Subjektyvus tinklaraštis apie tai, kas sudomina...

2014 m. gegužės 4 d., sekmadienis

Kas ir kada sugalvojo švęsti Motinos dieną?

(Straipsnis pasirodė "Lietuvos ryto" puslapyje)
Pirmąjį gegužės sekmadienį Lietuvoje švenčiame Motinos dieną. Ši tradicija žinoma ir kitose pasaulio valstybėse, tiesa, šventės data įvairiuose kraštuose kiek skiriasi. 
Norvegai motinų, esamų ir būsimųjų, pagerbimui skiria antrą vasario sekmadienį, konservatyvieji anglai ir jų kaimynai airiai – ketvirtąjį Gavėnios, o vokiečiai, danai, olandai ir amerikiečiai - antrąjį gegužės savaitgalį. Lietuviška Motinos diena pagal datą sutampa su tokia pat švente Vengrijoje, Ispanijoje, Rumunijoje. 
 
Daugelyje Europos šalių Motinos diena minima pavasarį, ir tai nėra joks atsitiktinumas. Manoma, kad šių tradicijų ištakų derėtų ieškoti senosiose pagoniškose, su pavasarišku gamtos atgimimu susijusiose šventėse ir archajiškuose tikėjimuose paslaptingomis deivėmis – gimdytojomis.

Panašios religinės praktikos tikriausiai užgimė dar matriarchato laikais ir buvo siejamos su gyvybės jėgomis – atsinaujinančia gimimo ir augimo energija, derlingumu, vaisingumu, vaisiaus subrandinimu, jo išnešiojimu ir paleidimu savarankiškam gyvenimui. 

Pavasarinės garbinimo tradicijos

Tai, kad senieji Europos gyventojai galėjo sakralizuoti nėštumą ir motinystę, netiesiogiai liudija vadinamosios „veneros“ - priešistorės žmonių gamintos figūrėlės su aiškiai išreikštu moterišku lytiškumu.

Kadaise Graikijoje paplito iš Mažosios Azijos atkeliavęs „visų dievų motinos“ Kibelės kultas, kuri buvo sutapatinta su Rėja – galingojo Dzeuso gimdytoja. Vėliau pavasarinės garbinimo tradicijos buvo perimtos romėnų, o pati deivė vaizduota turtingai apsirėdžiusia pramote su karūna ant galvos. 

Keltams, germanams, slavams ir baltams mitologinį motiniškumą dažniausiai simbolizavo žemės dievybės, iš kurių įsčių kiekvieną pavasarį gimsta pasaulį budinanti šiluma ir meilė. Lietuviams tokia Žemės personifikacija buvo deivė Žemyna, latvių protėviai ją vadino Žemės Motina. 

Akivaizdu, kad visą apimantis motiniškumo principas buvo toks universalus ir taip suaugęs su pagoniška pasaulėjautą, kad jis taikytas tiek žmonių, tiek dievų pasauliui, kadangi, kaip tikėta senovėje, - viskas gimsta iš motinos – pirminės pradžių pradžios. 

Amerikietiška populiarinimo kampanija

Krikščionybės įsitvirtinimo periodu archetipinis motinos – gimdytojos vaidmuo pereina Mergelei Marijai, kuri laikyta ne tik, kad pavyzdingo, bet pačio tobuliausio motiniškumo simboliu, tad esamos ir būsimos motinos pradėtos sveikinti per religines su Mergelės Marijos garbinimu susijusias šventes.
Viena iš tokių religinės padėkos švenčių buvo priešvelykinis Motinų sekmadienis Britanijoje, kurio metu po apsilankymo bažnyčioje tapo įprasta dovanoti savo motinoms gėles ir saldumynus tikintis jų palaiminimo. Anglijoje šis paprotys gyvavo iki pat XIX amžiaus, o kai kurios jo formos sutinkamos ir mūsų laikais. 

Visgi oficialiai valstybės lygmeniu Motinos diena pirmą kartą įteisinta JAV, kai 1914 metų gegužės 8 d. prezidentas Wudrow Wilsonas pasirašė specialų įsaką, suteikianti antrajam gegužės sekmadieniui šventadienio statusą. Tiesa, panašių iniciatyvų būta ir anksčiau, tačiau tuometės visuomenės susidomėjimas istoriškai sena, tačiau gerokai primiršta tradicija augo gana lėtai. 

Amerikietiškos populiarinimo kampanijos dėka Motinos dienos iniciatyva išplaukė į tarptautinius vandenis ir netrukus kitos šalys ėmėsi skelbti savas motinystės pagerbimo datas. Savotiškai tam pasitarnavo ir Pirmasis pasaulinis karas – baisi pirmosios XX a. pusės tragedija, kuomet milijonai įvairių tautybių motinų prarado savo sūnus, o dažnai tragiška motiniško skausmo tema su nauja jėga atgimsta Europos literatūroje. 

Tiesa, naujos tradicijos populiarinimas neapsiėjo ir be komercijos, kadangi aktyviausiai Motinos dienos idėją propagavo gėlių, sveikinimų atvirukų bei dovanėlių prekyba užsiimančios bendrovės. 

Kuo vaikų daugiau – tuo geriau

Nepaisant oficialios šventės statuso daugelyje Europos kraštų, Motinos diena buvo pažymima kaip viena iš daugelio atmintinų dienų metuose. Išimtį sudarė nebent nacistinė Vokietija kur 1934 metų gegužės 3 d. pirmą kartą valstybiniu mastų pompastiškai paminėta „Vokietijos motinų garbės ir padėkos joms diena“. 

Nacistinių ideologų akimis pagrindinė vokiečių moterų paskirtis gyvenime – gimdyti ir užauginti „rasiškai pilnaverčius“ tautos atstovus nuolatinei kovai dėl viešpatavimo ir „gyvybinių faterlando interesų užtikrinimo“. 

Ir kuo vaikų daugiau – tuo geriau. Nacistinės šventės proga daugiavaikėms motinoms buvo įteikiami Motinos kryžiai (vok. Mutterkreuz) bei suteikiamos tam tikros valstybinės garantijos. Socialistiniame pokario lageryje Motinos šventę užgožia gana abstrakčios tarptautinės „moters dienos“. 

Prisiminkite ne tik per Motinos dieną

Lietuvoje Motinos diena pradėta švęsti tarpukariu, 1928 m., nors pagarba motinai ir motinystei – neatsiejama lietuvių, kaip ir kitų tautų, kultūros dalis. Motinos – gimdytojos, motinos – maitintojos ir globėjos vaizdinys dažnai sutinkamas lietuvių liaudies dainose, tautosakoje ir mūsų krašto literatūroje. 

Motinystė sieta su tokiais tyriausiais jausmais kaip meilė, rūpestis, pasiaukojimas. Motina – ne tik didžiausias dvasinės šilumos šaltinis savo pačios vaikui, bet ir pirmųjų žodžių, pirmųjų žingsnių mokytoja, pirmųjų tradicijų ir elgesio taisyklių perdavėja. Kai kuriuose kraštuose Motinos dienos proga sveikinamos ne tik gyvos, bet pagerbiamos ir mirusios motinos nunešant ant jų kapų gėlių ar uždegant atminimo žvakelę. 

Ir tikriausiai pernelyg nesuklysim teigdami, kad prieš Motinos šventę nublanksta kiek dirbtinai pritempta Tėvo diena, ar juolab, - įvairios „tarptautinės moterų dienos“. Savo ištakomis pačius žiliausius laikus siekiančios, bet tik palyginti labai neseniai valstybinį pripažinimą gavusios Motinų šventės tradicijos pasižymi tokia gilia simboline prasme, kad šioji diena, mano asmenine nuomone, verta būti tarp pačių didžiausių asmeninių ir valstybinių švenčių. 

Ir tai neturėtų stebinti, kadangi abipusis, niekuo nepakeičiamas motinos ir jos atžalos ryšys nuo gimimo iki pat mirties yra ne kas kita, o pats gyvenimas. Tačiau būtų smagu, kad tai prisimintume ne tik per Motinos dieną.

Vitalijus Michalovskis

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą