Subjektyvus tinklaraštis apie tai, kas sudomina...

2014 m. lapkričio 28 d., penktadienis

Lietuviškoji Felikso Dzeržinskio istorija

XX a. istorijoje Feliksas Dzeržinskis - liūdnai pagarsėjusi asmenybė. Jo vardas žinomas kiekvienam bent kažką girdėjusiam apie bolševikų terorą ir pasibaisėtinus šio režimo nusikaltimus. Vienas artimiausių Lenino bendražygių, viena įtakingiausių bolševikų partijos bei ankstyvosios sovietų istorijos figūrų, kruvinosios ČK įkūrėjas ir pirmasis vadovas, dėl neįtikėtino šaltakraujiškumo perpus su idėjiniu fanatizmu savo paties bendražygių pramintas „geležiniu Feliksu“.
Šiais laikais ši asmenybė mažai kam kelia simpatijas, nors, pavyzdžiui, Rusijoje, - priešingai, - vis daugiau tokių kas norėtų reabilituoti sovietų represinių struktūrų tėvą bei sugrąžinti jo biustus ant senųjų pjedestalų.


Neabejotina, „geležinis Feliksas“ - išimtinai politinė Sovietų Rusijos figūra ir vienas iš pačių niūriausių jos istorijos puslapių herojų, tačiau pirmuosius savo žingsnius būsimasis raudonojo teroro įkvėpėjas žengė būtent Lietuvoje, kuri tuo metu buvo carinės imperijos sudėtyje.

Raudonojo revoliucionieriaus tėvai buvo gerbtini ir mokyti, nors ir ne itin pasiturintys bajoriškų šaknų turintys žmonės. „Geležinio Felikso“ tėvas - Ašmenoje netoli Vilniaus gimęs matematikos ir fizikos mokytojas Edmundas Rufinas Dzeržinskis, o motina - garsaus iš Lietuvos kilusio Peterburgo universiteto profesoriaus Januševskio duktė Elena.

Šeimos nariai tarpusavy kalbėjosi lenkiškai ir išpažino katalikybę. Sakoma, kad mažasis Feliksas iš pradžių troško tapti kunigu, tačiau nuo šio sunkaus pašaukimo buvo atkalbėtas motinos pažįstamo katalikų dvasininko.

Dėl nuolatinių tėvo paskyrimų Dzeržinskių šeima nuolat keliavo po Rusijos imperiją kol galiausiai grįžo į tėvoniją - nedidelį Deržinovo dvarelį tuometinėje Vilniaus gubernijoje.

Būtent čia 1877 metais rugsėjo 11 d. ir gimė Feliksas Dzeržinskis - ketvirtas vaikas šeimoje. Beje, paskutinį nėštumo mėnesį motina Elena Dzeržinska tik per plauką nepersileido įkritusi į rūsio duobę. Patirtas stresas sukėlė priešlaikinį gimdymą, tačiau kūdikis išvydo pasaulį visiškai sveikas, tad buvo pakrikštytas Feliksu (lot. laimingasis).

Šeimos dvarelyje Feliksas gyveno iki 10 metų. Per tą laiką mirė jo tėvas, motina liko viena su gausybe vaikų. 1892 m. Dzeržinskių šeimos istoriją paženklino tragiškas ir gana paslaptingas įvykis: iš medžioklinio šautuvo buvo nušauta keturiolikmetė Vanda - viena iš Felikso seserų. Neatsargiai žaisdamas su ginklu iššauti galėjo tik namuose tuo metu buvęs Feliksas ar kiek vyresnis jo brolis Stanislovas. Abu broliai ir jų motina po šio įvykio atsitvėrė tylos siena. Niekas niekada taip ir nesužinojo kas paleido lemtingąjį šūvį. Ši tema tapo šeimos tabu.

Apie tuometines paaugliškas būsimojo bolševikinio teroro tėvo pažiūras sunku pasakyti kažką konkretaus. Vėlesni sovietiniai „geležinio Felikso“ biografai vienas per kitą teigė, kad jaunasis Dzeržinskis nuo pat mažumės buvo ateistas, internacionalistas, užjautė „darbo žmogų“ bei siekė „pasaulinio proletariato“ vienybės.

Žinoma, visa tai gana toli nuo tiesos. Dzeržinskių šeimos vaikai buvo auklėjami religinėje, patriotinėje, netgi nacionalistinėje lenkiškumo dvasioje. 1863 – 1864 m. sukilėlių pralaimėjimas buvo pateikiamas kaip didi lenkų tautos tragedija, o jį malšinantys rusų kareiviai su Muravjovu Koriku priešakyje vaizduoti kaip niekšingi okupantai ir laisvosios Lenkijos priešai. 1922 metais raudonasis Feliksas prisipažįsta, kad vaikystėje viena iš jo svajonių buvo užsidėjus stebuklingą, nematomu paverčiančia kepurę išžudyti visus maskolius.

Tuometiniai mažojo Dzeržinskio bendraamžiai prisiminė, kad jaunystėje jis priminė patriotinių Henriko Senkevičiaus romanų herojus, tačiau religingumas netrukus virs priešiškumu bet kokiam tikėjimui, o liepsningus tautinius jausmus pakeis neapykanta visiems „proletariato išnaudotojams“.

Palaipsninis Dzeržinskio-nacionalisto virtimas „raudonuoju“ prasidėjo Vilniaus berniukų gimnazijoje, į kurią jis įstojo mokytis 1887 metais. Pirmų metų kursą kartojo du kartus, vėliau mokėsi patenkinamai, gerą įvertinimą gaudamas tik už... tikybos pamokas. Rusų kalba bei gramatika lenkiškai kalbančiam Dzeržinskiui iš viso nesisekė, gimnazijoje dėstoma graikų – ypač prastai. Beje, iki pat gyvenimo pabaigos šis sovietų valstybės šulas rusiškai kalbėjo su ryškiu lenkišku „rytinių kresų“ akcentu, o rašydamas rusiškai darė nemažai gramatinių klaidų.

Su kairiosiomis idėjomis Dzeržinskis susipažino gimnazijoje. Tos idėjos, nors ir buvo draudžiamos bei laikomos politiškai pavojingomis, naudojosi tam tikru populiarumu tuometės Vilniaus studentijos tarpe.

Tuo pat metu Dzeržinskis suartėjo su Lietuvos „socialdemokratijos tėvu“ vadinamo Andriaus Domaševičiaus slaptu politiniu kairiosios minties rateliu, susipažįsta bei ėmė žavėtis Marxo, Engelso, Uljanovo (vėliau pasivadinusio Leninu), Plechanovo raštais. Į marksistinių idėjų pasaulį jaunasis Dzeržinskis pasineria su tokiu pat įkarščiu kaip kadaise į dabar jau svetima jam tapusią religiją. Net keli sovietiniai „geležinio Felikso“ biografai su ypatingu patosu aprašinėja Dzeržinskio ir kelių jo draugų 1895-ųjų priesaiką ant Gedimino kalno „kovoti su neteisybe ir priespauda vardan darbo žmonių laimės“.

Nors mokslai į apmąstymus apie pasaulinio proletariato kovą pasinėrusiam jaunuoliui sekėsi ne per geriausiai, Dzeržinskis pasižymėjo kitomis jo autoritetą bendraminčių rate keliančiomis savybėmis. Tiek „raudonojo Felikso“ garbintojai, tiek smerkiantys jį kone vienbalsiai pripažįsta, kad F.Dzeržinskio būta labai užsispyrusio ir tiesaus žmogaus.

Jis karštai imdavosi bet kokios veiklos, retai paisydavo autoritetų, ir, kas svarbiausia, fanatiškai tikėjo savo paties tiesa. Iš esmės Dzeržinskis taip ir liko religinga asmenybe, nors teigė prakeikęs tikėjimą ir kunigus būdamas vos šešiolikos metų. Tačiau tikėjimą Dievu išstūmė dar fanatiškesnis tikėjimas komunizmo šmėklomis, kurioms būsimasis vyriausias šalies čekistas vėliau paaukos milijonus gyvybių.

Paskutinėse klasėse Vilniaus gimnazistas Feliksas Dzeržinskis gilino idėjines bei konspiracinės veiklos žinias, rėžė ugningas kalbas bendraminčių susirinkimuose. 1895-ųjų rudenį jis apsigyvena savo močiutės bute Paplaujos gatvėje ir namo palėpėje įrengia nelegalią spaustuvę raudoniesiems atsišaukimams platinti. Kitos panašios „spaustuvės“ buvo įkurtos pasirenkant pačias netikėčiausias vietas.

Pavyzdžiui, Bernardinų bažnyčios rūsiuose ar Sniego gatvėje nieko nenutuokiančios carinės policijos skyriaus pašonėje. Tiesa, istorija nutyli iš kur jaunieji Markso bei Engelso raštų gerbėjai gavo tais laikais nepigią tipografijos įrangą... Daugelį atsišaukimų tekstų kūrė pats Dzeržinskis, pats juos spausdino, daugino ir nakčia klijavo ant Vilniaus tvorų, stulpų bei pastatų sienų.

Pačioje 1896-ųjų pradžioje miršta F.Dzeržinskio motina, kuri, pasak šeimos biografų, buvo padori, išsilavinusi, kilnių manierų moteris, iki pat paskutinių savo gyvenimo dienų bergždžiai tikėjusi, kad paklydėlis sūnus Feliksas pagaliau ateis į protą. Pastarasis skaudžiai išgyveno motinos mirtį, tačiau vėliau pripažino, kad būtent po jos mirties nusprendė palikti mokslus gimnazijoje ir tapti „profesionaliu revoliucionieriumi“. Esą kelis paskutiniuosius metus jis lankė gimnaziją tik iš gailesčio motinai, bet jai mirus nusprendė padėti tašką.

Praėjus trims mėnesiams po gimdytojos mirties F. Dzeržinskis palieka mokymo įstaigą. Iš tiesų jo pasitraukimą lėmė sukeltas skandalas, kurio priežastis sovietiniai istorikai pateikia vienaip, o antisovietiniai - visiškai kitaip.

Sovietų biografai tvirtina, kad iš gimnazijos Dzeržinskis pašalintas už garsius protestus prieš carinę rusinimo politiką, tačiau kiti autoriai teigia, kad vienas iš mokytojų apkaltino Feliksą knygų vagyste iš mokyklos bibliotekos, po ko būsimasis čekistas viešai pavadino jį niekšu.

Kaip ten buvo iš tiesų - neaišku, tačiau gimnazijos durys Dzeržinskiui užsivėrė. Ir tik tetos pastangomis dokumentuose vietoje išvarymo buvo įrašyta, kad jis paliko mokyklą savanoriškai. Beje, Felikso elgesys atsirūgo ir toje pačioje gimnazijoje kur kas geriau besimokantiems dviems jo broliams, kurie buvo priversti pabaigti mokslus kituose miestuose.

Žinoma, iš gimnazijos išspirtas Feliksas dėl to visiškai nesisielojo, kadangi apie „profesionalaus revoliucionieriaus“ karjerą svajojo jau seniai. Iš pradžių jis apsigyvena „progresyvių pažiūrų“ nepalaikiusios vyresnės sesers Aldonos bute Krivių gatvėje (tuomet ji vadinosi Popų gatve), po to nuomojasi kambarį Užupyje.

Beje, sovietinėje biografijoje tikinama, kad sesers Aldonos butą Dzeržinskis paliko todėl, kad nenorėjo užtraukti sesės šeimai nemalonumų dėl savo veiklos, tačiau iš tiesų buvo išvarytas svainio. Aldonos vyras nepakentė artimo įnamio veltėdžiavimo ir vis priekaištavo Feliksui, kad tas nežinia kur iššvaistė po motinos mirties jam likusią nemažą pinigų sumą. Vėliau Dzeržinskis šį savo gyvenimo etapą vadino pusalkaniu ir pasakojo, kad vos sudūrė galą su galu iš menų atsitiktinių uždarbių.

Su Domaševičiaus vadovaujamais socdemais Dzeržinskio idėjos kirtosi vis labiau. Reikalas tas, kad Vilniaus socialdemokratai puoselėjo atsiskyrimo nuo Rusijos viltis, ir, nepaisant to, kad pasisakė už darbininkų teises, savo ateities viziją grindė „smulkiosios buržuazijos“ interesais.

Dzeržinskis, priešingai - pasisakė už susiliejimą su radikaliais Rusijos kairiaisiais, atvirai niekino visus kas nepriklauso „proletarams“ bei visiškai pateisino pačias radikaliausias kovos priemones. Visai gali būti, kad būtent Vilniuje Dzeržinskio galvoje jau formavosi mintis apie būsimojo raudonojo teroro būtinybė.

1897 m. gegužės 1 d. Vilniaus priemiestyje, Karoliniškių miške, Dzeržinskis prisidėjo prie slapto, nelegalaus „darbininkų šventės“ minėjimo organizavimo.

Tačiau Vilniuje darėsi vis neramiau. Carinė policija nesnaudė ir remdamasi savo agentų informacija kruopščiai rinko duomenis apie neramumų kurstytojo – Jaceko arba Astronomo (tai buvo konspiracinės Dzeržinskio pravardės) veiklą. Vilniaus socialdemokratai nusprendžia siųsti maištingąjį Feliksą į Kauną kur niekas jo nepažįsta.

Pagrindinė Dzeržinskio užduotis Kaune buvo patraukti į savo pusę nepatenkintus darbininkus bei sukurti palankią dirvą pogrindiniams „revoliuciniams“ rateliams. Kaune Dzeržinskis iš pradžių apsigyveno Ukmergės, po to - Ožeškinės gatvėje, visur prisistatinėdamas „lenkų kilmės "dvarininku iš Vilniaus“.

Įsidarbino spaustuvėje knygų rišėju, o tai teikė puikų priėjimą prie popieriaus bei dažų, kuriuos Feliksas be jokios sąžinės graužaties savinosi idėjinei veiklai. Vėl spausdino atsišaukimus, naktimis juos klijavo, suartėjęs su Kauno darbininkais kurstė juos streikams bei pilietiniam nepaklusnumui.

Būtent Kaune per trumpą laiką Dzeržinskis kažkiek pramokso lietuviškai, žinoma, ne meilės lietuvių kalbai vedamas, o puikiai suvokdamas, kad lietuvius patrauks savo pusėn tik prabilęs jų kalba. Tai, kad geležinis Feliksas mokėjo lietuviškai, liudija bent kelios jo biografijos, o taip pat „geležinio Felikso“ bute atliktos kratos aprašas, kuriame minima ir keletas jo turimų lietuviškų knygų.

Kaune „profesionalus revoliucionierius“ darė lygiai tą patį ką ir prieš tai Vilniuje. Vėliau jis ypač didžiavosi Aleksote sukeltais neramumais bei darbininkų streikais, kas vertė vietos policiją sutelkti visas pajėgas nežinia iš kur Kaune atsiradusio, tačiau spėjusio pagarsėti agitatoriaus paieškai. Žandarai senokai įtarė, kad ramybės drumstėjas gali būti ne vietinės kilmės, tačiau tikrojo jo vardo nežinojo.

1897 m. liepos 16 d. Feliksas Dzeržinskis suimtas prie Kauno soboro. Slapto susitikimo vietą policininkams nurodė vienas Kauno darbininkas. Jo motyvai, vėlgi, aiškinami skirtingai. Pasak sovietų istorikų, šis darbininkas tiesiog „parsidavė išnaudotojams už grašius“, o nesovietiniai tikina, kad „proletaras“ laiku įžvelgė raudonajame Felikse pavojingą kurstytoją, tad nusprendė įduoti jį į tuometinės carinės teisėtvarkos rankas.

Netrukus paaiškėjo, kad paslaptingasis Kauno knygrišys  ir ieškomas vilnietis Jacekas – vienas ir tas pats asmuo. Dzeržinskio bylą tyręs policijos karininkas prie dokumentų pridėjo savo išvadą su prierašu, kad „šis žmogus, tiek savo pažiūromis, tiek savo būdu ateityje labai pavojingas“. Ką ir besakyti -jo pranašystė išsipildė su kaupu.

Savo likimo sprendimo būsimasis čekistas laukė Kauno kalėjime. Kalinimo sąlygos tikriausiai nebuvo itin griežtos, kadangi, pasak paties Dzeržinskio, nelaisvėje jis sugebėjo ne tik „šviestis“, bet ir rašyti straipsnius nelegaliems vilniečių kolegų leidiniams. Netrukus ateina nutarimas trims metams ištremti pavojingąjį Feliksą į Rusijos gilumą, Viatkos guberniją. 1897 m. rugpjūčio 1 d. jis etapu palieka Kauną ir tuo užbaigia lietuviškąjį, dar palyginti nekaltą savo paties istorijos periodą. Kruvinu budeliu ir „geležiniu Feliksu“ Dzeržinskis taps jau Rusijoje.

Dzeržinskių šeimos likimas susiklostė tragiškai. 1917 metais jo brolį Stanislovą tėvų dvare nužudo nežinomi plėšikai, suvarę jam peilį tiesiai į krūtinę. Kitas brolis, Kazimieras, 1943 m. vokiečių sušaudytas kartu su žmona išaiškėjus jo ryšiams su sovietų partizanais. Jauniausias brolis Vladislovas tapo garsiu neurologu, profesoriumi, daugybės medicinos darbu autoriumi. Jis buvo aršus komunizmo priešininkas ir brolio Felikso veiklos kritikas už ką bolševikų suimtas ir, sakoma, tik per plauką išvengė mirties.

Iš sovietinės Rusijos pasitraukė į Lenkiją kur tęsė mokslinę veiklą. 1942 metais kartu su kitais lenkų inteligentais sušaudytas vokiečių įtarus, kad palaiko ryšį su du gestapininkus nužudžiusiais Lenkijos pogrindininkais. Ketvirtasis brolis, Ignotas, buvo toli nuo bet kokios politikos ir dirbo paprastu geografijos mokytoju vienoje Varšuvos gimnazijų.

Dzeržinskio sesuo Jadvyga gyveno Maskvoje, o Aldona – iš pradžių Vilniuje, po to - Varšuvoje. Pirmoji kurį laiką dirbo brolio vadovaujamame ryšių narkome (rus. liaudies komisariate) ir mirė prabėgus ketveriems metams po Antrojo pasaulinio karo.

Aldona, mylimiausioji geležinio Felikso sesuo, nesitaikstė su sovietų valdžia, tad pokaryje iš Vilniaus išvyko į Lenkiją. Aldona nugyveno ilgą, beveik šimtametį gyvenimą. Lenkijoje ji išleido atsiminimus, kuriuose norėdama pateisinti kruvinąjį brolį rašė, kad jos atmintyje Feliksas taip ir liko žmogumi, nelinkusiu į žiaurius bei storžieviškus poelgius.


Vitalijus Michalovskis
publikuota Lrytas

Iliustracija:
F.Dzeržinskis 1909 m., nuotrauka Butyrkų kalėjime.  


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą