Subjektyvus tinklaraštis apie tai, kas sudomina...

2014 m. rugsėjo 23 d., antradienis

Wandervogel. "Keliaujančių paukščių" judėjimas (2 dalis)

„Viskas, kas džiaugsmu ir laisvės pojūčiais pripildo mūsų širdis, kai mes leidžiamės į kelionę, viskas, kas išreiškia mūsų ieškojimus bei mūsų siekius, visa tai – į mūsų žemę giliai įsišaknijusi tikroji vokiečių dvasia.“

(Hansas Brojeris (1883–1918), „Wandervogel“ dainynų sudarytojas).


 Idėjos bei pasaulėžiūra

„Keliaujančių paukščių“ istorija apibrėžiama trimis vystymosi etapais, prie kurių kai kurie tyrinėtojai prideda ir ketvirtąjį, t.y., mūsų dienų. Pirmąjį, trumpąjį etapą (1896–1901 m.), galima pavadinti judėjimo priešistore, kuomet iš mažo entuziastų būrelio vėliau susiformavęs masinis judėjimas dar neturėjo savo pavadinimo, konkretesnės pasaulėžiūros bei aiškesnių tikslų.

Antrasis etapas (1901–1914 m.) siejamas su „Wandervogel“ tapimu masiniu reiškiniu, jo skilimu, sąveika su skautų judėjimu, konkretesnėmis ideologijos bei simbolikos užuomazgomis.

Trečiasis etapas (1918–1933 m.) prasidėjo iškart po Pirmojo pasaulinio karo bei yra siejamas su „keliaujančių paukščių“ struktūros griežtėjimu, aiškesnėmis politinėmis simpatijomis (nors taip buvo ne visada ir ne visur), bandymu jungtis su kitomis jaunimo organizacijomis iki pat „Wandervogel“ organizacijų likvidavimo įsigalint nacionalsocialistų režimui Vokietijoje.

Ketvirtasis, po Antrojo pasaulinio karo prasidėjęs etapas, vargu ar bus įdomus tautiškai mąstančiam skaitytojui, kadangi didžioji dauguma „Wandervogel“ vardu prisidengiančių šiandienos jaunimo grupių visiškai atsisakė vieno svarbiausių ankstyvųjų „keliaujančių paukščių“ pasaulėžiūros kertinių akmenų – vienokios ar kitokios tautiškumo formos, o apie galimus senosios „Wandervogel“ tradicijos tesėjus mes tiesiog neturime pakankamai žinių.

Kiekvienas šių trijų etapų įliedavo į judėjimą, tiksliau būtų sakyti – į skirtingus „keliaujančių paukščių“ judėjimus, savų spalvų, atspalvių, nuotaikų, tam tikrų dvasinės bei ideologinės pasaulėžiūros elementų.


Judėjimo narių sagtys ir ženkleliai

Pirmiausia reikėtų pasakyti, kad nuo pat judėjimo ištakų būsimieji „keliaujantys paukščiai“ buvo gyvosios gamtos estetai. Miesčioniškas gyvenimas tarp gamyklų kaminų, purvinose ir triukšmingose miestų gatvėse, pramonės plėtimasis gamtos sąskaita jiems atrodė nykus bei atgrasus. Bet kokia individualybė ištirpdavo vis labiau įsisukančiame „pramonės amžiaus“ smagratyje, priversdama kiekvieną pasijusti mažu žmogumi, mažu sraigteliu industrinėje valstybės mašinoje.

Gamta jauniems ir nenorintiems su šia rūškana realybe taikytis žmonėms siūlė kitą kelią – dvasinio išsilaisvinimo per gamtą, jos pažinimo, sunkumų įveikimo bei savęs, kaip neatsiejamos gamtos dalies, suvokimo kelią. Gamtos tyrumas buvo priešinamas pramonės augimo diktatui, o miesčioniškas kolektyvizmas – laisvai romantiškai prigimčiai bei individualybei.

Iš pirmapradės gamtos tyrumo idealizavimo kyla tiesioginės ekologiškumo nuostatos, o individualiosios laisvės suvokimas susipina ne su anarchistine, o su archetipine „kuriančiojo gamtoje“, „įveikiančiojo save“ simbolika. Iš čia ir tam tikras „keliaujantiems paukščiams“ būdingas žygių asketizmas, savanoriškas komforto atsisakymas bei romantiška, neretai pereinanti į mistinę, pasaulėjauta.

Iš ankstyvųjų „keliaujančių paukščių“ savo šaknis kartais bando išvesti vadinamasis hipių judėjimas, o tai yra daugiau nei keista. Nepaisant pagarbos gamtai (taip hipiai bent jau deklaruoja), nuogo sveiko kūno estetizavimo (nudizmo, kaip reiškinio, atsiradimo siejimas su kai kuriomis „keliaujančių paukščių“ grupėmis), daugybės „Wandervogel“ grupelių nariai buvo griežtai prieš narkotinių medžiagų vartojimą, didžiuma jų niekuomet nebuvo pacifistai („Wandervogel“ Pirmajame pasauliniame kare), o ir apskritai – tautiškasis komponentas buvo ypač stiprus tarp absoliučios daugumos „keliaujančių paukščių“, nors iki 1914 metų judėjimas savęs aiškiai nesiejo su jokia konkrečia politine srove.


Tautiškumo deklaravimas natūraliai kilo iš tautos kaip pačios gamtos valios pasireiškimo tam tikroje žmonių bendruomenėje rezultato. Liaudies tradicijos, liaudies dainos, žaidimai, papročiai bei tautosaka buvo laikomi natūraliausia, prigimtine ir dvasiškai neatsiejama fizinių gimtinės landšaftų dalimi, todėl būtent čia, o ne vėlesniame nacizme reikėtų ieškoti pirminių „kraujo ir dirvos“ sąsajų, dvasinės ir fizinės tautos suvokimo, bendro kraujo šventumo sampratų. Tačiau tasai tautiškasis bendrumas tarp „keliaujančių paukščių“ niekuomet nebuvo mechaniškai kolektyvistinis: jis gerbė individualybę, o tai, beje, tikriausiai ir davė pagrindo nacionalsocialistams kaltinti „keliaujančius paukščius“ tariamu anarchizmu kartu su „individualizmo propaganda“ bei „idėjine netvarka“. 

Kaip jau buvo minėta, daugelis „Wandervogel“ tyrinėtojų sutinka, kad bent iki Pirmojo pasaulinio karo judėjimas, apskritai paėmus, buvo gana apolitiškas. Žinoma, tai nereiškia, kad jo lyderiai ar vyresni nariai neturėjo politinių pažiūrų, tačiau tos pažiūros galėjo būti pačios įvairiausios, turint omenyje gana smarkias nacionalistines tendencijas kaizerinėje Vokietijoje, o tai neabejotinai darė įtakos ir didžiajai daugumai „Wandervogel“ narių. Užbėgant už akių galima iškart pasakyti, kad ilgainiui nacionalsocialistų valdymo periodu vieni „keliaujančių paukščių“ organizacijų nariai tapo idėjiniais nacionalsocialistais, kiti – uoliais kovotojais su hitlerizmu, treti ir toliau savęs nesiejo su jokia politine veikla, kiek tai buvo įmanoma Hitlerio vadovavimo periodu.

Turint omeny bendrą „Wandervogel“ apolitiškumą, kai kurios grupelės savo pasaulėžiūroje visgi apjungė nemažą dalį tam tikrų politinių simpatijų. Kai kurios jų persismelkė stipriomis to meto völkisch* idėjomis, kitų lyderiai simpatizavo įvairioms dešiniosioms, konservatyvioms Veimaro respublikos partijoms arba buvo jų nariais.


Kai kurie mūsų laikais linkę kaltinti „keliaujančius paukščius“ antisemitinėmis nuotaikomis, tačiau tam tikra dalimi tai buvo tų laikų norma, ir vargu, ar tam buvo teikiamas koks nors biologiškai rasinis atspalvis. Greičiau žydai nebuvo priimami (su tam tikromis išimtimis) į „keliaujančių paukščių“ judėjimą dėl to, kad pastarasis didžiąja dalimi buvo orientuotas į „vokiškojo dvasingumo“ paieškas, kurių „nesupras joks ne vokietis“.

Tikėjimo požiūriu „keliaujančiu paukščiu“ galėjo būti praktiškai bet kas: laisvamaniai, katalikai, protestantai ar germanų pagonybe besižavintys nariai, susidomėjimas ja XIX a. pab. – XX a. pradžioje patyrė tam tikrą renesansą, nors ir netapo masiniu reiškiniu. Kai kurios „Wandervogel“ grupės savo metu pradėjo naudoti vėliau išimtinai su hitlerininkais susietą pasisveikinimo formą „Heil!“ (vok. tegyvuoja, šlovė, sveikas) bei kaip duoklę senovės germanų paveldui perėmė runų ir kitus viduramžių simbolius, atsispindinčius įvairių „keliaujančių paukščių“ filialų simbolikoje bei vėliavose (vokiečių skautai runų tradicijos neperėmė).

Tikriausiai būtent dėl susidomėjimo teutoniškąja senove bei aktyviu gyvenimo būdu nenuilstančiose kelionėse žymus šveicarų mokslininkas Karlas Gustavas Jungas (1875–1961 m.) ir paminėjo „keliaujančius paukščius“ savo esėje „Votanas“, kuriame nagrinėjama „atgimstančių“ senųjų dievų archetipai mūsų laikų visuomenėje.

Kai kurių grupelių nariai burdavosi filosofiniu pagrindu, pavyzdžiui, Fridricho Nyčės filosofijos gerbėjai.

„Wandervogel“ rengiamų kelionių pėsčiomis tinklas apraizgė visas Vokietijos bei vokiškai kalbančių tautų žemes. Dažnai maršrutai buvo siejami su kokiomis nors istoriškai ar kultūriškai ypatingomis vietomis. 1910 metais Vokietijos Karo ministerija pradėjo leisti detalizuotus topografinius įvairių regionų žemėlapius už paprastam žmogui prieinamą kainą, ir tai dar labiau sustiprino jaunųjų keliautojų troškimą tyrinėti gimtojo krašto landšaftus.

„Keliaujančių paukščių“ lyderiai kiekvienam rekomendavo įsigyti tokį žemėlapį ir išmanyti jį kaip savo paties rankos delną. Buvo mokoma, kad kiekvienas nebijotų leistis į keliones po gimtąjį kraštą ir nesijaustų pasiklydusiu nežinomoje vietovėje, netgi jeigu keliautojas būtų visiškai vienas.


Ypač daug reikšmės savo susibūrimų metu „keliaujantys paukščiai“ teikė sportui, o sportas per sveiką gyvenseną tiesiogiai siejosi su idealizuojama pirmine gamta. Judėjimo nariai rengė įvairias individualias bei komandines sporto rungtis vandenyje bei sausumoje, savo žygių metu kopdavo į kalnus, o kai kurios grupelės užsiėmė alpinizmu.

Dauguma „keliaujančių paukščių“ lyderių laikėsi tais laikais novatoriško principo, kad jaunimas privalo vystytis tarp jaunimo, minimaliai apribojant suaugusiųjų įtaką. Jaunimo lyderiai turėtų atsirasti automatiškai ir be kažkokio griežto paskyrimo „iš viršaus“. Laikytasi nuostatos, kad jaunimui turėtų vadovauti jaunuoliai iš jų pačių tarpo, nors, kaip jau buvo minėta aukščiau, didžiuma „Wandervogel“ grupių niekuomet nepasižymėjo griežtesne vadovavimo hierarchija kaip skautų organizacijose ar itin griežta – kaip Hitlerjugende, nors pastarasis, nepaisant grynai militaristinės orientacijos, daug ko pasisėmė tiek iš skautų, tiek iš „keliaujančių paukščių“, tačiau tiesiogiai iš jų nekilo.

 Kai kurių "Wandervogel" organizacijų simboliai

Kalbant bendruoju judėjimo mastu, merginų dalyvavimas „keliaujančių paukščių“ organizacijose taip ir liko visuotinai neapibrėžtas. Vienos grupelės mielai priimdavo merginas (nors jos niekuomet negalėdavo prasimušti netgi į žemiausią vadovybę), kitos laikėsi tiems laikams labai tradiciškos „patriarchalinės“ nuostatos, kad merginoms ne vieta panašiuose judėjimuose. Merginų klausimas įvairiais „Wandervogel“ periodais bandytas ne kartą kelti daugiau ar mažiau visuotiniu mastu, tačiau prie bendresnio susitarimo taip ir nebuvo prieita, todėl atskirų organizacijų lyderiai elgėsi kaip tinkami savo pačių nuožiūra.

Jau patys pirmieji „keliaujančių paukščių“ įkvėpėjai manė, kad judėjimo narių apranga žygiuose turėtų atspindėti jų gyvenimo būdą. Taip atsirado pirmasis, nors ir visiškai nestandartizuotas „Wandervogel“ grupelių aprangos stilius, kuriam dar buvo toli iki to, ką mes suprantame kaip uniformą, tačiau kuris buvo visiškai tinkamas keliautojų būdui: patogaus sukirpimo kelionių drabužiai, žygiams tinkami, vandeniui nepralaidūs kaustyti batai ir pan. Vėliau, sąveikaujant su skautų judėjimais, kai kurios „keliaujančių paukščių“ organizacijos perima ir tam tikrą skautiškąjį įvaizdį: apranga pradeda priminti skautų aprangą, atsiranda judėjimo atributika (ženkliukai, diržų sagtys), vėliavos, gairelės.

Pastaba:
* völkisch (vok. tautinis, liaudiškas) – XIX a. pabaigoje vokiškai kalbančiuose kraštuose susiformavęs decentralizuotas judėjimas, kuriam buvo būdingas stiprus nacionalizmas, pangermanizmas, dažnai rasinės, socialdarvinistinės idėjos perpus su dideliu polinkiu į tautinį misticizmą, germanų pagonybę, kultūrą bei simboliką.

2011 m. sausis

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą