Subjektyvus tinklaraštis apie tai, kas sudomina...

2014 m. balandžio 26 d., šeštadienis

Trumpa Krymo istorija

(Straipsnis pasirodė "Lietuvos ryto" svetainėje)
Pastaruoju metu žiniasklaidoje daug kalbėta ir rašyta apie Krymą, tačiau savaime suprantama, kad dažniausiai apie jį kalbama naujausių politinių įvykių kontekste. Pats Krymas ir tolimesnis jo statusas tapo karštų diskusijų ir prognozių priežastimi, o „pusiasalio klausimas“ nagrinėjamas tiek galingiausių valstybių vyriausybių lygmeniu, tiek paprastų piliečių tarpe. Tačiau keliant Krymo ateities klausimus dažnai pamirštama jo istorija, o ji buvo ne mažiau įdomi ir dramatiška. 

Visų pirma, Krymas – tai gulsčio rombo pavidalo pusiasalis šiaurinėje Juodosios jūros dalyje, savo teritorija kiek didesnis už trečdalį Lietuvos. Kažkuria prasme Krymas galėtų būti įvardintas netgi sala, kadangi su „didžiąją žeme“ jį jungia siaura sąsmauka šiaurinėje pusiasalio dalyje.

Dėl paties Krymo pavadinimo etimologijos mokslininkai nesutaria iki šiol. Vienų manymu, pusiasaliui pavadinimą suteikė legendinės kadaise čia gyvenusių kimerų gentys, kiti teigia, kad Krymo pavadinimas kilo iš mongoliško žodžio herem (tvirtovė, siena) ar panašias reikšmes turinčio tiurkų qirim. Uolėtos Krymo pakrantės iš tiesų galėjo priminti neprieinamos tvirtovės sieną, o pats pusiasalis yra neįtikėtinai strategiškai patogioje vietoje, tai buvo pastebėta dar žiloje senovėje ir vertinama iki šiol. 

Neskaitant kadaise čia besilankiusių neandertaliečių, Kryme buvo aptiktos priešistorinės jų konkurentų kromanjoniečių stovyklų liekanos. Pusiasalio kromanjoniečiai pasižymėjo gana aukštu ūgiu (apie 180 cm) ir masyvumu. Įdomu tai, kad šiai senovės kultūrai buvo būdingas gana keistas pirštų galų kapojimo paprotys – rastų moters palaikų mažieji abiejų rankų pirštai buvo nupjauti dar vaikystėje. Iš daugybės rastų paršelių kaulų mokslininkai priėjo prie išvados, kad Krymo kromanjoniečiai bandė jaukintis laukines kiaules. 

4 – 3 tūkstantmetyje pieš mūrų erą šiauriau pusiasalio Vakarų kryptimi slinko indoeuropiečių genčių migracija, o vėliau antikiniai šaltiniai pradeda užsiminti apie Kryme apsigyvenusius kimerus – pusiau legendinę klajoklių tautą, kurią senųjų graikų vaizduotė apipynė įvairiausiais mitais ir legendomis. Graikai rašė, kad kimerų šalis yra tolimoje šiaurėje, esą ten tvyro amžinas rūkas ir galima surasti įėjimą į mirusiųjų dievo Hado karalystę. Nėra žinoma, ar Antikos autoriai turėjo omenyje būtent Krymą, tačiau tikriausiai aprašytas jei ne pats pusiasalis, tai kažkokios netoliese esančios teritorijos. V a. pr. m. e. rytinėje Krymo dalyje įkurtą miestą pirmieji graikų kolonistai pavadino Kimeriku – legendinių kimerų garbei. 

VII a. prieš Kr. kimerus stumia ir asimiliuoja skitų gentys (pagal kitas versijas ir patys kimerai buvo skitų kilmės), kurios vėliau susimaišo ir su pietinėje Krymo dalyje gyvenusiais taurais. Pasak graikiškų šaltinių, taurai pasižymėjo rūsčiais ir žiauriais papročiais. Jie žudė paimtus į belaisvę svetimšalius jūreivius, jų galvas maudavo ant kuolo, o plėšikavimai ir karas buvo pagrindinis taurų pragyvenimo šaltinis. Visiškai gali būti, kad spalvos šiuose senovės tekstuose pernelyg sutirštintos, tačiau taurų gyvenamas žemes graikai bei romėnai vadino Tauride – senuoju Krymo pavadinimu. 

Netrukus Krymo pakrantėse pradeda kurtis masiškesnės iš Mažosios Azijos atsikėlusių graikų kolonijos. Būtent graikai senųjų taurų gyvenviečių vietose įkuria pirmuosius pusiasalio miestus, kurie graikišku papročiu buvo vienas nuo kito nepriklausomi, o vėliau netgi susikuria kelios helenizuotos karalystės. Kartu su graikais į pusiasalį atkeliauja ir antikinės kultūros laimėjimai: graikiška architektūra, laivybos tradicijos, raštas, vynuogininkystė. Po kurio laiko Kryme bando įsitvirtinti romėnai. Beje, graikų-romėnų kultūros įtaka Kryme buvo pastebima tik pakrantėse, tuo tarpu vidinės pusiasalio stepės po senovei buvo skitų valdžioje. 

Trečiajame mūsų eros amžiuje į Krymą įsiveržia grėsmingi šiauriečiai – gotai. Čia jie asimiliuoja skitus ir įtvirtina savo valdžią beveik visame pusiasalyje išskyrus nedideles graikiškas priekrančių sritis. Tarp Krymo gotų greitai plito arijonizmas – savotiška krikščionybės atšaka, kuri neilgai trukus bus paskelbta eretiška. Kryme gotai išlaikė savo paprotines karinės demokratijos tradicijas, buvo vertinami kaip narsūs kariai, todėl netrukus tapo pagrindine jėga. Tačiau, kad ir kokie būtų stiprūs ir kovingi, gotai intensyviai maišėsi ir asimiliavosi su vietos tautomis, tad „germaniškoji“ pusiasalio istorija palyginti trumpa. 

Nepaisant to, viduramžių keliautojai bei senųjų žemėlapių sudarytojai dar ilgai pietvakarių Krymą vadino Gotija – kovingų Šiaurės barbarų kilties garbei. Gotiškasis kultūrinis pėdsakas Kryme buvo fiksuojamas iki pat XVIII a., o tai vėliau labai patiko nacistams, kurie Krymui numatė ypatingą „senos pietinės germanų žemės“ statusą. 

IV a. pusiasalį siaubia hunai, vėliau tiurkų kilmės protobulgarai, kitos klajoklių tautelės. Dar vėliau rytinė Krymo dalis patenka tiurkiškai kalbančių chazarų įtakon, o vakarinė tampa krikščioniškos Bizantijos dalimi. Šiandienos Krymo totorius galima laikyti tiesioginiais visų tų senųjų tiurkiškų Krymo tautelių palikuonimis, nors neatmestina, kad jų etnogenezėje dalyvavo ir tam tikra dalis graikų bei gotų. 

Nežinia kada Kryme galėjo pasirodyti pirmieji slavai, tačiau, ko gero, būtent čia 988 metais priima krikštą ir Bizantijos imperatoriaus seserį veda Kijevo kunigaikštis Vladimiras. Tiesa, stiprėjančios Rusios įtaką Kryme netrukus nutraukia polovcai – dar viena tiurkų klajoklių tauta. 

XIII a. didelę Krymo dalį užima mongolai – totoriai ir pusiasalis tampa Aukso ordos dalimi. Maždaug tuo pačiu metu čia susikuria armėnų, genujiečių, adygų persikėlelių kolonijos, rytinių klajoklių tautų įtakoje vyksta sparti krašto islamizacija. XIV a. pusiasalį pasiekia netgi Algirdo ir Vytauto Didžiojo kariaunos, tačiau čia neįsitvirtina. Užtat pastarasis į Lietuvą atsiveža jam ištikimų Krymo totorių ir karaimų būrį, kurie ilgiems amžiams įsikuria mūsų krašte ir iki šiol šiltai mini kunigaikščio vardą. 

XV a. viduryje Aukso orda subyra, o vietos totorių aristokratija sukuria Krymo chanatą, kuris tuoj pat tampa priklausomu nuo stiprėjančios turkų Osmanų imperijos – „valstybe, esančia globoje“ – toks Krymo statusas buvo nurodomas to meto osmanų dokumentacijoje. Kelis vėlesnius amžius tarytum nepriklausomas, tačiau kartu turkų įtakojamas Krymo chanatas kariavo su Lietuva, Maskva, Lenkija.

Beje, didelę dalį to meto chanato pajamų sudarė pelnas iš prekybos puolamuosiuose žygiuose užgrobtais vergais, kurie buvo perparduodami į Turkiją ar Vidurio Aziją. Šie vergai buvo vadinami jesirais, kas verčiant iš turkų kalbos faktiškai ir reiškia belaisvį. Beje, svetur neperparduotas, o Kryme paliktas dirbti jesiras paprastai pagal seną paprotį buvo paleidžiamas į laisvę po penkerių ar šešerių metų, o jei patekęs į vergovę priimdavo islamą – beveik iškart tapdavo laisvu žmogumi, kadangi musulmoniškos tradicijos neleido laikyti vergais musulmonų.

Kovoti su savo priešais krymiečiams sekėsi įvairiai. 1571 m. Krymo chanas Devlet Gerajus sudegino Maskvą ir miestas išdegė taip, kad sveikas liko tik Kremlius. Po pusantro amžiaus chanato kariuomenė vos nepaėmė į nelaisvę Rusijos caro Petro I, tačiau jau 1735-1739 m. karo su stiprėjančia Rusija metu Krymas buvo visiškai nuniokotas. Pusiasalio laukė nelengvi laikai. 

Vietos gyventojai buvo nepatenkinti Rusijos kišimusi į krašto reikalus, šį nepasitenkinimą lydėjo sukilimai, karingieji krymiečiai ir toliau puldinėjo rusų garnizonus, o turkai jau neturėjo jėgų ginti savo buvusių vasalų. 1783 m. carienė Jekaterina II paskelbia Krymo prijungimą prie Rusijos imperijos, su kuo po kiek laiko buvo priversti sutikti ir turkai. Taip prasidėjo pusiasalio istorija Rusijos sudėtyje.

Beje, to meto Krymas nebuvo tik totoriškas ar tik musulmoniškas, kadangi jame gyveno ir įvairiatautė krikščionių bendruomenė, kurią sudarė graikų, gotų, italų, armėnų, slaviškų tautybių gyventojų palikuonys, kurių protėviai į Krymą kadaise atsikėlė savanoriškai arba pasiliko jame po išlaisvinimo iš vergijos. 

Rusams prisijungus pusiasalį ir įgyvendinus seną geopolitinę svajonę viešpatauti Juodojoje jūroje buvo nuspręsta kilmingoms vietos totorių giminėms palikti privilegijas bei leisti dalyvauti krašto savivaldoje mainais į visišką jų lojalumą. Tačiau lazda turi du galus, todėl kartu buvo skatinamas rusų kolonistų atvykimas į Krymą, į kraštą kviečiami ir to meto imperijoje nepaprastai įtakingi vokiečiai. 

1853 m. tarp Britanijos, Prancūzijos ir Osmanų imperijos iš vienos pusės, ir tarp Rusijos iš kitos, prasidėjo vadinamasis Krymo karas. Žinoma, kiekviena pusė turėjo savų politinių ir ekonominių priežasčių kariauti, tačiau oficialiu pretekstu pradėti karo veiksmus tapo atrodytų nereikšmingas religinis ginčas tarp prancūzų ir rusų dėl to kam turi atitekti Kristaus Gimimo šventovės raktai Betliejuje. 

Kadangi tuo metu Palestina priklausė musulmonams turkams, jų sultonas turėjo apsispręsti, katalikams prancūzams ar stačiatikiams rusams suteikti pirmumo teisę kontroliuoti kiekvienam krikščioniui šventas vietas. Keblioje padėtyje atsidūrę tuomet silpni turkai išsisukinėdami žadėjo privilegijas ir vieniems, ir kitiems, galiausiai raktai atiteko prancūzams, rusai ir visa Stačiatikių bažnyčia pasijuto pažeminta, caras Nikolajus I įvedė kariuomenę į osmanams priklausiusias Moldaviją ir Valachiją tuo išprovokuodamas Krymo karą su turkais bei jų Vakarų sąjungininkais. Šio karo metu anglų bei prancūzų pajėgos atakavo Krymą ir netgi užėmė Sevastopolį, tačiau netrukus rusai atgavo prarastas teritorijas mainais į tam tikras politines nuolaidas. 

Prieš pat bolševikų perversmą Kryme gyveno 800 tūkst. gyventojų, iš kurių 400 tūkst. buvo rusai, 200 tūkst. – totoriai, likę – vokiečiai, žydai, graikai. Pusiasalyje užvirė nuožmi kova tarp sovietų, jų priešininkų ir nepriklausomybės siekiančių totorių nacionalistų. Pusiasalyje valdžia ėjo iš rankų į rankas. 1920 m. Krymas galutinai atiteko raudoniesiems, kurių vykdomo teroro metu nukentėjo didžiulė dalis vietos gyventojų. Netrukus Krymą užgriuvo baisus pokario badas, nusinešęs antrą tiek gyvybių. Oficialiai vadinamoji Krymo Autonominė Sovietų Socialistinė Respublika tapo bolševikų Rusijos dalimi. 

1941 m. įsiplieskęs vokiečių-sovietų karas palietė ir Krymą, kuriam hitlerinės pergalės atveju buvo numatytas ypatingas statusas. Rasinių nacionalsocializmo ideologų akimis Krymas buvo vertinamas kaip kadaise prarastos senųjų germanų genčių – gotų teritorijos (vok. Gotenland). Po pergalingo karo pusiasalis turėjo būti paskelbtas neatsiejama Reicho sritimi, visiškai germanizuotas iškeliant vietos gyventojus ir atkeliant vokiečius, o ištisi miestai turėjo būti pervadinti germanų maniera. 

To meto vokiečių spaudoje buvo mėgstamos cituoti senųjų autorių ištraukos apie XVIII a. Kryme sutinkamus „gotų palikuonis“, kurie gyveno negausiomis atskiromis bendruomenėmis ir skyrėsi nuo vietos gyventojų aukštu ūgiu, šviesiais plaukais ir akimis. 

Sakoma, kad Sevastopolį buvo numatyta pervardinti Teodorikshafenu – Teodoriko Didžiojo, senųjų ostgotų karaliaus, garbei, o Simferopolį – Gotenburgu, tai yra, Gotų miestu. Krymas turėjo tapti tiesiogiai nesiribojanti su Vokietija faterlando dalimi, tačiau šie planai nelabai atitiko vokiečių nenaudai katastrofiškai besikeičiančią fronto realybę. Pačioje karo pradžioje sėkmingai kovoję Vermachto daliniai buvo priversti palikti Krymą, o kartu užmiršti svajones apie teutoniškąją Gotiją prie Juodosios jūros. Hitlerinė Krymo okupacija truko nuo 1941 metų spalio iki 1944 metų gegužės.

Atkūrus sovietų valdžią Stalino pyktis nukrypo į Krymo totorius, didelė dalis kurių buvo persisotinę sovietų teroru, tad vokiečių atžvilgiu laikėsi gana lojaliai. Žinoma, apie vokiečių planus jų gimtinėje sukurti „rasiškai švarią“ Gotų žemę totoriai nieko nežinojo, tad nemažą jų dalį hitlerinei administracijai netgi pavyko patraukti į savo pusę skelbiamame „kryžiaus žygyje prieš bolševizmą“. Sovietai to neatleido ir 1944 m. pavasario pabaigoje pradėjo masinę Krymo totorių deportacija į Kazachstaną, Uzbekistaną, Tadžikistaną bei kitus Sovietų Sąjungos rajonus. Oficialia šių trėmimų priežastimi buvo įvardintas masinis totorių kolaboravimas su vokiečiais kas buvo tolygu visos tautos paskelbimu „nepatikima ir nusikaltėliška“. 

NKVD telegramoje Stalinui buvo rašoma, kad ištremta virš 180 tūkst. asmenų neišskiriant amžiaus, lyties, biografijos ar politinių pažiūrų. Liudytojų teigimu atsisakę „persikelti“ neretai buvo šaudomi vietoje, naujosiose vietose tremtiniams buvo apribotos pilietinės teisės ir uždrausta kada nors sugrįžti į gimtuosius kraštus.

1967 m., prabėgus daugiau nei dešimt metų po Stalino mirties, sovietų valdžia pripažino, kad visų Krymo totorių atžvilgiu pritaikyta kolektyvinė bausmė už kolaboravimą buvo nepelnyta, tačiau neteisėta ir nusikaltėliška ji oficialiai įvardinta tik 1989-aisiais. Būtent tada prasidėjo masiškesnis ištremtųjų bei jų palikuonių grįžimas namo. 

Iki 1954 metų Krymo sritis buvo federacinės Rusijos sudėtyje. Tų pačių metų vasario mėnesį Nikitos Chruščiovo vadovaujamas Sovietų Sąjungos prezidiumas pasirašo įsaką dėl Krymo perdavimo Ukrainos SSR. Dokumente buvo teigiama, kad Ukrainai pusiasalis priskiriamas dėl „ekonominio bendrumo, artimos kaimynystės, tamprių ūkinių bei kultūrinių ryšių“. 

Šio perdavimo priežastys nėra visiškai aiškios, tačiau jų galėjo būti keletas. Administruoti kraštą buvo paprasčiau iš Kijevo, nei iš Maskvos, ekonomiškai skurdų pokario Krymą pasirodė patogu „pririšti“ prie kiek tvirčiau besilaikančios Ukrainos, yra nuomonių, kad Chruščiovas troško užsitikrinti partinių Ukrainos funkcionierių paramą, todėl pusiasalis tapo savotiška dovana 300-osioms „Ukrainos ir Rusijos suvienijimo metinėms“. 

Iš kitos pusės, Chruščiovo vaidmuo Krymo perdavime veikiausiai kiek perdėtas, kadangi šiam aktui visiškai pritarė ir savo parašus po juo padėjo tokie įtakingi velionio Stalino bendražygiai kaip Georgijus Malenkovas ir Klimentas Vorošilovas. Tuometiniame Kryme rusai jau sudarė absoliučią gyventojų daugumą, kadangi totoriai buvo iškelti, o nemaža dalis ukrainiečių etniškai tiesiog ištirpo rusų masėje, perėjo prie „vyresniojo brolio“ kalbos ir pradėjo save suvokti rusais. 

1991 m. Ukraina kartu su Krymu tapo nepriklausoma valstybe. Už pasilikimą nepriklausomos Ukrainos sudėtyje ir už išstojimą iš Sovietų Sąjungos tuomet nubalsavo 54 proc. Krymo gyventojų, tačiau pusiasalis gavo autonominės respublikos statusą. Respublikinės valdžios santykiai su Kijevu visuomet buvo nevienareikšmiai ir neretai gana įtempti, tad mūsų dienų situacija Kryme nesusidarė staiga – etninės bei politinės prielaidos tam brendo ne vieną dešimtmetį. 

Daugiau nei dvi dešimtis metų vietos rusams buvo kalama, kad Krymo perdavimas Ukrainai buvo neteisėtas ir vyko pažeidžiant Sovietų Sąjungos konstituciją, kad pusiasalis Ukrainos sudėtyje yra laikinas istorinis nesusipratimas, kad su ukrainiečių valstybe jis neturi nieko bendro, ir pagaliau, – kad Kijevas visus tuos metus siekė išguiti rusus iš jų „istorinių žemių“ arba bent jau priversti juos ukrainizuotis. Žinoma, kad vietos gyventojų aistras kurstė ne tik saujelė visuomet čia veikusių separatistų, bet ir aktyvus Maskvos kišimasis į Ukrainos reikalus. 

Dabartinis Krymo statusas nėra aiškus. Vakarų pasaulis nepripažįsta Krymo įjungimo į Rusijos sudėtį, o pastaroji su savo satelitais teigia, kad „nuo žilos senovės rusiško“ Krymo susigrąžinimas pasiremiant rusakalbių daugumos valia prieštaringai vertinamame referendume – visiškai teisėtas politinis veiksmas. Taigi, visos aplinkybės rodo, kad tolimesnė Krymo ateitis bei teisinis pusiasalio statusas gana migloti.

Vitalijus Michalovskis

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą