Subjektyvus tinklaraštis apie tai, kas sudomina...

2014 m. balandžio 14 d., pirmadienis

Ką byloja senovės valdovų pravardės?

(Straipsnis pasirodė Lryto svetainėje)
Mūsų laikų istorikai imperatorius, karalius bei kunigaikščius dažnai skiria ne tik pagal vardus (dažnai sutampančius), „valdovo numerį“ ar valdymo metus, bet ir pagal jiems suteiktas pravardes, kurios galėjo būti pačios įvairiausios. Kai kurios šių pravardžių prilipo valdovams dar gyviems esant, kitos atsirado keli amžiai po jų mirties, vienos pabrėžė fizinę išvaizdą, kitos – protinius gabumus ar valdymo ypatybes. 

 Šių pravardžių kilmės istorija be galo įdomi ir nedaug tyrinėta. Dėl vienų jų atsiradimo aplinkybių galime būti visiškai tikri, dėl kitų istorikų tarpe nėra vieningos nuomonės, tačiau nepaisant to, paslaptingas viduramžių valdovų gyvenimas būtų neįsivaizduojamas be kartais labai keistų istorijos jiems suteiktų epitetų.

Anglija

Anglijos karalius Edgaras Taikusis (angl. Edgar The Peaceable, 943 – 975 m.) visus iškylančius konfliktus bandė spręsti diplomatinėmis priemonėmis ir pasižymėjo gana taikiu valdymu. 970 m. ramybės vardan jis užleido tuometiniam Škotijos karaliui kai kurias teritorijas ir šiuo savo veiksmu sumažino priešpriešą tarp šalių.
 
Edmundas II Geležinis šonas (Edmund II Ironside, 988 – 1016 m.) tokia pravarde pagerbtas už jo narsią šalies gynybą danų invazijos metu.
 
Haroldas I Kiškio pėda (Harold Harefoot, apie 1015 – 1040 m.), pasak legendų, buvo greitas bėgikas ir gana patyręs medžiotojas.
 
Į Angliją įsiveržęs ir šalį nukariavęs Vilhelmas I Užkariautojas (angl. William I the Conqueror, pranc. Guillaume le Conquérant, 1027 – 1087 m.) kadaise buvo pravardžiuojamas Nesantuokiniu, kadangi gimė iš Normandijos hercogo Roberto Velnio ir ne tokios kilmingos Herlevos santykių. Manoma, kad Vilhelmo tėvas Robertas Velnio pravardę gavo todėl, kad buvo įtariamas vyresniojo brolio nužudymu.
 
Džonas Bežemis (angl. John Lackland, 1167 – 1216 m.) buvo jauniausias Anglijos karaliaus Henrio II sūnus, todėl iš tėvo valdytų žemių Prancūzijoje nieko nepaveldėjo. Nepaisant to, kad Džonui visgi atiteko gausus tėvo palikimas Anglijoje ir Airijoje, Bežemio pravardė prilipo jam amžiams. Džoną Bežemį dar kartais vadino Minkštu kalaviju (angl. Softsword) todėl, kad kariauti jam niekaip ir su niekuo nesisekė, o per savo savo nesėkmes jis vos neprarado sosto.
 
Edvardas I Ilgakojis (angl. Edward I Longshanks, 1239 – 1307 m.) pasižymėjo įspūdingu tiems laikams ūgiu (kaip parodė vėlesni palaikų matavimai - apie 188 cm), kuris ir lėmė tokią pravardę. Kitas Edvardo I epitetas – Škotų kūjis (lot. Scottorum Malleus) buvo priskirtas šiam karaliui norint priminti apie jo karo žygius į Škotijos žemes.

Skandinavija ir Danija

Norvegijos karalius (konungas) Eirikas I Kruvinasis kirvis (norv. Eirik Blodøks 885 – 954 m.) išsiskyrė ne tik tvirtu stotu ir grožiu, bet karingumu bei žiaurumu. Pagarsėjo Erikas ir kaip brolžudys. Tikriausiai būtent todėl jis buvo vadinamas Kruvinuoju kirviu. Pasak senųjų šaltinių, šis valdovas buvo niūraus būdo, mažai kalbėjo ir visuomet atrodė piktas.
 
Haraldas I Mėlyndantis (sen. norv. Haraldr Blátǫnn, apie 930 – apie 986) gavo tokią pravardę dėl visiškai neprižiūrimų tamsios spalvos dantų (pagal kitus šaltinius – dėl „negyvo“ ir spalvą pakeitusio vieno priekinio danties), nors galbūt epitetas turėjo ir kažkokią perkeltinę prasmę.
 
Beje, garsioji elektroninių duomenų perdavimo sistema Bluetooth (angl. Mėlynasis dantis) siejama su Haraldu I. Karalius suvienijo besivaidijančias skandinavų gentis į vieną karalystę lygiai taip pat kaip ir sistema Bluetooth suvienija skirtingus protokolus į vieną standartą.
 
Magnusas I (norv. Magnus den Gode, 1024 – 1047 m.) vadinamas Geruoju. Legenda pasakoja, kad iš pradžių šis valdovas buvo piktas ir negailestingas savo priešams, tačiau stipriai paveiktas vieno išminčiaus žodžių tapo teisingu ir atlaidžiu karaliumi. Tiesa, yra teigiančiu, kad Geruoju savo pavaldiniu akyse Magnusas tapo ne dėl geraširdiškumo, o dėl pergalės prieš į Danijos karalystę įsiveržusias vakarų slavų gentis.
 
1176 m. karūnuotas Norvegijos karalius Eisteinas III Mergelė (norv. Øystein Øysteinsson Møyla) šitaip vadintas dėl jaunatviškos, daugiau mergaitei, nei rūsčiam valdovui pritinkančių veido bruožų.
 
Danų monarchas Erikas IV Plūgo grašis (dan. Erik IV Plovpennig,1216 – 1250 m.) išgarsėjo mokesčių savo pavaldiniams kėlimu ir ypač mokesčiu „nuo plūgo“. Tai yra, tie kas žemės ūkio darbams naudojo plūgą – turėjo mokėti atitinkamą mokestį į valstybės iždą. Ir kuo daugiau plūgų turėjo – tuo daugiau mokėjo. 

Šv. Romos imperija ir Vokietija

Karolis I Didysis (lot. Carolus Magnus, 742 – 814 m.) yra vienas iš nedaugelio valdovų kuris garbingą epitetą gavo dar būdamas gyvas. Didžiu Karolis buvo tiek nukariavimais, tiek savo išsilavinimu, tiek fizine išvaizda. Karoliui priskiriamų palaikų matavimas parodė, kad valdovo griaučiai siekia 192 cm – fantastiškas tiems laikams vyro ūgis.
 
Pasak legendos, Henrikas I Paukštininkas (vok. Heinrich der Vogler, apie 876 – 936 m.) mėgo medžioti ir gaudyti paukščius. Pasakojama, kad žygūnas atnešė Henrikui žinią apie pastarojo paskelbimą karaliumi kaip tik tada kai tas miške gaudė sparnuočius. Deja, bet tam nėra jokių patvirtinimų. Paukštininko pravardė Henrikui I prilipo tik XII a. - praėjus nemažai laiko po paties karaliaus mirties.
 
Arnulfas Piktasis (vok. Arnulf der Böse, mirė 937 m.) buvo Bavarijos hercogas. Stengdamasis apiginti kraštą nuo puolančių vengrų ir rinkdamas tam lėšas Arnulfas pradėjo konfiskuoti bažnyčių bei vienuolynų turtas ir už tai dvasininkijos raštuose paskelbtas „Piktuoju“.
 
Pasaulio stebuklas – tokią pravardę gavo Otonas III (vok. ir lot. Otto III Mirabilia Mundi, 980 – 1002 m.). Epitetas buvo susijęs ne tik su puikiu tiems laikams jaunojo valdovo išsilavinimu, bet ir su utopiškomis jo idėjomis, iš kurių viena buvo atkurti senosios Romos imperijos ir miesto galybę. Otonas tvirtai tikėjo išskirtiniu savo pašaukimu, buvo neįprastai religingas ir intelektualus. Deja, jo svajonei nebuvo lemta išsipildyti, kadangi sukilę Romos gyventojai tokį „pasaulio stebuklą“ tiesiog išvarė.
 
Šv. Romos imperijos imperatorius Fridrichas I Rausvabarzdis (vok. Friedrich I Rotbart,1122 – 1190 m.) geriau žinomas Barbarosos pravarde, kurią gavo tikriausiai Italijoje dėl savo skaisčiai rausvos barzdos.

Lenkija
Lenkų kunigaikščio Boleslovo Kreivaburnio (lenk. Bolesław Krzywousty, 1086 – 1138 m.) pravardės kilmė nėra visiškai aiški, tačiau pirmą kartą ji paminėta XIII a. Istorikai mano, kad Boleslovas turėjo kažkokį įgimtą veido defektą ar kovų metu įgytą randą, kuris pastebimai iškreipė apatinę jo veido dalį. Nepaisant to, žymus lenkų istorikas Janas Dlugošas rašė, kad tai teikė valdovo išvaizdai netgi savotiško patrauklumo.
 
Įdomia pravarde garsėjo Boleslovas V Besigėdijantis (lenk. Bolesław Wstydliwy, 1226 – 1279 m.). Kalbama, kad savo metu jis vedė vengrų karalaitę, kuri dėl savo ypatingo pamaldumo lytinius santykius laikė nuodėme.
 
Boleslovas V irgi buvo gana religingas, tad jokių meilužių neturėjo ir apskritai vengė nevedybinių santykių. Savaime suprantama, kad palikuonių ši pora nepaliko.
 
Vladislovas I (lenk. Władysław I Łokietek, 1260 – 1333 m.) gavo Uolekčio (Lokietkos) pravardę tikriausiai dėl labai mažo savo ūgio. 

Prancūzija

Karolis Kūjis (pr. Charles Martel, 686 – 741 m.) – frankų valstybės majordomas (faktiškai - tikrasis šalies vadovas po dažnai nominalaus karaliaus) pradėtas taip vadinti už didžias pergales. Ypač jo vadovaujami kariai išgarsėjo pergale Puatjė mūšyje (732 m.), kuomet frankai sutriuškino kur kas gausesnes Omejadų kalifato pajėgas ir tuo sustabdė islamo plitimą į Europą.
 
Karolis III Prasčiokas (pr. Charles III le Simple, 879 – 929 m.), kaip jau galima suprasti, buvo per prastas valdyti. Jis menkai susigaudė valstybės reikaluose, buvo geraširdiško būdo, patiklus ir dosnus, tad bematant pateko savo vasalų įtakon neįtikėtinai sunkiu šaliai metu.
 
Pilypas IV Gražusis (pr. Philippe IV le Bel, 1268 – 1312 m.) ne tik pasižymėjo išvaizdumu ir susidorojimu su tamplieriais, bet ir pinigų klastojimu. Kadangi viena pagrindinių Pilypo IV veiklų buvo siekis bet kokiomis priemonėmis papildyti dažnai visiškai tuščią valstybės iždą, šio karaliaus valdymo metais buvo kaldinamos nekokybiškos sidabrinės monetos. Būtent todėl Gražusis dar gavo ir Klastotojo pravardę.
 
Prancūzijos istorijoje žinomas ir karalius Jonas (Žanas) I Pomirtinis (pr. Jean le Posthume, 1316 lapkričio 15 – 1316 lapkričio 20 d.). Jonas gimė prabėgus keliams mėnesiams po tėvo mirties (iš čia kilo Pomirtinio pravardė) ir buvo iškart paskelbtas Prancūzijos karaliumi, tačiau po penkių kūdikiško „karaliavimo“ dienų mirė. Staigi mažojo valdovo mirtis tuomet sukėlė daug kalbų apie galimą jo nunuodijimą.
 
Būdamas 24 metų Karlas VI Beprotis (pr. Charles VI le Fol, 1368 – 1422 m.) susirgo keista karščiavimą sukeliančia liga, po kurios monarchas tapo itin nervingas, išsiblaškęs ir agresyvus. Ko gero negalavimas gana stipriai pažeidė karaliaus psichiką. Vieno žygio metu Karlas IV su kalaviju rankose šoko ant savo palydovų ir kelis iš jų nudūrė, kitą kartą jis neprisimindavo savo vardo, nepažindavo vaikų ir žmonos. Būdavo, kad karalius save laikydavo visai kitu žmogumi ar teigė esantis pagamintas iš stiklo. Beprotybės priepuoliai kartais tęsdavosi po kelis mėnesius, kuriuos Karlas IV praleisdavo izoliuotas nuo žmonių akių.
 
Liudvikas XII (pr. Louis XII, 1462 – 1515 m.) liaudyje buvo populiarus karalius. Tapęs valdovu jis pasigailėjo buvusių savo priešų, sumažino mokesčius, patobulino teismų sistemą, nustatė santykių tarp valstiečių ir žemvaldžių taisykles. Už šias populiarias reformas bei už kilnų ir teisingą valdovo būdą Liudvikas XII vadintas Tautos tėvu (pr. le Père du peuple).
 
Liudvikas XIV Karalius Saulė (pr. Louis XIV Le Roi Soleil, 1638 – 1715 m.) savo pravardę gavo po pasirodymų karnavaliniuose dvaro šokiuose, kuriuose pats vaidindavo tekančią saulę ar saulės dievą Apoloną. Kartais dvariškiai sukosi apie karalių vaizduodami planetas bei žvaigždes.
 
Baroko epochos istorikas F.Bosana manė, kad Karaliaus Saulės pravardė prie Liudviko prilipo po to kai viename 1662 metų maskaradų karalius pasirodė ant žirgo vilkintis puošnius Romos imperatoriaus drabužius, o jo rankose buvo didelis apvalus skydas su ant jo pavaizduota saule. Šis save aukštinantis ir absoliučią valdžią mėgstantis monarchas dar buvo vadinamas Dievo siųstuoju ir Didžiuoju. 

Kijevo Rusia ir Rusija

Rusią pakrikštijęs didysis Kijevo kunigaikštis Vladimiras Sviatoslavyčius (rus. Владимир Святославич, apie 960 – 1015 m.) turėjo daug pravardžių. Jis vadintas Vladimiru Didžiuoju, Vladimiru Krikštytoju, Vladimiru Šventuoju. Senosiose sakmėse didysis kunigaikštis sietas ir su legendiniu Rusios valdovu Vladimiru Gražiąja Saulute.
 
Nors Vladimiras Gražioji Saulutė – daugiau liaudies tradicijų personažas, jo epitetas tarytum turėjo nurodyti į šviesą, krikščionišką šalies aušrą ir didybę. Senovėje rusiškas žodis „krasnyj“ reiškė ne tik raudoną spalva, bet ir grožį.
 
Jurijaus Dolgorukio (rus. Юрий Долгорукий, 1090 – 1157 m.), kuris tradiciškai laikomas Maskvos įkūrėju, „pavardė“ iš tiesų reiškia gautą pravardę – Ilgarankis. XVIII a. rusų istorikas Michailas Ščerbatovas manė, kad Ilgarankiu Jurijus pravardžiuotas todėl, kad siekė tik gyvenimo malonumų ir naudos sau. Kiti šaltiniai teigia, tokio epiteto valdovas nusipelnė už pastovų kėsinimąsi į svetimas, dažniausiai kitiems rusų kunigaikščiams priklausančias žemes.
 
Vladimiro miesto kunigaikštis Vsevolodas Didysis Lizdas (rus. Всеволод Большое Гнездо, 1154 – 1212 m.) susilaukė dvylikos palikuonių, iš kurių aštuoni buvo sūnūs. Būtent dėl šeimynos gausumo jis buvo pramintas Didžiuoju lizdu.
 
Jaroslavlio kunigaikštis Vasilijus Rūsčiosios akys (rus. Василий Грозные Очи, 1321 – 1345 m.) tikriausiai taip pramintas dėl rūstaus žvilgsnio.
 
Į nelaisvę patekęs Maskvos kunigaikštis ir Vytauto Didžiojo anūkas Vasilijus II Tamsusis (rus. Василий II Тёмный, 1415 – 1462 m.) buvo apakintas savo politinių oponentų, tad pravardė reiškė tamsų aklo žmogaus pasaulį.


Vitalijus Michalovskis

1 komentaras: