Subjektyvus tinklaraštis apie tai, kas sudomina...

2014 m. rugsėjo 29 d., pirmadienis

Brežnevas ir jo apdovanojimų manija

(Straipsnis pasirodė "Lryto" puslapyje)
Sovietų Sąjungoje apie ilgametį valstybės vadovą ir generalinį SSKP sekretorių Brežnevą sklandė anekdotas, kad Leonidas Iljičius yra susirinkęs visus šalies apdovanojimus išskyrus vieną – Motinos-didvyrės ordiną.  Juokai juokais, bet būtent įkyria manija pavirtusi silpnybė įvairiausiems medaliams, ordinams bei pasižymėjimo ženklams daugeliui įsiminė kaip neatsiejamas šio SSSR lyderio asmenybės bruožas.


Visus Brežnevui įteiktus SSSR bei užsienio valstybių apdovanojimus suskaičiuoti ne taip jau lengva, tad nenuostabu, kad netgi geriausi regalijų žinovai visuomet pateikia kiek skirtingus skaičius. 1991 metais Leonidas Iljičius buvo įtrauktas į Gineso rekordų knygą kaip labiausiai apdovanotas žmogus pasaulyje.

Keturiskart Sovietų Sąjungos ir vieną kartą socialistinio darbo didvyris (keturi Aukso žvaigžės medaliai bei vienas Kūjo ir pjautuvo medalis). Aštuoniskart Lenino ordino kavalierius. Po du kartus Brežnevui buvo įteikti Spalio revoliucijos bei Raudonosios vėliavos ordinai ir vieną kartą – Pergalės ordinas (pastarojo suteikimas vėliau buvo atšauktas). Tai buvo patys aukščiausi SSSR vadovybės apdovanojimai numylėtam generaliniam sekretoriui, o kur dar begalės kitų pasižymėjimo ženklų: „Už šlovingą darbą“, „Už Kaukazo gynybą“, „Už svarų indėlį į juodosios metalurgijos plėtojimą“, „Už kovos brolybės stiprinimą“ ir tt. Be viso to 1976 m. Brežnevas gavo Sovietų Sąjungos maršalo antpečius, o 1979 m. tapo Lenino premijos laureatu literatūros srityje. Netrukus jam įteikiamas ir auksinis partijos ženklelis – pirmasis toks ir paskutinis per visą SSSR gyvavimo istoriją.

Tikriausiai žinodamos Brežnevo silpnybę užsienio šalių vyriausybės taip pat nešykštėjo aukščiausios pagarbos reiškimo. Žinoma, kad labiausiai stengėsi „broliškos“ socialistinio lagerio valstybės. To pasekoje sovietų lyderis tapo triskart Rytų Vokietijos, Čekoslovakijos ir Bulgarijos didvyriu, po vieną kartą šį vardą jam suteikė Kuba ir Mongolija. Paradoksas, tačiau Vokietijos Demokratinės Respublikos didvyrio statuso Brežnevas „nusipelnė“ daugiau kartų už seną vokiečių komunistą Erichą Honekerį, o Bulgarijos – už bulgarą Todorą Živkovą. Po Leonido Iljičiaus mirties Brežnevo žmona Viktorija išreiškė pageidavimą, kad visos velionio vyro regalijos būtų užregistruotos bei atiduotos saugoti į Aukščiausios SSSR tarybos prezidiumo Ordinų saugyklą. Į sąrašą pateko 141 apdovanojimas, nors kartu su dublikatais jų turėjo būti kur kas daugiau.

Tačiau kas iš tiesų lėmė tokią neregėta Brežnevo maniją? Galbūt tai neįprasta garbėtroška virtęs įvertinimo trūkumas, kuris, pasak sovietų lyderio biografų, galėjo kamuoti Brežnevą  daug metų prieš jam tampant raudonosios valstybės galva?

Į komunistų partija Leonidas Iljičius įstojo 1931 metais, nors ir prieš tai dalyvavo komjaunimo veikloje. Idėjinis jo veržlumas neliko nepastebėtas ir nuo 1937 metų Brežnevas pradeda dirbti partijos struktūrose su nuolatiniu kilimu vidinės hierarchijos laiptais. Vadovaujančios pareigos, partiniai reikalai, „darbas su kadarais“, tai yra, pernelyg daug biurokratijos ir pernelyg mažai tikrosios šlovės laurų, tad netrukus prasidėjusio vokiečių – sovietų karo metais daugiausia politinius reikalus kariuomenėje tvarkantis Brežnevas galėjo juodai pavydėti kruvinose kovose užgrūdintiems ir daugybę apdovanojimų pelniusiems karininkams. Ir nors Leonidas Iljičius irgi nugriebė savąją garbingų įvertinimų dalį (pavyzdžiui, 1944 pabaigoje m. jis tapo tapo generolu-majoru), pergalės parade Maskvoje jo munduras, netgi palyginus su žemesnių karininkų mundurais, atrodė gana kukliai.

Išskirtiniais apdovanojimais Brežnevo nelepino ir ilgi pokario dešimtmečiai. Didelių karų nebuvo, vadovauti mūšyje stambiems armijos junginiams jau nebereikėjo, o juk Brežnevas visą savo gyvenimą jautė silpnybę būtent kovoje užtarnautiems ordinams. Bet jei nėra didelio karo, iš bėdos tiko ir kiti apdovanojimai, tad Leonidas Iljičius ėmėsi juo rinkti kiekvieną pasitaikiusią progą ir už viską. Ypač Brežnevo medalių bei ordino manija sustiprėjo jam perėmus valstybės vairą į savo rankas.

Prie daugybės dalykų, už kuriuos turėtų būti skiriami šie medaliai, Brežnevas nė pirštu neprisidėjo arba prisidėjo labai netiesiogiai, bet pataikavimų ir „dovanos už dovaną“ sistema veikė neklystamai. Brežnevo aistra blizgantiems ženkliukams buvo žinoma visuotinai, o jei svarbiam žmogui reikia, tai argi neduosi? O davus galima bandyti atkreipti dėmesį į save, tikėtis atsakomojo dosnumo, kažkokių problemų sprendimo „iš viršaus“.

Ar visuomet atkreipdavo Brežnevas dėmesį į tokius duodančius – kitas klausimas, ar nuoširdžiai jis tikėjo esantis vertas visų tų apdovanojimų – irgi nežinia, tačiau literatai nuolat šlovino „genialųjį  rašytoją“, darbo liaudis - „pirmąjį šalies darbininką“, o sovietinio mokslo vyrai - „didį mokslininką“. Nuolat augo ir Leonido Iljičiaus nuopelnai jau kadaise pasibaigusiame kare su vokiečiais.

Žinoma, visų jam suteiktų ordinų ir medalių Brežnevas nenešiojo (ant švarko juos dažnai keitė mažiau vietos užimančios vadinamosios apdovanojimų „juostelės“), tačiau pakako ir pačių svarbiausių. Kiekvieno aukšto apdovanojimo buvo pagaminta po kelias itin tikslias kopijas tam, kad kaskart nereikėtų jų kabinti ant vis kito švarko.

Gyvenimo pabaigoje į kiekvieną įvertinimą Brežnevas reaguodavo ypač emocionaliai, nelyginant ilgai lauktą dovaną gavęs vaikas. Jis puldavo karštai bučiuoti „broliškų šalių“ lyderius ar savo bendražygius iš SSKP, aplinkiniams turėjo gerai įstrigti ir be galo sentimentalios „giliai sujaudinto“ lyderio kalbos. Per savo 75-metį Brežnevas gavo iškart 13 įvairių šalių apdovanojimų.

Iki begalybės pasikartojantis Brežnevo pagerbimas liaudyje gimdė kalbas, kad komunistų partijos galva apdovanoja pats save. Iš tiesų gal ir galima taip sakyti, tačiau vargu ar tai vyko tiesiogiai. Pagaliau pačiam Brežnevui net nereikėjo dėl to ypatingai stengtis – raudonojo dvaro pataikautojai bei karjeristai buvo pasiruošę įtikti visais įmanomais būdais. 1982 m. Brežnevo laidotuvių metu visus jo medalius nešė graži karininkų eilutė.

Tiesa, „perestroikos“ metu kai kurių apdovanojimų velionis Brežnevas visgi neteko. 1989 m. Michailas Gorbačiovas pasirašė įsaką kuriuo buvo panaikintas 1978 m. sprendimas įteikti Leonidui Iljičiui Pergalės ordiną. Reikalas tas, kad Antrojo pasaulinio karo bei pokario metais šiuo ordinu buvo apdovanojami stambiems kariuomenių junginiams vadovavę ir reikšmingų pergalių pasiekę vadai, tad nutarimas apdovanoti juo Brežnevą buvo grynai politinis ir visiškai neatitiko aukšto kariško ordino reglamento. Dėl panašių priežasčių, įskaitant ir politines, 1990 m. Lenkijos vyriausybė panaikino sprendimą apdovanoti Brežnevą net XVII a. įsteigtu „Virtuti Militari“ ordinu.


Vitalijus Michalovskis



1 komentaras:

  1. Kaip visuomet puikus straipsnis. Ačiū autoriui.

    AtsakytiPanaikinti