dėl žmonijos (jautis – senas aukos simbolis), o erelis – aukštybių figūra – jo prisikėlimą ir žengimą į dangų. Kiekvienas simbolis pasižymi gana plačiu paviršesnių ir gilesnių prasmių spektru, ir vaikiškų pasakų liūtas yra ne visai tas pats, kas liūtas heraldinėje, religinėje ar juo labiau įvairių mistinių mokymų ir srovių simbolikoje.

Senųjų alchemikų kalba – sudėtinga simbolinių atitik-menų ir priešybių sistema, paremta iš pirmo žvilgsnio nesuprantamais simboliais ir be galo keistomis žodinėmis konstrukcijomis, tokiomis kaip „karališkoji santuoka“ (tai reiškia fundamentalių priešybių suvienijimą „didžiojo darbo“ (alcheminio proceso) metu), „filosofinis akmuo“ (pagrindinis alchemikų tikslas), „geriamasis auksas“ (hipotetinis kūną jauninantis ir nemirtingumą teikiantis vaistas).

Tikriausiai būtent paslaptinguose senovės mokymuose ir atrandame tą pačią sudėtingiausią simbolinę kalbą, kuriai išaiškinti nepakanka tik paprastos nuojautos ir loginių išvadų. Senieji mistikai tyčia slėpdavo savo patirtį pasitelkdami sudėtingas simbolines formules ir ženklus, prieš kuriuos net patys sudėtingiausi heraldiniai rebusai nublanksta kaip vaikų bandymai ieškoti paprastų atsakymų į sudėtingus Būties klausimus.


Vitalijus Michalovskis

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą