Subjektyvus tinklaraštis apie tai, kas sudomina...

2014 m. rugsėjo 11 d., ketvirtadienis

Vilniaus paminklai, kurių nebėra

Lietuvos sostinėje yra aikščių ir kitų vietų, kuriose asmenybes vaizduojantys paminklai keitėsi bent po kelis kartu. Politinių veikėjų skulptūros buvo statomos didelėse aikštėse ar kitose gerai matomose vietose. Jos turėjo liudyti valstybės galybę, šlovinti asmenybes ir reikšmingus istorijos momentus.
Atidengiant tokius paminklus paprastai iškilmingai grodavo orkestrai. Bet statulos būdavo entuziastingai verčiamos, kai pasikeisdavo santvarka, politinis kursas ar tapdavo visiems žinomi buvusių lyderių nusikaltimai.


Dėl paminklo išgujo muges

1909 metų rugsėjį Vilniaus Katedros aikštėje buvo iškilmingai atidengtas Rusijos imperatorienės ir „tautos motinos“ Jekaterinos II (1729–1796) paminklas. Monumento idėja tikriausiai kilo vietos rusų valdžios administracijos galvose, tačiau ją palaimino pats caras Nikolajus II. Dėl šios skulptūros į Lukiškių aikštę buvo iškeltos tradiciškai prie sostinės Katedros vykusios mugės bei kiti renginiai.

Kadangi aikštės gruntas buvo drėgnas, Jekaterinos II bronzinis monumentas ir granito pjedestalas užkelti ant giliai įleisto betoninio pamato. Statinys atrodė įspūdingai: postamentą juosė puošni tvorelė, jo link vedė marmuro laipteliai, imperatorienės statulą supo du karūnuoti dvigalviai ereliai – Rusijos imperijos simboliai. 

Jekaterinos II paminklas Vilniuje iškilo neatsitiktinai – juo buvo siekiama paminėti buvusios Žečpospolitos teritorijų prijungimą prie Rusijos. Tai liudijo ir rusiškas užrašas ant postamento – „Atskirtus grąžinti“. Tačiau monumentas carienei stovėjo neilgai – 1915 metais, vykstant Pirmajam pasauliniam karui, jis buvo išmontuotas ir išsivežtas į Rusijos gilumą.


Paminklas carienei Jekaterinai II

Paminklą tepė vilko taukais?

Kiek anksčiau už Jekaterinos II paminklą Vilniuje buvo iškilęs kitas monumentas – Michailui Muravjovui (1796–1866) – Vilniaus generalgubernatoriui, žiauriam 1863–1864 m. sukilimo malšintojui ir lietuvių rusintojui, kuris už savo veiksmus liaudyje pramintas Koriku.

Dabartinėje Simono Daukanto aikštėje (priešais Prezidentūrą) bronzinis M.Muravjovas atidengtas 1898 m. lapkričio 8 d. Oficialiuose dokumentuose buvo teigiama, kad monumento statybą „palaimino Vilniaus visuomenė“. Tačiau iš tiesų liūdnai pagarsėjusio Koriko atminimo įamžinimas sukėlė didelį vilniečių nepasitenkinimą. Pasakojama, kad kažkas paminklą vis ištepdavo vilko taukais, todėl esą naktimis prie jo subėgę kaukdavo visi valkataujantys miesto šunys. Netrukus monumentas buvo apjuostas aukšta tvora. 

Vincas Kudirka apie M.Muravjovo statulą rašė: „Tai regimas ženklas Maskolijos garbinamų idealų, liudijimas jos nesvietiškos begėdystės, o mums primena mūsų neužmirštinas skriaudas ir galutinį paniekinimą.“

1915 m. nuo vokiečių besitraukianti rusų kariuomenė kartu su Jekaterinos II paminklu išsivežė ir liūdnai pagarsėjusio M.Muravjovo statulą.

Paminklas Michailui Muravjovui

Šlovino lenkų karius

Tarpukariu tokių skulptūrų Vilniuje išdygo ne itin daug. Nemažai daliai Vilniaus lenkų didžiausia šventovė buvo Juzefo Pilsudskio (1867–1935) širdies kapas Rasų kapinėse. Netrukus Lukiškių aikštėje (ji buvo pervadinta Juzefo Pilsudskio aikšte) iškilo obeliskas su Lenkijos ereliu viršūnėje.
Jo papėdėje matoma 1918 m. data, o skirtas jis buvo kovose „dėl lenkiško Vilniaus“ žuvusiems kariams. Nei istorinę savo sostinę atgavę lietuviai, nei vėliau kraštą okupavę sovietai su tuo taikstytis negalėjo, tad obeliskas stūksojo neilgai. Tačiau tikslių žinių, kada ir kieno nurodymu jis buvo išmontuotas, rasti nepavyko.


 Lenkų obeliskas Lukiškių gatvėje

Skulptūrą nunešė vanduo

1924 m. Neries pakrantėje, netoli dabartinių Sporto rūmų, buvo pastatytas net 12 metrų aukščio monumentas poetui Adomui Mickevičiui (1798–1855). Tiesa, tai buvo tik medinis planuojamo paminklo maketas. Periodiškai pasikartojančius upės potvynius jis kentė 14 metų, kol 1938 m. pakilusios Neries vanduo jį tiesiog nunešė. Kitą, akmeninį, A.Mickevičiaus paminklą suprojektavo jau lietuvių skulptoriai. Nuo 1984 metų jis stūkso netoli Šv.Onos bažnyčios.

Pakilusio Neries vandens apsemtas A.Mickevičiaus paminklas tarpukario Vilniuje

J.Stalinas – Napoleono poza

Abi vokiečių okupacijos – tiek kaizerinė, tiek hitlerinė – truko palyginti neilgai, tad savų paminklų nepaliko. 1948 m. tuomet garsus sovietų skulptorius Nikolajus Tomskis sukūrė kariškais rūbais vilkinčio Sovietų Sąjungos diktatoriaus Josifo Stalino (1879–1953) paminklo projektą. 

Jis buvo pavaizduotas vieną ranką užkišęs už milinės atlapo, o kitoje laikantis susuktus dokumentus. Beje, Napoleonas Bonaparte’as irgi būdavo vaizduojamas ranką užkišęs už atlapo. Tad toks sovietų monumentalisto sprendimas tikriausiai turėjo pabrėžti karinius „fašizmo nugalėtojo“ nuopelnus.
1950 m. vasarą būtent tokia J.Stalino skulptūra iškilo priešais Vilniaus geležinkelio stotį. 

Ji čia stovėjo maždaug šešerius metus ir buvo išmontuota tuomet, kai Sovietų Sąjungos valdžia paskelbė naikinanti „asmenybės kulto padarinius“.

Būtent šis paminklas kadaise puikavosi priešais Vilniaus geležinkelio stotį

Palaikus perkėlė į Maskvą

Kažkada Vilniuje stūksojo dar du N.Tomskio kūriniai – armijos generolo Ivano Černiachovskio (1906–1945) paminklas dabartinėje Vinco Kudirkos aikštėje ir bolševikų perversmo Rusijoje organizatoriaus Vladimiro Lenino (1870–1924) skulptūra Lukiškių aikštės (kuri tuomet vadinosi V.Lenino) centre.
Monumentas sovietiniam „Vilniaus išvaduotojui“ I.Černiachovskiui buvo atidengtas ant jo kapo 1950 metais. Užrašas ant pjedestalo skelbė, kad tai „padėka generolui nuo lietuvių tautos“, o jo šonuose vaizduoti sovietų karius pasitinkantys mūsų krašto gyventojai. Kai 1993 metais paminklas buvo išmontuojamas, susirinkę vilniečiai traukė dainas. Statula buvo perduota Voronežo (Rusija) miestui, o generolo palaikai perkelti į vienas iš Maskvos kapinių.


Išmontuojamas paminklas Černichovskiui

1952 metais Lukiškėse iškilo ranką į „šviesų rytojų“ tiesiančio V.Lenino skulptūra. Ji buvo nugriauta 1991 metais ir dabar su kitomis sovietinių laikų skulptūromis stovi Grūto parke. Ten galima pamatyti ir vieno iš Lietuvos komunistų partijos įkūrėjų bei lyderių Vinco Mickevičiaus-Kapsuko (1880–1935) monumentą.  Iki 1990 m. jis puikavosi priešais sostinės Rotušę.

Vitalijus Michalovskis

5 komentarai:

  1. Dar Kapsuko su Leninu paminklą Saulėtekyje pamiršote paminėti.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Kažkoks tarybinis paminklas buvo Reformatų skverelyje. Tik va nepamenu kas ten buvo, komunarai atrodo

    AtsakytiPanaikinti
  3. Reformatų skvere buvo paminklas partizanams...

    AtsakytiPanaikinti