Subjektyvus tinklaraštis apie tai, kas sudomina...

2014 m. spalio 28 d., antradienis

Lietuvių – lenkų santykiai atgautame Vilniuje

Visi mes žinome, kad po bemaž du dešimtmečius trukusios lenkiškosios Vilniaus miesto ir krašto okupacijos 1939 metais Lietuvos sostinė grįžo į teisėtų šeimininkų rankas, tačiau tikriausiai tik mažai daliai skaitytojų žinoma kaip klostėsi lietuvių-lenkų santykiai toliau, kas vyko išlaisvinto miesto gatvėse, su kokiomis problemomis susidūrė lietuvių valdžia ir kaip tos problemos buvo sprendžiamos.
Šiame nedideliame straipsnyje pasiremsiu įdomiais faktais iš Reginos Žepkaitės (1) knygos  „Vilniaus istorijos atkarpa 1939-1940 m.“ bei kitais šaltiniais.


Lietuvos kariuomenės žygis į Vilnių 1939-ųjų rudenį anaiptol nebuvo vertinamas kaip lengvas paradas, o jam ruošiantis numatytos bei aptartos visos galimos provokacijos, neramumai, diversijos ir netgi ginkluoto pasipriešinimo tikimybė iš lenkų kariuomenės likučių ar kitokių ginkluotų nepatenkintųjų pusės. Lietuvių karinė bei politinė vadovybė neturėjo nė mažiausių iliuzijų, kad šimtmečiais lenkinamos bei atitinkamai politiškai apdorotos vietos gyventojų daugumos bus sutikti su išskėstomis rankomis, tad pasiruošta visiems galimiems incidentams. Vis dėlto, žygio metu didesnių neramumų pavyko išvengti ir spalio 28 dieną Lietuvos kariuomenės daliniai pasirodė istorinėje sostinėje.

Teigiamai Lietuvos kariuomenės įžengimą į Vilnių sutiko vietos lietuviai, sveikinimo kalbą pasakė gudų delegacijos atstovai, kiek lojaliau buvo nusiteikusi ir nežymi lenkų dalis – ypač turtingesni sluoksniai, kuriems lietuvių valdžia buvo mielesnė nei komunistinė sovietų okupacija.

Spalio 29 dieną Gedimino pilies bokšte buvo pakelta lietuviška Trispalvė. Per vėliavos pakėlimo ceremoniją turėjo skambėti visų miesto bažnyčių varpai, tačiau nustatytu metu jie tylėjo. Taigi, lenkiškos katalikų dvasininkijos atstovai tiesiog ignoravo lietuvių nurodymą.

Tą pačią dieną, iškilmingai švenčiant Vilniaus prijungimą prie Lietuvos, keliose vietose agresyviai protestavo vietos lenkų jaunimas. Pavakary Žvėryne kulkosvaidžio bei šautuvų šūviais buvo apšaudyta lietuviškos ryšių kuopos sargyba. Spalio 31 dieną senamiestyje prasidėjo stichiškas žydų pogromas, per kurį Lietuvos policija susirėmė su vietos lenkų jaunimu. Masiniai neramumai vyko ir kitose vietose: lietuvių kariai buvo apipilti įžeidimais, jiems siūloma „nešdintis, iš kur atvykę“.

Lietuvos policijos bei kariuomenės vadovybė iškart atsidūrė labai keblioje padėtyje. Iš vienos pusės, politinė valdžia labai nenoriai leido imtis ryžtingų priemonių neramumams slopinti, kadangi nenorėjo dar labiau kaitinti sudėtingos situacijos, iš kitos pusės, neramumai ir lenkų priešiškumas virto tokiu stichiškai agresyviu, kad visiškai nieko nesiimant lietuviška administracija rizikavo prarasti kontrolę mieste bei pasirodyti neryžtinga savo pačių sostinėje. Savo ruožtu žydų bendruomenės atstovai išreiškė įsitikinimą, kad lietuvių policija „leido lenkams plėšti žydus“ ir kad pogromas buvo organizuotas su lietuvių žvalgybos žinia, kas visiškai neatitiko tiesos. Išpuoliuose prieš žydus pirmiausia ypač pasižymėjo radikalios lenkų organizacijos, „Falangos“, nariai.

Lapkričio 1 dieną keli tūkstančiai lenkų susirinko Rasų kapinėse į J. Pilsudskio širdies pagerbimo iškilmes. Vilniaus karo komendanto plk.ltn. P. Kauno leidimą lenkų organizacijos gavo su sąlyga, kad nesiims antilietuviškų akcijų, o po iškilmių skirstytis namo tyliai ir pavieniui. Pačios iškilmės praėjo tvarkingai, tačiau po jų susirinkusieji masiškai pasklido po senamiestį, skandavo antilietuviškus lozungus, susidūrė su raitąja policija. Tą diena buvo nušautas vienas lietuvių saugumo policijos atstovas ir vienas lenkų užpuolikas. Iš viso suimti 104 asmenys (daugiausia lenkų, bet būta žydų ir rusų).

Lapkričio 2 dieną, per Vėlines, tose pačiose kapinėse susirinko jau keliasdešimt tūkstančių lenkų. Karo komendantas P. Kaunas savo raporte apie įvykius rašė, kad iš pradžių viskas klostėsi ramiai, tačiau apie 18 val. pasigirdo šūkiai „Šalin lietuvius!“. Apie 3000 radikalių mitinguotojų nuo kapinių pasuko į miestą, kur juos pasitiko karo komendantui pavaldžios lietuvių kariuomenės ir policijos pajėgos. Minia nepakluso raginimams skirstytis, todėl, pasak P. Kauno, „per kokias tris minutes minios nebeliko“, kadangi ji buvo išvaikyta pačiais ryžtingiausiais būdais.

Tuo metu Vilniuje bei jo apylinkėse vyko ne tik masiniai neramumai, tačiau ir pavienės slaptos diversijos: apšaudytas Lietuvos kariuomenės patrulis, gadinamos komunikacijos, ryšio perdavimo linijos, ir pan.

Lapkričio 9 dieną apie 50 lenkų organizacijų atstovų paprašė leidimo surengti visuotinį tautišką minėjimą bei garantavo tvarkos laikymąsi. Šįkart viskas praėjo ramiai ir be antilietuviškų incidentų. Vilniaus komendantas savo raporte rinktinės vadui rašė, kad pagaliau lenkai pamatė  griežtas lietuvių priemones, todėl nedrįso ardyti tvarkos.

Ilgainiui kai kurios nuosaikesnės lenkų organizacijos pakeitė taktiką ir ėmė raginti tautiečius liautis siautėjus gatvėse, nesivelti į incidentus su policija, o patausoti savo patriotines nuotaikas bei jėgas pokariui, „kuomet Vilnius, be jokios abejonės, sugrįš į Lenkijos sudėtį“.

Be masinių neramumų, lietuvių valdžią neramino dar ir faktas, kad politinių suiručių laikotarpiu po Vilnių bei jo apylinkes pasklido gausybė įvairių tipų ginklų, galinčių būti bet kada panaudotų prieš lietuvišką administraciją bei kariuomenės atstovus. Be to, susirūpinimą kėlė ir daugiau ar mažiau radikalių pogrindinių lenkų organizacijų kūrimasis. Vilniuje pradėjo veikti kraštutinės „Kovojančios Lenkijos“ ir „Baltojo erelio“ organizacijos, kiek nuosaikesnė „Lenkijos arų“ organizacija bei kitos. Pirmosios dvi kaupė ginklus, platino propagandinius atsišaukimus, šnipinėjo ir planavo ginkluotas diversijas, o trečioji ragino elgtis lojaliau, rasti su lietuviais bendrą kalbą bei kartu planuoti tolimesnius veiksmus. Tuo pat metu Vilnijoje vandenį drumstė ir komunistai.

Lietuvių saugumo policijai buvo žinoma apie daugelį pogrindinių lenkų organizacijų, tačiau tiesioginį pavojų ji įžvelgė būtent kraštutinėse. 1940-ųjų sausio pabaigoje buvo suimti 76 „Kovojančios Lenkijos organizacijos“ nariai, atliktos kratos, konfiskuoti dokumentai, sąrašai bei ginklai. 13 aktyviausių narių buvo perduoti karo lauko teismui.

Prieš 1940-ųjų gegužės 3 dieną – lenkų konstitucijos šventę, Vilniuje buvo sustiprintas policijos patruliavimas, o kariuomenėje paskelbtas parengties stovis. Diena praėjo ramiai ir be incidentų.

Lietuvos valdžios veiksmais buvo nepatenkinti ne tik lenkų nacionalistai. Kai kurių atsargių „laviravimo“ veiksmų nesuprato ir lietuviškieji. Lietuviai nacionalistai reikalavo kuo skubiau ir kuo ryžtingiau lietuvinti kraštą, nekreipiant dėmesio į vietos lenkų protestus bei pageidavimus. 1940 metų balandžio 14 dieną Lietuvos ministras pirmininkas Antanas Merkys buvo pakviestas į tautininkų bei jaunalietuvių vadų suvažiavimą pasiaiškinti dėl „nuolaidžiavimų lenkams“. Sostinėje pradeda kurtis lietuvių nacionalistinių organizacijų filialai. 1940 metų vasario 16 dieną tautinės organizacijos ir studentų korporacijos Vilniuje pasirašo bendradarbiavimo aktą su viltimi bei ryžtu skleisti lietuvybę ten, „kur okupantai savo propaganda buvo ją palaužę“.

1940 metų balandžio mėnesį nacionalistinis Vilniaus jaunimas pradeda veikti gatvėse: per lenkiškas pamaldas giedodavo lietuviškas giesmes, viešai piktinosi lenkiškumo reliktais mieste (pavyzdžiui, „lenkų epochos“ geležinkeliečių uniformomis), reikalavo kalbėti lietuviškai, nutraukdavo lenkiškus spektaklius, atimdavo ir plėšydavo propagandinę lenkų spaudą, susiremdavo su nacionalistiniu lenkų jaunimu gatvėse. Negausiems Vilniaus lietuvių studentams į pagalbą atvykdavo studentai iš Kauno.
Gegužės 15 dieną, laidojant nužudytą policininką I. Blažį, nacionalistinis lietuvių jaunimas iš kiekvieno stebinčio eiseną miestiečio reikalavo nusiimti kepurę. Neišvengta ir fizinių susistumdymų. Neramumus sutramdyti vėl mesta raitoji policija. Būta ir suimtų. Pasak istorikės R.Žepkaitės, „Lietuvos vyriausybė, jos valdžios organai Vilniuje buvo atsidūrę tarp dviejų ugnių: ją niekino ir vieni, ir kiti“.  Lenkai – už „okupaciją“, tautiškai mastantys lietuviai – už besaikį nuolaidžiavimą okupantams.

Žinoma, tautiniai tarpusavio santykių klausimai buvo tik vieni iš daugelio, kuriuos teko spręsti atgautame istoriškai lietuviškame, bet kartu ir per amžių negandas bei lenkinimo šimtmečius tapusiame nelietuvišku krašte.

Lenkijos kaip valstybės nebuvo, tačiau lenkų buvo gausu Pietryčių Lietuvoje. Už Lenkijos vyriausybės emigracijoje nugaros stovėjo Didžioji Britanija bei Prancūzija, nuolat grūmojusios Lietuvai „neskriausti lenkų“ bei žadėjusios sutvarkyti Vilniaus klausimą po karo. Prieš Lietuvos vyriausybę iškilo dilema: kaip greičiau atlietuvinti kraštą, kad po karo neliktų abejonių dėl jo priklausomybės, ir kaip tai padaryti sklandžiai, nedidinant tarptautinės bei vietinės įtampos, vengiant spaudimo bei neapgalvotų žingsnių, kurie suteiktų pagrindo viso pasaulio lenkams rėkti apie lietuvių jungą bei okupaciją. Vyriausybei teko spręsti ir kitus, ne mažiau svarbius klausimus: kaip įtraukti į bendrą Lietuvos ekonomiką gana nualintą teritoriją, kaip išspręsti po Želigovskio „maišto“ į kraštą atvykusių kolonistų problemą, kaip sutvarkyti teisinį Vilniaus statusą tarptautinėje pokario arenoje, ir daugelį kitų klausimų.

Buvo rengiama daugybė planų, svarstoma nemažai strateginių žingsnių, ruošiamasi tolesnei kovai dėl Vilniaus kultūrinėje bei politinėje erdvėse. Deja, netrukus po Vilniaus atgavimo Lietuva prarado ir savo valstybingumą. 1941 m. prasidėjo vokiečių-sovietų karas.

Pastabos:
(1) Regina Žepkaitė (1925-2010) – pedagogė, rašytoja, istorijos mokslų daktarė.

Vitalijus Michalovskis


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą