Subjektyvus tinklaraštis apie tai, kas sudomina...

2014 m. rugpjūčio 14 d., ketvirtadienis

Juokdariai: istorija ir simbolika

(Straipsnis pasirodė "Šiaurės Atėnuose")
Sunku įsivaizduoti viduramžių dvaro gyvenimą be keistais margaspalviais rūbais vilkinčio juokdario. Juokdariai, priklausomai nuo jų padėties viduramžių visuomenėje, galėjo būti tiek pasakiškai turtingos valdovų rūmų figūros, tiek iš vieno miesto į kitą keliaujantys skurdžiai.
Juokdarystės istoriją ir simboliką nagrinėjančios literatūros yra nedaug. Istoriniai šaltiniai apie juokdarius dažniausiai užsimena epizodiškai, lyg probėgomis, o mokslinių darbų šiuo klausimu irgi negausu. 

 Rengiant šį straipsnį daugiausia remtasi 1888 m. Rusijoje leistame „Istorijos žinyne“ pasirodžiusiu straipsnių ciklu „Juokdariai ir skomorochai senovėje ir naujaisiais laikais“ (Шуты и скоморохи в древности и в новейшее время), kuris savo ruožtu yra ne kas kita kaip prancūzų autoriaus M. A. Gazeau 1882 m. knygos „Les fous et les bouffons“ santrauka.

Juokas, juokavimas, geri ir pikti pokštai lydėjo žmoniją per visą istoriją. Paprastai sakoma, kad būtent juokas ir skiria žmogų nuo gyvūno. Tai, kad juokiamasi ir juokaujama buvo pačiais seniausiais laikais, patvirtina tiek mitologija, tiek folkloras, tiek patys ankstyviausi rašytiniai šaltiniai. O kadangi juokas ir pokštai yra be galo svarbi žmogaus gyvenimo dalis, nenuostabu, kad visuomet egzistavo ir tam tikras žmonių sluoksnis, kuris aplinkinių linksminimu pelnėsi sau kasdienę duoną. Viduramžiais profesionaliais dvaro juokdariais ir valdovų numylėtiniais neretai tapdavo neeilinių gabumų turintys žmonės, o klajojančiais – įvairaus plauko nuotykių ieškotojai, avantiūristai, vienoje vietoje negalintys nusėdėti bastūnai ar tiesiog linksmaplaučiai pokštininkai.

Manoma, kad senovės Egipto freskose šalia kilmingų egiptiečių pavaizduoti keistai apsitaisę neūžaugos ir apsigimėliai galėję būti ankstyvieji juokdariai. Jie buvo vergai ar samdyti aukštuomenės linksmintojai – nežinia. Antikiniame pasaulyje dažna kilmingųjų puota neįsivaizduota be užstalėje sėdinčio ir svečius juokinančio pokštininko – šis buvo skiriamas nuo paprastų fokusininkų ir akrobatų, nors kai kada galėjo mokėti ir triukų.

Senovės Graikijoje tokie svečių linksmintojai buvo vadinami parazitais (gr. parasitos – įnamis, veltėdis). Mūsų dienomis šis žodis įgavęs gana neigiamą dykaduonio ir kenkėjo prasmę, nors kadaise juo įvardinti žmonės, kurie mainais į valgį ir gėrimą savo kalbomis ir pokštais linksmino puotautojus. Savaime suprantama, parazito vaidmenį galėjo atlikti toli gražu ne kiekvienas, o ir šis amatas nebuvo toks jau lengvas. Ne itin talentingas, šeimininkams ir svečiams nepatikęs parazitas galėjo būti iškeiktas, išvytas, o kai kada net apkultas. Dvare gyvenusiais profesionaliais juokdariais save apsupdavo turtingieji romėnai ir cezariai. Pavyzdžiui, Plutarchas rašo, kad jauname amžiuje būsimąjį Romos diktatorių Lucijų Kornelijų Sulą nuolat supo juokdarių būrys, o štai Marko Antonijaus namai knibždėte knibždėjo „visuomenės atmatų“ – įvairaus plauko juokdarių ir „ištvirkėlių“.

Feodaliniais viduramžiais dvaro juokdarių tradicija taip suklestėjo, kad po samdomą juokdarį turėjo kone kiekvienas labiau pasiturintis feodalas. Geras ir sumanus pokštininkas labai vertintas, juo didžiuotasi prieš kaimynus, toks juokdarys buvo gerai apdovanojamas ir jam atleidžiama tai, kas jokiais būdais negalėjo būti atleista kitiems. Dvaro juokdario pareigybė buvo laikoma prestižine ir nepasiekiama daugumai likimo brolių – tūkstančiams apskurusių gatvių linksmintojų. Į feodalo tarnybą pretenduojantis kandidatas turėjo sužavėti senjorą sumanumu, šmaikščia iškalba, greita orientacija bet kokioje situacijoje. Neretai nutikdavo, kad dvaro juokdariais tapdavo gana prasilavinę žmonės, mokantys ne tik be paliovos malti liežuviu, bet ir išmintingai patarti. Geram juokdariui buvo nesvetimos metaforos, vaizdingi posakiai, neblogas žmogaus psichologijos išmanymas. Be savo pagrindinės paskirties – kelti juoką, dažnas viduramžių juokdarys buvo pramokęs tam tikrų fokusų ir akrobatinių triukų, kuriais nuolat stebino savo šeimininką ir jo svečius.

Tiesa, toli gražu ne visi senovės juokdariai buvo sumanūs ir nuovokūs. Kiti savo šeimininkų palankumą užsitarnaudavo neįprasta išvaizda ir keistu elgesiu. Dažnai juokdariais tapdavo turintys retų fizinių trūkumų: apsigimėliai, liliputai, itin „bjaurios“ ar „niekingos“ išvaizdos žmonės. Dar viena kategorija – įvairaus plauko pamišėliai, arba, mūsų dienų žodžiais tariant, psichinę negalią turintys asmenys, kurie visų pajuokai dažnai būdavo pristatomi kaip „šventi žmonės“, „pranašautojai“, „filosofai“.

Gazeau teigimu, turtingųjų globojami fiziniai ir dvasiniai luošiai nebuvo tik Europos viduramžių fenomenas. Panašus reiškinys aptinkamas dar antikos laikais ir tikriausiai rėmėsi be galo senais prietarais, kad šie likimo nuskriaustieji pasižymi ypatingomis, sveikam žmogui nežinomomis savybėmis. Kartais manyta, kad po nesuprantama pamišėlio kalba slypi gryniausia tiesa, o kupriai ir neūžaugos yra paženklinti paslaptingų jėgų ar bent jau naudojasi jų malone. Viena vertus, tokiais žmonėmis stebėtasi ir jie dažnai kėlė juoką, kita vertus, jų kiek prisibijota. Ir kuo labiau asmuo skyrėsi nuo jį supančių, tuo didesnę vertę „globėjų“ akyse jis turėjo, tuo labiau juo buvo didžiuojamasi, tuo labiau traukė jo keistenybės!

Be privačiai išlaikomų juokdarių, buvo ir kita, daug didesnė, jų amato brolių kategorija – klajojantys juokdariai, kurie tenkinosi atsitiktiniais uždarbiais už savo pasirodymus miestų aikštėse. Šie juokdariai bastydavosi iš vieno miesto į kitą ir užsiimdavo ne tik žmonių linksminimu už pinigus, bet ir sukčiavimu, vagystėmis. Šią margaspalvę publiką sunku suskirstyti į atskiras grupes, nes jas sudarė ne tik keliaujantys juokdariai, bet ir negrabūs muzikantai, fokusininkai, žonglieriai, „būrėjai“, kiti šarlatanai.

Stačiokiški klajojančių artistų juokeliai ir negudrūs vaidinimai miestų aikštėse sutraukdavo minias žioplių, tačiau visai kitokios nuomonės laikėsi Bažnyčia. 1286 m. Ravenos dvasininkai priekaištavo pasauliečiams, kad šie valgydina ir girdo juokdarius, kai „vargšai miršta badu“. Vėliau ne kartą kartoti draudimai „vardan Jėzaus Kristaus“ liautis šelpti juokdarius. Kartais ištisi būriai valkataujančių artistų buvo išvaromi iš miestų be teisės sugrįžti (pavyzdžiui, 1181 m. Prancūzijos karalius Pilypas II Augustas įsakė išvyti iš Paryžiaus visus gatvių juokdarius), tačiau panašūs draudimai galiojo neilgai – linksmąsias kompanijas mielai priimdavo tiek turtingi, tiek neturtingi miestų gyventojai.

Bažnyčios hierarchų požiūris į juokdarių kvailiones buvo griežtai neigiamas. Pirma, tai – tuštybė. O kas tuštybė, tas ir nuodėmė. Antra, juokdarystė apskritai laikyta „velnio išmone“, tad savo socialiniu statusu juokdariai prilyginti ne tik didiems nusidėjėliams, bet ir sukčiams, plėšikams, vagims. Bažnyčios tėvai teigė, kad nešvankūs juokeliai tvirkina liaudį ir kreipia jos mintis nuo apmąstymų apie dangiškuosius dalykus, tad juokdario amatas visuomet laikytas negarbingu ir nešvariu. Į juos žvelgta iš aukšto kaip į trečiarūšius žmones, ir tos „socialinio pasmerkimo“ dėmės negalėjo nusikratyti net karališkieji juokdariai. Taip, dažnas jų buvo turtingas ir savotiškai įtakingas, tačiau tuo pat metu jis tebuvo juokdarys – ne itin garbingos profesijos atstovas.

Nors aukšti dvasininkai ir smerkė, juokdariai rado prieglobstį ir po Bažnyčios sparnu. Neretai savus juokdarius išlaikė vyskupai ir vienuolynų abatai, o vėliau ir kai kurie ne itin šventu gyvenimu pasižymėję popiežiai. 789 m. vienoje iš Vokietijos žemių dvasininkams buvo uždrausta „veisti gaujas [medžioklinių] šunų, medžioti su sakalais ir išlaikyti juokdarius“. 813 m. Tūro susirinkimas nusprendė paraginti dvasininkus neleisti, kad „jų akivaizdoje vyktų gėdingi juokdarių žaidimai“. 829 m. Paryžiuje pasmerkti iš juokdarių išdaigų besijuokiantys Bažnyčios tarnai. XII a. prancūzų kronikininkas ir vienuolis Rigordas (apie 1145–1210) atvirai vadino juokdarius paties šėtono tarnais.
Tačiau bet kokie draudimai dažnai ignoruoti. Angliškoji XII a. kronika pasakoja, kaip Oksfordo apylinkėse du keliaujantys dvasininkai pasiprašė nakvynės vietos benediktinų vienuolyne. Vienuoliai, manydami, kad pas juos užklydo du juokdariai (kurie praskaidrins jų gyvenimą dainomis ir linksmomis istorijomis), vyrus įleido į vidų, tačiau pamatę, kad jie ne juokdariai, svečius prikūlė ir išmetė už durų. 1233 m. Tulūzos grafas Raimondas VII (1197–1549) skundėsi, kad, siekdami geriau parduoti savo gaminamą vyną, vietos vienuoliai į šventovės teritoriją įleidžia „juokdarius, lošėjus kauliukais ir kekšes“. Ir jis, Raimondas, nuo šiol griežtai draudžiąs tai daryti. Kituose Europos kraštuose keliaujantiems juokdariams, kaip ir „pagonims, eretikams bei judėjams“, buvo draudžiama kreiptis į bet kokį teismą. Anglų teologas Jonas Solsberietis (1115–1180) primygtinai reikalavo neprileisti juokdarius prie Švč. Sakramento.

Prancūzijoje oficiali karaliaus rūmų juokdario pareigybė atsirado maždaug XIV a., nors pirmieji įrašai apie numatytas dvaro išlaidas valdovo juokdariui aptinkami keliais amžiais vėliau.

Neretai tarp senjoro ir jo juokdario užsimegzdavo tikra draugystė ir tvirtas, abipuse simpatija bei ištikimybe grįstas ryšys. Turtingi feodalai ir karaliai dovanodavo savo juokdariams be galo brangius daiktus ar leisdavo eiti gana svarbias, su juokdario darbu nesusijusias pareigas. Pavyzdžiui, Pilypas VI (1293–1350) dovanojo savo juokdariui Arsemaliui auksu ir deimantais puoštą kepurę, o Karolio V Išmintingojo (1338–1380) mylimas juokdarys Tevenanis valdovo įsakymu buvo prabangiai palaidotas. Karalius įsakė virš juokdario kapo pastatyti netgi jį vaizduojančią skulptūrą! Nuo valdovų neatsiliko ir įtakingi Prancūzijos feodalai. Pavyzdžiui, mirus Karolio V broliui, Berio hercogui Žanui, velionio karstą nešė gedulo rūbais vilkintys juokdariai. Jie leido karstą ir į kapo duobę.

Savo knygoje Gazeau aprašo ir kai kuriuos žymesnius XV–XVI a. Vakarų Europos juokdarius, apie juos skaitant puikiai matyti, kokios skirtingos asmenybės ir kokio skirtingo likimo žmonės jie buvo.

Pranciškaus I (1494–1547) juokdarys Triboulet (tikr. Nicolas Ferrial), kaip rašė amžininkai, pasižymėjo keista, netgi atstumiančia išvaizda: neįprastos formos kaukole, ilga, kumpa nosimi, žema kakta. Tačiau šis dvaro linksmintojas „puikiai šoko, dainavo ir kiekvieną mokėjo pamėgdžioti taip, kad niekas ant jo nepyko“. Į valdovą Triboulet kreipdavosi kaip į savo draugą, vadino jį pusbroliu ir leisdavo sau viešai pasišaipyti iš garbingiausių šalies ponų. Kai kas jį vadino primityviu ir lėkštu žmogumi, tačiau yra išlikę pasakojimų, kuriuose jis, priešingai, vaizduojamas kaip labai įžvalgus ir protingas, juokų forma išsakydavęs valdovui gryniausią teisybę ir nebijodavęs jam protingai patarti, netgi jei tas patarimas būdavęs labai nepopuliarus. Galimas daiktas, vėlesni pasakojimai apie protingąjį Triboulet – gryniausias liaudies išmonės vaisius, tačiau galbūt juose yra ir nemaža dalis tiesos. Triboulet nugyveno karaliaus rūmuose iki pat mirties 1536 m.

Apie kitą XVI a. pradžios juokdarį, Brusquet (tikr. Jean Antoine Lombard), sklido ne mažiau įdomios istorijos. Pasakojama, kad išradingasis ir žmonių naivumu nuolat besinaudojęs Brusquet buvo nuteistas myriop už tai, kad melagingai pasiskelbęs gydytoju vertėsi gydymu. Žinoma, kad daugelis jo ligonių nukeliavo į aną pasaulį. Tačiau nuo kartuvių virvės jį išgelbėjo netikėta pažintis su Prancūzijos sosto įpėdiniu (vėliau šis tapo karaliumi Henriku II). Būsimasis asmeninis juokdarys jam paliko įspūdį savo gebėjimu prajuokinti žmones. Tapęs valdovo numylėtiniu, į aferas ir suktybes linkęs Brusquet greitai lobo. Be juokdario pareigų, jis vadovavo ir turtingam Paryžiaus pašto skyriui. Juokdario įtaka valdovo rūmuose buvo tokia didelė, o jis pats toks pavydus, piktas ir kerštingas, kad daugelis dvariškių jo atvirai prisibijojo. Tačiau galia ir įtaka pasibaigė mirus Brusquet globėjui. Velionio Henriko II juokdarys buvo įtartas ryšiais su hugenotais, jo prabangius namus minia apiplėšė ir sudegino.

Brusquet buvo priverstas bėgti, slapstytis, kol pagaliau dėl senų pažinčių ir ryšių rado prieglobstį Kotrynos Mediči dvare. Mirė jis 1568 m. beveik visiškai pamirštas ir niekam nereikalingas.

Visiška Brusquet priešingybė buvo Anglijos karaliaus Henriko VIII (1491–1547) dvaro juokdarys, paprasto piemens sūnus Williamas Sommersas. Jis buvo profesionalus samdomas didikų linksmintojas, garsas apie jo talentą pasiekė valdovo ausis. Sakoma, kad draugystė su karaliumi, turtai ir įtaka nesugadino paprasto, protingo ir geraširdžio Sommerso. Jis pašiepdavo tik pasipūtusius ir tuščiagarbius dvariškius, naudodamasis valdovo palankumu išgelbėjo nemažai mirti nuteistų žmonių. Kas šiuose pasakojimuose tiesa, o kas pramanas – šiandien sunku pasakyti, tačiau didelę valdovo pagarbą mylimam juokdariui liudija tai, kad Henriko VIII užsakymu žymus dailininkas Hansas Holbeinas nutapė kelis juokdario portretus, kuriuose Sommersas vaizduojamas su juokdariui būdingais atributais ir karaliaus monograma ant krūtinės.

Dvaro juokdarių eros pabaiga Anglijoje atėjo su puritoniškąja Oliverio Cromwellio diktatūra. Kiek vėliau Prancūzijoje šią rūmų pareigybę nušlavė 1789 m. revoliucija.

Tradicinis juokdario apdaras daugeliui puikiai pažįstamas. Jis susiformavo apie XV a. Svarbiausias jo elementas – iš skirtingų spalvų audeklo susiūta juokdario kepurė (dar kitur vadinama kvailio kepure), iš kurios kyla du arba trys dažniausiai skambaliukais ar varpeliais papuošti galai. Šio galvos apdaro kilmė nėra tiksliai nustatyta. Vieni jo atsiradimą sieja su senąja romėnų saturnalijų švente, kurios metu švenčiantieji persirengdavo ožiais ir raguotais satyrais, kiti teigia, kad vėlyvųjų viduramžių juokdario kepurė išsirutuliojo iš skrybėlės su prisiūtomis prie jos „asilo ausimis“ (medžiagos skiautėmis). Šias „asilo ausis“ nešiojo ankstyvieji juokdariai, o asilas, kaip žinoma, nuo seno sietas su kvailumu ir naivumu. Kai kuriuose Europos kraštuose panašius galvos apdangalus buvo priversti nešioti ir keistu elgesiu pasižymintys psichikos ligoniai. Toks žmogus naudojosi jam suteikta vadinamąja „kvailio laisve“: pagal kepurę visi matė, kad prieš juos neadekvačiu elgesiu pasižymintis asmuo, tad į jo kalbas ir veiksmus buvo stengiamasi pernelyg nekreipti dėmesio. Prie juokdario kepurės pritvirtinti skambaliukai ir varpeliai simbolizavo tuščias, beprasmes kalbas.

Kitas klasikinis atributas – nedidelė, raižyta juokdario galva papuošta lazda (pranc. marotte). Tai buvo tarytum „kvailio skeptras“ – sumažinta gyvo juokdario kopija. Šios lazdos kilmė ir paskirtis taip pat nėra iki galo aiškios. Tikriausiai valdovo juokdarys buvo laikomas visų šalies kvailių karaliumi, todėl ir turėjo savotiškos valdžios lazdą. Antra vertus, ši lazda buvo juokdariškų žaidimų elementas – tam tikras lėlės analogas. Iš prancūzų kalbos žodis marotte verčiamas kaip „niekniekis“, „užgaida“. Kiti juokdariams būdingi atributai – medinis kardas ir žirnių pripiltas barškalas.

Paprastai juokdariai skuto galvas ir barzdas, kartais ant pakaušio palikdami plaukų vainikėlį.

Klasikiniai juokdario drabužiai, kaip ir jo kepurė, taip pat buvo susiūti iš skirtingų spalvų audeklo. Manoma, kad tokia tradicija įsitvirtino apie XV a. ir simbolizavo „atvirkščią“ juokdario pasaulį bei neįprastą, išskirtinį jo statusą. Ar pasirinktos spalvos turėjo kokią ypatingą simbolinę prasmę, tiksliai nėra žinoma, tačiau Gazeau mini, kad tarp juokdarių populiariausios buvo geltona ir žalia. Geltona spalva dažnai simbolizavo gėdą, negarbę ir panieką (viduramžiais ji buvo dar vadinama „žydų spalva“), o žalia – tam tikrą nebrandumą, vaikiškumą, kvailybę. Tiesa, tikriausiai ne ką rečiau linksmuolių apdare buvo aptinkama ir raudona, kitaip griežtai prieš juokdarystę pasisakęs Rigordas nebūtų rašęs, kad šioji spalva simbolizuoja pragaro liepsną, kurioje degs šie nusidėjėliai.

Paties juokdario simbolika nėra tokia paprasta, kaip galėtų pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Tiesiogine prasme jis – kvailys, lengvabūdis, tauškalius. Viduramžiais kvailio ar juokdario simbolika neretai sieta su sugedimu ir nuodėme, tačiau ir paties kvailumo simboliškai būta įvairaus. Europos tautų folklore „kvailo bernelio“ vaizdinys daugiau siejamas su prigimtiniu tyrumu ir naivumu nei su tiesiogiai suprantamu kvailumu ar protinių galių stygiumi. Ir čia dažnai būtent visų pajuokiamas „kvailys“ dėl savo asmeninių savybių ir idealizuoto požiūrio į pasaulį pasiekia kur kas daugiau nei tie, kurie jį smerkė ir pajuokė. Senosiose pasakose buvęs „naivusis kvailys“ staiga atlieka daug žygdarbių, tampa išmintingu ir teisingu valdovu ar visuomenėje gerbiamu žmogumi.

Apšvietos epochoje gimė daugybė istorijų ir be galo pagražintų liaudies pasakojimų apie protingus ir nuovokius karalių juokdarius. Naudodamiesi „rūmų kvailio“ (kuriam daug kas galima ir atleidžiama) statusu tokie juokdariai nevengdavo užmaskuota juokų forma išsakyti daug karčių tiesos žodžių apie tikrąją padėtį šalyje, nurodyti pagrindines valdovo klaidas ar jo aplinkos ydas. Būtent toks vaizduotas Lietuvos didžiųjų kunigaikščių ir Lenkijos karalių Žygimanto Senojo ir Žygimanto Augusto juokdarys Stanczykas (apie 1480–1560). Kvailio apdarą priverstas nešioti Stanczykas – gana tragiška figūra. Pasakojama, kad jis puikiai suvokė pagrindines valstybės problemas ir netiesiogiai apie tai užsimindavo valdovui, tačiau rūmų juokdario padėtis dažnai lėmė, kad protingi jo žodžiai likdavę be deramo dėmesio. 1862 m. lenkų tapytojas Janas Matejko pavaizdavo krėsle sėdintį susimąsčiusį Stanczyką, kurio protingas ir liūdnas veidas labai kontrastuoja su tradiciniais juokdario rūbais.

Juokdariui buvo suteikta minėtoji „kvailio laisvė“: jo kalbų, išskyrus patį valdovą, niekas negalėjo varžyti, o drausminti ryždavosi tik retas. Tad karališkasis juokdarys tapdavo išskirtine, griežtai viduramžių hierarchijai nepavaldžia figūra. Socialiniu statusu jis kur kas žemiau už baronus, grafus, hercogus ir vyskupus, tačiau kartu unikali juokdario padėtis rūmuose ir ypatingi santykiai su valdovu darė jį svarbiu žmogumi. Daugelis karališkųjų juokdarių buvo bekilmiai ir pakilo į aukštumas tik dėl savo talento. Toks karjeros šuolis absoliučiai daugumai viduramžių prasčiokų, kurių gyvenimą nuo pat gimimo iki mirties didžiąja dalimi lėmė kilmė, buvo neįsivaizduojamas ir netgi galėjo atrodyti stebuklingas. Būtent tai ir suartina juokdarį su folkloro „kvaileliu“.

Simboliškai „kvailio laisvė“ taip pat reiškė ir tam tikrą elgsenos bei mąstymo nepriklausomybę, egzistavimą už griežtų visuomenės taisyklių. „Jis kvailys, ką iš jo paimsi?“ – sakydavo tiek senovėje, tiek mūsų dienomis. Tarp paslaptinga simbolika išmargintų taro kortų yra juokdario rūbais vilkinčio kvailio, kuris keliauja nežinia kur ir nežinia iš kur, korta. Yra daugybė šios kortos interpretacijų, tačiau iš esmės daugelis sutinka, kad taip simboliškai išreikštas ieškančio, pasaulio dar nepažįstančio, „žalio“ žmogaus archetipas, kurio laikinas nebrandumas slepia didelį potencialą kažko ieškoti ir kažką atrasti.

Kartais juokdarys suvokiamas kaip tam tikras simbolinis karaliaus brolis dvynys, o veikiau – giminiška jo priešingybė. Juokdarys turi savo karūną (juokdario galvos apdangalas), savo „skeptrą“ (marrote), savo valdžios rutulį (žirnių pripilta apvali tarškynė), savo medinį kardą (simbolinis karališkojo kardo analogas). Tik garbingai kilmei čia priešpriešinamas jos nebuvimas, valdovo orumui – juokdario kvailybė, o rūstybei – juokas ir išdaigos. Karaliaus žodis ir veiksmai buvo laikomi svariais ir neginčytinais, o juokdario – tuščiais ir nieko nereiškiančiais. Taip karalius ir jo juokdarys tarsi papildydavo vienas kitą, kartu simbolizuodami realų ir „išvirkščią“, netgi stebuklingą pasaulį. Atrodytų paradoksalu, bet religingaisiais viduramžiais Vakarų Europoje buvo rengiamos ištisos „kvailių šventės“ ir „asilų eitynės“, kuriose besilinksminanti minia viešai rinko „juokdarių karalių“, „juokdarių popiežių“ ir pan.

Juokdariai, ypač tam tikrą psichinę negalią turintys klajojantys keistuoliai, laikyti tarsi kito pasaulio svečiais. Jie pasirodydavo iš niekur, visur sukeldavo klegesį, juoką ir netgi prietaringą baimę, o paskui išeidavo tik jiems vieniems žinoma kryptimi. Tai suteikė pagrindo susieti juokdarius su žiniuoniais, pranašais, kitais keistai besielgiančiais „Dievo žmonėmis“. Kiekvienas tikėjosi iš bepročio lūpų išgirsti kokią nors nežinomą tiesą ar pasakojimų apie tikrovėje egzistuojančius stebuklingus dalykus. Keistas juokdarių apdaras ir jų atributai primindavo „žinančių žmonių“ apdarus ir atributus, o tai vertė laikyti juos kitokiais, domėtis jais ir kartu jų vengti.

Juokdario vaizdinys dažnas Europos dailėje, literatūroje, architektūroje ir skulptūroje. Juokdarys pavaizduotas Nyderlandų tapytojo Hieronymo Boscho paveiksle „Kvailių laivas“, juokdariškomis Holbeino iliustracijomis išmarginti Erazmo Roterdamiečio veikalo „Pagiriamasis žodis kvailybei“ puslapiai, šiuos viduramžių linksmuolius galima pamatyti ir daugelyje senovinių graviūrų bei miniatiūrų. Juokdario galva puošia Nerdlingeno miesto rotušę ir Tiubingeno pilies Vokietijoje sienas, medyje išraižytos juokdarių figūros traukia lankytojų dėmesį Anglijos Kornvalio bažnyčios interjere. Juokdarys – be galo svarbus personažas Viktoro Hugo dramoje „Karalius linksminasi“, aptinkamas jis Šekspyro „Karaliuje Lyre“, Rabelais „Gargantiua ir Pantagriuelyje“, kituose ne mažiau žinomuose literatūros kūriniuose. Prie karališkosios poros stovintis šachmatų rikis Prancūzijoje iki šiol vadinamas Le fou – kvailiu arba juokdariu, margaspalvio juokdario atvaizdu papuošta ir ypatingų galių turinti džokerio (angl. joker) korta šiuolaikinėse kaladėse. Visa tai puikiai liudija kadaise buvusį šio paslaptingo personažo populiarumą, ir nors dvaro bei klajojančių juokdarių epocha jau seniai nugrimzdo į praeitį, priminimai apie ją vienokia ar kitokia forma mus lydi nuolatos.

Vitalijus Michalovskis

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą