Subjektyvus tinklaraštis apie tai, kas sudomina...

2014 m. lapkričio 14 d., penktadienis

Apie stepių "įsisavinimą" Sovietų Sąjungoje

(Rašinys pasirodė "Lryto" svetainėje)
Dar 1890 metais savo pranešime Mambetalis Serdalinas-Šubetovas Rusijos imperijos prekybos plėtros komisijos narius  perspėjo, kad per ilgus šimtmečius Kazachstano stepėse susiformavo tradicinė gyvulininkystė ir bet koks priverstinis šiam kraštui nebūdingų žemės ūkio kultūrų skiepijimas baigsis labai liūdnomis pasekmėmis.
Anot Serdalino-Šubetovo, bekraščiai Šiaurės Kazachstano tyrai tik sudaro derlingų žemių įspūdį, tačiau tai apgaulinga iliuzija. 



Čia beveik nėra juodžemio, čia vasaros pernelyg karštos ir sausos rugiams masiškai auginti, o žiemos pernelyg žvarbios.

Nedaug pasėliams laistyti būtino vandens, be to, siaučia stiprūs stepių vėjai. Žodžiu, komisijos nariams buvo nedviprasmiškai pareikšta, kad bet koks aktyvus veržimasis su duoninėmis kultūromis į gimtąsias kazachų stepes gali virsti ekologine katastrofa ar bent patirti visišką nesėkmę.

Tačiau rimtą duonos stygių patiriančioje chruščiovinėje Sovietų Sąjungoje manyta visiškai priešingai, tad 1954 metais komunistų partijos centro komiteto plenume nuspręsta įspūdingai padidinti šalies grūdinių kultūrų derlių ne investuojant į jau dirbamas žemes gerinant ūkinį jų produktyvumą, o tiesiog suariant ir užsėjant „laisvas“ bekraštes platybes Kazachstane, Volgos žemupyje ir netgi Pietų Sibire.

Amerikiečių nesėkmė neįtikino

Sovietų neatbaidė net kelių dešimtmečiu senumo liūdna JAV patirtis, apie kurią „nugalėjusio leninizmo šalyje“ negalėjo nežinoti.

Iškart po Pirmojo pasaulinio karo Jungtinėse Valstijose prasidėjo intensyvus didžiulių negyvenamų žemės plotų kultūrinimas. Negailestingai suartos prerijos, sėta neatsižvelgiant nei į klimatą, nei stengiantis tausoti žemę.

Prieš žiemojimą laukai būdavo visiškai plynai išdeginami, stiprūs lygumų vėjai ardė paviršinį dirvos sluoksnį: jis prarasdavo mineralus ir tiesiog džiūvo. Derlingumas katastrofiškai krito, tačiau tai nebuvo baisiausia.

Ketvirtojo dešimtmečio pradžioje šalį prislėgė sausra, o po to užgriuvo galingų dulkių viesulų laikotarpis. Nesutikdamos jokio pasipriešinimo ir jokios didesnės augalijos savo kelyje prerijų vėtros kėlė į padanges milžiniškus suartos sausos žemės dulkių tumulus, kuriais nuklodavo miestus šimtų ir net tūkstančių kilometrų spinduliu. Kentėjo pasėliai, gyvūnai, žmonės. JAV ši tragedija žinoma kaip „Dulkių katilas“ (angl. dust bowl) ir sutapo su vadinamuoju Didžiosios depresijos laikotarpiu.

Dėl neatsakingos ūkinės žmogaus veiklos šalį ištikusi katastrofa buvo gera pamoka tiek JAV vyriausybei, tiek šalies fermeriams, tačiau kas galėjo pagalvoti, kad netrukus ant to paties grėblio po kelių dešimčių metų užmins sovietai? Tik visišką pastarųjų fiasko galima pavadinti dar kvailesniu, nes prieš sovietų akis jau buvo karti amerikiečių patirtis.

Lydėjo galinga propagandos kampanija

Naudoti ir kultūrinti savų neaprėpiamų platybių komunistai ėmėsi su milžinišku užmoju. Stepėms nugalėti mestos didžiulės pinigų sumos, šimtai tūkstančių įvairiais pažadais suviliotų žmonių, ten keliavo naujausia sovietinė žemės ūkio technika, apie vadinamąją didingą misiją trimitavo visi šalies laikraščiai.

Šios tinkamai nepasvertos ir didžiąja dalimi netgi beprotiškos iniciatyvos avangarde stovėjo ekstravagantiškasis generalinis sekretorius Nikita Chruščiovas ir jo žmonės.

Tiesa, galima pridurti, kad netgi aukščiausiuose SSRS komunistų partijos sluoksniuose atsirado nuovokesnių žmonių, vadinančių tokį lėšų švaistymą kaip visiškai neperspektyvų ir netgi šaliai pražūtingą, tačiau jų nuomonės niekas nesiklausė.

Nepaisant milžiniško užmojo ir visuotinio entuziazmo, naudoti didžiules teritorijas pradėta visiškai nepasiruošus. Visi karštligiškai puolė arti tai, ką galima suarti, ir sėti ten, kur galima pasėti, kartais dėl statistikos net triskart viršydami visus užsibrėžtus planus. Iš anksto nepasirūpinta tinkama infrastruktūra arba ji visiškai neatitiko užmojų.

Daugelis iš visos „plačiosios tėvynės“ suvežtų žemės ūkio darbininkų gyveno lauko palapinėse ir vagonėliuose, technikai trūko remonto dirbtuvių, nebuvo pakenčiamų kelių, netgi grūdų saugyklų numatomam derliui, tačiau per kelerius metus buvo sukultūrinta daugiau nei 40 mln. hektarų anksčiau neliestos žemės.

Maskvą užvertė skundais

Kelerius pirmuosius metus grūdų derlius pranoko visas optimistiškiausias prognozes. N.Chruščiovas buvo devintame danguje iš laimės ir neslėpdamas piktdžiugos vylėsi Vakarų kapitalistams parodyti socialistinio žemės ūkio pranašumus. Bet jau tada dažnam „stepių užkariautojui“ sovietinis aplaidumas ėmė badyti akis ir naikinti bet kokią motyvaciją dirbti.

Grūdų buvo daug, tačiau nebuvo kuo juos išvežti, dažnai net nebuvo kaip privažiuoti, nepakako saugyklų derliui supilti ir niekas nežinojo kaip spręsti šiuos klausimus.

Suversti į milžiniškas krūvas dirbamų laukų pašonėje, grūdai džiuvo saulėje, juos lesė paukščiai ir nešiojo vėjas. Viskas buvo palikta likimo valiai ir puvo tiesiog akyse, apie tai su didžiu pasipiktinimu rašė ne vienas to įvykio liudininkas.

Veidmainiškai sovietų šlovinamas darbas ir to darbo vaisiai ėjo šuniui ant uodegos. Į Maskvą keliavo daugybė žemės ūkio darbininkų skundų, tačiau, kol derlius geras, kam gi rūpės kažkokio nepajėgto suvirškinti pertekliaus likimas?

Pirmieji naujųjų žemių naudojimo metai buvo sėkmingi, tačiau netrukus pati gamta parodė, kad lengvų pergalių prieš ją nebūna arba jos labai trumpalaikės.

Prasidėjo tos pačios problemos, su kuriomis susidūrė JAV ir iš kurių sovietai savo metu nepasimokė. Reikalas tas, kad dirvoje per daugybę amžių susiformuoja tam tikras mineralinis sluoksnis, kuris iš pradžių gali duoti gerą derlių, tačiau neprižiūrimas yra linkęs nykti.

Buvo visiškai nepasirūpinta apsauga nuo aršių stepių vėjų, bekraščiai laukai nebuvo padalinti į smulkesnius ir vienas nuo kito atitverti medžių sienomis, o tai tokiomis sąlygomis buvo būtina padaryti.

Vėtros blaškė ir negailestingai nupūsdavo paviršinį derlingiausią dirvos sluoksnį, prasidėjo jo erozija. Kasmet grūdų derlius vis mažėjo: iš pradžių perpus, po to dviem trečdaliais, galiausiai kai kuriose srityse sėjamų grūdų į dirvą suberta daugiau nei gauta derliaus. Didi žemės ūkio „gerinimo“ kampanija nesvetingose teritorijose prasidėjo šlovingai, o baigėsi apgailėtinai.

Neliko kur ganyti gyvulių

Į Šiaurės Kazachstano stepių nukariavimo programą mesti didžiuliai pinigai atsiliepė katastrofišku jų stygiumi tose vidutinio klimato SSRS srityse, kur javų auginimas daugelį amžių buvo tradicinė žemės ūkio kultūra.

Dėl žadėtos duonos kažkur toli sustojo javams auginti kur kas palankesniuose regionuose finansavimas arba gerokai nurėžtos jiems skirtos lėšos. Pagerėjimo nebuvo, ištisas sritis ištiko stagnacija, ūkiui palankūs regionai negaudavo naujos žemės ūkio technikos, nes viskas keliavo į pietines SSRS teritorijas.

Šiaurės Kazachstane didžiulė žala padaryta gyvulininkystei – tradicinei tos srities gyventojų veiklai. Suarti didžiuliai buvusių ganyklų plotai, o tai vertė gerokai mažinti ganomų gyvulių bandas.

Sunykusios gyvulių bandos reiškė nepakankamą gyventojų aprūpinimą mėsos ir pieno produktais, o tai dar labiau apsunkino sovietinių piliečių padėtį.

Atkurti visavertes ganyklas nemokšiškai nualintoje žemėje kazachams užtruko ne vienus metus. Tai imta daryti tuomet, kai Maskvos žemės ūkio „strategai“ pagaliau susivokė apžioję pernelyg didelį kąsnį.

Šiaurės Kazachstano stepių kultūrinimo metu, dėl masiškai atvykstančių gyventojų iš kitų SSRS sričių, kraštas didžiąją dalimi tapo rusakalbiu kraštu. Dalis sovietinių kolonistų į istorinę tėvynę grįžo subyrėjus raudonajai imperijai.

Sovietų „kryžiaus žygio“ į pietines stepes gal ir negalima pavadinti didžiausia XX a. ekologine katastrofa, palyginti su Černobylio tragedija ar Aralo jūros likimu, šiaip ar taip, ji buvo.

Didžiuliai nualintos ir išprievartautos žemės plotai šaliai atsirūgo skaudžiais ekonominiais ir socialiniais sukrėtimais, kurių pasekmės juntamos iki šiol.


Vitalijus Michalovskis


2 komentarai:

  1. O šitose stepėse ar gyveno stepių vilkas?

    AtsakytiPanaikinti
  2. Zinoma kad gyveno ir turejo dideles ausis, pasiziurek i vedrodeli.

    AtsakytiPanaikinti