Subjektyvus tinklaraštis apie tai, kas sudomina...

2014 m. rugpjūčio 22 d., penktadienis

Bepasių fenomenas Sovietų Sąjungoje

(Straipsnis pasirodė "Lryto" puslapyje)
Mūsų laikais neturintys paso ar asmens tapatybės kortelės žmonės – reta išimtis. Bent jau Lietuvoje visiškai jokių asmens dokumentų neturi vos vienas kitas ir dažniausiai tai asmenys, kurie jų įsigijimu net nesirūpina. 

Tačiau dar antrojoje XX a. pusėje pažangiausia pasaulyje save vadinančioje valstybėje pasų neturėjo didžiulė tos šalies gyventojų dalis. Bet apie viską nuo pradžių.

1974 m. Sovietų Sąjungoje įvyko neeilinis, tačiau mūsų dienomis retai beatsimenamas įvykis. Oficialiai paskelbta, kad pagaliau pasus galės gauti visi pilnametystės sulaukę šalies gyventojai, o iki to laiko daugelis jų nugyveno visą gyvenimą be jokių pasų. 

Įbaudžiavinimo politikos tęsinys

Keisčiausia, kad šie žmonės nebuvo nei kriminaliniai nusikaltėliai, nei disidentai, nei „politiškai nepatikimi“. Reikalas tas, kad iki pat 1974 metų Sovietų imperijoje be pasų gyveno didelė dalis valstiečių. 

Tokia padėtis buvo susidariusi ne dėl pinigų stygiaus, milžiniško biurokratinio valstybės aparato ar valdžios nepaslankumo. Sprendimas ištisiems dešimtmečiams palikti savo kolūkiečius be asmens dokumentų buvo gerai pasvertas tam tikros įbaudžiavinimo politikos tęsinys, nors tuo pačiu metu komunistų propaganda nuolat skelbė apie didžiulę tarybinio žmogaus privilegiją ir pačią natūraliausią teisę kurti savo gerbūvį nuo Kaliningrado iki pat Vladivostoko. 

Tiesa, vieningos ir visuotinai standartizuotos asmens tapatybę liudijančių dokumentų sistemos Rusijoje nebuvo ir iki bolševikų perversmo. Pirmą kartą kažkas panašaus į pasus pasirodė dar Petro I laikais, tačiau tokius dokumentus gaudavo tik ypač kilmingi asmenys ir caro pasiuntiniai. Įbaudžiavintų valstiečių galvos buvo surašytos jų valdytojų turto ar cerkvės knygose – tai ir buvo vienintelis jų egzistavimą liudijantis dokumentas. 

Baudžiauninkų išvykimas toliau nuo savo pono valdų buvo griežtai ribojamas: keliauti buvo galima tik tam tikru valdytojo pavedimu, palyginti nedidelį atstumą ir tik turint rašytinį pono leidimą. Pažeidusių šias taisykles laukė griežtos bausmės. Baudžiavos panaikinimas lyg ir turėjo išlaisvinti valstiečius, tačiau iš tiesų liko daug senų apribojimų, tad daugelio padėtis ne kaži ką pagerėjo. XX a. pradžioje valdžios siekę bolševikai nuolat žadėjo visišką darbininkų ir valstiečių išlaisvinimą, tačiau ją užgrobus daugelis pasižadėjimų liko pamiršti. 

Pirmaisiais raudonosios valdžios metais nebuvo jokio asmens tapatybę liudijančio dokumento standarto: tokiu buvo pripažįstamas tiek seno pavyzdžio carinis pasas, tiek pradėtos dalinti „darbo knygelės“, tiek kažin kieno išduotas lapelis su nurodyta gyvenamąją vietą, tiek milicijos skyriaus išrašas. Tačiau visą tai turėjo dažniausiai miestiečiai, o valstiečiai ir toliau gyveno be jokių dokumentų. 

Būk ten, kur nurodyta būti

Pasų klausimas pradėtas konkrečiau spręsti maždaug 1932 m. Buvo keletas priežasčių. Vieningos pasų sistemos daliai šalies gyventojų įvedimas turėjo stiprinti jų kontrolę iš represinių struktūrų pusės, tai yra, palengvinti milicijos ir saugumo darbą. Be to, pasų išdavimo procedūra turėjo padėti atskirti „tikrus miestiečius“ nuo miestuose gyvenančių kaimiečių, o pastariesiems išduoti asmens dokumentų niekas nesiruošė. 

Priverstinė kolektyvizacija pasirodė tokia siaubinga ir taip nuskurdino jau iki tol vargingą sovietinį kaimą, kad valstiečiai pradėjo masiškai bėgti į miestus ir taip „žlugdyti tarybinį žemės ūkį“. Taigi, neįveikę pasų išdavimo procedūros filtro ir nesugebėję įrodyti savo gyvenimo mieste iki tam tikros datos buvo priverstinai grąžinti prie žagrės. 

