Subjektyvus tinklaraštis apie tai, kas sudomina...

2014 m. lapkričio 26 d., trečiadienis

Semiplatinsko poligonas

1949 metais Sovietų Sąjungos vyriausybės iniciatyva rytinėje tuometinės Kazachijos SSR dalyje įkurtas pirmasis šalyje branduolinių bandymų poligonas. Oficialiojoje ginkluotų SSSR pajėgų dokumentacijoje ši teritorija buvo vadinama „valstybiniu centriniu mokymų poligonu Nr. 2", o ne taip oficialiai - tiesiog Semiplatinsko poligonu pagal už maždaug 130 km į rytus esančio Semiplatinsko miesto pavadinimą.

Per visą šio poligono veiklos laikotarpį nuo 1949 iki 1991 m. čia susprogdinta apie 500 branduolinių užtaisų, daugumas iš kurių driokstelėjo po žeme, o likusieji - vadinamieji „atmosferiniai“ (antžeminiai arba oriniai) sprogimai.

Branduolinis Semiplatinsko poligonas užėmė milžinišką 18500 kvadratinių kilometrų teritoriją. Jame buvo įrengti keli atominių bandymų laukai ir karo aviacijos aerodromai, mokslinėmis bei karinėmis poligono „smegenimis“ vadintas gretimai įsikūręs uždaras Kurčatovo miestelis, kodiniu pavadinimu Maskva-400 arba Semiplatinskas-21. Kadaise Kurčatovas buvo aptvertas ištisine spygliuotos vielos tvora, patekimo į jį keliai kruopščiai saugoti, o pats miestas civiliniuose žemėlapiuose žymėtas kaip mažas, nereikšmingas stepių kaimelis ar galinė traukinių stotelė bekraščiuose tyruose.

Pirmoji sovietinė atominė bomba RDS-1 užšifruota „specialaus reaktyvinio variklio“ pavadinimu Semiplatinsko poligone buvo susprogdinta 1949 m. rugpjūčio 29 d. 7 val ryto. Bandymą stebėjo iš Maskvos atvykęs artimas Stalino bendražygis, sovietinio saugumo budelis ir SSSR atominių technologijų kuratorius Lavrentijus Berija. Nors visam pasauliui komunistai skelbė patys sukūrę atominį ginklą, tačiau tiesa tai buvo tik iš dalies, kadangi didžioji dalis technologijų buvo tiesiog nugvelbta iš amerikiečių sovietų gausiai finansuojamų šnipų pagalba. Prieš pat branduolinio ginklo bandymą įvairiu nuotoliu nuo sprogimo epicentro buvo išdėstyti karo technikos pavyzdžiai, o priešo karių vaidmenį „biologiniame eksperimentų sektoriuje“ atliko įvairūs naminiai gyvūnai: šunys, avys, triušiai. Sprendžiant iš į Maskvą siunčiamų sprogimo ataskaitų, rezultatu sovietai liko patenkinti, tad žudantiems eksperimentams poligonas naudotas dar ilgus dešimtmečius.

Žinoma, branduolinių sprogimų jau savaime nepavadinsi draugiškais gamtai ir viskam kas gyva, tačiau sumažinti šalutinį, neplanuotą poveikį aplinkai matyt net nesistengta. 1953-ųjų vasaros pabaigos vandenilio bombos bandymas stipriai užteršė viso poligono teritoriją, o vėlesni sprogdinimai, - tiek požeminiai, tiek antžeminiai stipriai atsirūgo visam Rytų Kazachstanui  bei jo gyventojų sveikatos būklei. Visuomeninio priešbranduolinio judėjimo „Nevada - Semiplatinskas“ duomenimis laikotarpyje nuo 1975 iki 1985 metų sovietų mirties poligono kaimynystėje gyventojų mirtingumo nuo leukozės atvejų skaičius išaugo 7 kartus, o nuo kvėpavimo organų vėžio - dukart. Tai nenuostabu žinant, kad kai kurių kaimo vietovių gyventojų sovietų valdžia nepasirūpino ne tik, kad iškelti iš potencialiai pavojingų vietų, bet netgi įspėti apie planuojamus bandymus. Tad daugybei stepių kazachų teko savo akimis stebėti nepakartojamą, tačiau mirtinai pavojingą reginį - milžinišką į dangų šaunantį branduolinį „grybą“ iš palyginti artimo atstumo. Sakoma, kad po tokio „gynybinio“ sovietų potencialo stiprinimo srityje ženkliai padidėjo kūdikių apsigimimų. Baimė susilaukti nesveikų palikuonių buvo tokia didelė, kad daugybė moterų tiesiog paniškai bijojo pastoti.

Požeminiai branduoliniai sprogimai į žemės paviršių išmesdavo kur kas mažiau radioaktyvių medžiagų, nei antžeminiai, tačiau čia tykojo savi pavojai, iš kurių bene didžiausias – didžiulis gruntinių vandenų užterštumo pavojus. O juk gruntiniai vandenys suteka į Semiplatinsko poligono pašonėje tekančią Irtyšiaus upę.

Paskutinis branduolinis užtaisas liūdnai pagarsėjusiame poligone buvo susprogdintas 1989 metais, o dar po trijų metų nepriklausomo Kazachstano vyriausybės nutarimu jis buvo uždarytas. Tačiau ir dabar, praėjus beveik ketvirčiui amžiaus, ši nuniokota ir pavojinga zona tarsi sunkus sovietmečio prakeiksmas kelia daugybę rūpesčių.

Buvusi poligono teritorija dabar beveik visiškai nesaugoma, tad patekti čia gali kas tik nori ir kada nori - netgi į kadaise griaudėjusių apokaliptinių sprogimų epicentrų vietas. Išeidama po savęs rusų kariuomenė paliko begales tonų metalo nuolaužų bei kitų radiaciją skleidžiančių medžiagų, tačiau dabar, pasak liudininkų, ten viskas kaip iššluota: miklūs metalo rinkėjai bei kitų „vertybių“ ieškotojai nešė iš poligono viską ką tik galima parduoti nekreipdami dėmesio nei į pavojų sau, nei į pavojų kitiems. Į metalo rinkėjų akiratį pateko ne tik laukuose išmėtyti gelžgaliai, bet ir, pavyzdžiui, metalinės itin pavojingų atliekų saugyklų Degeleno kalnų masyve saugojimo durys. Tai, kad radioaktyvusis metalas kažkam parduodamas, perlydomas, ir pasiekia vartotojus naujų gaminių pavidalu, manau, aiškinti nereikia.

Dalis bebaimių, o gal tiesiog neturinčių ko prarasti kazachų netgi įsigudrino apsigyventi buvusio Semiplatinsko poligono teritorijoje, užsiimti ten žemės dirbimu bei gyvulininkyste. Žinoma, kad dauguma šios ūkinės veiklos produktų keliauja ant kažkieno stalo. Semiplatinskas – vienintelis buvęs branduolinis poligonas pasaulyje, kuriame mūsų dienomis vykdoma ūkinė veikla!  Ir nors ekologai kaskart teigia, kad branduolinių eksperimentų pasekmės mirusioje žemėje bus juntamos netgi ne šimtus, o tūkstančius metų, tačiau dažnas vietinis tik numoja ranka ir sakosi sakosi gyvenąs tik šia diena.

Semiplatinsko poligonas - niūri sovietų „dovana“ buvusiai „broliškai“ respublikai, nuo kurios nukentėjusiais (bent jau oficialiai) pripažinti daugiau nei milijonas žmonių.


Vitalijus Michalovskis
publikuota Lrytas


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą