Subjektyvus tinklaraštis apie tai, kas sudomina...

2014 m. lapkričio 5 d., trečiadienis

Romėnų laidojimo kaukių tradicija

(Straipsnis pasirodė „Šiaurės Atėnų“ laikraštyje ir puslapyje)
Romos respublikos, o vėliau ir Romos imperijos istorija gana gerai nušviesta praeities ir mūsų dienų mokslininkų darbuose, tačiau apie senuosius romėnų papročius ir pirminę, graikiškos tradicijos dar nepaliestą religiją to pasakyti negalima.
Vienas iš tokių paslaptingų romėnų kultūros aspektų buvo vaškinių laidojimo ir protėvių kaukių tradicija, kurios tikrąją simbolinę paskirtį galima tik numanyti. Šios su mirusiųjų kultu siejamos kaukės buvo naudojamos per iškilmingas laidotuves, nešamos gedulingose eisenose, saugomos namų relikvijoriuose, joms aukotos aukos, jos vaizdavo mirusius protėvius. 


Pateikiame ištrauką iš 1906 m. pasirodžiusios rusų istoriko ir etnografo Stepano Kuznecovo knygos, supažindinančios su šia mįslinga ir kiek baugia senovės tradicija.

„Tarp romėnų laidojimo kaukių tradicija pasireiškė stipriausiai ir akivaizdžiausiai. Jų naudojimas parodomojo šarvojimo (collocatio) prieš laidojimą metu buvo susijęs su gerai išplėtotu religiniu ceremonialu; tai ypač turėjo prasmę tais atvejais, kai liga ar žaizdos ant veido bjaurojo negyvėlį; kai lavonas buvo sudarkytas, kai dėl kokios nors priežasties nebuvo galima balzamuoti kūno arba kai dėl ilgalaikio šarvojimo mirusiojo veidas patamsėdavo ir pradėdavo irti.

Šiuo atžvilgiu labai įdomios Nacionaliniame Neapolio muziejuje saugomos dvi vaškinės kaukės iš kapavietės netoli Kumų (Cumae), kur aptikti dveji griaučiai be rankų, kojų ir galvų. Išimama iš kapavietės moters kaukė subyrėjo į smulkias dalis, o vyro labai tikroviškai atkartoja bebarzdžio veido bruožus, yra likusios įstatytos stiklinės akys ir netgi plaukų pėdsakai (Benndorf, Taf. XIV, 6). Archeologo Rossi manymu, tai buvo ketvirčiuotųjų lavonai, perduoti jų giminėms laidoti ir šarvoti su vaškinėmis kaukėmis. Panašus radinys aptiktas 1485 m. Apijaus kelyje (Via Appia), kai buvo atidengta idealaus grožio merginos su auksuotais plaukais kapavietė; pastaruoju atveju veikiausiai tai buvo puikiai pagaminta laidojimo kaukė. Galima paminėti ir kitas Romos imperijos teritorijoje rastas kaukes: 1) Kelno geležinę kaukę (Benndorf, Taf. XIV, 3), 2) Arolzeno muziejaus bronzinę kaukę (ibid., Taf. I, 2), 3) terakotinę kaukę iš romėnų nekropolio netoli Salacia kaimo Portugalijoje (ibid., Taf. XVI, 1), 4) geležinę Leideno muziejaus kaukę (ibid., Taf. XIII, 1), 5) terakotinę kaukę iš Kumų (ibid., Taf. XIII, 2), 6) Mainco geležinę kaukę (ibid., Taf. VII, 2), 7) Kjuzyje (Chiusi) rastos bronzinės kaukės fragmentą (ibid., Taf. VI, 2), 8) tokios pat kaukės fragmentą iš Vaisenburgo [Nordgau] (ibid., Taf. VI, 1). Vardiju tik kapavietėse rastas kaukes, neminėdamas kitų, kurių radimo aplinkybės nežinomos.

Anksčiau išvardyti faktai verti dėmesio: jie naujai nušviečia tamsią romėnų imagines (t. y. protėvių atvaizdų) praeitį. Kai kas mano, kad iki IV a. pr. Kr. kaukės Romoje nebuvo naudojamos, nes apie jas neužsiminta Seksto Licinijaus (367 m.) įstatyme, tačiau tai nėra teisinga. Kaukių paruošimo būdo paprastumą rodo Schliemanno radiniai: didelio išmanymo čia nereikėjo, o Polibijo pateikta laidojimo apeigų apžvalga liudija, kad jis susidūrė su papročiu, įteisintu ilgaamže tiek romėnų, tiek artimiausių jų kaimynų – etruskų praktika. Juris imaginum egzistavimas romėnų visuomenėje įrodo, kad jie pradėjo naudoti laidojimo kaukes nepriklausomai nuo graikiškosios įtakos, tačiau manyčiau, kad etruskų poveikis vis dėlto buvo. Minėtieji imagines skirti tam, kad romėno laidotuvėse ištisa virtinė jo protėvių lydėtų laidotuvių eiseną. Išsitarnavęs atleistinis, gavęs jus imaginum, galėjo tik perduoti palikuonims šią teisę, tačiau jo laidotuvių metu protėvių atvaizdai negalėjo būti nešami dėl labai paprastos priežasties: nebuvo papročio daryti mirusio vergo veido kaukės lipdinio. Taigi seniausiais laikais kaukių naudojimas buvo patricijų giminių privilegija, kuri visuomet buvo susijusi su vadinamuoju collocatio, t. y. viešu kūno šarvojimu, o tai buvo atliekama tik su magistratų pareigas ėjusiųjų kūnais (konsulais, cenzoriais, edilais).

Vaikai ir plebėjai buvo laidojami greitai (iškart po mirties – V. M.), o suaugusių abiejų lyčių patricijų kūnai buvo šarvojami gana ilgą laiką. Servijus (ad. Aeneid. V, 64) mini: Apud majores ubi quis fuisset extinctus, ad domum suam referebatur et illic septem erat diebus, octavo incendebatur, nono sepliebatur („Mūsų protėvių laikais jei kas mirdavo, tas būdavo atnešamas į savo namus ir ten išbūdavo septynias dienas; aštuntą dieną jį sudegindavo, devintą – laidodavo“). Paskui jau vyko gedulingi pietūs – cena novemdialis („devintos dienos pietūs“). Tam, kad kūnas neirtų tokį ilgą laiką šiltame klimate, buvo būtinos ypatingos priemonės. Šiuo požiūriu romėnų praktika aiškiai skyrėsi nuo graikų. Mirus žymiam romėnui darbo imdavosi pollinctor, kurio pareiga buvo įtrinti kūną kvapiaisiais aliejais, įvynioti į audeklą, aprengti ir apskritai paruošti kolokacijai. Bet kadangi žodis pollinctor paprastai kildinamas iš pollen = „kvietiniai miltai“, paskaitose apie Romos senybes, apžvelgiant laidojimo apeigas, priduriama, kad pollinctor neva pudruodavo mirusiojo veidą kvietiniais miltais. Abejotina, kad tai vyko, o jei ir vyko, tai, visiškai tikėtina, buvo šalutinis pollinctor užsiėmimas, o pagrindinis – padaryti velionio veido „negatyvą“, t. y. kaukės formą, kurioje vėliau jis išliedavo ar formuodavo tikrąją vaškinę kaukę, galbūt prieš tai pabarstydamas lipdinį miltais; paskui jam likdavo tik emendare = „padailinti“ kaukę, t. y. padažyti, priklijuoti blakstienas, antakius ir pan. Vėliau šią kaukę dėdavo ant mirusiojo veido arba pritaisydavo lėlei (turima omenyje dirbtinė velionio figūra – V. M.), kuri gulėdavo virš šarvojimo patalų. Nors Plinijus (Natur. hist. XXXV, 153) teigia, kad žmogaus veido lipdinių darymo menas yra gana vėlyvas, o būtent kad jį išrado Lizistratas iš Sikiono, skulptoriaus Lisipo brolis, tam prieštarauja visa graikiškojo meno tėkmė; neginčytina, kad šis išradimas kur kas senesnis ir siekia graikų vaizduojamojo meno ištakas: jis toks pats senas kaip statulėlių iš gipso ar molio lipdymas. Kur ir kada po daugkartinės praktikos pirmą kartą panaudotas šis laidojimo kaukių gaminimo būdas, nustatyti, žinoma, neįmanoma, tačiau mes matome, kad jau II tūkst. pr. Kr. pradžioje Mikėnuose laidojimo kaukes gaminti iš aukso to meto juvelyrams buvo įprastas darbas.


Marmurinė romėno su protėvių atvaizdais (imagines) skulptūra. I a. pr. Kr.  

Įvairūs liudijimai patvirtina, kad tarp romėnų ne tik laidotuvių procesija (pompa funebris), bet ir paprasčiausias viešas šarvojimas (collocatio) nuo senų senovės siejosi su lėlių ir kaukių panaudojimu. Polibijas, aprašydamas kilmingų romėnų laidotuves ir neminėdamas kolokacijos, pradeda nuo laidotuvių eitynių ir teigia, jog pasodintą lavoną išnešdavo į forumą, kad prie jo būtų sakomos iškilmingos kalbos (laudatio funebris).

Herodianas (IV, 2, 2) apie analogišką atvejį priduria, kad kai Karakala ir Greta iš Britanijos pargabeno imperatoriaus Severo pelenus, laidojimo procedūra Romoje vyko taip: „Nulipdę iš vaško panašų į velionį atvaizdą, sodina jį apvilktą iškilmingais rūbais į dramblio kaulo sostą. Iš abiejų pusių kūno pagerbimo metu sėdi abiejų lyčių didikai – dešinėje vyrai, kairėje moterys; pirmieji apsirengę juodai, antrosios – baltai, be jokių auksinių papuošalų. Tai trunka septynias dienas.“

Lygiai taip pat Noloje mirusio Augusto kūnas per vieną naktį buvo parvežtas į Romą ir uždarytame karste pastatytas Palatino rūmų prieangyje. Virš karsto demonstruota vaškinė Augusto figūra, kuri ir „dalyvavo“ laidotuvių procesijoje. Dionas Kasijus (LVI, 34) apie šį įvykį pasakoja: „Šiam tikslui gultas buvo padarytas iš dramblio kaulo ir aukso bei papuoštas brokato užtiesalais. Šio gulto viduje, kažkur apačioje, karste gulėjo kūnas, o triumfo drabužiais apvilktas vaškinis Augusto atvaizdas buvo užkeltas ant viršaus.“

Panašiai vyko ir netiesioginės Pertinakso laidotuvės (funus imaginarium). Dionas Kasijus (LXXIV, 4, 2) praneša: „Nors Pertinaksas seniai jau mirė, tačiau jo (fiktyvios) laidotuvės vyko taip: Romos forume ant akmeninio pagrindo buvo paruoštas medinis sostas, o prie sosto įrengtas kambarys su peristiliu, papuoštas dramblio kaulu ir auksu, ir jame (įrengtas) toks pats gultas su žvėrių galvomis ir jūrų pabaisomis aplink jį, papuoštas purpuriniais užtiesalais ir aukso audeklais; virš jo paguldė vaškinį, triumfo drabužiais aptaisytą Pertinakso atvaizdą, o prabangiai aprengtas jaunuolis baidė nuo jo povo plunksnų vėduokle muses lyg nuo miegančio.“

Per Cezario laidotuves, sprendžiant iš Apiano žodžių (Bell. civil. II. 147), viskas vyko kiek kitaip: „Virš gulto buvo paguldytas vaškinis jo atvaizdas, o kūnas gulėjo kiek žemiau ir jo nesimatė. Dėl mechaninių įrengimų Cezario lėlė lingavo į visas puses ir ant jos kūno bei veido matėsi dvidešimt trys žaizdos, kurios teikė jam siaubingą vaizdą.“

Kai buvo nunuodytas Britanikas, Neronas paskelbė vadinamąsias funus acerbum, t. y. „laidotuves nedelsiant“ be parodomojo šarvojimo. Dionas Kasijus (LXI, 7, 4) pasakodamas apie tai užsimena, kad purpurinis Britaniko veidas buvo padengtas gipsu. Kai kūnas prieš sudeginant buvo šarvojamas forume, stipri liūtis nuplovė gipsą ir pasirodė purpurinis numirėlio veidas. Visi suprato, kad Neronas įvykdė piktadarystę.

Pasakodamas apie pompastika nepasižyminčias Germaniko laidotuves Tacitas perteikia minios šnabždesius: Ubi illa veterum instituta, propositam toro effigiem, meditata ad memoriam virtutis carmina et laudationes et lacrimas vel doloris imitamenta? (Annal. III, 5). Be abejo, čia turimas omenyje įprastas lėlės demonstravimas, laidotuvių raudos ir panegirikos forume.

Būtų labai keista manyti, kad visa numirėlio figūra buvo pagaminta iš vaško, kaip teigia Herodianas apie imperatoriaus Severo laidotuves. Kadangi figūra būdavo aprengta, tad, išskyrus veidą ir kaklą, daugiausia buvo matomos tik rankos ir kojos; visa kita galėjo būti pagaminta iš bet kokios medžiagos. Panašiai gaminamos judančios porcelianinės lėlės. Pats pagrindinis darbas buvo pagaminti vaškinį veidą, vadinamąjį imago. Todėl galima numanyti, kad imagines buvo būtent viešam šarvojimui gamintos kaukės ir kad būtent jos figūravo kolokacijos metu. Dabar jau visiškai aišku, kad nebuvo galima pagaminti kaukių nepadarius velionio veido gipso lipdinio (negatyvo) ir neišliejus vaškinio atvaizdo, kuris, norint išgauti didesnį panašumą, dar būdavo spalvinamas. Lesinijus šiuo klausimu labai taikliai pažymėjo, kad portretinis kaukės panašumas kolokacijos metu buvo svarbiausias dalykas, o išsaugoti velionio atvaizdą palikuonims buvo dalykas antraeilis; rūpinimasis tuo priskiriamas vėlesniems laikams. Tai suprantama, nes mirusio ir laidojamo asmens amžininkai galėjo geriau spręsti apie kaukės panašumą į originalą nei daugiau ar mažiau nutolę palikuonys.

Polibijas sako (VI, 531 4), kad po laidotuvių kaukė būdavo saugoma velionio namų atriume (mūsų žodžiais tariant – svetainėje) pačioje garbingiausioje vietoje. Šiam reikalui ant sienų kabindavo medines lentynas ir netgi spinteles. Petronijaus raštuose randame, kad vėliau pagal šias kaukes buvo gaminami nedideli protėvių biustai; kai kada ypatingose skrynelėse saugotos ir kitos protėvių relikvijos, pavyzdžiui, barzda (Satyr., c. 29). Kiek ankstesniais laikais tai buvo ne tik sunkiai įsivaizduojama, bet netgi visiškai neįmanoma, nes panaudojimas laidojimo apeigose buvo vienintelė kaukės paskirtis. Bent jau taip buvo tais atvejais, kai mirusysis pagal senuosius papročius laidotas žemėje; prieš nuleidžiant kūną į kapą laidotuvių gultas (torus) ir velionį vaizduojanti lėlė kaip nereikalingi buvo pašalinami, tada turėjo būti nuimama ir kaukė. Deginimo apeigų metu, priešingai, viešam šarvojimui turėjo būti pagaminta kita kaukė (be tos, kuri skirta atriumui), nes gultas su vaškine figūra ir pats karstas su kūnu buvo deginami kartu.

Kaip jau minėjau, protėvių atvaizdai buvo laikomi atriumų lentynose ar tam tikrose spintelėse (armarium); turtingų žmonių namuose šios spintelės buvo panašios į nedidelę šventyklą (templum) ar kai kada į sarkofagą (arca). Šiai paprastai aklinai uždarytai namų šventyklai buvo teikiamas didžiulis vaidmuo protėvių pagerbimo atvejais, tai yra tuomet, kai buvo aukojamos aukos protėvių garbei (larams ir penatams), ir jų atvaizdai, žinomi mums kaip majorum imagines, buvo iškilmingai atidengiami. Romoje protėvių kulto buvo laikomasi ilgai, paplitęs jis buvo ir imperatorių epochoje; liudijimai apie panašias namų šventyklas kaukėms saugoti dažni tuo laikotarpiu iki II a. antrosios pusės.

Nėra žinoma, kada atsirado aktorių dalyvavimo laidotuvių eitynėse paprotys – jie stovėdavo vežimuose apsitaisę mirusiojo drabužiais, su jo apdovanojimais ir velionio kauke ant veido; tuo pačiu metu parinkti žmonės nešdavo velionio protėvių atvaizdus. Visiškai tikėtina, kad toks paprotys gimė vėlesniais laikais išsivysčius scenos menui kaip pridėtinė laidotuvių iškilmių dalis. Atriumo šventyklose saugomos protėvių kaukės vargu ar tiko šiam tikslui: tada jos būtų turėjusios angas burnai, nosiai ir akims, tačiau pietų klimato sąlygomis, ypač esant dideliam karščiui, tokia kaukė greit sugestų netgi tuo atveju, jei vaškui dirbtinai suteikiamas ypatingas tvirtumas. Bet kadangi likdavo kruopščiai pagamintas velionio veido lipdinys (negatyvas), pagal jį buvo galima pasigaminti vis kitą kaukę pritaikant ją konkretaus renginio tikslams. Galima numanyti, kad laidojimo dieną buvo gaminama ne viena, o dvi kaukės. Kai, pavyzdžiui, Svetonijus kalba apie tai, kad pagal paprotį (ut est mos) priešais Vespasiano lavoną žengė aktorius su mirusiojo kauke ant veido ir mimika vaizdavo imperatorių, tampa aišku, kad tam buvo reikalinga dar viena kaukė, be tos, kuri buvo ant valdovo lėlės veido. Ištekėdama patricijų giminės mergina su kraičiu atnešdavo vyrui ir savo giminės protėvių atvaizdus – šiuo atveju galima kalbėti apie specialiai pagamintas kaukių kopijas.

Kaip smarkiai paplito imperatorių laikotarpiu laidojimo kaukių ir protėvių imaginum naudojimas ir kaip ilgai gyvavo šis paprotys – sunku tvirtai pasakyti todėl, kad krikščionybė greitai pradėjo transformuoti senas pagoniškas tradicijas, nors ir patys krikščionys, sekdami pagonišku papročiu, ant kapaviečių dangčių katakombose kai kada guldydavo velionio portretą.

Griežtas protėvių kultas sunyko, bet tuo pačiu metu tarp įvairių išsišokėlių ir atleistinių gimė mada demonstruoti atvaizdus tariamų protėvių, apie kuriuos jie patys nieko nežinojo; be to, pakito ir pirminė imagines prasmė. Ilgainiui ji buvo nuvalkiota. „Gamtos istorijoje“ (Natur. Hist., XXXV, 4) Plinijus skundžiasi, kad jo gyvenimo metais visiškai sunyko spalvingų, gana tiksliai velionio atvaizdą (figura) atkartojančių vaškinių kaukių gaminimo tradicija; vietoj jų laidotuvių procesijose pradėti naudoti bronziniai medalionai ir netiksliai pagamintos sidabrinės kaukės, nesutampančios su originalu, gerokai idealizuotos.

Ir iš tiesų kapavietėse neretai atrandama vadinamųjų laidotuvių šalmų ar visą galvą dengiančių lankstu tvirtinamų kaukių; jeigu jos iš tiesų turėjo apeiginę prasmę, tai yra puošė velionio lėlę ar dengė laidotuvių procesijos priekyje žengiančių aktorių veidus, tai kaip tik patvirtina Plinijaus žodžius. Labai gali būti, kad naujausi archeologiniai radiniai padės galutinai išaiškinti kai kuriuos tamsius laidojimo kaukių panaudojimo aspektus, tačiau viena, mano manymu, nekelia abejonių – tuo metu, kai kaukių naudojimas sunyko klasikinių tautų teritorijoje (mūsų eros pradžioje), jos paplito dar Aleksandro Makedoniečio kultūros paliestoje Azijoje ir prasiskverbė net į šiaurines Azijos žemyno platumas.


Iš: Степан Кузнецов. Погребальные маски, их употребление и значение, 1906
vertė Vitalijus Michalovskis


Iliustracija viršuje:
Pomirtinė merginos kaukė iš romėnų valdomos Galijos  

1 komentaras:

  1. Puikus straipsnis. Pati esu romėniškosios kultūros gerbėja, todėl skaičiau pasimėgaudama.

    AtsakytiPanaikinti