Subjektyvus tinklaraštis apie tai, kas sudomina...

2014 m. gruodžio 17 d., trečiadienis

1924 m. gruodis. Bolševikų perversmas Estijoje

1918 metais, netrukus po Pirmojo pasaulinio karo, lietuviai, latviai ir estai paskelbia kuriantys savas nepriklausomas valstybes. Žinoma, pirmaisiais dar gana trapaus valstybingumo metais apie realesnę Nepriklausombę kalbėti buvo gana sudėtinga, kadangi visų trijų šalių viduje veikė svetimos kariuomenės, pynėsi geopolitiniai didesnių kaimynų interesai, į savarankiškas politines estų, latvių bei lietuvių ambicijas dažnas jų žvelgė ne tik su nepasitikėjimu, bet ir su atviru priešiškumu.

Laikui bėgant Baltijos šalys kiek sustiprėjo, pradėjo jaustis kur kas tvirčiau nei ankstyvuoju Nepriklausomybės kovų laikotarpiu, tačiau didieji kaimynai mūsų neužmiršo ir, kaip parodė istorija, niekuomet neatsisakė agresyvių planų.

Viena pagrindinių tarpukario Lietuvos problemų tapo Vilniaus krašto susigrąžinimo klausimas, o naciams įsigalėjus Vokietijoje - ir vis dažnesni vokiečių ekstremistų kurstomi neramumai Klaipėdos krašte. O štai šiauriniams mūsų kaimynams estams pačioje 1924-ųjų pabaigoje teko patirti sovietų organizuoto ginkluoto valstybės perversmo bandymą, apie kurį Lietuvoje girdėję nedaugelis. Nuo Estijos „Gruodžio pučo“ prabėgo lygiai devyniasdešimt metų, tačiau prisiminti jo istoriją pravartu ir mūsų dienomis.

Niekam nepaslaptis, kad nuo pat Nepriklausomybės paskelbimo pradžios visose Baltijos šalyse veikė pogrindiniai komunistiniai bei idėjiskai jiems artimi politiniai rateliai, visu pajėgumu darbavosi sovietų šnipų tinklas, raudoniesiems idealams simpatizavo ir tam tikra vietos gyventojų dalis. Bent jau Estijoje pastarųjų daugiausia buvo pirmaisiais Nepriklausomybės metais. Vėliau Talino vyriausybei įgyvendinus tam tikras gana sėkmingas reformas ir po truputį stabilizuojantis šalies ūkiui, prijaučiančiųjų komunistams sparčiai mažėjo, taciau visiškai jie neišnyko.

Tai, kad pagrindiniai raudonieji agitatoriai yra Maskvos statytiniai, Estijos žvalgyba žinojo nuo pat pradžių, tad jų veikla vertinta kaip itin pavojinga. 1922 m. suimtas ir sušaudyti už tėvynes išdavystę nuteistas bene garsiausias estų tautybės bolševikas Viktoras Kingisepas - buvęs bokševikinės Rusijos čekistas ir kruvinojo revoliucinio tribunolo narys, Kremliaus nurodymu slapčia sugrįžęs į gimtąją šalį kurstyti pilietinius neramumus bei kloti pamatus Estijos bolševizacijai. Beje, 1940 -1941 m. nepabaigtus tėvo darbus pratęs jo sūnus Sergejus Kingisepas - vienas pagrindinių estų trėmimų bei žudynių organizatorių.

1924 metų rudenį pačioje Estijoje ir už jos ribų nuskambėjo vadinamasis „149-ių procesas“, kuriame buvo teisiami 149 antikonstitucinių, prieš Estijos valstybingumą nukreiptų komunistinių organizacijų nariai. 149 asmenys - tai tiek, kiek pavyko patraukti atsakomybėn. Kiti spėjo pabėgti į Sovietų Sąjungą ar pasislėpti giliausiame pogrindyje. Patriotiškos visuomenės dalies siaubui policijos tyrimas išaiškino, kad komunistinėmis bei suartėjimo su SSSR idėjomis buvo užsikrėtę net kai kurie šalies parlamentarai. Patys atkakliausi teisiamieji jokios kaltės nepripažino, kiti teigė buvę suklaidinti propagandos ar suvilioti pinigais. O papildomų lėšų „pasaulinei revoliucijai“ užsienyje remti ekonomiškai neįgali SSSR atrasdavo visuomet. Nepaisant to, kad proceso metu mirties bausme nuteistas tik vienas kaltinamasis Jaanas Tompas, aktyviausi pasiųsti kalėti iki gyvos galvos ar ilgiems katorgos metams. Vargu ar galima šiuos nuosprendžius vadinti per griežtais: netrukus iki dantų ginkluoto komunistinio pogrindžio veiksmai parodė, kad savo tikslų įgyvendinimo vardan jis gali ryžtis bet kam. Neabejotina, kad komunistinis pučas Estijoje būtų įvykęs bet kokiu atveju (jam ruoštasi nuo pat 1924 -ųjų pradžios), tačiau „149-erių“ procesas tikriausiai jį kiek paskubino.

Perversmo scenarijus kurtas Maskvoje, o glūdintas Taline. Daugiausia prie jo rengimo prisidėjo garsus Kremliaus bolševikas Grigorijus Zinovjevas, į Estijos sostinę atsiųstas Raudonosios armijos štabo karininkas Karlas Trakmanas bei vietos komunistų lyderis Janas Anveltas. Ginklus bei amuniciją pučistams tiekė sovietų kariuomenės žvalgyba.

„Liaudies revoliucijai“ ruoštasi visuose pagrindiniuose Estijose miestuose. Tam tikslui į konspiracinius butus slapčia gabenti šaunamieji ginklai, granatos, kiti sprogmenys. Ginkluotos grupelės buvo organizuotos trejukių principu, kurios savo ruožtu jungėsi į stambesnius kovinius vienetus. Smogikų tarpe buvo ne tik idėjiniai raudonieji, bet ir įvairiausio plauko avantiūristai, kriminaliniai nusikaltėliai ar šiaip „šviesaus rytojaus“ pažadais apkvailinti piliečiai. Dažnas pažinojo tik tiesioginį savo mažos grupelės vada, per kuri buvo palaikomas ryšys su kitais panašiais būriais.

Manoma, kad potencialiai per visą Estiją perversmininkai galėjo surinkti apie tūkstančio smogikų kariauną, nors Gruodžio puče ryžosi dalyvauti tik apie trys šimtai asmenų.

Pagrindiniai įvykiai turėjo rutuliotis Taline. Buvo numatyta, kad netikėtai ir agresyviai veikti pradėję ginkluoti pučistai greitai užims pagrindines valdžios įstaigas bei svarbiausius transporto mazgus tuo paralyžiuodami galimą vyriausybės atstovų, policijos bei kariuomenės pasipriešinimą. Išdegus pirmiesiems veiksmams, Estijos liaudies vardu turėjo būti paskelbtas sovietų valdžios įtvirtinimas šalyje, o netrukus kreipiamasi pagalbos į Maskvą su prašymu įvesti reguliariąją kariuomenę bei ginkluota „rezervą“ - iš SSSR gyvenančių estų komunistų sudarytus savanorių dalinius. Numatomos „revoliucinės vyriausybės“ nariais tyčia parinkti tik estų tautybės bolševikai. Pastaroji aplinkybė būtų leidusi Maskvai visam pasauliui skelbti esą estų proletarai patys nusimetė „buržujų jungą“ ir tik po to paprašė Kremliaus pagalbos ginant „darbo žmogaus laisvę“. Galutinis pučistų tikslas – Estijos, kaip nepriklausomos valstybės likvidavimas, ir prijungimas prie SSSR.

Pučas prasidėjo Taline 1924 m. gruodžio 1 d. paryčiais. Smogikams pavyko susprogdinti keletą geležinkelio tiltų, užimti kelias policijos nuovadas, pagrindinį Estijos pašto pastatą ir netgi valstybės vadovo rezidenciją, tačiau sulyg tuo jų pergalės pasibaigė. Nepaisant to, kad komunistams pavyko užgrobti šiek tiek šarvuotos estų kariuomenės technikos bei prisivilioti į savo gretas dalį raudonosioms idėjoms simpatizuojancių kariu, žymesnio visuomenės palaikymo, kaip tikėjosi perversmininkai bei jų kuratoriai Maskvoje, nebuvo. Talino darbininkai nepuolė sveikint „išvaduotojų“, o dauguma miestiečių į banditus žvelgė priešiškai. Matydamos tokią reakciją kai kurios bolševikinių smogikų grupelės delsė, veikė neryžtingai, neapsispręsdamos mindžikavo vietoje ar net nepajudėjo iš savo konspiracinių butų. Bandymas užimti karo mokyklos kareivines bei gynybos ministeriją žlugo. Estijos kariuomenės ir policijos vadovybė greitai susiorientavo pavojingoje situacijoje, tučtuojau paskelbė nepaprastąją padėti ir sugebėjo organizuoti įnirtingą pasipriešinimą, kuris netrukus virto išblaškytų „revoliucionierių“ persekiojimu aidint paskiriems susišaudymams. Neramumų metu žuvo virš trisdešimties žmonių iš abiejų pusių, tarp jų tuometinis Estijos susisiekimo ministras Karlas Karkas, apie keturiasdešimt buvo sužeista.

Ryžtingi estų kariuomenės veiksmai ir specialių įgaliojimų karininkams suteikimas lėmė, kad nepavykęs 1924 m. gruodžio 1-osios perversmas buvo numalšintas per vieną dieną. Daugybė pučistų buvo suimta, dalis pabėgo į Sovietų Sąjungą, pavojingiausi sušaudyti ypatingo tribunolo sprendimu. Visų įkalintųjų laukė rūsčios bausmės: juk ant kortos buvo pastatytas Estijos likimas, tad sovietų remiamus pučistus nuspręsta teisti kaip ypač pavojingus valstybinės reikšmės nusikaltėlius. Taip ryžtingo atkirčio bolševikams dėka Estija bent jau 1924 m. išvengė sovietų okupacijos, o jos atitolinimas, tikėtina, išgelbėjo tautą nuo dar didesnės katastrofos už tą kuri visas tris Baltijos šalis užgrius po šešiolikos metų.

Vitalijus Michalovskis
publikuota Lietuvos ryto puslapyje


4 komentarai:

  1. Tai turbūt reiktų paminėti, kad estai yra sukūrę labai neblogą vaidybinį filmą apie tuos įvykius: http://en.wikipedia.org/wiki/December_Heat. Kažkur buvau radęs su rusišku vertimu, ir tikrai yra su angl. subtitrais. Rekomenduoju.
    Beje, foto įtariu, kad tai kadras būtent iš mano minėto filmo :)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Dėkui už papildymą. Tik filmo nežiūrėjau ir sužinojau, kad toks yra rašydamas. Kadras tikriausiai iš ten. Beje, Jūsų vardas kartais ne Domininkas? :)

      Panaikinti
  2. Nea, ne Domininkas. Tiesą sakant, net ir ne Burba :), tiesiog įrašant niką sukosi galvoje pažįstamo pavardė Burba tai ir įrašiau :)

    AtsakytiPanaikinti
  3. Dar pridėsiu porą estiškų filmų, kurie susiję su tema tuo, jog jie irgi apie kovas už Estijos nepriklausomybę. Gal ką sudomins. Taigi: "Vardai marmure" 2002 metų (mačiau su mėgėjišku vienbalsiu rusišku vertimu) http://en.wikipedia.org/wiki/Names_in_Marble_%28film%29 ir http://en.wikipedia.org/wiki/Noored_kotkad berods vadinasi "Jaunieji ereliai". Šito dar nemačiau, bet žinau kur yra su suprantamais subtitrais :) . Dar šis filmas įdomus tuo, jog filmuotas 1927 metais (!) "nebylus" ir jame filmavosi nemaža dalis tuometinės Estijos kariuomenės (apie 4000 kareivių). Gaila, tik, kad mūsų kūrėjai nieko panašaus nėra nufilmavę ir, matyt, neplanuoja... :( "Tadas Blinda - Pradžia" - vargu ar galima jį pavadint istoriniu...

    AtsakytiPanaikinti