Visa Sovietų Sąjungos teritorija buvo suskirstyta į režimines ir nerežimines zonas, kurių gyventojams buvo išduodami arba neišduodami asmens dokumentai. Iš pradžių režiminėmis, tai yra, pasų zonomis, buvo paskelbti Maskva ir Leningradas, o vėliau ir visi kiti miestai, įskaitant „rizikingas“ pasienio zonas (beje, okupuotos Baltijos šalys ir pokaryje prisijungta Karaliaučiaus sritis iškart tapo režiminėmis zonomis). 

Asmens dokumentų išdavimo filtras veikė. Per kelis 1933 metų mėnesius iš dviejų didžiausių sovietinių miestų buvo deportuota apie 700 000 „netikrų miestiečių“. Tačiau nuostabą kelią tai, kad netgi drakoniškos bausmės neatbaidė daugybės miestietiškų šaknų neturinčių vakarykščių kaimiečių nuo žūtbūtinio noro likti miestuose. 

Jie masiškai klastojo dokumentus ir perrašinėjo savo biografijas puikiai suvokdami, kad išaiškėjus panašiems faktams jų lauktų ilgi lagerio metai ar netgi mirtis. Kad ir labai kukliai, skurdžiai, bet pragyventi dideliame mieste dar buvo galima, o Stalino organizuoti kolūkiai nieko geresnio nežadėjo.
Likusieji gyventi kaimo vietovėse faktiškai buvo pririšti prie savo gyvenamosios vietos. Į darbą mieste neturinčius pasų priimti buvo griežtai draudžiama, keliauti kolūkietis galėjo tik iki savo rajono centro, įtartinuosius keliautojus nuolat tikrino milicija. Tasai rajono centras dažnai buvo nedidelis miestelis, tačiau norint į jį nuvykti buvo būtinas kolūkio tarybos išduotas leidimas su griežtai nustatytais grįžimo terminais. 

Beje, iš praradusio darbą miestiečio pasas irgi galėjo būti atimtas. Po atėmimo procedūros paprastai sekė priverstinis iškeldinimas iš savo gyvenamosios vietos mieste bei priskyrimas kuriam nors kolūkiui. Žinoma, kad dar paprasčiau iš miestų galėjo būti iškeldinti ir „politiškai nepatikimi“, nekalbant jau apie tuos asmenis, kuriuos sovietai paskelbdavo asocialiais ir veltėdžiais. 

Baiminosi kaimiečių antplūdžio

Ir vis dėlto daugmaž legaliai ištrūkti iš kaimo buvo galima. Kartais naujų darbo rankų pareikalaudavo stambios miestų gamyklos, kasyklos, už tūkstančių kilometrų įsikūrusios miško kirtimo bendrovės. Daugelis valstiečių savanoriškai rinkosi kur kas sunkesnes darbo sąlygas, kad tik įsitvirtintų naujojoje vietoje su perspektyva kada nors pagerinti savo padėtį. 

Kolūkių pirmininkai nedrįsdavo ignoruoti „partinės svarbos“ užklausų į jų kolūkius, nors kartais visaip vilkindavo dokumentų išdavimą besiruošiantiems išvykti. Atsikratyti bepasio statuso dažnai padėdavo ir tarnyba kariuomenėje ar stojimas į kurią nors miesto mokymo įstaigą. Naujai iškeptų specialistų ir „atlikusių šventą pareigą socialistinei tėvynei“ valdžia labai nejudino. 

Žinoma, tai buvo daugiau aktualu jaunajai kartai. 1967 m. SSSR bepasių buvo 37 proc. visų gyventojų (58 milijonai). 

Paso neturėjimas ne tik pririšdavo kaimo gyventojus prie savo kolūkio, bet ir kėlė kitų didelių nepatogumų. Sudėtinga buvo tvarkyti elementarius teisinius reikalus, valstiečiai pastoviai aiškinosi milicijos skyriuose dėl savo atsidūrimo ne laiku ir ne vietoje, jie negalėjo dažniau lankyti miestuose gyvenančių giminių, o apie normalesnes atostogas nebuvo net kalbos. Taigi Sovietų Sąjungoje faktiškai klestėjo pasų neturinčių piliečių diskriminacija. 

L.Brežnevo valdymo laikais pasų klausimas buvo nuolat keliamas ir nuolat atidedamas baiminantis to paties, ko ir Stalino valdymo laikotarpiu – masinės kolūkiečių migracijos į miestus. Pagaliau už visuotinį pasų išdavimą 1969 metais ryžtingai pasisakė vidaus reikalų ministras Nikolajus Ščelokovas, kuris naujų asmens dokumentų būtinybę grindė ne kilniu diskriminacijos panaikinimu, o tuo, kad teisėsaugos organai dažnai negali nustatyti bepasių įtariamųjų, kadangi VRM skyriai neturi jų nuotraukų. 

Kai N.Ščelokovo pasiūlymą vieningai palaikė KGB ir prokuratūros vadovybė, sovietų vyriausybė nusprendė išduoti pasus visiems 16 metų sulaukusiems asmenims.

Vitalijus Michalovskis

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą