Subjektyvus tinklaraštis apie tai, kas sudomina...

2014 m. spalio 14 d., antradienis

Apie sparnuotų posakių kilmę (II dalis)

(Straipsnis pasirodė "Šiaurės Atėnų" puslapyje)
Gyvas lavonas
Taip dažnai apibūdinamas jokių interesų ar motyvacijos gyventi neturintis žmogus arba asmuo, kuriam gyventi liko labai nedaug (pavyzdžiui, mirties bausme nuteistas nusikaltėlis).
Literatūroje sąvoka „gyvas lavonas“ aptinkama tiek tiesiogiai, tiek netiesiogiai. Pirmajame laiške Timotiejui apaštalas Paulius apie pagarbą našlėms rašo: „Tikra našlė, palikusi viena, sudėjo viltis į Dievą ir dieną naktį maldauja bei meldžiasi. Bet našlė malonumų ieškotoja, dar gyva būdama, jau yra mirusi“ (5, 5–6). 


1900 m. pasirodė Levo Tolstojaus pjesė „Gyvas lavonas“, kurios pagrindinis veikėjas palieka šeimą ir pradeda gyventi pačiame visuomenės dugne be vardo ir ateities. Visi mano, kad jis seniai miręs, tačiau jam tai nerūpi. Jo žmona išteka už kito. Grįžus teisėtam vyrui, ji apkaltinama dvivyryste. Galiausiai klajūnas nusišauna.

Gulbės giesmė
Taip dažnai vadinamas koks nors didis žmogaus poelgis ar paskutinis, pats brandžiausias menininko šedevras, atliktas ar sukurtas prieš pat mirtį.
Dar senovės Graikijoje tikėta, kad gulbės, šiaip nebylūs paukščiai, prieš mirtį neįprastai maloniai ir užburiančiai gieda. Apie tai užsimena ir legendinis pasakėtininkas Ezopas.
Viename iš savo kūrinių jis pasakoja, kad gulbę ir žąsį auginęs žmogus nusprendė pastarąją papjauti, tačiau tamsiu paros metu supainiojo žąsį su gulbe. Jausdama artėjantį galą gulbė užgiedojo ir tai išgelbėjo ją nuo mirties. Apie legendinės Trojos pranašės Kasandros gulbės giesmę savo tragedijoje rašė Aischilas, o žymus Romos politikas Markas Tulijus Ciceronas, apibūdindamas puikią priešmirtinę Licinijaus Kraso kalbą, rašė, kad ji buvo panaši į gulbės giesmę.

Homo sovieticus
XX a. pradžioje gimusi klišė, skirta įvardyti vadinamojo sovietinio žmogaus psichologiją, o veikiau – tam tikras jam būdingas savybes: tingumą, asmeninės iniciatyvos stoką, polinkį į girtuoklystę ir „valstybinio turto“ (pagal formulę „kas visų – tas niekieno“) pasisavinimą, vergišką nuolankumą prieš totalitarinę sovietų sistemą.
Šią sąvoką pirmą kartą atrandame 1918 m. stačiatikių teologo Sergejaus Bulgakovo knygoje „Dievų puota“, tačiau labiausiai homo sovieticus išpopuliarino komunistinės sistemos kritikas rašytojas Aleksandras Zinovjevas (1922–2006), kuris, beje, gyvenimo pabaigoje gana radikaliai pakeitė pažiūras ir apgailestavo dėl SSRS griūties.

Karštoji linija
Taip vadinamas specialus telefono ryšys, kuriuo galima skubiai perduoti svarbią informaciją ne tik valstybės tarnyboms, bet ir leidinių, internetinių portalų redakcijoms, televizijoms, didelėms verslo bendrovėms. „Karštas“ reiškia „aktyvus, svarbus, nuolat budintis“. Manoma, kad pirmieji specialų telefono ryšį vadinti karštu pradėjo amerikiečių kariškiai, vėliau šis pavadinimas paplito ir civiliniame gyvenime.

Kas nedirba – tas nevalgo
Tai kone visuose pasaulio kraštuose žinomas posakis, kuris galbūt kilęs iš Antrojo laiško tesalonikiečiams: „Dar būdami pas jus, skelbėme: „Kas nenori dirbti, tenevalgo!“ (3, 10) Šia fraze smerkiami tinginiai, veltėdžiai ir dykaduoniai.

Kiekvienas yra savo likimo kalvis
I a. pr. m. e. gyvenęs romėnų istorikas Salustijus šį posakį priskiria konsului Apijui Klaudijui.

Laikas – pinigai
Posakis pirmą kartą pavartotas „Patarime jaunajam pirkliui“, kurio autorius – žymus JAV politikas ir išradėjas Benjaminas Franklinas. Tikrąją posakio prasmę nesunku nuspėti: pirklys turi tinkamai išnaudoti savo laiką, kad gautų pelno, o tuščias laiko eikvojimas reiškia jo praradimą.

Mano namai – mano tvirtovė
Šis posakis kilęs iš angliškosios privačios nuosavybės teisės, kurioje pirmą kartą apibrėžta, kad savo namuose kiekvienas turi būti saugus tarytum už mūrų.
Posakio autorius – pats garsiausias XVII a. britų teisininkas Edwardas Coke’as, kuris, komentuodamas tuometinę Britanijos teisę, šiuos žodžius pavartojo savajame „Anglų teisyne“.

Medaus mėnuo
Povestuvinis laikotarpis dažnai būna vienas įsimintiniausių ir maloniausių, tad nenuostabu, kad Voltaire’as jį apibūdino šia fraze. Tačiau, pasak filosofo, po medaus mėnesio dažnai ateina kartusis pelynų mėnuo – kasdienio gyvenimo rutina, nusivylimas ir jausmų atšalimas. Frazė „medaus mėnuo“ galėjusi kilti iš senovinio papročio vaišinti jaunavedžius saldžiu midumi linkint jiems tokio pat saldaus santuokinio gyvenimo ir geriausios kloties.

Meilės trikampis
Taip sakydami suvokiame painią meilės santykių situaciją, kai karštai myli ne tą asmenį, kuris taip pat karštai myli tave.
Santykių trikampio formulė priskiriama norvegų dramaturgui Henrikui Ibsenui – ji pavartota 1890 m. pjesėje „Heda Gabler“. Tiesa, ten turimas omenyje kiek kitoks „trikampis“: draugiški santykiai tarp šeimos ir ištikimo šeimos draugo.

Meškos paslauga
Šio visiems žinomo posakio atsiradimas siejamas su XVII a. prancūzų rašytojo Jeano de La Fontaine’o pasakėčia „Meška ir sodininkas“. Pasakėčioje rašoma, kaip lokys, norėdamas nubaidyti musę nuo miegančio savo draugo sodininko veido, sunkiu akmeniu pritreškia ją, o kartu ir patį sodininką. Žymus rusų pasakėtininkas Ivanas Krylovas sukūrė savąjį variantą „Meška ir atsiskyrėlis“ (1818).
Posakis žinomas daugelyje Europos tautų ir juo apibūdinamas veiksmas, kuriuo norint padėti tik pakenkiama.

Muilo opera
XX a. gimusi sąvoka, kuri paprastai taikoma be galo ilgiems meilės serialams. Muilo opera kartais vadinami meilės, intrigų ir išdavysčių kupini kelių žmonių santykiai.
Nors mūsų laikais muilo operomis dažniausiai vadinama Lotynų Amerikos kino produkcija, iš pradžių šiuo posakiu buvo įvardijami 1930–1940 m. transliuoti begaliniai JAV radijo spektakliai. Per radiją šie dramatiški meilės ir išdavystės vaidinimai skambėdavo dienos metu ir buvo skirti namų šeimininkių auditorijai (juk vyrai paprastai tuo metu būdavo darbe). O kuo čia dėtas muilas? Ogi tuo, kad tarpuose tarp scenų buvo reklamuojami namų apyvokos reikmenys, kosmetika, kiti moterims paprastai itin svarbūs dalykai. Galima pridurti, kad tuo metu muilo operos radijuje sulaukė neįtikėtino populiarumo, o jų kūrimą dažniausiai finansuodavo to paties muilo gamintojai.

Nepalikti akmens ant akmens
Tai reiškia visiškai sugriauti, suniokoti, ištrinti.
Iš Evangelijos pagal Matą: „Išėjęs iš šventyklos, Jėzus keliavo tolyn. Čia priėjo mokiniai, rodydami jam į šventyklos rūmus. O jis pasakė: „Ar matote visa tai? Iš tiesų sakau jums: čia neliks akmens ant akmens, viskas bus išgriauta“ (24, 1–2).
Iš Evangelijos pagal Morkų: „Jam išeinant iš šventyklos, vienas mokinių kreipiasi: „Mokytojau, tik pažvelk, kokie akmenys ir kokie pastatai! Jėzus jam atsakė: „Matai šituos didžiulius pastatus? Čia neliks akmens ant akmens, viskas bus išgriauta“ (13, 1–2).

Nerašytas įstatymas
Tai visiems žinoma taisyklė, paprotys, tradicija ar elgesio norma. Pavyzdžiui, sveikintis ar padėkoti kažką gavus mūsų neverčia jokie įstatymai, tačiau daugelis tai suvokia kaip elementarų dalyką, tai yra kaip tam tikrą nerašytą įstatymą. Sąvoka priskiriama senovės graikų įstatymų kūrėjui poetui Solonui.

Nervų karas
Dažniausiai tarptautinėje politikoje, rečiau – buityje vartojama sąvoka tvyrančiai įtampai, sekinančiai psichologinei konkurencijai tarp kelių valstybių ar asmenų pavadinti.
Pirmojo pasaulinio karo pradžioje vokiečių feldmaršalas Paulius von Hindenburgas laikraščio „Neue Freie Presse“ korespondentui sakė: „Dabartiniu metu karas su Rusija yra nervų klausimas. Jeigu Vokietija su Austrija-Vengrija turi stiprius nervus ir išlaikys, – o jos išlaikys, – tai mes nugalėsime.“
Mūsų dienomis frazė dažnai girdima iš sporto komentatorių lūpų.

Nevisavertiškumo kompleksas
Kai žmogus nepasitiki savimi arba kai tai akivaizdžiai liudija jo poelgiai, sakome, kad tokį žmogų kamuoja nevisavertiškumo kompleksas.Sąvoka priskiriama žydų kilmės austrų psichologui Alfredui Adleriui, kuris daug dėmesio skyrė būtent šiai vidinei asmenybės problemai. Beje, nors nevisavertiškumo kompleksas dažnai suvokiamas kaip neigiamas bruožas, Adleris rašė, kad taip yra toli gražu ne visuomet. Neretai noras kompensuoti tikrą ar tariamą nevisavertiškumą padeda žmogui pasiekti pozityvių rezultatų.

parengė 
Vitalijus Michalovskis

Iliustracija:
"Meškos paslauga", Gustave Dore piešinys.

Pirmoji dalis yra čia

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą