Subjektyvus tinklaraštis apie tai, kas sudomina...

2014 m. gegužės 26 d., pirmadienis

Vilniaus kaukolės ir mirties simbolika

(Straipsnis pasirodė "Lietuvos ryto" priede "Sostinė" ir puslapyje)
Sostinės Pilies gatvė – viena žinomiausių Vilniaus senamiesčio gatvių, kurioje pastabesnis praeivis būtinai atkreips dėmesį į didelę atminimo lentą ant šoninės Šv. Jonų bažnyčios sienos su didelę kaukole ir sukryžiuotais kaulais po ja. Ši memorialinė lenta įmūryta 1759 m. Naugarduko didiko Jono Chreptavičiaus užsakymu mirusiems artimiesiems pagerbti ir iki mūsų dienų yra vienas iš žymiausių niūrios mirties simbolikos pavyzdžių Vilniuje.

 Nuo senų senovės kaukolės simbolika buvo siejama su mirtimi ir kūniško gyvenimo laikinumu, tačiau nepaisant visų tragiškų prasmių, ji turėjo nuolat priminti apie sielos nemirtingumą ir dvasios pergalę prieš materiją. Paslaptingi kaukolių atvaizdai gąsdino ir traukė, primindavo apie neišvengiamą pabaigą ir vertė susimastyti apie tikrąją žmogaus gyvenimo prasmę. Kaukolės buvo dažnai sutinkamos religinėje simbolikoje visoje Europoje, tad niūrių į praeivį žvelgiančių pačios  Mirties atvaizdų galima pamatyti ir mūsų sostinėje.

Savaime suprantama, kad dažniausiai su mirties ir visko pabaigos simboliais susiduriama ten kur žmogui nori nenori tenka pagalvoti apie neišvengiamą susitikimą su nežinomybe, todėl mirties simbolika ir užuominos į mirtį būdingos kapinėms, bažnyčioms, kitoms su religine pajauta susijusioms vietoms. Išorinėse Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios sienose įmūrytos bent kelios atminimo lentos su ant jų pavaizduotomis kaukolėmis, o užrašas ant vienos iš jų skelbia, kad priešais Dievo sostą nevalia pamiršti tų kuriems gyvųjų atminimas yra labai brangus. 


Atminimo lenta Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčios sienoje

Petro ir Povilo bažnyčia išsiskiria ir kitais su mirtimi susijusiais simboliais, iš kurių žymiausi yra Vilniaus marą vaizduojantis paveikslas ir dalgiu ginkluotos Mirties skulptūra.  

Nežinomo XVIII a. dailininko nutapyto paveikslo kopiją galima pamatyti ant šoninės bažnyčios sienos. Joje vaizduojama 1710 m. sostinę nusiaubusi mirtį sėjanti maro epidemija. Išraiškingame dailės kūrinyje perteikta baisi to meto tragedija: daugybė besivoliojančių mirusiųjų kūnų ir juos laidojantys žmonės, kaulėta Mirtis su dalgiu, dangiškos rūstybės strėles laužanti Dievo Motina, tolumoje matyti Petro ir Povilo bažnyčia, Trijų kryžių kalnas, Aukštutinė pilis. Paveikslas išsiskiria grėsmingomis kruvinai rausvo dangaus spalvomis, kas nenuostabu – juk senovėje šventai tikėta esą maras – toji neįveikiama Juodoji mirtis, nusileidžia kaip rūsti Aukščiausiojo bausmė už žmonijos nuodėmes. 


Paveikslas "Maras Vilniuje 1710 m."

Kiek kitokią idėją perteikia didelė karūnuotos Mirties su dalgiu rankose skulptūra bažnyčios viduje. Mirtis karaliauja, ir jai nesvarbūs nei titulai, nei turtai, nei gyvenimiški pasiekimai. Ji stovi pamynusi valdovo karūną ir dvasininko mitrą tarytum skelbdama klystant tuos kas gyvenimo prasmės ieško tik išoriniame blizgesyje ir parodomojoje tuštybėje, o jos dalgis – be galo senas „gyvybių pjūties“ simbolis, kuris tikriausiai kilo iš pjautuvo - vieno iš pagoniško romėnų žemdirbystės dievo Saturno atributų. Kiekvienas žemdirbiškas ciklas pasibaigdavo pjūtimi ir reikšdavo savotišką pabaigą, tad ilgainiui ir patys pjūties įrankiai tapo negailestingos ir neišvengiamos mirties simboliais. „Apreiškime Jonui“ taip pat kalbama apie aštriais dangiškais pjautuvais ginkluotus angelus, kurie išmušus didžiai „pjūties valandai“ raškys „prinokusį derlių“, ir tuomet kiekvienas gaus pagal nuopelnus savo. 

 
Mirtis su dalgiu. Šv. Petro ir Povilo bažnyčios skulptūra.

Vidinėje Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios apdailoje galima pamatyti daugiau kaukolių su iš jų styrančiais šikšnosparnių sparnais. Gali būti, kad tai grėsmingos pragaro būtybės, nors, pavyzdžiui, angliškoje tradicijoje iš kaukolės kylantys sparnai simbolizuoja negyvą kūną paliekančią sielą. 


 Sparnuotos kaukolės Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje.

Balta kaukole su sukryžiuotais kaulais papuoštas ir antkapinis Vilniaus katedroje palaidoto LDK didiko Samuelio Paco (1590 – 1627 m.) bareljefas.


Samuelio Paco atminimo lenta Vilniaus Katedroje.

1930 m. Čekijoje pagamintas Vytauto Didžiojo sarkofagas irgi paženklintas giltinės simbolika. Jame  turėjo ilsėtis iki šiol neatrasti didžiojo kunigaikščio palaikai. Ištaigingo sarkofago pagaminimu 500 – osioms Vytauto Didžiojo mirties metinėms pasirūpino signataras Donatas Malinauskas, 1933 metais čekų meistrų pagamintas meno kūrinys pasiekė lenkų okupuotą Vilnių, tačiau sostinės katedroje vietos jam neatsirado ir tuomet sarkofagą apsiėmė saugoti Vilniaus lietuvių draugija. Po Antrojo pasaulinio karo pasklido kalbos, kad sarkofagas negrįžtamai prarastas, tačiau tai nebuvo tiesa ir nuo 2012 m. tuščias karstas pradėtas eksponuoti Vilniaus katedros požemiuose. Vytautui Didžiajam numatytos kapavietės dangtį puošia Dvigubas kryžius, o šoninėje sarkofago sienelėje esančią kaukolę supa ąžuolų lapai ir gilės – senovinis kilmingumo, stiprybės ir didybės simbolis. Augalinis motyvas įrėmintas dekoratyvinėje aukso spalvos juostoje, kuri, remiantis simbolinėmis spalvų prasmėmis, galėtų reikšti šviesą, galią ir valdovo orumą. 

 
Vytauto Didžiojo sarkofago fragmentas Vilniaus katedros požemiuose.

Požeminė Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčios kripta išsiskiria XVIII a. nespalvotomis, tikriausiai jezuitų vienuolių tapytomis sienų freskomis, kuriose nagrinėjama mirties ir prisikėlimo tematika. Freskas supa baugūs užrašai lotynų kalba iš Šventojo Rašto, kaip antai, „Aš atsigulsiu su savo protėviais“ ar „Palaiminti mirusieji, kurie miršta Viešpatyje“. Piešiniuose matomi iš kapų prisikeliantys vienuoliai, o po Nukryžiuotojo kojomis pavaizduota kaukolė – gana populiarus motyvas senajame krikščioniškame mene. 

 
Freska Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčios kriptoje

Kaukolę po Šventuoju Kryžiumi savo metu vaizdavo daugybė senosios Europos dailininkų bei skulptorių ir čia ji siejama su paslaptingu tikėjimu, kad pirmojo žmogaus Adomo palaikai ilsisi ant Golgotos kalno – būtent ten kur buvo nukryžiuotas Jėzus Kristus. Kartais iš Kristaus žaizdų tekantis kraujas vaizduotas lašantis ant visą žmoniją simbolizuojančios protėvio kaukolės kas reiškė visų tikinčiųjų išganymą. Yra ir kitų šios simbolikos aiškinimu, tačiau šis, ko gero, - pats pagrindinis. 


Freska Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčios kriptoje.

Kalbant apie mirties simbolius sostinėje negalima nepaminėti ir žymiųjų XVIII a. freskų Šv. Dvasios (Bernardinų) bažnyčios koridoriuje. Čia pavaizduotos apokaliptinės scenos: kruvina skraiste apsisiautusi Giltinė, Paskutinio teismo dieną iš kapų kylantys mirusieji, siaubingos pragaro kančios ir, žinoma, amžinasis teisiųjų gyvenimas rojuje. 

 
Freska Vilniaus Šv. Dvasios bažnyčios koridoriuje.

Visgi būtina pasakyti, kad pagrindinė visų mirties simbolikos formų senajame mene paskirtis tikriausiai buvo ne tiek išgąsdinti ir nuliūdinti pašalinį stebėtoją, kiek sustiprinti religinį jo atsidavimą ir dar labiau įtvirtinti tikėjimą fizinės mirties niekingumu prieš sielos amžinybe.

Vitalijus Michalovskis

Iliustracija viršuje: Memorialinė Chreptavičių lenta Šv. Jonų bažnyčios sienoje. 

3 komentarai:

  1. Ačiū už dar nematytą, įdomią apžvalgą.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Ačiū, tikrai įdomu. Ar tik ne dominikonus turėjote omenyje rašydamas "negalima nepaminėti ir žymiųjų XVIII a. freskų Šv. Dvasios (Bernardinų) bažnyčios koridoriuje" - kiek žinau nuo seno ten buvo dominikonų vienuolynas įsikuręs.

    AtsakytiPanaikinti
  3. Buvau Maltos Šv. Jono kokatedroje, kuri laikoma baroko stiliaus pavyzdžiu ir ten taip pat mačiau daug kaukolių ir giltinių, kaip jum atrodo, tai galima laikyti baroko bažnyčių interjero bruožu?

    AtsakytiPanaikinti