Subjektyvus tinklaraštis apie tai, kas sudomina...

2014 m. rugsėjo 23 d., antradienis

Wandervogel. „Keliaujančių paukščių“ judėjimas (I dalis)

„Iš pradžių mes išvydome Votaną, atgimusį jaunimo judėjimuose. [...] Su kuprine ant pečių jaunuoliai, o kai kada ir merginos, užpildė visus kelius [...]. Tai buvo nepailstantys romantiškieji keliautojai – ištikimieji klajojančio dievo tarnai.“

(Karlas Gustavas Jungas, „Votanas“ (1936 m.).


 Istorija

1896 m. Vokietijoje, Berlyno priemiestyje Šteglice, jaunas dvidešimt vienerių metų studentas Hermanas Hofmanas subūrė aplink save romantikos ir nuotykių ištroškusius vietos gimnazijos mokinius – daugiausia viduriniosios klasės šeimų atžalas, ir, vedamas meilės savo kraštui bei jo tradicijoms, pradėjo organizuoti daugiadienius žygius pėsčiomis po urbanizacijos nepaliestas Brandenburgo apylinkes. Tai buvo pirmoji jaunų nepataisomų romantikų bei gamtos mylėtojų grupė, kuriems sparti XIX a. pabaigos Vokietijos bei visos Europos industrializacija, miestų augimas ir vis didėjantis pramoninės civilizacijos brovimasis į kaskart naujas užmiesčių teritorijas kėlė atgrasumo bei jaunatviško nesusitaikymo su tuo jausmus.

Hofmano vadovaujama grupelė stengėsi rinktis civilizacijos nepaliestus maršrutus, aplenkiant miestus bei didesnes gyvenvietes, pasirenkant romantiškas vakarones gyvojoje gamtoje prie laužo ir nakvynes po atviru dangumi.


Negailestingos urbanizacijos įkaitais tapusiai Vokietijos jaunuomenei šis romantiškų keliautojų grupelės pavyzdys pasirodė užkrečiamas, tad prie iš pradžių mažyčio draugų ratelio prisijungė kiti nariai. 1901 m. Hermaną Hofmaną pakeičia senas jo draugas Karlas Fišeris, o pastarojo bendražygiai sugalvoja naujam judėjimui bendrą pavadinimą „Wandervogel“ (vok. Keliaujantis paukštis). Paukštis čia turėjo simbolizuoti dvasinę bei fizinę laisvę, kuri siejosi su žygiais, gamta bei meile gimtajam kraštui. Be to, kaip pažymi kai kurie tyrinėtojai, nuo senų laikų vokiškose žemėse sąvoka „keliaujantys paukščiai“ buvo taikoma vietos nerandantiems bastūnams bei nuotykių ieškotojams.

Naujasis „keliaujančių paukščių“ vadovas Karlas Fišeris sugebėjo taip teigiamai pristatyti save ir savo iniciatyvas ne tik plačiajai visuomenei, bet ir įtakingiems valstybės tarnautojams (įgaunant pastarųjų pasitikėjimą), kad per palyginus trumpą laiką panašaus pobūdžio keliautojų grupelės ėmė sparčiai dygti visoje Vokietijoje ir ilgainiui savo gretose apjungė tūkstančius narių.


Iš pat pradžių „keliaujantys paukščiai“ neturėjo aiškesnės ideologijos: tai buvo tiesiog paprastas keliautojų judėjimas, vertinantis žygius ir romantiškus potyrius gamtoje ir kaip priemonę, ir kaip savaiminį tikslą, tačiau kuomet prie šio margaspalvio judėjimo prisijungė rimtesni žmonės, „keliaujantys paukščiai“ pradeda įgauti tam tikrus konkretesnės pasaulėžiūros bruožus.

Judėjimo simboliu tampa taip vadinama Mėlynoji gėlelė, kuri organizacijų simbolikoje vaizduota rugiagėlės pavidalu. Vokiečių literatūroje „mėlynosios gėlės“ simbolika buvo siejama su nepasiekiamo siekimu bei amžinojo idealo paieškomis. Vokiečių rašytojui ir mistikui Novaliui (1772–1801) mėlynoji gėlelė – mistinės pasaulėjautos, kurioje subjekto suvokimas laikomas svarbesniu už objektyvųjį pasaulio vaizdinį, simbolis.

Jaunieji keliautojai savo žygius pradėjo simboliškai sieti su amžinomis „mėlynosios gėlelės“ paieškomis, kurią atrasti galima tik tyroje ir civilizacijos nepaliestoje Tėvynės gamtoje: „Ir tas, kas trokšta atrasti Mėlynąją gėlelę, privalo būti keliaujančiu paukščiu“ – taip buvo dainuojama vienoje iš „Wandervogel“ dainų.


Dainos tapo vienu pagrindinių „keliaujančių paukščių“ žygių atributų, o joms pritariama buvo taip pat neatsiejamu viso judėjimo simboliu – tam tikrų gitaros ir liutnios elementų turinčiu instrumentu, vadinamu „keliaujančių paukščių liutnia“ (vok. Wandervogel-laute).

Drąsiai galima teigti, kad vokiečių liaudies daina patyrė tiesiog neįtikėtiną atgimimą jaunųjų apolitiškų patriotų judėjime, tačiau vėliau buvo kuriamos ir savos. Vienas iš judėjimo dalyvių vėliau rašė: „Bendras visiems mums buvo ypatingas vokiečių dvasios bei tautiškumo įsisąmoninimas, apjungęs mus kartu... Pagrindine mūsų kalbų tema tapo Tėvynė ir tauta, ir kai tik kuris nors iš mūsų atsimindavo ką nors ypatinga, nuskambėdavo daina, kurios melodija ir žodžiai susiliedavo su pergyvenimais į vieną visumą... Ir netrukus draugai pastebėjo, kad tasai atgarsis, iššauktas kraštiečių sielose liaudies dainų žodžių bei melodijų, yra bendras mums visiems“.

Tačiau „Keliaujančių paukščių“ grupelės neapsiribojo vien tik žygiais po gimtąjį kraštą bei senosiomis dainomis prie laužo – buvo rekonstruojami senoviniai šokiai, rengiami teatralizuoti vaidinimai gamtoje, nemažai vietos skirta vokiškosios tautosakos rinkimui bei sporto rungtims, alpinizmui. Istorikai pažymi ganėtinai stiprų patriotinį, nors ir aiškiai neapibrėžtą „teutoniškąjį“ komponentą jaunųjų romantikų pasaulėžiūroje.

Vis dėlto judėjimas netapo vienalytis. Dėl polemikose išryškėjusių požiūrių skirtumų tarp judėjimo lyderių „Wanderfogel“ skilo iš pradžių į du, po to į tris pagrindinius sparnus, o dar vėliau – į daugybę daugiau ar mažiau nepriklausomų, po visą Vokietiją išsibarsčiusių kuopelių, turinčių savitą požiūrį į kai kuriuos klausimus, bet esminiais bruožais be galo panašių viena į kitą. Karts nuo karto buvo keliamos iniciatyvos suvienyti visas šias grupeles, bet tai taip ir nebuvo įgyvendinta iki pat nacionalsocialistų atėjimo į valdžią 1933 metais.


Tuo pat metu, iki įsiliepsnojant Pirmajam pasauliniam karui, Vokietijos žemėse pradeda veikti iš Didžiosios Britanijos atėjęs skautų judėjimas. Skautai buvo griežčiau ir kariškiau organizuoti negu individualią laisvę vertinantys „keliaujantys paukščiai“, tačiau tarp dviejų jaunimo judėjimų susiformavo greičiau ne tam tikros konkurencijos, o tarpusavio įtakos santykiai. Kai kurios „Wandervogel“ organizacijos perėmė iš skautų griežtesnę vidaus drausmę, hierarchiją ir netgi tam tikras uniformos užuomazgas, o skautai pasisėmė iš „paukščių“ pagarbos būtent vokiškoms tradicijoms, „liaudiškumui“, gamtos romantikos ilgesiui.

„Keliaujančių paukščių“ tyrinėtojas Verneris Helvigas rašo: „Ir jeigu skautų judėjimas kitose šalyse visuomet liko vienokia ar kitokia forma probritiškas, Vokietijoje jis persismelkė tautiška dvasia, išsilaisvindamas nuo centrinės organizacijos įtakos“. „Keliaujantys paukščiai“ savo ruožtu buvo išimtinai Vokietijos fenomenas, nepretenduojantis plėstis į užsienio teritorijas bei tapti tarptautiniu ar pasauliniu (nors Nyderlanduose buvo žinomas „Wanderwogel“ analogas – „Dietske Trekvogels“), ką iš dalies perėmė ir Vokietijos skautija, paskelbusi save nepriklausoma nuo pasaulinės skautų bendruomenės vokiečių organizacija.

1914 metais įsiliepsnoja Pirmasis pasaulinis karas, ir čia jaunieji romantikai įrodė, kad ne tik žygiais ir liaudies dainomis, bet ir kareivišku atsidavimu gali pastovėti už savo gimtinę. Tinkami karo tarnybai „paukščiai“ bei jų draugai skautai dažnai savo noru stojo į kariuomenę ir buvo siunčiami į frontą. Kaip pažymi Verneris Helvigas, iš maždaug 13 000 „Wandervogel“ narių kareivių po karo namo sugrįžo tik apie 6000, t.y., kiek mažiau nei kas antras. Palyginimui galima pasakyti, kad karo pabaigoje iš visų vokiečių šauktinių kovoje žuvo tik kas šeštas karys.


Didžiulis netekčių tarp „keliaujančių paukščių“ skaičius galėtų būti paaiškintas tam tikromis tos jaunosios kartos savybėmis, įgytomis būtent jaunųjų romantikų judėjimuose: ištikimybė bendruomenei, pasiryžimas dėl jos aukotis, romantiškas požiūris į savo gyvenimo prasmę, ir, pagaliau, neįtikėtinas nuoširdus patriotizmas, būdingas toli gražu ne kiekvienam kovojusiam karo liepsnose.

Pasibaigus karui, viską teko pradėti praktiškai nuo nulio, nes „keliaujančių paukščių“ gretoms karas sudavė praktiškai nepataisomą smūgį. Ateina nauji lyderiai, likę gyvi senieji su savimi iš karo sūkurių atsineša kariškos patirties bei organizacijos. Jų gaivinamas judėjimas įgauna daugiau kariško disciplinuotumo, politizuotumo, nors senasis potraukis gamtos romantikai, žygiams ir tautiniam dvasingumui išlieka.

Kuriami nauji skautų bei „keliaujančių paukščių“ susivienijimai, vadinami bundais (vok. Bund – sąjunga, susivienijimas, lyga). 1920 metais įkuriamas susivienijimas „Naujasis skautas“, taip pat „Erelių ir sakalų sąjunga“. 1921 metais sukuriamas „Nerother Wandervogel“, kuris buvo organizuotas gana autonomiškų organizacijų principu, besiskiriančių pagal veiklos kryptis ir dalyvių pomėgius: „filosofai“, „racionalistai“, „nuotykių ieškotojai“ bei paprasčiausi „anticivilizacionistai“.


Visi šie judėjimai taip ir nesusiliejo į ką nors vieninga, nors 1926 metais „Nerother Wandervogel“ bei „naujieji skautai“ įkūrė Savanorišką vokiečių partizanų sąjungą. 1933 m. balandį, nacionalsocialistams jau esant valdžioje, paskutinį kartą pabandyta suvienyti visas tautines patriotiškas vokiečių jaunimo jėgas į vieningą organizaciją. Tomis dienomis Liuneburgo dykvietėje susirinko visų įtakingesnių Vokietijos jaunimo organizacijų atstovai (Savanoriškoji vokiečių partizanų sąjunga, Vokietijos skautų bundas, Didžiosios Vokietijos jaunimo sąjunga ir kt.), nors leidimas rengti suvažiavimą nebuvo išduotas. 1926 metais įkurto nacionalsocialistinio jaunimo judėjimo „Hitlerjugend“ atstovai irgi nebuvo kviesti. Visuotinio susirinkimo metu Liuneburgo dykvietėje buvo paskelbtas Visos Vokietijos jaunimo sąjungos įkūrimas, tačiau paskutinėmis dienomis suvažiavimo dalyviai buvo išvaikyti bendromis policijos bei hitlerinių SA dalinių pastangomis.

Adolfui Hitleriui tapus Vokietijos kancleriu vieninteliu legaliu jaunimo susivienijimu paskelbiamas „Hitlerjugendas“, o „keliaujančių paukščių“ bei skautų organizacijos paleidžiamos arba inkorporuojamos į Hitlerio Jaunimą.

Po Antrojo pasaulinio karo Vakarų Vokietijoje užgimė keletas jaunimo grupių, besiskelbiančių „keliaujančių paukščių“ veiklos tęsėjomis. Kai kurios jų perėmė ir „Wandervogel“ pavadinimą, tačiau istoriškai nuo judėjimo neatsiejamas tautiškasis komponentas staiga tapo nepageidautinu. Verneris Helvigas rašo: „Šių sąjungų vadovybė persismelkė kosmopolitiška laikmečio dvasia, o paprasčiausias kasdienis darbas su jaunimu – žemiausio lygio. Su tuo nieko negalima padaryti, o ir revoliucinė pirmosios bangos dvasia seniai išsikvėpė. Išimtį sudaro atskiros vietos kuopelės, tačiau visuomeninė jų reikšmė praktiškai lygi nuliui. Tenka pripažinti, kad vokiškasis jaunimo judėjimas yra miręs“.

2011 m. sausis



Komentarų nėra:

Rašyti komentarą