Subjektyvus tinklaraštis apie tai, kas sudomina...

2014 m. lapkričio 21 d., penktadienis

Apie sparnuotų posakių kilmę (IV dalis)

Spaudos antis
Taip vadinama pramanyta žinia arba naujiena spaudoje. Posakio kilmės versijų yra keletas, tačiau įtikimiausiai skamba vokiškoji. XVIII a. šios šalies spaudos leidėjai nepatikrintas naujienas žymėdavo lotynišku prierašu NT (non testatur – nepatikrinta). Kadangi NT vokiškai tariama „ente“ (o tai reiškia „antį“), anties vardas ilgainiui prilipo ir sąmoningai skelbiamai klaidingai ar nepatikrintai informacijai.



Sveikame kūne sveika siela
Romėniškos kilmės posakis. Kiek perfrazuotas jis aptinkamas Juvenalio 10 satyroje: „Reikia melsti dievų, kad sveika siela būtų sveikame kūne.“ Beje, romėnams buvo žinomas ir dar kitoks frazės variantas: „Sveika siela retai būna sveikame kūne.“ Taigi, pirminė posakio prasmė: reikia siekti kūno ir sielos sveikatos, nes sveikas kūnas dar neužtikrina sielos sveikumo. Deja, mūsų dienomis frazė dažnai suvokiama tiesiogiai: esą reikia lavinti kūną, o sielos sveikata atsiras savaime.

Štai kur šuo pakastas
Atrodytų, beprasmis žodžių kratinys, tačiau jis reiškia esmės, tikrosios priežasties atradimą. Posakio kilmė tiksliai nėra nustatyta.
Viena austrų legenda byloja, kad šuo išgelbėjo gyvybę XVI a. austrų karvedžiui Sigismundui Altensteigui. Ištikimą šunį jis palaidojo prie savo namų sienos ir pastatė jam paminklą su padėkos užrašu. Garsas apie tai pasklido po apylinkes ir visi traukė prie karvedžio namų, norėdami sužinoti, kurgi tas šuo pakastas.
Pagal kitą versiją, šis posakis kilęs iš folkloro. Senovėje žmonės tikėjo, kad su lobiu piktadariai ar plėšikai į žemę užkasdavo ir juodą šunį – šio vaiduoklis turėjo apsaugoti brangenybes nuo neprašytų svečių. Vokiškai kalbančiuose kraštuose šunimis taip pat vadinti ypač šykštūs žmonės (jų godumas ir niurzgėjimas sietas su šuns urzgimu), apie juos buvo sakoma, kad jeigu tik galėtų, nusineštų visus savo turtus į kapą.

Tarp kūjo ir priekalo
Šis posakis apibrėžia itin sudėtingą situaciją, kai pavojus gresia iš dviejų pusių. Būtent tokią padėtį 1868 m. romane „Kūjis ir priekalas“ aprašė vokiečių rašytojas Friedrichas Spielhagenas.

Tyla – pritarimo ženklas
Panašus posakis aptinkamas Sofoklio tragedijoje „Trachinietės“: „Argi tu nesupranti, kad savo tylėjimu sutinki su kaltintoju?“ Posakis silentium videtur confessio aptinkamas ir popiežiaus Bonifaco VIII (1235–1303) laiškuose.

Varnas varnui akies nekirs
Tai reiškia, kad piktadariai nesunkiai randa bendrą kalbą ir dažnai kenkia kitiems, bet ne panašiems į save.
Posakis aptinkamas XVI a. britų autoriaus ir antikinių tekstų vertėjo Jameso Sandfordo „Malonumų sode“, nors yra antikinės kilmės.

Vienybėje – jėga
Ko gero, ši frazė yra itin senos kilmės, tačiau jos populiarinimas priskiriamas Austrijos-Vengrijos imperatoriui Pranciškui Juozapui I (1830–1916), kuris jį nuolat viešai kartojo. Devizas turėjo politinę prasmę: Austrijos-Vengrijos imperijos galybė priklausė nuo taikaus ir vieningo visų jos tautų sugyvenimo.

Vilkas ėriuko kailyje
Taip paprastai sakoma apie tuos, kurie dedasi romūs ir draugiški, o iš tiesų yra plėšrūs ir pikti.
Iš Evangelijos pagal Matą: „Sergėkitės netikrų pranašų, kurie ateina pas jus avių kailyje, o viduje yra plėšrūs vilkai“ (7, 15).

Visi lygūs, bet kai kurie lygesni
Šiuo ironišku posakiu savo knygoje „Gyvulių ūkis“ (1945) amerikiečių rašytojas George’as Orwellas iliustruoja situaciją, kai deklaruojant visuotinę lygybę sau siekiama išskirtinių teisių.

Viskam savas laikas
Taip sakome, kai norime išlaukti tinkamo momento ar perspėti pernelyg skubančius.
„Viskam yra metas, ir kiekvienam reikalui tinkamas laikas po dangumi. Laikas gimti ir laikas mirti, laikas sodinti ir laikas rauti, kas pasodinta. Laikas žudyti ir laikas gydyti, laikas griauti ir laikas statyti. Laikas verkti ir laikas juoktis, laikas gedėti ir laikas šokti. Laikas išmėtyti akmenis ir laikas juos surinkti, laikas glamonėtis ir laikas nesiglamonėti. Laikas ieškoti ir laikas pamesti, laikas laikyti ir laikas išmesti. Laikas perplėšti ir laikas susiūti, laikas tylėti ir laikas kalbėti. Laikas mylėti ir laikas nekęsti, laikas karui ir laikas taikai“ (Mok 3, 1–8).

Žmogus žmogui – vilkas
Šiuo posakiu dažnai apibūdinamas žmonių polinkis į tarpusavio konfliktus.
Frazė aptinkama Tito Makcijaus Plauto (apie 250–184 pr. m. e.) komedijoje „Asilai“. Beje, autorius manė, kad žmonių egoizmas yra prigimtinis, tad būtent iš čia ir kyla visi kivirčai bei nesutarimai. Vėliau daug dėmesio šiam teiginiui skyrė anglų filosofas Thomas Hobbesas (1588–1679), kuris rašė, kad iš vienos pusės žmogus žmogui yra kažkas didingo, o iš kitos – vilkas.

Žuvis pūva nuo galvos

Posakis priskiriamas Plutarchui, nors originale vietoj žodžio „pūva“ yra „dvokia“. Komentuodamas šią antikinę patarlę Erazmas Roterdamietis rašė, kad ji skirta blogiems valdovams, kurie savo sugedimu užkrečia visą liaudį.

parengė Vitalijus Michalovskis


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą