Subjektyvus tinklaraštis apie tai, kas sudomina...

2014 m. spalio 25 d., šeštadienis

Norilskas ir Dzeržinskas – iki šiol gyvuojantys mirties miestai

(Rašinys pasirodė "Lryto" svetainėje)
Tarptautinio tyrimų centro „Blacksmith Institute“ 2013 metais pateiktais duomenimis, į dešimties labiausiai užterštų pasaulio miestų sąrašą pateko Rusijoje miestai Norilskas ir Dzeržinskas. Pirmasis įsikūręs Sibiro platybėse už poliarinio rato, antrasis – apie 350 km ryčiau Maskvos. Abu šie gamtą žalojantys pramoniniai monstrai – tipiški sovietų epochos produktai, iš lėto, bet užtikrintai, nuodijantys visa, kas gyva aplinkui.


Miestą statė kaliniai

Atšiauriame Krasnojarsko krašte įsikūręs Norilskas – gana jaunas miestas, kuriame gyvena apie 180 tūkst. žmonių. Vasaros čia itin trumpos, o žiema neretai trunka iki devynių mėnesių, tad, pasak pačių vietos gyventojų, trumpam atšilus orams miesto gyventojų vaikai tarsi didžiausiu stebuklu nuoširdžiai džiaugiasi bet kokiomis pavasarinės žalumos apraiškomis.

Norilsko pavadinimas kilo nuo šalia esančio Norilkos upelio. O Norilka – nuo čia gyvenusių Sibiro tautelių kalbos žodžio, reiškiančio pelkę ar senovinį žvejybos įrankį. Vietiniai kartais juokauja esą Norilsko pavadinimas kilęs iš dviejų rusiškų žodžių „na rylo“ (išvertus iš rus. k. – į snukį). Neva taip pirmieji rusų kolonistai apibūdino žvarbų, stiprų, be atvangos į veidą pučiantį arktinį vėją.

Tačiau ne stingdantys šalčiai, ne nuolatinis žvarbus vėjas ir netgi ne tam tikro atskyrimo nuo viso likusio pasaulio pojūtis yra pagrindinė vietos problema.

Orai kartais atšyla, giedrame danguje pasirodo saulė, o štai stipriai apnuodytu oru gyventojai priversti kvėpuoti kasdien.

Norilsko istorijos pradžia galima laikyti 1921 m., kai rusų tautybės Arkties tyrinėtojas geologas Nikolajus Urvancevas čia pastatė pirmą medinį namą. Apylinkėse buvo rasti didžiuliai akmens anglies ir rūdos klodai, tad netrukus prasidėjo masinė jų kasyba ir apdirbimas. Prie nedidelės Norilsko gyvenvietės įsikūrė pirmosios gamyklos. Tačiau užmojų nepakako.

1935 m. sovietinių lagerių kaliniai pradėjo statyti didžiulį kalnų metalurgijos kombinatą (dabar čia įsikūręs pramoninis Rusijos gigantas „Norilsko nikelis“), o 1951-aisiais – gyvenamuosius miesto tipo kvartalus iš visų SSRS kampelių atvykstantiems darbininkams.

Statybos vyko sudėtingomis sąlygomis, kainavo tūkstančius kalinių gyvybių. Čia galvą padėjo ir ne vienas lietuvis.

Mirusiųjų kūnai buvo tiesiog sumetami į duobes netoli esančio Šmidto kalno papėdėje. 1953 m. Norillage (Norilsko lagerių grupė) prasidėjo masinis žmoniškesnių gyvenimo ir darbo sąlygų reikalaujančių politinių kalinių sukilimas. Jis buvo numalšintas jėga.

Tais pačiais metais Norilskas paskelbtas miestu, vėliau netoliese aptinkama naujų naudingųjų iškasenų klodų, dygsta naujos gamyklos, viliojami nauji darbininkai.

Gyventojų sveikatos būklė – apgailėtina

Pramoninis Norilsko kompleksas amžinojo įšalo žemėje tapo ledinio pragaro vieta. Dieną naktį rūkstantys kaminai ant gyventojų galvų spjaudo kenksmingų elementų mišinį.

Jų koncentracija atmosferoje daugybę kartų viršija visas leistinas normas. Įtaka gyventojų sveikatai – akivaizdi.

Norilsko visų įmanomų ligų ir negalavimų statistika lenkia kitus Rusijos miestus. Vietos gyventojai dažniau nei likusioje Rusijos dalyje skundžiasi kvėpavimo, širdies ir kraujagyslių, virškinimo sistemos ligomis, tikimybė susirgti vėžiniu čia dukart didesnė nei, tarkime, Maskvoje.

Visose amžiaus grupėse didesnis ir psichinių sutrikimų procentas. Nuo 2001 metų, visai kaip ir sovietų laikais, lankytis Norilske užsienio piliečiai gali tik gavę specialų valdžios leidimą, tačiau bendrą vaizdą apie tikrąją padėtį mieste galima susidaryti paskaičius esamų ir buvusių Norilsko gyventojų forumus, kuriuose liūdnai juokaujama, kad tikro norilskiečio uoslė išskirtinė –   jis pagal miestą užklojusį smogą kaip mat nustato, iš kurios gamyklos jis sklinda.

Viliojo butais

Pramoninės atliekos niokoja gamtą. Ir taip ne itin augalijai palankus šiaurinis kraštas praranda paskutines jos apraiškas. Aplink Norilską plyti sniegu nuklotos akmeninės dykumos ir chemijos išdegintos, mirti pasmerktos miškatundrės likučiai. Atokiau nuo mirties zonos kiek atšilus augančiuose grybuose, uogose aptinkama didelė sunkiųjų metalų koncentracija.

Kyla klausimas: koks gi velnias ten laiko žmones? Kas juos verčia gyventi ir dirbti ne tik nesvetingomis klimato požiūriu, bet tiesiogiai sveikatą žalojančiomis sąlygomis?

Stalino lagerių kaliniai neturėjo kito pasirinkimo, o vėliau į šį vis labiau niokojamą kraštą žmonės viliojami didesniais atlyginimais, veltui suteikiamais butais, įvairiausių lengvatų pažadais.

Sovietų įpročiu apie tikrąją ekologinę padėtį Norilske tylėta. Juk kaminai rūksta ne tik Norilske, bet ir Maskvoje, Sankt Peterburge, tad kas gi čia tokio?

Tačiau ledinis Norilsko oras ypatingas: kas dabar suskaičiuos, kiek žmonių jis nuvarė į kapus pirma laiko, o kiek negrįžtamai suluošino? Vieni bėgdavo iš nuodingo krašto pirmai progai pasitaikius, į jų vietą atvažiuodavo kiti, treti tiesiog įprato čia gyventi ir nekreipti į nieką dėmesio ir nenorėjo ar tiesiog neturėjo kur išvažiuoti.

Norilskiečiai pasakoja, kad kartais, nepaisant visų rūkstančių kaminų, oras mieste būna kiek grynesnis. Suprask – atvažiavo svarbi delegacija iš Maskvos. Tuomet visuose gamyklose įjungiami galingi, milijonus kainuojantys taršą mažinantys filtrai. O visais kitais atvejais – kam to reikia?
Retas sulaukia penkiasdešimtmečio

Panašiai gyvena ir žymaus čekisto Felikso Dzeržinskio vardu pavadintas Dzeržinskas (buvusi Rastiapino gyvenvietė), esantis Žemutinio Naugardo srityje. Tai antras pagal dydį regiono miestas, turintis per 200 tūkst. gyventojų. Pasaulyje Dzeržinskas garsus karine ir chemijos pramone, kurios atliekos ilgiems šimtmečiams užteršė žemę ir vandenį.

Pirmojo pasaulinio karo metais į šias vietas buvo evakuota Peterburgo sprogstamųjų medžiagų gamykla, vėliau Dzeržinske gamintos dujokaukės, nuodingos kovinės dujos ipritas ir fosgenas, bombos bei artilerijos sviediniai.

Dar ir dabar chemijos pramonė užima itin svarbią vietą miesto gyvenime: joje dirba didžiulė dalis Dzeržinsko gyventojų. Mieste veikia pusšimtis dar sovietų laikais statytų chemijos produktus gaminančių objektų.

Kenksmingų atliekų problema buvo sprendžiama sovietams įprastais būdais.

Tūkstančiai tonų itin nuodingų medžiagų užkasamos tiesiog miesto prieigose, visiškai nesirūpinant padaryti jas nekenksmingas ir pasekmėmis gamtai ir žmogui. Cheminiai nuodai užteršė ne tik dirvą ir požeminius vandenis, bet ir orą.

Šalia miesto įkurtas didžiausiais Europoje kietųjų buitinių atliekų saugojimo poligonas, kurį vietos gyventojai liūdnai vadina juodąją skyle. Poligonas garsus ir vadinamąja baltąja jūra – didžiule dauba, į kurią daug dešimtmečių vietos chemijos fabrikai pylė atliekas. Sakoma, kad čia pasivaikščiojus pusę valandos visiškai sveikam žmogui pradeda svaigti galva, o silpnesni tiesiog alpsta. O juk šis cheminių atliekų poligonas Dzeržinsko bei Žemutinio Naugardo apylinkėse toli gražu ne vienintelis.

Mieste nuolat didesnė fenolio koncentracija, juntamas chemikalų kvapas, butuose iš čiaupų neretai bėga purvinas vanduo. Kaip ir Norilske, Dzeržinske žmonės kur kas dažniau skundžiasi įvairiomis ligomis, o vidutinė gyvenimo trukmė yra apie 45 metai (42 m. vyrų, 47 m. moterų).

Dzeržinską dažnai lanko įvairios delegacijos ir gamtos apsaugos organizacijos, tačiau gyventojams iš to menka paguoda. Gamykloms modernizuoti ir gerokai sumažinti jų kenksmingumą nėra pinigų, o visas jas uždarius daugiau nei pusė miesto liktų be darbo, o valstybė – be didžiulio šio regiono indėlio į bendrąją šalies chemijos pramonę.


Taip ir gyvena Norilsko bei Dzeržinsko žmonės tarsi atmestinio sovietinio požiūrio įkaitai. Sunkaus palikimo įkaitai. Dėl „tarybinio žmogaus progreso“, nuodijančio juos pačius ir jų vaikus.


Vitalijus Michalovskis

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą