Subjektyvus tinklaraštis apie tai, kas sudomina...

2014 m. spalio 7 d., antradienis

Neutralumo kaina: kodėl naciai neokupavo Šveicarijos?

(Straipsnis pasirodė "Lryto" svetainėje)
Antrojo pasaulinio karo metais kone visa Europa paskendo karo dūmuose, tačiau pačiame žemyno centre esanti mažytė kalnuotoji Šveicarija išvengė daugelio kruvinų baisumų. Šiandien į klausimą, kodėl Hitleris nepuolė Šveicarijos, galima išgirsti daugybę atsakymų.


Vieni teigia, kad nacių fiurerį atgrasė unikali mobilizacinė šveicarų kariuomenės sistema, kiti mano, jog šveicarams išsaugoti savo nepriklausomybę padėjo stambūs pasauliniai finansų centrai jų šalyje, treti laikosi nuomonės, kad į save orientuota ir nuolat valstybinį neutralumą pabrėžianti Šveicarija nebuvo laikoma rimtesne grėsme didvokiečių saugumui, tad jos klausimo sprendimas galėjo būti atidėtas „pergalingai ateičiai“, kuri Vokietijai virto absoliučiu sutriuškinimu.

Tarp Hitlerio ir Mussolinio

Ir vis dėlto kodėl visų aplinkinių šalių valstybingumą pamynęs Adolfas Hitleris nepuolė Šveicarijos? Į ši klausimą negalima atsakyti vienareikšmiškai. Priežasčių galėjo būti daug ir visos jos tarpusavyje susipynusios, bet pabandykime tai pasiaiškinti.

Ketvirtajame XX a. dešimtmetyje sėkmingoji Šveicarija pateko į ne itin pavydėtiną geopolitinę padėtį. Šiaurėje ji ribojosi su nacistine Vokietija ir netrukus prie Reicho prijungta Austrija, o pietuose – su Benito Mussolini valdoma fašistine Italija, kuri 1939 metais pasirašė su naciais karinės ir ekonominės savitarpio pagalbos sutartį – vadinamąjį Plieno paktą.

Dar prieš atsiduriant valdžioje A.Hitleris atvirai skelbė, kad vienas pagrindinių jo užsienio politikos tikslų yra visų Europos vokiečių suvienijimas vieningoje valstybėje. Kad tai nebuvo tuščios kalbos, patvirtino 1938 metų Austrijos anšliusas.

O kadangi didelė dalis šveicarų yra vokiškai kalbantys šalies gyventojai, kalnuotos konfederacijos nepriklausomybei iškilo pati rimčiausia grėsmė. Nacių propaganda be perstojo vadino šveicarus „paklydusiais vokiečiais“, kuriuos būtų neblogai suvienyti su didžiuoju vokišku faterlandu. Beje, nuo senų laikų Šveicarijos pietuose gyveno itališkai kalbantys šveicarai (vadinamieji italošveicarai), tad niekas negalėjo būti tikras, kad Hitleriui imantis „vienyti vokiečius“ to paties nepanūs padaryti ir B.Mussolini.

Nacių įtaka Šveicarijoje tapo pastebima dar prieš Hitleriui paimant Vokietijos vairą į savo rankas. 1932 m. čia pradeda veikti Vokietijos nacionalsocialistų partijos filialas, kurio įkūrėjas ir vietos fiureris – Šiaurės Vokietijoje gimęs ir viename Šveicarijos bankų dirbęs draudimo agentas Vilhelmas Gustlofas.

Šalyje reiškėsi ir kitos radikalios provokiškos organizacijos, kurios ne tik šlovino diktatorišką tvirtos rankos politiką, skelbė rasines teorijas ir antikomunizmą, bet ir skiepijo vokiškos kultūros šveicarams mintį, kad jiems anksčiau ar vėliau lemta susijungti su savo kraujo broliais šiauriau Alpių. Beje, panašiomis nuotaikomis ketvirtojo dešimtmečio pradžioje užsikrėtė ne tik tam tikra, nors ir ne itin gausi dalis Šveicarijos gyventojų, bet ir kai kurie kariuomenės vadai, įtakingi politiniai vietos veikėjai.

Vokiečių agresijai šveicarai rengėsi rimtai

Iš pradžių tiek nacistinė Vokietija, tiek fašistinė Italija daliai šveicarų atrodė gana patraukliai. Atviros agresijos užsienio valstybių atžvilgiu jos nedemonstravo, šių šalių ekonomika ir karinis potencialas sparčiai augo, savo darbą puikiai atliko ir galinga kaimynų propaganda, nuolat užsieniui skelbianti, kad ekonominis stebuklas atsiranda iš šių tautų lyderių politikos.

Tačiau iliuzijos baigėsi kaimynams pradėjus mosuoti kumščiais. Kai 1935 m. italai pradėjo karą Etiopijoje, niekas nekreipė daug dėmesio – pernelyg toli tai buvo, tačiau kai 1936 metų kovo pradžioje vokiečiai įžengė į demilitarizuotą Reino sritį, 1938 m. prisijungė Austriją, o po to ėmėsi „laisvinti“ tautiečius Čekoslovakijoje, netgi daugelio provokiškai nusiteikusių šveicarų simpatijos virto vis didesne antipatija.

Daugelis puikiai suvokė, kad artimiausiu metu Hitlerio žvilgsnis gali pakrypti į kitą kaimyną – Šveicariją, ir Vermachto tankai pasileis „vaduoti“ savo „pietinių brolių“. Simpatijos simpatijomis, tačiau vokiškai kalbančių šveicarų nuotaikos gerokai skyrėsi nuo austrų ir Sudetų vokiečių nuotaikų: prie laisvės ir nuosavo valstybingumo pratusi tauta tapti dar viena Berlyno valdoma Trečiojo reicho kolonija visiškai netroško.

O ką jau kalbėti apie prancūziškai kalbančius jų tėvynainius? Pronacistinės partijos bei sąjungos šalies rinkimuose gaudavo vis mažiau balsų, o jų šalininkų gretos nuolat mažėjo. Didelį vaidmenį atliko ir vokiškai transliuojantis šveicarų radijas, kuris nuolat kvietė tautiečius sekti būtent šveicariškomis, o ne vokiškomis ar itališkomis valstybingumo tradicijomis.

Daugelis visuomeninių šveicarų organizacijų prisijungė prie vadinamojo „Dvasinės gynybos“ (vok. Geistige Landesverteidigung) judėjimo, propaguojančio demokratiją, šveicarišką federalizmą, tradicinę krašto gyvenseną bei keliomis skirtingomis kalbomis kalbančių piliečių santalką prieš bendrą priešą.

O tuo metu hitlerininkai „išlaisvina“ Klaipėdą, dar vėliau su sovietais pasidalina Lenkiją, įsiveržia į Daniją ir Norvegiją, Belgiją, Olandiją, Liuksemburgą, Prancūziją, užverda mūšis dėl Britanijos. Tradicinio neutralumo besilaikantys šveicarai puikiai suvokia, kad balansavimo ir nesikišimo politika visiškai nebūtinai užtikrina šalies saugumą ir nuramina potencialų agresorių, tad būtent čia atsiranda „ginkluoto neutralumo“ doktrina. Prasideda didžiulis pasirengimas visiškai realiam vokiečių puolimui.

Iškart po to, kai Vokietija užpuolė Lenkiją, Šveicarijoje prasidėjo krašto vyrų mobilizacija.

Šveicarijoje veikė unikali karinė sistema. Nuolatinės šalies pajėgos buvo nedidelės, tačiau beveik kiekvienas suaugęs vyras kartkartėmis privalėdavo dalyvauti kariniuose mokymuose, o tai reiškė, kad kareiviškos duonos nuolat ragauja visi. Kiekvienas jų turėjo karinę specialybę.

Be to, Šveicarijos įstatymai leido namuose laikyti lengvuosius ginklus, tad žaibiškos mobilizacijos atveju šveicaras tampa ginkluotu, daugiau ar mažiau apmokytu kariu net neperžengęs savo namų slenksčio. Lanksti mobilizacinė sistema leido nevykti registruotis į didesnius miestus, o formuoti būrius pagal gyvenamąją vietą su vadais iš kaimynų, kurie, žinoma, buvo koordinuojami iš aukščiau.

Turtingi šveicarai turėjo puikius šaunamuosius ginklus, valstybė negailėjo lėšų tikroms ir sudėtingoms, o ne simbolinėms karių pratyboms, mūšio lauke šveicarai pasižymėjo kietumu ir ištverme – visai kaip ir jų viduramžių protėviai, kadaise laikyti geriausiais pasaulyje pėstininkais.

Nuostabu, tačiau 1939 metų rugsėjo 2 d. paskelbusi mobilizaciją Šveicarija jau po dviejų dienų surinko daugiau negu 400 tūkstančių ginkluotų karių. Beje, jiems nuspręsta mokėti ir atlyginimą – 80 proc. buvusio uždarbio civiliniame gyvenime. Kariuomenė turėjo savus tankus, artileriją, aviaciją, nors skaičiumi ji neprilygo Vermachto turimai technikai.

Kartu vyko ir kiti pasirengimo galimam karui darbai: buvo minuojami pramoniniai bei kariniai objektai, tuneliai, kalnų keliai, strateginiuose ruožuose į kalnuotos šalies gilumą įrengiami gynybos įtvirtinimai. Visi šie pasirengimo darbai siejami su šveicarų generolo Henri Guisano (1874–1960) vardu ir jo „Nacionalinio reduto“ strategija.

Susitelkė partizaninei kovai

Kaip turėjo būti priešinamasi agresijai? Šveicarai blaiviai vertino savo kariuomenės galimybes ir, pripažindami absoliutų Vermachto pranašumą atvirame mūšyje, atsisakė žūtbūtinės šalies sienų gynybos bet kokiomis sąlygomis, kreipdami dėmesį į pusiau partizaninę kovą šalies viduje.

Aukščiausi šveicarų kariuomenės vadai ir pats H.Guisanas puikiai suprato, kad panorėję vokiečiai greit užims svarbiausius Šveicarijos miestus, tad priešintis teks jau okupuotoje teritorijoje, siekiant pridaryti agresoriui kuo daugiau žalos.

Pirmiausia, vokiečiams veržiantis į šalies gilumą, turėjo būti susprogdinti visi svarbūs objektai jų kelyje.

Siekiant išvengti daugybės beprasmiškų mirčių tiesioginėje kovoje su gerokai pajėgesniu priešu, šveicarų kariuomenės daliniai turėjo trauktis į kalnus ir iš ten visokeriopai kenkti vokiečiams nuolatinėmis pasalomis, diversijomis, kitais visais įmanomais ginkluotais išpuoliais.

Iš kariuomenės vadų H.Guisanas išgavo pasižadėjimą, kad nebus paklūstama jokios marionetinės vyriausybės raginimams pasiduoti, o žemesnių grandžių karininkai prisiekė ginti jiems patikėtas pozicijas netgi tuo atveju, jei vokiečių įtakai pasidavę tiesioginiai jų vadai reikalautų nutraukti ugnį.
Pagal H.Guisano planą, Šveicarijoje hitlerinė kariuomenė turėjo susidurti su visiškai sunaikinta infrastruktūra, dideliu gyventojų priešiškumu, įnirtingu pusiau partizaniniu pasipriešinimu ir apčiuopiamais nuostoliais, kurie priverstų galvoti apie krašto okupaciją kaip apie visiškai neatsiperkančią avantiūrą. Taip pasiruošę šveicarai laukė puolimo.

Planavo užimti per porą dienų

Savo planus Šveicarijos atžvilgiu rengė tiek Vokietija, tiek britai su tuomet dar neokupuotais prancūzais. Kaip atsaką į agresiją prieš Lenkiją Vokietijai paskelbusi karą Prancūzija baiminosi, kad vokiečiai gali smogti jų šaliai pasinaudoję ne Belgijos, o Šveicarijos teritorija, todėl vienas prancūzų generolų siūlė preventyvią ir „draugišką“ Šveicarijos okupaciją. Pagal šį planą, prancūzų ir britų kariuomenė turėjo įžengti į Šveicariją, įtraukti ginkluotąsias šios šalies pajėgas į savo pajėgų sudėtį ir taip užtikrinti Prancūzijos sienų saugumą. Kaip į tai būtų reagavę šveicarai – nežinia.

Šveicarijos okupaciją numatantis vokiečių planas „Eglė“ (vok. Tannenbaum) patvirtintas 1940 metų vasarą, nors tikriausiai kokių nors pirminių planavimų būta ir anksčiau.

Prasidėjus Vokietijos ir Prancūzijos karui vokiečių lėktuvai nuolat pažeisdavo šveicarų oro erdvę, tarp vokiečių ir šveicarų aviacijos būta net susišaudymų, per kuriuos po kelis lėktuvus prarado tiek vokiečių, tiek šveicarų oro pajėgos.

Hitlerinė vyriausybė pasiuntė šveicarams oficialią protesto notą, po kurios sekė ir antroji – kur kas griežtesnė, diplomatine kalba reiškianti grasinimą karu („Reicho vyriausybė nesiruošia tuščiai laidyti žodžių ir gins Vokietijos interesus kitais būdais, jei panašūs atvejais pasikartos“). Iš okupuotos Prancūzijos pusės prie Šveicarijos sienos grėsmingai priartėjo 29-asis Vermachto pėstininkų korpusas.

Norėdama nuraminti A.Hitlerį šveicarų vyriausybė uždraudė savo šalies aviacijai persekioti oro erdvę pažeidusius vokiečių lėktuvus, tačiau kitu slaptu įsakymu sustiprino kovinę parengtį kariuomenėje.

Būtent tuo metu ir buvo patvirtintas garsusis „Eglės“ planas, kuris, šveicarų laimei, niekuomet nebuvo pradėtas įgyvendinti. Pagal šį planą Vermachtas turėjo pulti Šveicariją plačiu frontu ir okupuotoje šalyje susijungti su iš pietų įsiveržusia italų kariuomene. Tokiu būdu Šveicarija būtų buvusi padalinta tarp šių dviejų valstybių.

Žaibiškos atakos metu numatyta išsklaidyti šveicarų pajėgas, sudaryti kelis apsupties žiedus ir tokiu būdu neleisti didesniems junginiams pasitraukti į kalnus.

Neabejotina, kad vokiečių žvalgyba žinojo apie gynybinius šveicarų planus ir pasirengimą, tad išskirtinis dėmesys buvo kreipiamas į maksimaliai greitą strateginių objektų užėmimą, neleidžiant šveicarams jų sunaikinti. Išsklaidžius šveicarų kariuomenę, pagrindiniai šalies miestai „vokiečių interesų sferoje“ turėjo būti užimti be didesnių nuostolių.

Pagal optimistiškiausią scenarijų visa Šveicarija turėjo būti okupuota per 2–3 dienas. Šveicarijos pasienyje Vokietija kelis kartus simuliavo puolimą, tačiau įsakymas imtis tikrų kovos veiksmų nebuvo duotas. Kyla klausimas: kodėl?

Naudos turėjo ir naciai, ir šveicarai

Daugelis mano, kad Vokietiją atbaidė gerai organizuota ir puikiai apmokyta šveicarų kariuomenė, tačiau tai tikriausiai yra mitas. Tiek Prancūziją, tiek Didžiąją Britaniją, tiek Sovietų Sąjungą ir netgi Lenkiją vokiečiai vertino kaip kur kas rimtesnius priešininkus, o šveicarai, nepaisant jų narsos, ryžto ir mokėjimo kariauti, buvo laikomi Europos mažyliais.

„Pasiterlioti“ su jais buvo numatytos kelios dienos, daugiausia (pagal blogiausią scenarijų) – kelios savaitės, o vokiečių žvalgyba tradiciškai pasižymėjo didele kompetencija ir pirmą kartą rimčiau apsiriko tik nepakankamai įvertinusi karinį SSRS potencialą.

A.Hitleris nepuolė Šveicarijos tikriausiai dėl dviejų pagrindinių priežasčių: ekonominių ir susijusių su praleistu tinkamu momentu. Jis uždelsė, o prasidėjus kitoms karinėms operacijoms bei karui su sovietais Šveicarija ėmė neberūpėti. Planas „Eglė“ galėjo būti atidėtas palankesniam laikotarpiui ir greičiausiai būtų neabejotinai įgyvendintas vokiečiams bei jų sąjungininkams laimėjus karą, tačiau taip neįvyko.

Net didžiausios nacistinės grėsmės akivaizdoje Šveicarijos vyriausybė nuolat vokiečiams demonstravo, kad dėl neutralumo išsaugojimo yra linkusi tartis, ieškoti kompromiso ir nusileisti.

Gavusi griežtą hitlerinės vyriausybės notą ji faktiškai sutiko atverti šalies oro erdvę vokiečių lėktuvams. 1940 m. rugpjūčio mėnesį Šveicarija pasirašė su Vokietija sutartį, pagal kurią vokiečiams buvo suteiktos geriausios tranzito sąlygos, šveicarai palengvino ekonominio Vokietijos boikoto naštą, per Šveicariją vokiečiai pirko auksą ir užsienio valiutą (antihitlerinės koalicijos šalys naciams jos tiesiog neparduodavo), netgi karo metu Vokietijai buvo teikiamos milžiniškos piniginės paskolos, nacių lyderiai mielai naudojosi Šveicarijos bankų paslaugomis, prekybos tarp Vokietijos ir Šveicarijos apimtis nuolat augo iki pat 1944 m.

Vadinasi, gerai funkcionuojanti, apsukri Šveicarija su savo infrastruktūra bei ekonomika vokiečiams buvo naudingesnė nepriklausoma nei apgriauta ir okupuota, su nutrūkusiais pasauliniais prekybiniais bei finansiniais ryšiais.

Mūsų dienomis jau mažai kas žino, jog dar ilgai po karo Šveicarijai buvo priekaištaujama už tai, kad, būdama oficialiai neutrali, ji faktiškai stiprino karinį hitlerinės Vokietijos potencialą ir pagal sutartį su naciais dažnai atsisakydavo suteikti politinį prieglobstį tūkstančiams persekiojamų kaimyninės šalies pabėgėlių.

Bet ar siekdami išsaugoti savo šalį šveicarai turėjo kitokį pasirinkimą? Tegul kiekvienas sprendžia pats.

Vitalijus Michalovskis

1 komentaras:

  1. Oho kokia įdomi istorija. Dabar kai keliausiu į Berną (žadus skristi per Ženevą, yra pigūs skrydžiai į Ženevą) tai reikės su vietiniais apie tai daugiau padiskutuoti. Įdomi ta Šveicarijos istorija.

    AtsakytiPanaikinti