Subjektyvus tinklaraštis apie tai, kas sudomina...

2014 m. birželio 28 d., šeštadienis

Kaip atsirado Vladlenas, Algebrina, Ninel ir kiti keisti vardai?

(Straipsnis pasirodė "Lietuvos ryto" svetainėje)
Žymioje Michailo Bulgakovo apysakoje „Šuns širdis“ pagrindinis herojus pasirenka sau be galo keistą Poligrafo Poligrafovičiaus vardą, kurį, remiantis naujųjų sovietinių vardų kalendoriumi, jam pasiūlo politiniai vietos aktyvistai. 
Šis apysakos epizodas nėra visiška rašytojo išmonė, kaip kad gali pasirodyti, nes porevoliucinėje Sovietų Rusijoje, o vėliau ir Sovietų Sąjungoje, pasitaikydavo štai tokių „tarybinės kilmės“ vardų. 

Dėl 1917 m. susiklosčiusių istorinių aplinkybių valdžią užgrobę bolševikai jau nuo pat pradžių skelbė, kad „senąjį pasaulį reikia pakeisti nauju“. Tasai senojo pasaulio „keitimas“ turėjo įtakos kasdieniam paprasto žmogaus gyvenimui – religijai, šeimai, požiūriui į savo vietą valstybėje.

Griauti viską iki pamatų

Bolševizacija kėsinosi viską griauti iki pat šaknų ir į nusistovėjusių visuomenės tradicijų vietą bruko naujas, dažnai netikusias ir netgi makabriškas naujoves: kūdikių žvaigždinimą vietoj krikšto, bolševikines vestuves prie revoliucijos vadų portretų, laidotuves, karstus išmušant komunistų raudonomis kartono žvaigždėmis ar tokios pat spalvos audeklu. 

Bet kokį Dievo tikėjimą atmetę sovietai tuo pačiu metu kūrė savąjį pseudoreliginį ritualą ir savas senąsias tikėjimo apeigas parodijuojančias ceremonijas. Neaplenkė siūlomos naujovės ir vardų.

Iš esmės didžiąją rusų suteikiamų savo vaikams vardų dalį sudaro slaviškos, graikiškos ir žydiškos – biblinės kilmės vardai. Prie pirmųjų galima priskirti tokius vardus kaip Vladimiras, Stanislavas, prie antrųjų – Aleksandras, Sergejus, prie trečiųjų – Ivanas, Pavelas ir pan. Žinoma, rusams būdingi ne tokie reti ir lotyniškos ar net germaniškos kilmės vardai, tačiau pirmojoje XX a. pusėje absoliuti dauguma rusams būdingų vardų buvo krikščioniški, tai yra paimti iš krikščioniškos apaštalų ir šventųjų gyvenimo tradicijos. 

Būtent pastarieji vardai ir tapo pagrindiniu kovingųjų bedievių (beje, visiškai oficialus sovietinis terminas aršiems ateizmo skelbėjams apibūdinti) taikiniu. Siekdami įtvirtinti naująjį vardyną pikčiausi „naujojo žmogaus“ kūrėjai galėjo siekti kelių tikslų. 

Vardai įprasmina pažangą

Pirma: įtvirtinti sovietinę idėją naujai sukurtuose varduose. Antra: sukurti sovietinę alternatyvą tradiciniam krikščioniškam vardynui, taip silpninti visuomenės religingumą, o vėliau galbūt ir visiškai išstumti krikščioniškus vardus pakeičiant juos savais naujadarais. 

Beje, istorijoje panašių atvejų būta. Galima prisiminti, kad ir tos pačios krikščionybės plitimą Europoje, o kartu su ja ir laipsnišką senojo pagoniško vardyno keitimą krikščionišku.
Pirmiausia, ką pasiūlė naujojo raudonojo vardyno kūrėjai, tai suteikti vardų statusą tiems žodžiams, kurie siejasi su tam tikra pažanga, technologinėmis to meto naujovėmis, religiją nuvainikuojančiu mokslu, darbo instrumentais, netgi mineralais ir didingais gamtos objektais. 

Prie tokių technologinių vardų galima priskirti Radiolą, minėtąjį Poligrafą, Anteną, Monolitą, Turbiną, Elektroną, Industrijų, prie mineralinių – Agatą, Rubiną, Granitą, prie vardų, apibūdinančių darbo įrankius, – Serpą ir Molotą (tai yra, Kūjį ir Pjautuvą. 1930 m. įregistruoti šie du dvyniams suteikti vardai), prie mokslinių – Algebriną, Darviną, prie gamtinių – Araratą, Elbrusą. Su pakylėta dvasios būkle siejami tokie vardai kaip Avangardas, Genijus, Idėja, Pobeda (išvertus iš rusų k. – Pergalė), Iskra (išvertus iš rusų k. – Žiežirba), Zvezda (išvertus iš rusų k. – Žvaigždė). 

Vardų eksperimentas nepavyko

Kai kurie sovietų siūlomi vardai buvo siejami su kokia nors idėjiškai tinkama asmenybe, pavyzdžiui, Spartakas ar Rosa. Pirmasis – prieš romėnus sukilusio vergo vardas, antrasis – marksistės Rosos Luxembourg. Rusijoje šie vardai nebuvo populiarūs ir visiškai nesiderino prie pavardžių, tačiau vis tiek Sovietinėje Rusijoje Spartakų, Rosų, Ernstų (Ernsto Thalmanno garbei) ir Karlų (Marxo garbei) vienu metu gerokai padaugėjo. 

Vis dėlto labiausiai glumina sudurtiniai sovietiniai vardai. Kai kurių užfiksuoti pavieniai atvejai, kitais visą gyvenimą buvo vadinami gana žinomi Sovietų Sąjungoje žmonės. Prie žymesnių galima priskirti Vladleną (jis reiškė Vladimirą Leniną), Arvilį (Vladimiro Iljičiaus Lenino armija), Arleną (Lenino armija), Stalinoleną (Stalinas ir Leninas), Melsą (Marksas, Engelsas, Leninas, Stalinas), Istaliną (Josifas Stalinas), Deleorą (trumpinys iš Дело ЛенинаОктябрьская революция, išvertus iš rusų k. – Lenino darbas – Spalio revoliucija), Viloriką (trumpinys iš В.И. Ленин – Oсвободитель рабочих и крестьян, išvertus iš rusų k. V.I.Leninas – darbininkų ir valstiečių išlaisvintojas). 1920–1930 m. užfiksuotas moteriško naujavardžio Ninel populiarėjimas. Norint suprasti jo reikšmę tereikia perskaityti žodį „Lenin“ atvirkščiai. 

Visų kitų rečiau sutinkamų bolševikinių naujavardžių suminėti tiesiog neįmanoma, nes susidaro įspūdis, jog sovietų valdininkai lengva ranka registruodavo bet kurį „raudoniesiems“ tėveliams šovusį naujadarą, o tų naujadarų galėjo būti sukurtas gyvas velnias. 

Kaip ir galima buvo tikėtis, komunistinis vardų eksperimentas nepavyko. Populiarus jis niekada nebuvo, o netrukus ir visiškai žlugo. 

Galima spėti, kad tikriausiai tik fanatikas galėjo ryžtis suteikti savo atžaloms tokius keistus, nesuprantamus ir netgi juokingus vardus. 

Visišką iniciatyvos nesėkmę liudija ir tai, kad netgi aukšto partinio elito funkcionieriai mieliau savo vaikus pavadindavo tradiciniais krikščioniškais Michailais ir Aleksejais, o ne Periskopais ir Barikadomis (pastarieji – visiškai realūs sovietiniai naujavardžiai). 

Komunizmo eros pranašams pavyko sujaukti daugelį tradicinės gyvensenos aspektų, tačiau visi bandymai sukelti vardų revoliuciją baigėsi nesėkme.

Vitalijus Michalovskis

1 komentaras:

  1. Labai įdomu. Tiesa, žinojau, apie Šarikovą Poligrafą Poligrafovičių, taip pat, kad po Didžiosios prancūzų revoliucijos daug kas keitėsi vardus į romėniškus (a La respublikoniški), bet šiaip apie šį reikalą su vardais menkai girdėjęs buvau :) Antena... Periskopas.... :))))
    P.S. Daugelis rusų mėgstamų "krikščioniškų" vardų ne tik slaviški, graikiški ar žydiški, bet taip pat ir lotyniški, pvz kad ir minėtasis Pavelas, tai slaviška lotyniško vardo Paulius forma. Arba tokie priešrevoliucinėje Rusijoje populiarūs vardai, kaip Luka (Lukas), Klavdij, Klavdija (Klaudijus, Klaudija), Roman, Lukjan (Lucianas), Lukij (Liucijus) ir Maksim, Valerij, Valerijan, Valentin t.t.

    AtsakytiPanaikinti