(Straipsnis pasirodė "Šiaurės Atėnų" laikraštyje ir puslapyje)
Barzda dažniausiai buvo fizinės brandos ir amžiaus ženklas. Ji žymėjo
ribą tarp berniukų ir vyrų, taip pat tarp vyrų ir niekuomet
nesenstančių dievų. Nusiskutęs barzdą Aleksandras davė pradžią ilgam
bebarzdystės laikotarpiui graikų ir romėnų pasaulyje, tikėtina jog tai
buvo nulemta troškimo, kad jo amžinai jauną išvaizdą visi sietų su
dievais. Senovės graikų visuomenėje užsiauginti barzdą reiškė užbaigti
būseną, kai berniukas teisėtai galėjo tapti vyresniųjų seksualinių
pretenzijų objektu.
Barzda buvo požymis skirstant žaidynių dalyvius į
jaunesnius ir vyresnius. Žodžiu, į krikščionišką pasaulį barzdos įėjo
jau įgavusios Bažnyčios tėvams žinomą priešistorinę ir klasikinę
simboliką.
Nors viduramžiais bebarzdis ar „skystabarzdis“ vyras paprastai buvo
vertinamas kaip silpnas, nevyriškas ir nevaisingas, barzdos neturėjimas
nebuvo besąlygiškai niekinamas: jis dar buvo išsaugojęs kai kurias
pirmines sąsajas ir su dieviškumu, ir su širdgėla, ir su atgaila.
Barzdos neturėjo nei angelai, nei Adomas iki nuopuolio; viduramžių
folklore bebarzdžiai įsivaizduoti ir pirmieji žmonės. Kai kada barzdos
neturėjimas buvo vertinamas kaip askezės išdava ir XII a. buvo manoma,
kad nusiskutę dvasininkai primena ir dieviškus angelus, ir nekaltus bei
nuolankius berniukus. Tačiau gebėjimas užsiauginti barzdą paprastai buvo
laikomas esminiu vyrio požymiu, ir netgi tais laikais, kai barzdos
nebuvo nešiojamos masiškai, matoma tendencija švariai nuskustą veidą
laikyti moterišku ir ieškoti tam tikrų ypatingų pateisinimų toms
vyriškosios gyventojų dalies grupėms, kurios skusdavosi reguliariai,
pavyzdžiui, vienuoliams ir dvasininkams.
Kaip ir antikos laikais, viduramžiais barzdos buvo laikomos jėgos ir
energijos – tiek fizinės, tiek dvasinės – išraiška. „Enarrationes in
Psalmos“ Augustinas rašė, kad „barzda paženklintas vyras stiprus;
barzdos turėjimas reiškia jauną, energingą, aktyvų, greitą žmogų. Kai
turime omenyje tokius žmones, mes sakome, kad jie barzdoti.“ Ezdro
knygos komentaruose Beda rašo, kad „barzda kaip vyriškumo ir brandos
žymė paprastai suvokiama ir kaip orumo ženklas“. Skutimasis – priešingai
– reiškė jėgos ir nepriklausomybės atsisakymą (kaip ir tradicinėse
visuomenėse), nurodydavo pavaldumą, paklusnumą, taip pat seksualinį
atsižadėjimą. Į tai kai kada žvelgta palankiai, kai kada – nepalankiai;
atitinkamai skutimasis kai kada galėjo simbolizuoti silpnumą ir
nevyrišką nesipriešinimą ydoms, bent jau perkeltine prasme. Nekeista,
kad savo pamoksluose Elredas kalbėjo apie barzdą kaip apie vyriško prado
ir orumo ženklą.
Be to, barzdos visuomet buvo vyresnybės požymis tiek tiesiogine, tiek
perkeltine prasme. Nekirpti ir nukirpti plaukai – ant galvos ir
skruostų – vaidino atitinkamai tiesos ir malonės simbolių vaidmenį
Senajame ir Naujajame Testamente. Taip Ezekielis prieš ir po to, kai
„Dievo liepimu“ nusiskuto barzdą, išreiškė atitinkamai senąjį ir naująjį
teisingumą; analogiškai Burhardas Belevietis priešpriešino cistersų
novicijus ir vienuolius. Remiantis „Teodoro Edesiečio gyvenimu“ (X a.),
dantys pasirodo gyvenimo pradžioje, barzda – jo apogėjuje, o žilas
plaukas – senatvėje. Pasak Alano Liliečio, keturi pagrindiniai vyriško
amžiaus tarpsniai skyrėsi: pirmaisiais gyvaplaukiais ant skruostų;
vešlesniais barzdaplaukiais; ištaiginga „vilna“ ir, pagaliau, tokia
galinga barzda, kad ji jau negali apsieiti be skustuvo… Barzda skiria
berniuką nuo vyro. Vilhelmas Užkariautojas guodėsi, kad jam teko ginti
Normandiją „būnant dar visai bebarzdžiam“, tai yra kai jis buvo
berniukas.
Barzda taip pat buvo orumo ženklas, laisvės ir garbės simbolis.
Nupjauti ar nurauti barzdą – nekalbant apie visuotinai priimto ritualo
dalį – buvo laikoma sunkiu įžeidimu. Barzdos buvo ypatingos apsaugos
objektai jau senovės germanų teisynuose. Anglosaksų epochos Anglijoje
bet kuris nupjovęs žmogui barzdą pagal Alfredo įstatymus turėjo sumokėti
20 šilingų vergeldą, o pagal Frydricho Barbarosos „Žemės taiką“ (1152)
buvo griežtai draudžiama griebti žmogui už barzdos ar išrauti jam bent
plaukelį. Barselonos grafo „Veikla“ prasideda pasakojimu, kaip pirmasis
grafas nužudė žmogų, timptelėjusį jam už barzdos. Gotfrydas iš Viterbo
aprašo, kaip Otonas I įtūžo ant riterio, kuris išdrįso prisiliesti prie
jo barzdos „be skustuvo“ ir ištraukė iš jos kelis plaukelius.
Nugalėtųjų barzdas rinko kaip pasiektų pergalių ir pranašumo ženklą –
byloja skandinavų sagos, taip pat legendų ciklas apie karalių Artūrą.
Sagoje apie Orvarą-Odą rytų Baltijos karaliai kasmet siųsdavo Ogmundui
savo barzdas ir ūsus, o jo paties barzdą „su oda po ja iki pat mėsos“
nuplėšė Odas. Godfrido Monmutiečio „Historia regum Britanniae“ milžinas
Reto turėjo apsiaustą, nuaustą iš nužudytų karalių barzdų. Milžinas
liepė ir Artūrui atsiųsti savo barzdą šiam apsiaustui, tačiau Artūras jį
nužudė ir užvaldė jo barzdą bei apsiaustą.
Priverstinis barzdos ir galvos skutimas buvo rimta maištininkams
taikyta bausmė. Golgotos – Kalvarijos („Plikojo kalno“) pavadinimą
nemažai autorių aiškina tuo, kad prieš nukryžiavimą Kristų nukirpo. 546
m. Sandragizilas buvo nuplaktas ir nuskustas – „tokie dideli buvo jo
nusikaltimai“, Mumolo plaukai ir barzda buvo nurauti prieš egzekuciją
585 m.; per triumfišką karaliaus Vambos įžengimą į Toledą 673 m. jo
priešus vedė „visiškai nukirptus, nuskustomis barzdomis ir basus“. Netgi
XI a. pabaigoje maištininkui Gosvinui iš Uazi le Veržė, prieš grafui
Baldvinui iš Heno jį paleidžiant, buvo nupjauta barzda. Europos rytuose
priverstinis skutimas taikytas kaip bausmė tiek už nedidelius, tiek už
rimtus nusikaltimus. Imperatorius Teofilis XI a. nubaudė nesusitvarkiusį
su savo pareigomis kvestorių barzdos nupjovimu ir jos sudeginimu.
Gijomas Tirietis pateikia žaismingą pavyzdį, liudijantį išskirtinę
barzdai teiktą reikšmę. Kažkoks Gabrielius iš Malatijos 1109 m. buvo
apgavystės būdu įtrauktas į savo uošvio Baldvino Edesiečio skolų
mokėjimą. Uošvis pasakė Gabrieliui, neva jis prisiekė nusipjauti barzdą,
jei žmonėms nustatytu laiku nebus atlygintos jo skolos. Gabrielius
pasibaisėjo tuo, kad Baldvinas taip lengvai užstatė barzdą, „lyg tai
būtų kažkas nelabai svarbaus, su kuo vyras gali be gėdos atsisveikinti,
nors barzdą dera saugoti su didžiausiu rūpesčiu, nes ji yra išskirtinis
vyro ir vyriškos galios požymis“. Ir todėl jis sutiko apmokėti Baldvino
skolas su sąlyga, kad tas daugiau niekuomet nepasiūlys kaip užstato savo
barzdos. Kaip matyti iš šio pasažo, barzdą galėjo panaudoti kaip
užstatą įžaduose, priesaikose ir iškilus būtinybei patvirtinti ketinimų
rimtumą bei sąžiningumą. Priesaikų ir susitarimų, atliekamų padėjus
rankas ant barzdos ar plaukų, pavyzdžius, taip pat barzdos, kaip prašymo
simbolio, nupjovimą, žinomą vėlyvųjų viduramžių laikotarpiu, mini Fangé
ir Grimmas. Trys barzdos plaukeliai kartais buvo naudojami kaip
sudėtinė antspaudo dalis rašytiniuose susitarimuose, „kad jie būtų
tvirti ir nesulaužomi“.
„Laikytis už barzdos“ – šio gesto reikšmė nekart tapo ginčų objektu.
Jei tikėsime Burhardu Beleviečiu, gestas nedviprasmiškai nurodydavo būdo
tvirtumą ir sąžiningumą. Tai patvirtina dvi XII a. miniatiūros iš
Graciano „Dekreto“ X skyriaus – jose pavaizduoti žmonės, prašantys
vyskupą nuodėmių atleidimo, dešine ranka laikydamiesi už barzdų.
Tikriausiai čia tinka ir iliustracija XXXVI skyriui, vaizduojanti vyrą,
kuris taip pat laikydamasis už barzdos bando suvilioti moterį.
Konstantinopolio patriarcho Afanasijaus I (XIII a.) laiškas aiškiai
rodo, kad spausti rankoje barzdą, bent jau Europos rytuose, buvo
maldavimą ar prašymą simbolizuojantis gestas. Meyeris Schapiro tai
pavadino „didžios įtampos ženklu“, pateikdamas pavyzdžių iš auksinės
Henriko III Evangelijos (kur vyras, iš kurio išvaro netyrąsias dvasias
(Mk 1, 23), pavaizduotas dešine ranka besilaikantis už barzdos, o kaire –
už plaukų) ir iš „Parma Ildefonsus“ (kur eretikas Jovinianas
pavaizduotas besilaikantis už barzdos). Tačiau šis gestas taip pat
galėjo simbolizuoti nuoširdumą ir maldavimą. Peras Gjarderis jį siejo su
senoviniu prietaru, pagal kurį barzdoje slypi gyvybės jėga, ir manė,
kad kai bibliniai personažai laikėsi už barzdos, tai buvo „susikaupimo
gestas, kurį visiškai natūralu sieti su pranašais ir kitais išminčiais“.
Antikos laikais buvo gerai pažįstama vadinamoji filosofijos barzda.
Buvo sakoma, kad visuotinai įprastas apaštalo Pauliaus vaizdavimas kaip
ilgabarzdžio kyla iš barzdotojo Plotino vaizdavimo. Imperatorius
Julijonas laikė savo barzdą ženklu to, kad jis stovi aukščiau už
žemiškus reikalus, o ilga Eduardo Išpažinėjo barzda Bajo kilimuose
išskiria jį iš kitų žmonių ir simbolizuoja jo išmintį, pamaldumą ir
amžių.
Tokios pat senovinės kilmės asociatyvinis ryšys tarp ilgų plaukų
nešiojimo ir šventumo. Šventieji atsiskyrėliai ir asketai paprastai
nešiojo ilgas barzdas – ir kaip savo laisvės bei pasaulio atsižadėjimo
ženklą, ir kaip atlygį už savo kančias.
Ilga gauruota barzda visur buvo laikoma liūdesio ar bausmės ženklu.
Imperatorius Julijonas, kurio barzda buvo susivėlusi ir pilna utėlių,
sakė: „Aš atrodau kaip savo kaltę išperkantis žmogus.“ Du XI a. pradžios
popiežiaus laiškai iš Jorko arkivyskupo Vulfstano kolekcijos nurodo,
kad atgailaujantieji turi kirptis plaukus ne dažniau kaip du kartus per
metus, o Robert’as Guiscard’as, pasak Orderiko Vitalijaus, prieš žygį į
Romą prisiekė nesiprausti, nesiskusti ir nesikirpti plaukų iki pat
pergalės. Vėlyvaisiais viduramžiais ilgabarzdžiai atgailaujantys
nusidėjėliai buvo įprastas reginys.
Senovinis paprotys rautis plaukus ir barzdą sielvartaujant išliko ir
viduramžiais. Angelijus savojoje Ravenos bažnyčios istorijoje kalba apie
„skausmo palaužtus žmones… raunančius sau plaukus ir barzdas“. Niketas
Choniatas pateikia keletą pavyzdžių, kaip XII a. sielvartaujantieji
rovėsi plaukus.
Nekeista, kad apie tiek daug simbolinių prasmių turinčią barzdą ne kartą kalbama tautosakoje, patarlėse ir viduramžių pasakose.
Pagal paplitusius tikėjimus šventais laikomų žmonių barzdos plaukai
ir plaukų sruogos dažnai saugoti kaip relikvija. Pasak Bernardo
Tironiečio „Gyvenimo“, keletas jo barzdos plaukų dar jam gyvam esant
buvo naudojami „paliegėliams gydyti“; o mirus jo plaukai „pradėjo
skleisti nuostabų kvapą“. Godrikas atidavė keletą iš savo barzdos
iškritusių plaukų cistersų vienuoliui ir liepė rūpestingai juos saugoti,
kol šie plaukai pravers geram darbui. Godriko „Gyvenime“ sakoma, kad
taip ir nutiko – ir tam vienuoliui, ir kitiems žmonėms.
Liaudies pasakojimai nušviečia ir neaiškų klausimą apie barzdos
spalvos simboliką. Manoma, kad Velnias ir Judas buvo raudonbarzdžiai,
nors patys anksčiausi tai patvirtinantys ikonografiniai šaltiniai yra iš
XIII a. Mitologinėje airių tradicijoje pats Jėzus, sakoma, buvo
raudonbarzdis. Kliuni maldyne (XI arba XII a. pradžia) Jis vaizduotas su
skaisčiai žalia barzda. Barzdos atspalvių ir formų įvairovė vaizduojant
tą patį personažą tame pačiame rankraštyje suteikė pagrindo kai kuriems
tyrinėtojams kelti klausimą, ar viduramžių žmonės teikė plaukų ir
barzdos spalvai kokią nors reikšmę. Sprendžiant iš Burhardo Beleviečio
„Barzdos apologijos“, vienintelės simboliškai aiškintos barzdos spalvos –
geltona ir pilka (žila): „Kadangi geltona – tai saikingumo spalva,
geltonas barzdas nešioja tykios ir švelnios meilės nuraminti vyrai,
kurie maloningi visiems ir bendrauja niekam nepriekaištaudami (Fil 3,
6). Tiems, kurių barzdos žilos, teželia jos visu savo ilgumu kaip žolė
pjūties metu, ir mąstyti jiems reikia apie kluoną ir klėtį, kurie laukia
jų (Mt 3, 12) artimiausioje ateityje.“
Per visus viduramžius barzdos simbolika vis labiau tolo nuo fizinių
realijų; barzdai vis dažniau teikta besikeičianti ir neretai
prieštaringa simbolika. Taip Bruno iš Senjos (XII a.) Kunigų knygos
komentare įrodinėja, kad vyrams nederėtų skustis, nes jie turi atrodyti
kaip vyrai, o ne kaip moterys ir privalo sekti vyriška jėga, o ne
moterišku silpnumu. „Dėl šių priežasčių mes visiškai teisėtai įpratome
šventas moteris, dažnai pranašesnes dvasios jėga už vyrus, laikyti
barzdotomis (barbatas).“ Kitais žodžiais, moterys gali būti
nors ir ne fiziškai, tačiau dvasiškai „barzdotos“. Tai taikoma ir
Bažnyčios tarnams, kurie skutosi barzdas, nes, kaip rašė Bruno, norėjo
būti dvasiškai stiprūs, o ne tik atrodyti stiprūs turėdami barzdą.
„Barzda mums želia viduje, – aiškino jis, – o skutame mes ją išoriškai;
kadangi toji [vidinė barzda] auga niekieno nekliudoma, o šioji [išorinė
barzda] neskusta sukelia daugybę problemų, ir tik tuštiems bei
niekingiems žmonėms ji gali atrodyti graži.“
Vidinio ir išorinio skutimosi sampratos viduramžių tekstuose dažnai
siejosi su vidine ir išorine barzda, be to, plaukai prilyginti mintims,
ypač piktoms mintims ir nuodėmėms, kurios prieš valią želia sieloje.
Goberto iš Laono poemoje „De tonsura et vestimentis et vita clericorum“
yra skirsnis „Apie barzdos skutimą“, kuriame sakoma: „Gauruota barzda
styro savo pasibjaurėtinais šeriais. / Skustuvas apnuogina smakrą ir
atnaujina veidą. / Ši naujovė moko mus atnaujinti dvasią. / Moko mus,
senus nusidėjėlius, įveikti savo ydas. / Ir atnaujintas smakras įkūnija
naująją dvasią.“
Mintis, kad plaukai simbolizuoja ydas ir todėl jų nupjovimas reiškia
dvasios atnaujinimą, buvo visuotinai paplitusi XI ir XII a. Taip XI a. į
Lerinso vienuolyną stodamas pasaulietis ištardavo tokius įžado žodžius:
„Aš aukoju nereikalingus savo dvasios ir savo galvos plaukus nukirpti
kaip simbolį (figuraliter), kad po to, kai aš tapsiu vienuolyne
atsiskyrusiu Kristaus tarnu, galėčiau niekinti savo valią, idant
angelai saugotų su Dievo pagalba mano sielą būsimame gyvenime.“
Fizinė capitis crinis čia eina lygia greta su alegorine coma mentis,
kuri reiškia nereikalingas ir kvailas mintis. Sekdamas Amalarijumi
Johnas Belletas panaudojo šią alegoriją ir nurodydamas į tas barzdas,
kurias dvasininkai augino visą Didžiojo pasninko laikotarpį ir
nusiskusdavo Velykų išvakarėse. „Barzdos plaukų, kurie dygsta nuo pilvo
vandenų pertekliaus, skutimas, kaip ir nagų, kurie auga nuo širdies
vandenų pertekliaus, kirpimas duoda mums ženklą, kad mes privalome
nukirsti mumyse gausėjančias ydas ir nuodėmes.“
Ypač nuodugniai klierikų kirpimąsi ir skutimąsi aptaria Sikardas
Kremonietis (XII a. antroji pusė). Augustino, Grigorijaus, Amalarijaus
ir Honorijaus Augustoduniečio darbais besiremiančius jo postringavimus
verta pateikti ištisai:
Po to, kai šv. Petrą pagavo pagonys, jam nuskuto barzdą, nupjovė
nuo galvos plaukus, tačiau jis panoro, kad tai, kas buvo padaryta su juo
norint pasišaipyti, būtų vertinama kaip priminimas apie Viešpaties
kančių paslaptį ar dorovinius priesakus, kurie turi būti mumyse. Nes
„galva“ čia suprantama kaip mintimis papuoštas protas (panašiai kaip ir
galva papuošta plaukais), tačiau nuo šio proto dera nuskusti
nereikalingas mintis Viešpaties baimės skustuvu, kad būtų galima
susitelkti į dangiškus reikalus atviru širdies veidu. Plaukų lankas
reiškia pasipuošimą dorybėmis; plaukai nukirpti lygiu lanku, nes dorybės
tobulinamos meilės harmonijoje, panašiai kaip ir dvasininko siela turi
būti tvirta ir uždaryta jo viduje kaip lygiame, glotniame rate
(Horacijus, „Satyros“, II, VII, 86), nes tarp geometrinių formų nė viena
nėra tokia harmoninga ir nė viena taip nesugyvena santarvėje su savimi
kaip ratas. Viršugalvis nuskutamas ir apatinėje galvos dalyje paliekamas
plaukų lankas kaip ženklas, kad protas gali laisvai kontempliuoti
dievystę (Mt 22, 21), o jausmingoji prigimtis (sensualitas),
būdama harmonijoje ir santarvėje su protu, galvoja apie žemiškus
dalykus. Plaukai turi likti todėl, kad kai kada reikia galvoti apie
dalykus ateinančius, būtinus gyvenime, tačiau tokio ilgio, kad
netrukdytų ausims ir akims, kitaip žemiškos mintys nukreips proto ausis
ir akis į žemiškus reikalus, kurie slepia (nuo jūsų) sėjėjo žodžius (Lk
8, 5–18); arba mes kenčiame ant mūsų galvos besipilančius priekaištus,
kad sulauktume, kai mus apvainikuos amžinojo gyvenimo vainiku, tuo
vainiku, kurį žadėjo Viešpats mylintiems Jį (Jok 1, 12). Mes skutame
barzdą savo, kad atrodytume kaip berniukai; sekdami jų kuklumu ir
nekaltumu, mes puotausime su Viešpačiu ir įžengsime į Dangaus karalystę
(Mt 18, 3), ir būsime tolygūs amžinai jauniems angelams. Bet pasninko
laikotarpiu mes auginamės barzdas, stengdamiesi atrodyti kaip
atgailaujantys nusidėjėliai.
Klasikiniais viduramžiais klierikų ir vienuolių tonzūra paprastai
lyginta su erškėčių vainiku. Joje įžvelgtas ir sąjungos su Dievu
ženklas. Taip Žofrua iš Sen Tjeri viename iš savo neišleistų pamokslų
sakė: „Vainikas mums – įkaltis, o ne pranašumas, tai mūsų teismas, o ne
atlygis, jis – mūsų bausmei, o ne pasigardžiavimui.“ Žodžiu, plaukų
nusikirpimas dvasininkams simbolizavo nusigręžimą nuo žemiškų reikalų ir
sąmonės apvalymą nuo žemiškų minčių.
1120 m. sudarytose kanauninkų Špringersbacho ir Roldoko taisyklėse
galvos plaukų nukirpimas, kaip ir barzdos skutimas, buvo paminėtas tarp
Kristaus žaizdų; į jų sąrašą pateko ne tik Jo kūno niekinimo paliktos
matomos žymės, bet ir tos, kurių nelydėdavo fizinis skausmas, ir
pirmiausia – plaukų nupjovimas. „Šio papročio laikėsi apaštalai ir
pasiekė jis mus… taip, lyg pereitų nuo galvos į Aarono barzdą, o nuo
barzdos – ant jo rūbo krašto (Ps 133, 2–3). Todėl tie, kurie trokšta
būti pašlovinti su Kristumi, turi žengti Jo kančių pėdsakais ir nešti Jo
tobulumo ženklus. Nes kas iš pasiryžusių savo sielą atiduoti už Kristų
pamils savo kūno plaukus labiau nei Kristų?.. Tačiau nepakanka nupjauti
galvos plaukus be siekio nukirsti sielos ydas.“
Remiantis tuo, taisyklės įpareigojo visus kapitulos narius (išskyrus
tuos, kuriems sveikata neleidžia) skustis nustatytu laiku;
reglamentuojamos ir pasiruošimo taisyklės bei skustuvų dalinimas
„bendros skutimosi dienos“ išvakarėse.
Taigi, kirpimosi ir skutimosi ritualai viduramžių žmonėms buvo
pripildyti gilios prasmės. Juos analizuodami gauname galimybę geriau
įsivaizduoti ne tik išorinio, bet ir vidinio viduramžių žmonių pasaulio
ypatybes.
Giles Constable
vertė Vitalijus Michalovskis
Pirmoji dalis čia.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą