Subjektyvus tinklaraštis apie tai, kas sudomina...

2014 m. spalio 11 d., šeštadienis

Kaip M. Gorbačiovas Sovietų Sąjungą blaivino

(Rašinys pasirodė "Lrytas" svetainėje)
Tai, kad Sovietų Sąjungoje žmonės smarkiai gėrė, niekuomet nebuvo paslaptis. Šalyje kartkartėmis buvo vykdomos antialkoholinės kampanijos, tačiau didesnio pasisekimo jos neturėjo.
Lyginant su XX a. pradžia, devintajame to paties amžiaus dešimtmetyje alkoholio suvartojimas vienam gyventojui išaugo tris keturis kartus, o tai iškalbingai liudijo susitraukusi gyvenimo trukmės bei darbo našumo statistika, ženkliai padidėjęs alkoholio įtakotų nelaimingų atsitikimų bei nusikaltimų skaičius.


Šalis masiškai gėrė. Tai buvo vertinama kaip didžiulė žala ir taip toli gražu nepavyzdiniam sovietinės visuomenės gerbūviui, tad 1985, iškart po genseko Konstantino Černenkos mirties, jo įpėdinis Michailas Gorbačiovas ėmėsi aktyvios, deja, visiškai nepamatuotos valstybės blaivinimo politikos. Taip prasidėjo vadinamoji „antialkoholinė kampanija“, kuri, lyg ir vedama kilnių paskatų, rėmėsi primityvia tiesioginių draudimų bei ribojimų politika, kas savo ruožtu pagimdė daug nenumatytų ir labai nemalonių pasekmių.

Prasidėjo netikėti reiškiniai

1985 metų liepos mėnesio pradžioje plačiosios SSSR gyventojų iš laikraščių sužino, kad šalies vyriausybė priėmė giežtą kovos su girtuokliavimu bei naminukės varymu potvarkį. Remiantis juo ženkliai sumažintos alkoholio gamybos apimtys bei smarkiai apribota prekyba.

Daugybė stipriuosius gėrimus gaminančių įmonių turėjo persiorientuoti į sultis bei nealkoholinius gėrimus, uždaryta daugelis alkoholiu prekiaujančių įstaigų, o likusios turėjo laikytis griežtų vyriausybės nurodymų prekiauti „velnio lašais“ tik tam tikromis valandomis (paprastai nuo 11 iki 19 val.).

Kampaniją lydėjo staigus alkoholio kainų šuolis bei blaivaus gyvenimo būdo propagavimas per visas tuometines žiniasklaidos priemones, įskaitant ir cenzūrą, kuomet iš kino filmų šalinti visi užstalės kadrai. Kartu buvo griežtinamos bausmės už buitinę alkoholio gamybą, viešą girtavimą, neblaivioje būsenoje įvykdytus nusikaltimus.

Pastarąsias iniciatyvas sunku pavadinti neigiamomis, tačiau staiga visoje sovietijoje prasidėjo tokie reiškiniai, kokių valdžia arba nesitikėjo, arba visiškai neįvertino galimų jų mastų. Prekybos alkoholiu laiko ribojimas virto ilgiausiomis eilėmis prie parduotuvių, kurios nusitęsdavo keliasdešimt ar netgi kelis šimtus metrų. Kadangi dėl sumažintų gamybos apimčių degtinės, vyno ir netgi alaus vistiek visiems neužtekdavo, daugiavalandinis stovėjimas eilėse paprastai pasibaigdavo keiksmais, susistumdymais ir muštynėmis.

Kaip niekad suklestėjo miklūs perpardavinėtojai (vadinamieji spekuliantai), kurie kažkokiais būdais gautą trokštamą prekę vėliau sėkmingai perparduodavo kosmine kaina. Tas kas gaudavo alkoholio daugiau negu reikia, galėjo puikiai verstis negaunančiųjų sąskaita. Nelegaliai degtine prekiavo parduotuvių vedėjų patikėti žmonės, turintieji „blatą“, taksistai, viešbučių durininkai ir pan. Pagal įsišaknijusį įprotį už degtinę galėjai gauti ne tik pinigų. Butelis ar keli buteliai karčiosios patys buvo puiki valiuta atsiskaitant už kitas deficitines prekes ar paslaugas.

Gėrė viską, kas tik dega

Šalyje pradėjo veikti daugybė pogrindinių alkoholio farbrikėlių – nuo gana sudėtingų masinės gamybos linijų, dažnai veikiančių po vietos valdžios priedanga, iki buitinio „varymo sau“. Daugelis gaminosi įmantresnius ar primityvesnius „samagono“ aparatus, kurie dirbo visu pajėgumu netgi daugiabučiuose.

Ne itin išrankiems tiko ir vadinamoji „broga“ - iš vandens, cukraus bei mielių pasigamintas birzgalas, kuris, kaip pasakojama, kirto per kojas ne blogiau už stiprų vyną. Galbūt išskyrus naminukę, daugelio panašių gėrimų kokybė buvo gana abejotina, tačiau ko gi nepadarysi norint praskaidrinti nesaldų gyvenimą? Beje, pogrindinė alkoholio gamyba nušlavė nuo vis tuštėjančių parduotuvių lentynų cukrų bei mieles, kuriems netrukus buvo įvesti talonai ir kurie patys tapo tokiu pat deficitu kaip ir svaigalai.
Sakoma, kad būtent antialkoholinės 1985 – 1987 metų kampanijos metu asocialiausių visuomenės sluoksniuose paplito itin kenksmingų surogatų vartojimas. Be jokios abejonės, odekolonas, denatūruotas spiritas, politūra Sovietų Sąjungoje buvo geriami ir prieš Gorbačiovo „blaivybės diktatūrą“, tačiau pasibaisėtinus mastus šis reiškinys įgavo būtent devinto dešimtmečio viduryje.

Išradingasis homo soveticus alkoholį išgaudavo iš visur: tam tiko žymieji klijai BF ir stabdžių skystis BSK. Kartu daugėjo sunkių apsinuodijimų bei kankinamų mirčių atvejų.

Radikali antialkoholinė kampanija skaudžiai smogė per valstybės ekonomiką. Visa tai todėl, kad iš prekybos alkoholiu milijardus rublių gaunanti šalis buvo pernelyg skurdi, kad galėtų kompensuoti milžiniškus nuostolius, patiriamus dėl alkoholio gamybos bei pardavimų sumažėjimo.

„Alkoholio pinigais“ buvo dotuojamos palyginti nedidelės kitų maistų produktų kainos (tokių kaip duona ar pienas), o kai tų pinigų nebeliko, viskas ėmė smarkiai brangti. Iš pradžių sovietai tikėjosi, kad užkamšyti kiauro biudžeto skyles padės tuo metu išaugusi pasaulinė naftos paklausa, tačiau barelio kaina kaip tyčia staiga ėmė kristi.

Iškirsti tuos vynuogynus!

Masinis veislinių vynogienojų naikinimas pietinėse Sovietų Sąjungos srityse – viena garsiausių antialkoholinės kampanijos iniciatyvų. Dažnai vynmedžius turėjo kirsti patys jų augintojai, o nepaklusniųjų laukė rimtos bausmės. Kai kurios unikalios vynuogių rūšys buvo visiškai sunaikintos.

Pačioje 1985 m. pabaigoje, kaip manoma, dėl kovingųjų blaivininkų spaudimo nusižudė garsus vynuogių žemės ūkio kultūros specialistas, pasaulinio garso selekcininkas Pavelas Golodriga.

Talentingas mokslininkas buvo išprašytas į pensiją ir negalėjo susitaikyti su viso jo gyvenimo darbo naikinimu. Barbariškas vynogienojų iškirtimas nurėžė penktadalį vien tik Ukrainos biudžeto, o tai buvo milžiniška suma. Be to, Maskvai teko aiškintis ir su „broliškų“ Vengrijos, Bulgarijos, Rumunijos vyriausybėmis dėl pastarųjų patiriamų nuostolių. Reikalas tas, kad didelė dalis šiose šalyse pagaminto vyno keliavo į Sovietų Sąjungos rinką, o dabar šios produkcijos jau nebereikėjo.

„Kova su girtuokliavimu“ rutuliojosi nuostolingai, visai ne taip kaip buvo valdžios suplanuota, todėl tyliai nuslopo 1987 metų pabaigoje atsisakius valstybės alkoholio monopolio. Tarytum savaime ir nebloga, tačiau utopiška Gorbačiovo bei jo aplinkos puoselėta visąsąjunginės blaivybės idėja susidūrė su žiauria realybe: visos, kad ir pačios pozityviausios iniciatyvos negali būti įgyvendintos per trumpą laiką, dargi įnirtingai mosuojant karo kirviu.

Vietoje nuoseklaus, į ilgalaikę perspektyvą orientuoto visuomenės švietimo, daugiamečio valstybinių programų rengimo, ekonomikos paruošimo bei palaipsninio ribojimo, Gorbačiovas pasirinko tiesioginį draudimų ir bausmių kelią šalyje, kurioje smarkus gėrimas per daugelį metų pavirto įprasta norma.

Oficialiai per du „kovos su girtuokliavimu“ metus alkoholio suvartojimas sumažėjo, tačiau iš tiesų liaudis toliau svaiginosi savadarbiais gėralais bei nuodijosi mirtinais surogatais.


Skuboti „liaudies blaivintojų“ metodai pasirodė nepakeliami šalies ekonomikai, išsikerojo pogrindinė alkoholio gamyba bei nelegali prekyba. Oficialiai apie antialkoholinės kampanijos pabaigą niekas nepaskelbė, tačiau jai nuslopus alkoholio suvartojimo rodikliai vėl šoktelėjo į kosmines aukštumas.

Vitalijus Michalovskis

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą