Subjektyvus tinklaraštis apie tai, kas sudomina...

2014 m. liepos 29 d., antradienis

Barzdos istorijoje. Simboliai, mados, suvokimas (II dalis)

(Straipsnis pasirodė "Šiaurės Atėnų" laikraštyje ir puslapyje)
Barzda dažniausiai buvo fizinės brandos ir amžiaus ženklas. Ji žymėjo ribą tarp berniukų ir vyrų, taip pat tarp vyrų ir niekuomet nesenstančių dievų. Nusiskutęs barzdą Aleksandras davė pradžią ilgam bebarzdystės laikotarpiui graikų ir romėnų pasaulyje, tikėtina jog tai buvo nulemta troškimo, kad jo amžinai jauną išvaizdą visi sietų su dievais. Senovės graikų visuomenėje užsiauginti barzdą reiškė užbaigti būseną, kai berniukas teisėtai galėjo tapti vyresniųjų seksualinių pretenzijų objektu. 

Barzda buvo požymis skirstant žaidynių dalyvius į jaunesnius ir vyresnius. Žodžiu, į krikščionišką pasaulį barzdos įėjo jau įgavusios Bažnyčios tėvams žinomą priešistorinę ir klasikinę simboliką.

Nors viduramžiais bebarzdis ar „skystabarzdis“ vyras paprastai buvo vertinamas kaip silpnas, nevyriškas ir nevaisingas, barzdos neturėjimas nebuvo besąlygiškai niekinamas: jis dar buvo išsaugojęs kai kurias pirmines sąsajas ir su dieviškumu, ir su širdgėla, ir su atgaila. Barzdos neturėjo nei angelai, nei Adomas iki nuopuolio; viduramžių folklore bebarzdžiai įsivaizduoti ir pirmieji žmonės. Kai kada barzdos neturėjimas buvo vertinamas kaip askezės išdava ir XII a. buvo manoma, kad nusiskutę dvasininkai primena ir dieviškus angelus, ir nekaltus bei nuolankius berniukus. Tačiau gebėjimas užsiauginti barzdą paprastai buvo laikomas esminiu vyrio požymiu, ir netgi tais laikais, kai barzdos nebuvo nešiojamos masiškai, matoma tendencija švariai nuskustą veidą laikyti moterišku ir ieškoti tam tikrų ypatingų pateisinimų toms vyriškosios gyventojų dalies grupėms, kurios skusdavosi reguliariai, pavyzdžiui, vienuoliams ir dvasininkams.

Kaip ir antikos laikais, viduramžiais barzdos buvo laikomos jėgos ir energijos – tiek fizinės, tiek dvasinės – išraiška. „Enarrationes in Psalmos“ Augustinas rašė, kad „barzda paženklintas vyras stiprus; barzdos turėjimas reiškia jauną, energingą, aktyvų, greitą žmogų. Kai turime omenyje tokius žmones, mes sakome, kad jie barzdoti.“ Ezdro knygos komentaruose Beda rašo, kad „barzda kaip vyriškumo ir brandos žymė paprastai suvokiama ir kaip orumo ženklas“. Skutimasis – priešingai – reiškė jėgos ir nepriklausomybės atsisakymą (kaip ir tradicinėse visuomenėse), nurodydavo pavaldumą, paklusnumą, taip pat seksualinį atsižadėjimą. Į tai kai kada žvelgta palankiai, kai kada – nepalankiai; atitinkamai skutimasis kai kada galėjo simbolizuoti silpnumą ir nevyrišką nesipriešinimą ydoms, bent jau perkeltine prasme. Nekeista, kad savo pamoksluose Elredas kalbėjo apie barzdą kaip apie vyriško prado ir orumo ženklą.

Be to, barzdos visuomet buvo vyresnybės požymis tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme. Nekirpti ir nukirpti plaukai – ant galvos ir skruostų – vaidino atitinkamai tiesos ir malonės simbolių vaidmenį Senajame ir Naujajame Testamente. Taip Ezekielis prieš ir po to, kai „Dievo liepimu“ nusiskuto barzdą, išreiškė atitinkamai senąjį ir naująjį teisingumą; analogiškai Burhardas Belevietis priešpriešino cistersų novicijus ir vienuolius. Remiantis „Teodoro Edesiečio gyvenimu“ (X a.), dantys pasirodo gyvenimo pradžioje, barzda – jo apogėjuje, o žilas plaukas – senatvėje. Pasak Alano Liliečio, keturi pagrindiniai vyriško amžiaus tarpsniai skyrėsi: pirmaisiais gyvaplaukiais ant skruostų; vešlesniais barzdaplaukiais; ištaiginga „vilna“ ir, pagaliau, tokia galinga barzda, kad ji jau negali apsieiti be skustuvo… Barzda skiria berniuką nuo vyro. Vilhelmas Užkariautojas guodėsi, kad jam teko ginti Normandiją „būnant dar visai bebarzdžiam“, tai yra kai jis buvo berniukas.

Barzda taip pat buvo orumo ženklas, laisvės ir garbės simbolis. Nupjauti ar nurauti barzdą – nekalbant apie visuotinai priimto ritualo dalį – buvo laikoma sunkiu įžeidimu. Barzdos buvo ypatingos apsaugos objektai jau senovės germanų teisynuose. Anglosaksų epochos Anglijoje bet kuris nupjovęs žmogui barzdą pagal Alfredo įstatymus turėjo sumokėti 20 šilingų vergeldą, o pagal Frydricho Barbarosos „Žemės taiką“ (1152) buvo griežtai draudžiama griebti žmogui už barzdos ar išrauti jam bent plaukelį. Barselonos grafo „Veikla“ prasideda pasakojimu, kaip pirmasis grafas nužudė žmogų, timptelėjusį jam už barzdos. Gotfrydas iš Viterbo aprašo, kaip Otonas I įtūžo ant riterio, kuris išdrįso prisiliesti prie jo barzdos „be skustuvo“ ir ištraukė iš jos kelis plaukelius.

Nugalėtųjų barzdas rinko kaip pasiektų pergalių ir pranašumo ženklą – byloja skandinavų sagos, taip pat legendų ciklas apie karalių Artūrą. Sagoje apie Orvarą-Odą rytų Baltijos karaliai kasmet siųsdavo Ogmundui savo barzdas ir ūsus, o jo paties barzdą „su oda po ja iki pat mėsos“ nuplėšė Odas. Godfrido Monmutiečio „Historia regum Britanniae“ milžinas Reto turėjo apsiaustą, nuaustą iš nužudytų karalių barzdų. Milžinas liepė ir Artūrui atsiųsti savo barzdą šiam apsiaustui, tačiau Artūras jį nužudė ir užvaldė jo barzdą bei apsiaustą.

Priverstinis barzdos ir galvos skutimas buvo rimta maištininkams taikyta bausmė. Golgotos – Kalvarijos („Plikojo kalno“) pavadinimą nemažai autorių aiškina tuo, kad prieš nukryžiavimą Kristų nukirpo. 546 m. Sandragizilas buvo nuplaktas ir nuskustas – „tokie dideli buvo jo nusikaltimai“, Mumolo plaukai ir barzda buvo nurauti prieš egzekuciją 585 m.; per triumfišką karaliaus Vambos įžengimą į Toledą 673 m. jo priešus vedė „visiškai nukirptus, nuskustomis barzdomis ir basus“. Netgi XI a. pabaigoje maištininkui Gosvinui iš Uazi le Veržė, prieš grafui Baldvinui iš Heno jį paleidžiant, buvo nupjauta barzda. Europos rytuose priverstinis skutimas taikytas kaip bausmė tiek už nedidelius, tiek už rimtus nusikaltimus. Imperatorius Teofilis XI a. nubaudė nesusitvarkiusį su savo pareigomis kvestorių barzdos nupjovimu ir jos sudeginimu.

Gijomas Tirietis pateikia žaismingą pavyzdį, liudijantį išskirtinę barzdai teiktą reikšmę. Kažkoks Gabrielius iš Malatijos 1109 m. buvo apgavystės būdu įtrauktas į savo uošvio Baldvino Edesiečio skolų mokėjimą. Uošvis pasakė Gabrieliui, neva jis prisiekė nusipjauti barzdą, jei žmonėms nustatytu laiku nebus atlygintos jo skolos. Gabrielius pasibaisėjo tuo, kad Baldvinas taip lengvai užstatė barzdą, „lyg tai būtų kažkas nelabai svarbaus, su kuo vyras gali be gėdos atsisveikinti, nors barzdą dera saugoti su didžiausiu rūpesčiu, nes ji yra išskirtinis vyro ir vyriškos galios požymis“. Ir todėl jis sutiko apmokėti Baldvino skolas su sąlyga, kad tas daugiau niekuomet nepasiūlys kaip užstato savo barzdos. Kaip matyti iš šio pasažo, barzdą galėjo panaudoti kaip užstatą įžaduose, priesaikose ir iškilus būtinybei patvirtinti ketinimų rimtumą bei sąžiningumą. Priesaikų ir susitarimų, atliekamų padėjus rankas ant barzdos ar plaukų, pavyzdžius, taip pat barzdos, kaip prašymo simbolio, nupjovimą, žinomą vėlyvųjų viduramžių laikotarpiu, mini Fangé ir Grimmas. Trys barzdos plaukeliai kartais buvo naudojami kaip sudėtinė antspaudo dalis rašytiniuose susitarimuose, „kad jie būtų tvirti ir nesulaužomi“.

„Laikytis už barzdos“ – šio gesto reikšmė nekart tapo ginčų objektu. Jei tikėsime Burhardu Beleviečiu, gestas nedviprasmiškai nurodydavo būdo tvirtumą ir sąžiningumą. Tai patvirtina dvi XII a. miniatiūros iš Graciano „Dekreto“ X skyriaus – jose pavaizduoti žmonės, prašantys vyskupą nuodėmių atleidimo, dešine ranka laikydamiesi už barzdų. Tikriausiai čia tinka ir iliustracija XXXVI skyriui, vaizduojanti vyrą, kuris taip pat laikydamasis už barzdos bando suvilioti moterį. Konstantinopolio patriarcho Afanasijaus I (XIII a.) laiškas aiškiai rodo, kad spausti rankoje barzdą, bent jau Europos rytuose, buvo maldavimą ar prašymą simbolizuojantis gestas. Meyeris Schapiro tai pavadino „didžios įtampos ženklu“, pateikdamas pavyzdžių iš auksinės Henriko III Evangelijos (kur vyras, iš kurio išvaro netyrąsias dvasias (Mk 1, 23), pavaizduotas dešine ranka besilaikantis už barzdos, o kaire – už plaukų) ir iš „Parma Ildefonsus“ (kur eretikas Jovinianas pavaizduotas besilaikantis už barzdos). Tačiau šis gestas taip pat galėjo simbolizuoti nuoširdumą ir maldavimą. Peras Gjarderis jį siejo su senoviniu prietaru, pagal kurį barzdoje slypi gyvybės jėga, ir manė, kad kai bibliniai personažai laikėsi už barzdos, tai buvo „susikaupimo gestas, kurį visiškai natūralu sieti su pranašais ir kitais išminčiais“.

Antikos laikais buvo gerai pažįstama vadinamoji filosofijos barzda. Buvo sakoma, kad visuotinai įprastas apaštalo Pauliaus vaizdavimas kaip ilgabarzdžio kyla iš barzdotojo Plotino vaizdavimo. Imperatorius Julijonas laikė savo barzdą ženklu to, kad jis stovi aukščiau už žemiškus reikalus, o ilga Eduardo Išpažinėjo barzda Bajo kilimuose išskiria jį iš kitų žmonių ir simbolizuoja jo išmintį, pamaldumą ir amžių.

Tokios pat senovinės kilmės asociatyvinis ryšys tarp ilgų plaukų nešiojimo ir šventumo. Šventieji atsiskyrėliai ir asketai paprastai nešiojo ilgas barzdas – ir kaip savo laisvės bei pasaulio atsižadėjimo ženklą, ir kaip atlygį už savo kančias.

Ilga gauruota barzda visur buvo laikoma liūdesio ar bausmės ženklu. Imperatorius Julijonas, kurio barzda buvo susivėlusi ir pilna utėlių, sakė: „Aš atrodau kaip savo kaltę išperkantis žmogus.“ Du XI a. pradžios popiežiaus laiškai iš Jorko arkivyskupo Vulfstano kolekcijos nurodo, kad atgailaujantieji turi kirptis plaukus ne dažniau kaip du kartus per metus, o Robert’as Guiscard’as, pasak Orderiko Vitalijaus, prieš žygį į Romą prisiekė nesiprausti, nesiskusti ir nesikirpti plaukų iki pat pergalės. Vėlyvaisiais viduramžiais ilgabarzdžiai atgailaujantys nusidėjėliai buvo įprastas reginys.

Senovinis paprotys rautis plaukus ir barzdą sielvartaujant išliko ir viduramžiais. Angelijus savojoje Ravenos bažnyčios istorijoje kalba apie „skausmo palaužtus žmones… raunančius sau plaukus ir barzdas“. Niketas Choniatas pateikia keletą pavyzdžių, kaip XII a. sielvartaujantieji rovėsi plaukus.
Nekeista, kad apie tiek daug simbolinių prasmių turinčią barzdą ne kartą kalbama tautosakoje, patarlėse ir viduramžių pasakose.

Pagal paplitusius tikėjimus šventais laikomų žmonių barzdos plaukai ir plaukų sruogos dažnai saugoti kaip relikvija. Pasak Bernardo Tironiečio „Gyvenimo“, keletas jo barzdos plaukų dar jam gyvam esant buvo naudojami „paliegėliams gydyti“; o mirus jo plaukai „pradėjo skleisti nuostabų kvapą“. Godrikas atidavė keletą iš savo barzdos iškritusių plaukų cistersų vienuoliui ir liepė rūpestingai juos saugoti, kol šie plaukai pravers geram darbui. Godriko „Gyvenime“ sakoma, kad taip ir nutiko – ir tam vienuoliui, ir kitiems žmonėms.

Liaudies pasakojimai nušviečia ir neaiškų klausimą apie barzdos spalvos simboliką. Manoma, kad Velnias ir Judas buvo raudonbarzdžiai, nors patys anksčiausi tai patvirtinantys ikonografiniai šaltiniai yra iš XIII a. Mitologinėje airių tradicijoje pats Jėzus, sakoma, buvo raudonbarzdis. Kliuni maldyne (XI arba XII a. pradžia) Jis vaizduotas su skaisčiai žalia barzda. Barzdos atspalvių ir formų įvairovė vaizduojant tą patį personažą tame pačiame rankraštyje suteikė pagrindo kai kuriems tyrinėtojams kelti klausimą, ar viduramžių žmonės teikė plaukų ir barzdos spalvai kokią nors reikšmę. Sprendžiant iš Burhardo Beleviečio „Barzdos apologijos“, vienintelės simboliškai aiškintos barzdos spalvos – geltona ir pilka (žila): „Kadangi geltona – tai saikingumo spalva, geltonas barzdas nešioja tykios ir švelnios meilės nuraminti vyrai, kurie maloningi visiems ir bendrauja niekam nepriekaištaudami (Fil 3, 6). Tiems, kurių barzdos žilos, teželia jos visu savo ilgumu kaip žolė pjūties metu, ir mąstyti jiems reikia apie kluoną ir klėtį, kurie laukia jų (Mt 3, 12) artimiausioje ateityje.“

Per visus viduramžius barzdos simbolika vis labiau tolo nuo fizinių realijų; barzdai vis dažniau teikta besikeičianti ir neretai prieštaringa simbolika. Taip Bruno iš Senjos (XII a.) Kunigų knygos komentare įrodinėja, kad vyrams nederėtų skustis, nes jie turi atrodyti kaip vyrai, o ne kaip moterys ir privalo sekti vyriška jėga, o ne moterišku silpnumu. „Dėl šių priežasčių mes visiškai teisėtai įpratome šventas moteris, dažnai pranašesnes dvasios jėga už vyrus, laikyti barzdotomis (barbatas).“ Kitais žodžiais, moterys gali būti nors ir ne fiziškai, tačiau dvasiškai „barzdotos“. Tai taikoma ir Bažnyčios tarnams, kurie skutosi barzdas, nes, kaip rašė Bruno, norėjo būti dvasiškai stiprūs, o ne tik atrodyti stiprūs turėdami barzdą. „Barzda mums želia viduje, – aiškino jis, – o skutame mes ją išoriškai; kadangi toji [vidinė barzda] auga niekieno nekliudoma, o šioji [išorinė barzda] neskusta sukelia daugybę problemų, ir tik tuštiems bei niekingiems žmonėms ji gali atrodyti graži.“

Vidinio ir išorinio skutimosi sampratos viduramžių tekstuose dažnai siejosi su vidine ir išorine barzda, be to, plaukai prilyginti mintims, ypač piktoms mintims ir nuodėmėms, kurios prieš valią želia sieloje. Goberto iš Laono poemoje „De tonsura et vestimentis et vita clericorum“ yra skirsnis „Apie barzdos skutimą“, kuriame sakoma: „Gauruota barzda styro savo pasibjaurėtinais šeriais. / Skustuvas apnuogina smakrą ir atnaujina veidą. / Ši naujovė moko mus atnaujinti dvasią. / Moko mus, senus nusidėjėlius, įveikti savo ydas. / Ir atnaujintas smakras įkūnija naująją dvasią.“

Mintis, kad plaukai simbolizuoja ydas ir todėl jų nupjovimas reiškia dvasios atnaujinimą, buvo visuotinai paplitusi XI ir XII a. Taip XI a. į Lerinso vienuolyną stodamas pasaulietis ištardavo tokius įžado žodžius: „Aš aukoju nereikalingus savo dvasios ir savo galvos plaukus nukirpti kaip simbolį (figuraliter), kad po to, kai aš tapsiu vienuolyne atsiskyrusiu Kristaus tarnu, galėčiau niekinti savo valią, idant angelai saugotų su Dievo pagalba mano sielą būsimame gyvenime.“

Fizinė capitis crinis čia eina lygia greta su alegorine coma mentis, kuri reiškia nereikalingas ir kvailas mintis. Sekdamas Amalarijumi Johnas Belletas panaudojo šią alegoriją ir nurodydamas į tas barzdas, kurias dvasininkai augino visą Didžiojo pasninko laikotarpį ir nusiskusdavo Velykų išvakarėse. „Barzdos plaukų, kurie dygsta nuo pilvo vandenų pertekliaus, skutimas, kaip ir nagų, kurie auga nuo širdies vandenų pertekliaus, kirpimas duoda mums ženklą, kad mes privalome nukirsti mumyse gausėjančias ydas ir nuodėmes.“

Ypač nuodugniai klierikų kirpimąsi ir skutimąsi aptaria Sikardas Kremonietis (XII a. antroji pusė). Augustino, Grigorijaus, Amalarijaus ir Honorijaus Augustoduniečio darbais besiremiančius jo postringavimus verta pateikti ištisai:

Po to, kai šv. Petrą pagavo pagonys, jam nuskuto barzdą, nupjovė nuo galvos plaukus, tačiau jis panoro, kad tai, kas buvo padaryta su juo norint pasišaipyti, būtų vertinama kaip priminimas apie Viešpaties kančių paslaptį ar dorovinius priesakus, kurie turi būti mumyse. Nes „galva“ čia suprantama kaip mintimis papuoštas protas (panašiai kaip ir galva papuošta plaukais), tačiau nuo šio proto dera nuskusti nereikalingas mintis Viešpaties baimės skustuvu, kad būtų galima susitelkti į dangiškus reikalus atviru širdies veidu. Plaukų lankas reiškia pasipuošimą dorybėmis; plaukai nukirpti lygiu lanku, nes dorybės tobulinamos meilės harmonijoje, panašiai kaip ir dvasininko siela turi būti tvirta ir uždaryta jo viduje kaip lygiame, glotniame rate (Horacijus, „Satyros“, II, VII, 86), nes tarp geometrinių formų nė viena nėra tokia harmoninga ir nė viena taip nesugyvena santarvėje su savimi kaip ratas. Viršugalvis nuskutamas ir apatinėje galvos dalyje paliekamas plaukų lankas kaip ženklas, kad protas gali laisvai kontempliuoti dievystę (Mt 22, 21), o jausmingoji prigimtis (sensualitas), būdama harmonijoje ir santarvėje su protu, galvoja apie žemiškus dalykus. Plaukai turi likti todėl, kad kai kada reikia galvoti apie dalykus ateinančius, būtinus gyvenime, tačiau tokio ilgio, kad netrukdytų ausims ir akims, kitaip žemiškos mintys nukreips proto ausis ir akis į žemiškus reikalus, kurie slepia (nuo jūsų) sėjėjo žodžius (Lk 8, 5–18); arba mes kenčiame ant mūsų galvos besipilančius priekaištus, kad sulauktume, kai mus apvainikuos amžinojo gyvenimo vainiku, tuo vainiku, kurį žadėjo Viešpats mylintiems Jį (Jok 1, 12). Mes skutame barzdą savo, kad atrodytume kaip berniukai; sekdami jų kuklumu ir nekaltumu, mes puotausime su Viešpačiu ir įžengsime į Dangaus karalystę (Mt 18, 3), ir būsime tolygūs amžinai jauniems angelams. Bet pasninko laikotarpiu mes auginamės barzdas, stengdamiesi atrodyti kaip atgailaujantys nusidėjėliai.

Klasikiniais viduramžiais klierikų ir vienuolių tonzūra paprastai lyginta su erškėčių vainiku. Joje įžvelgtas ir sąjungos su Dievu ženklas. Taip Žofrua iš Sen Tjeri viename iš savo neišleistų pamokslų sakė: „Vainikas mums – įkaltis, o ne pranašumas, tai mūsų teismas, o ne atlygis, jis – mūsų bausmei, o ne pasigardžiavimui.“ Žodžiu, plaukų nusikirpimas dvasininkams simbolizavo nusigręžimą nuo žemiškų reikalų ir sąmonės apvalymą nuo žemiškų minčių.

1120 m. sudarytose kanauninkų Špringersbacho ir Roldoko taisyklėse galvos plaukų nukirpimas, kaip ir barzdos skutimas, buvo paminėtas tarp Kristaus žaizdų; į jų sąrašą pateko ne tik Jo kūno niekinimo paliktos matomos žymės, bet ir tos, kurių nelydėdavo fizinis skausmas, ir pirmiausia – plaukų nupjovimas. „Šio papročio laikėsi apaštalai ir pasiekė jis mus… taip, lyg pereitų nuo galvos į Aarono barzdą, o nuo barzdos – ant jo rūbo krašto (Ps 133, 2–3). Todėl tie, kurie trokšta būti pašlovinti su Kristumi, turi žengti Jo kančių pėdsakais ir nešti Jo tobulumo ženklus. Nes kas iš pasiryžusių savo sielą atiduoti už Kristų pamils savo kūno plaukus labiau nei Kristų?.. Tačiau nepakanka nupjauti galvos plaukus be siekio nukirsti sielos ydas.“

Remiantis tuo, taisyklės įpareigojo visus kapitulos narius (išskyrus tuos, kuriems sveikata neleidžia) skustis nustatytu laiku; reglamentuojamos ir pasiruošimo taisyklės bei skustuvų dalinimas „bendros skutimosi dienos“ išvakarėse.

Taigi, kirpimosi ir skutimosi ritualai viduramžių žmonėms buvo pripildyti gilios prasmės. Juos analizuodami gauname galimybę geriau įsivaizduoti ne tik išorinio, bet ir vidinio viduramžių žmonių pasaulio ypatybes.

Giles Constable

vertė Vitalijus Michalovskis

Pirmoji dalis čia.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą