Subjektyvus tinklaraštis apie tai, kas sudomina...

2014 m. liepos 16 d., trečiadienis

Barzdos istorijoje. Simboliai, mados, suvokimas (I dalis)

(Straipsnis publikuotas "Šiaurės Atėnų" laikraštyje ir puslapyje)
Šiandien mažai kas abejoja, kad šukuosenos (arba barzdos) forma gali turėti simbolinę reikšmę. Ilgi plaukai, barzdos, ūsai ir žandenos, kurie mūsų amžiaus šeštajame dešimtmetyje buvo suvokiami kaip atsitiktiniai kartų kaitos, socialinio neprisitaikėliškumo ir klasinių skirtumų požymiai, septintajame dešimtmetyje tapo vienais ryškiausių politinio ir moralinio protesto simbolių. Lygiai taip pat buvo ir praeityje: barzdos ir šukuosenos forma nuolat kito.

 Mados jėgą demonstruoja viduramžiška Berengaro iš Puatjė patarlė, kurią apytiksliai galima išversti taip: „Nešiok tokią pat barzdą, kokią nešioja tavo kaimynas.“ Žinoma, skirtingos šukuosenos dažnai atspindėjo tik asmeninį skonį, tačiau bendros madų tendencijos ir fizinio patrauklumo įsivaizdavimas kaip profesijos ar visuomenės klasės požymis visuomet egzistavo. Taip Gustave’as Flaubert’as siaura linija palei smakrą augančią barzdą laikė buržuaziškumo simboliu ir tuo pat metu didžiavosi savo ūsais bei Egipte jam suteikta Abu Šanabo (Ūsų tėvo) pravarde.

Etnografai seniai atkreipė dėmesį į simbolinę ūsų ir barzdos reikšmę. Ne veltui Jameso George’o Frazerio „Aukso šakelės“ dalykinėje rodyklėje plaukams skiriama tiek daug vietos. Dar amžiaus pradžioje Arnoldas van Gennepas konstatavo, kad skirtingos visuomenės skirtingai vertino plaukus, kartais laikydavo juos asmenybės dalimi, todėl su plaukais elgėsi ir kirpo juos skirtingai. Istorikai plaukams ir barzdai daug dėmesio neteikė. Didžiausiai pagal apimtį Augustino Fangé knygai jau daugiau nei 200 metų. XX a. išleista vienintelė išsami apybraiža apie barzdą viduramžiais (neskaitant pastabų enciklopedijose) – Hoffmeisterio straipsnis apie dvasininkų barzdas.

Didelio susidomėjimo ši tema nesulaukė ir viduramžiais. Per daugiau nei tūkstantmetį, skiriantį Julijono „Barzdos nekentėją“ (353) ir Valeriano „Apie barzdos naudą dvasininkams“ (1531), žinomas tik vienas šią temą nagrinėjantis traktatas – Burhardo Beleviečio „Barzdos apologija“, parašyta XII a. septintojo dešimtmečio pradžioje ir atrasta 1929 m.

Viduramžių vaizduojamajame mene barzdai buvo skiriama daug dėmesio. Deja, barzdos forma, ypač miniatiūrose, ne visuomet aiški. Be to, dažnai neaiški ir pačios barzdos simbolika. Tas pats žmogus galėjo būti vaizduojamas ir su barzda, ir be barzdos, kaip antai Karolis Didysis. Ir meniniai, ir literatūriniai portretai buvo veikiami klasikinių ir kitokių pavyzdžių ir buvo skirti atvaizduoti sąlygines savybes, tokias kaip pamaldumas, išmintis, jėga, kilmingumas, amžius, kurios dažnai sietos su barzdotumu.

Herado Hohenburgiečio „Hortus deliciarum“, kuris parašytas XII a. paskutiniame ketvirtyje Elzase, ant dorybių laiptelių pavaizduotas asketas ilgais plaukais ir ilga barzda, už jo – atsiskyrėlis kiek trumpesne barzda, bebarzdis vienuolis, dvasininkas trumpa barzdele ir bebarzdis riteris. Bebarzdis vienuolis vaizduojamas kiek nuošaliau.

Po šios trumpos įžangos pirmiausia aprašykime besikeičiančias barzdos nešiojimo madas. Antikos laikais ir viduramžiais barzdas turėjo toli gražu ne visi vyrai. Nuo Aleksandro laikų ir, tikėtina, iki VI ar VII a. pradžios graikų-romėnų pasaulyje vyravo atsitiktinių kaprizų lydimas paprotys skusti ar rauti barzdos plaukus. Laikotarpyje nuo Hadriano iki Konstantino daugelis imperatorių, sekdami išminčių ir dvasininkų pavyzdžiu, nešiojo barzdas, tačiau tai greičiausiai buvo tik išimtys. Peteris Brownas rašė, kad imperatoriaus Julijono barzda buvo „kandi užuomina į tai, kad po švariai nuskustų krikščionių generolų kartų valdymo sostą dabar užima vėlyvosios antikos intelektualas“. Tačiau tais laikais skutimasis nebūtinai reiškė barzdos kirpimą ad cutem, kad oda būtų lygi, be jokio styrančio plaukelio. Romos biustai ir Egipto mumijos liudija, kad daugelis vyrų nešiojo trumpas barzdeles arba buvo apaugę kelių dienų barzdaplaukiais.

Tiksliai nėra žinoma, kada Viduržemio jūros pasaulyje barzdos vėl tapo madingos. Monetos ir antspaudai liudija, kad iki VII a. Rytuose nebuvo papročio nešioti barzdą. O Vakaruose barzdas, matyt, nešiojo daugelio, nors ir ne visų, germanų genčių atstovai. Savo panegirikoje imperatoriui Majorianui Sidonijus Apolinarijus apie frankus rašė, kad „jų veidai švariai nuskusti, o vietoj barzdos jie nešioja plonyčius ūsus, kuriuos šukuoja šukomis“, o viename iš laiškų jis pasakoja apie Teodoriką, kurio barzda buvo gauruota „įdubose prie smilkinių“ (t. y. tikriausiai ant skruostų), bet barzdaskučio „išskabyta apatinėje dalyje taip, lyg pradėtų dygti“.

Iki VIII ar IX a. pabaigos išlikę senieji pirmųjų plaukų ir barzdos kirpimo ritualai, žinomi kaip barbatoria (arba depositio barbae) ir capillaturia, liudija, kad kirpti barzdą ir plaukus jauniems žmonėms buvo įteisinta papročiu. Kartu capillaturia ir barbatoria buvo kažkas daugiau nei paprastas perėjimo į kitą amžiaus grupę ritualas, nes užsimegzdavo dvasinis ryšys tarp to, kuris kerpa, ir to, kuris yra kerpamas. Šis ryšys buvo lyg fizinė giminystė. Ritualo dalyviai tapdavo susaistyti ryšiais, panašiais į krikštasūnio su krikštatėviu (patrinus) ar įsūnio su įtėviu (adoptivus pater). Apie patį žymiausią tokios giminystės atvejį užsimena Fredegaras: „Alarikas nupjovė barzdą Chlodvigui ir taip tapo jo patrinus.“ „Gesta Theodorici regis“ apie šį atvejį rašoma kiek kitaip. Čia minima, kad taika tarp dviejų karalių buvo pasiekta tokiu būdu: „Kadangi Chlodvigas nekirpo savo barzdos, Alarikas nupjovė ją ir taip tapo jo krikštatėviu.“ Pasak Pauliaus Diakono, maždaug 610 m. Romos patricijus Grigorijus žadėjo kažkokiam Taso, kad „pagal paprotį nupjaus jam barzdą ir padarys jį savo sūnumi“. Tačiau iš Pauliaus aprašytų atvejų labiau žinomas kitas (nors čia kalba sukasi greičiau apie plaukus nei apie barzdą), kai langobardų karalius Liutprandas, nupjovęs Pipino Trumpojo plaukų sruogą, „tapo jo tėvu ir apibėręs daugybe karališkųjų malonių pasiuntė jį atgal pas (savo) tėvą“. Iki pat XII a. viduramžių metraščiai mini šį įvykį.

Tikriausiai visos šios ceremonijos reiškė tik simbolinį kirpimą arba, kaip nutiko su Chlodvigu, tik plaukų ar barzdos palietimą. Tačiau ikonografija patvirtina, kad dauguma ankstyvųjų viduramžių karalių skutosi ar bent jau nešiojo trumpas barzdas ir ūsus. Barzdos neturėjo ir Karolingų dinastijos atstovai, įskaitant Karolį Didįjį. Tai buvo būdinga ir daugeliui Karolio amžininkų: IX a. antspauduose ir miniatiūrose vyrai nuolat vaizduojami su ūsais ir švariai nuskustais smakrais. „Plati ir tanki barzda pasidarė madinga tik tūkstantmečių sandūroje.“ Visi trys Otonai nuolat vaizduoti bebarzdžiai, ir tik savo valdymo pabaigoje Otonas I ir Otonas II jau vaizduojami barzdoti, bet turbūt labiau dėl amžiaus ir garbingumo nei dėl pakitusios mados.

Visgi ikonografija mažai atitinka rašytinius šaltinius, kuriuose dažnai minimi barzdoti pasauliečiai, ypač kai kalbama apie barzdos skutimą tampant vienuoliu. Gali būti, kad kai kurios iš šių užuominų tėra frazeologizmai, nes posakis „nuskusti barzdą“ buvo tapsmo vienuoliu sinonimas, o visais kitais atvejais jis turėjo būti suvokiamas tiesiogiai.

Ratheris Veronietis (X a. pabaiga) teigė, kad pasaulietį buvo lengva atskirti pagal drabužį, barzdą ir kitus pasaulietiško gyvenimo požymius. 1031 m. Limožo katedroje vykusi diskusija apie dvasininkų skutimąsi taip pat patvirtina, kad pasauliečiai buvo barzdoti, o klierikai – ne. XII a. graikiškame dialoge „Anacharsis“ kažkas, davęs vienuolio įžadus (bet iš tiesų dar kartą vedęs), kruopščiai nusiskuto barzdą ir „susigarbanojo tonzūros laukiančius savo plaukus plonyčiais pagaliukais taip pasirodydamas kaip juokdarys ir veidmainis, o ne kaip vienuolis“. Paaiškinti ikonografinių ir rašytinių paminklų skirtumus ganėtinai sunku. Tikėtina, kad valdovai, kurie dažniausiai ir vaizduojami ikonografijoje, arba skutosi dažniau nei jų pavaldiniai, arba tiesiog buvo vaizduojami bebarzdžiai. Paprasti pasauliečiai atrodė skirtingai. Pavyzdžiui, IX–XII a. miniatiūrose kariai nuolat vaizduoti be barzdų, o valstiečiai dažniausiai su barzdomis. Savotiškai nuskusti buvo fakyrai ir komediantai. Layamono „Brute“ kalbama apie Badulfą, kuris persirengęs juokdariu visiškai nusiskuto barzdą.

XI a. pradžioje barzdų mados pasikeitė. Po Otono III visi imperatoriai vaizduojami su barzdomis, nors ir skirtingo ilgio. Savo evangelijose vokiečių karalius Henrikas III vaizduotas su ilga tankia barzda, antspauduose – su trumpa barzdele, o kai kuriose miniatiūrose – tik su ūsais. Šią mados tendenciją liudija ir Titmaro Merzeburgiečio pranešimas. 1014 m. dvylika senatorių lydėjo Henriką II į Romą, kur jis turėjo būti karūnuotas. Šeši iš jų buvo bebarzdžiai, kiti turėjo vešlias barzdas.

Vešlių barzdų mada laikėsi tikriausiai neilgai ir jau XI a. viduryje, bent jau Imperijoje, paplito paprotys kirpti barzdą ar net visiškai ją skusti. Gorzo vienuolyno abatas Zigfridas laiške abatui Popo iš Staveloto apgailestavo dėl senųjų rengimosi, ginklų ir jojimo manierų negerbimo ir skundėsi „drovioms akims pasibjaurėtinu ir gėdingu ištvirkusių prancūzų papročiu… kirpti barzdą, trumpinti ir deformuoti rūbus“ bei daugeliu kitų naujovių, kurios būtų draudžiamos Otonų ir Henrikų valdymo laikotarpiu. Praėjus keletui metų Oglochas iš Sent Emeramo pasakojo apie stebuklingą bausmę vienam pasauliečiui, kurį abatas pasmerkė už skutimąsi.

XI a. antrojoje pusėje barzdos skutimas ypač paplito Anglijoje ir Prancūzijoje. Viljamas Malmsberietis rašė, kad prieš normandų įsiveržimą į Angliją Haroldo siųsti šnipai pranešė, kad normandų kariai yra dvasininkai, nes „visas jų veidas ir abi lūpos nuskustos, o anglai palieka plaukus virš viršutinės lūpos“. Pasak Heraldo Valo, Velse „vyrai įprato skusti barzdą ir palikti tik ūsus. Šio papročio jie laikosi nuo senų laikų.“

XI ir XII a. sandūroje prancūzų ir normandų moralės sargai piktinosi jau ne dėl to, kad vyrai skutasi, bet dėl to, kad jie vaikšto barzdoti ir ilgais plaukais. Orderiko Vitalijaus „Bažnyčios istorijoje“ barzdočiai siejami su atgailaujančiais nusidėjėliais, kaliniais ir piligrimais. Jis piktinasi tuo, kad „dabar beveik visi mūsų tėvynainiai išsikraustė iš proto ir nešioja trumpas barzdeles, tuo pripažindami, kad yra paskendę šlykščiuose geismuose kaip dvokiantys ožiai“. 1105 m. prieš karalių skaitomame pamoksle Serlonas iš Sjezo kalbėjo, kad „ilgos barzdos paverčia žmones ožiais, kurių šlykščias ydas gėdingai atkartoja svetimautojai ir sodomitai“. Toliau jis užsipuola nusidėjėlius, kurie nekerpa barzdų nuogąstaudami, kad „bučiuojantis trumpi šeriai badys jų meilužes“.

Tuo pačiu metu buvo kritikuojamas ir paprotys nešioti ilgus plaukus, kurių mada žengė koja kojon su barzdų mada. Remiantis Orderiku, 1096 m. Ruano susirinkimas pripažino, kad sekant Pauliaus priesaku „nė vienas vyras neturi auginti ilgų plaukų“. Eadmerio „Historia novorum in Anglia“ pasakojama, kad 1094 m. pirmą gavėnios dieną šv. Anzelmas savo pamoksle kvietė kilmingus jaunuolius nusikirpti plaukus, kaip ir dera vyrams: „Dabar beveik visi rafinuoti jaunuoliai auginasi plaukus kaip jaunos mergelės ir su sušukuotomis garbanomis mėgsta vaikštinėti mėtydami aplink gašlius žvilgsnius.“ 1106 m. vyskupas Godfrua iš Amjeno atsisakė priimti auką iš žmogaus, „kuris pasirodė nenusikirpęs… manydamas, kad neleistina priimti dovanas iš to, kas kaip moteris leido kristi garbanoms ant pečių“. Nusistatymas prieš ilgus plaukus tuomet buvo toks stiprus, kad Petras Komestorius įžvelgė būtinybę pabrėžti, jog „Kristus ir jo apaštalai vaizduojami ilgaplaukiai ne todėl, kad jie iš tiesų tokie buvo, o norint pabrėžti jų šventumą“.

Ypatingas tapo ginčas dėl barzdos nešiojimo tarp kryžiuočių. Susirūpinęs Le Piui vyskupas ragino Antiochiją apgulusios kryžiuočių kariuomenės karius skusti barzdas, kad mūšio metu jų nebūtų galima supainioti su priešais, kurie taip pat buvo barzdoti. Graikų rašytojai, labiau kreipę dėmesį į barzdas nei lotynų autoriai, iškart pastebėjo, kad frankai skutosi.

XII a. miniatiūrose beveik visi kariai vaizduojami bebarzdžiai. Taip galėjo būti dėl to meto mados arba tiesiog todėl, kad ilgabarzdžiams nebuvo patogu nešioti metalinį šalmą ar dėvėti šarvinius marškinius. Daugelis XII a. valdovų išvis neturėjo barzdų arba nešiojo trumpas, kaip Frydrichas Barbarosa („Kapenbergo galvoje“). Pagal XII a. pirmosios pusės karūnavimo tradicijas imperatoriai „privalo būti nusiskutę“, kai juos į kaktą, skruostą ir lūpas bučiuoja popiežius. Matyt, tai buvo būdinga ir Bizantijos valdovams. Pasak XI a. pabaigos ar XII a. pradžios metraštininko Georgijaus Kedrino, „atsisėdęs į imperatoriaus sostą Heraklėjas, kaip ir dera imperatoriui, iškart nusikirpo plaukus ir barzdą“.

Nėra žinoma, kodėl paprotys kirpti plaukus ir skusti barzdą paplito XI a. ir laikėsi visą XII a. Kartais tai siejama su XII a. išaugusia antikinių vaizdinių įtaka, bet galima teigti, kad skutimosi mada gimė kur kas anksčiau, nei ėmė stiprėti klasikinių mados srovių įtaka. Šiaip ar taip, daugelyje šaltinių amžininkai vertino skutimąsi kaip visuotinį ir reikšmingą pokytį.

Burhardo „Barzdos apologijoje“ aprašytas vos ne tuzinas įvairios formos barzdų ir ūsų. Vieni aprašymai yra satyriniai, kiti galbūt tiesiog išgalvoti, tačiau visi jie turėtų būti žinomi tiems, į ką kreipėsi autorius.

Sprendžiant iš „Apologijos“ teksto ir kitų šaltinių, barzdos skutimas ar barzdaplaukių pešiojimas buvo įprastas daugelyje Europos kraštų iki pat viduramžių pabaigos, nors kai kurie vyrai nešiojo barzdas iš garbėtroškos, o kiti dėl paprasčiausio tingumo. Religiniame XIV–XV a. mene barzda buvo skiriamasis žydo bruožas, o tipiškas krikščionis vaizduotas bebarzdis. Barzdų mada sugrįžta tik XVI–XVII a. Soste sėdinčio barzdoto karaliaus figūra karališkuose prancūzų antspauduose pirmą kartą atsirado XVI a. – Henriko II (1547–1559) valdymo metu.

Prieš nagrinėdami barzdos simbolikos viduramžiais klausimą pradėkime nuo akivaizdžiausio dalyko. Vienintelė universali ir paviršinė barzdos reikšmė buvo ta, kad ji simbolizavo vyriškumą, vyriškąjį pradą, brandą ir vyro jėgą. Beje, perkeltine prasme ji galėjo reikšti ir moters jėgą. „Barzdoje, kaip ir plaukuose, slypi gyvybinės jėgos kvintesencija.“ Pasak van Gennepo, barzdos aukojimą galima suskirstyti į du veiksmus: pirmasis – plaukų kirpimas, kuris simbolizuoja tam tikrą išėjimą iš praeities pasaulio, ir antrasis – jų pašventimas, kas reiškė ryšio „su sakraliuoju pasauliu, konkrečiai – su dievybe ar dvasia, užmezgimą ir savotiškos giminystės įtvirtinimą“.

Interpretuodami plaukų ir barzdos simboliką etnologai skyla į dvi stovyklas. Tiriantieji nesąmoningus žmogaus elgesio aspektus plaukus linkę sieti su jėga ar atskirais atvejais su lytine potencija. Plaukų kirpimas ir skutimasis vertinami kaip tam tikros socialinės kontrolės formos, kurios ypatingais žmogaus gyvenimo atvejais dažnai ritualizuojamos ir gali reikšti simbolinę kastraciją. Tačiau tie, kurie nagrinėja simbolius ir ritualus kaip sąmoningus žmogaus veiksmus, tyrinėja, kaip traktuojami plaukai laidojimo, bausmių apeigose, magiškose ceremonijose, taip pat socialinės inkorporacijos ar – atvirkščiai – socialinio atstūmimo ritualuose. Pavyzdžiui, Christopheriui Hallpike’ui plaukų kirpimas yra labiau socialinės nei seksualinės kontrolės aktas. Jis teigia, kad „ilgi plaukai asocijuojasi su gyvenimu už visuomenės ribų, o plaukų nukirpimas – susiliejimą su visuomene arba gyvenimą visuomenėje pagal tam tikras elgesio taisykles“. Pasak Hallpike’o, trumpos vienuolių, kareivių ir kalinių šukuosenos greičiau simbolizuoja šių žmonių pavaldumą tam tikrai tvarkai nei seksualinę kontrolę, todėl vienuolių tonzūras jis sieja labiau su klusnumo įžadais, o ne su susilaikymu ar celibatu.

Panašios apeigos ir ritualai aptinkami daugelyje visuomenių, jie padeda paaiškinti kai kuriuos Biblijos ir klasikinės literatūros siužetus, kur kalbama apie plaukus ir barzdą. Siužetas apie Samsoną Senajame Testamente yra klasikinis plaukų, kaip jėgos šaltinio, vertinimo pavyzdys (Ts 16, 17). „Tarp kadaise gyvenusių žmonių, – rašo Jeronimas Izaijo knygos komentaruose, – barzdos ir galvos skutimas buvo išorinė širdgėlos išraiška“, tokia pati kaip ir šiurkščių atgailautojo marškinių vilkėjimas ar barstymasis pelenais. „Palaidi plaukai buvo išorinis beviltiško skausmo požymis.“ Pabrėžtinai niekinantis požiūris į savo barzdą, pasireiškiantis tai jos kirpimu, tai nesirūpinimu ja (priklausomai nuo papročių), rodė, kad žmogus nesutaria nei pats su savimi, nei su visuomene. Graikų visuomenėje plaukų stilius buvo svarbus amžiaus grupių aspektas, ypač perėjimo iš paauglystės į suaugusiųjų pasaulį momentu, kai visi jauni žmonės išreiškia savo amžiaus grupei būdingas savybes. Nurėžtų plaukų aukojimas dievui buvo padėkos ar įšventinimo forma. Dievybė, gavusi auką, tarsi imdavo valdyti aukotoją. Romoje plaukai laikyti gyvybės šaltiniu ir juos nukirpdavo prieš mirtį. Pagal tradiciją, rauti nuo savęs plaukus buvo laikoma gedulo ženklu ir „pirmąja auka mirusiesiems“. Kai kurie tyrinėtojai vertino tai kaip kruvinos aukos ar žmogaus aukojimo pakaitalą.


Giles Constable,
(g. 1929 m., britų istorikas, viduramžių specialistas, Prinstono universiteto garbės profesorius)

iš rusų vertė
Vitalijus Michalovskis


Iliustracija:
Kadaise ilgiausią pasaulyje barzdą turėjęs amerikietis Hansas Nilsenas Langsethas. 

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą