Subjektyvus tinklaraštis apie tai, kas sudomina...

2014 m. gruodžio 11 d., ketvirtadienis

Moteris, apsisiautusi saule...

Kas sieja lietuviškų miestelių – Eišiškių, Pivašiūnų ir Kazokiškių – herbus su garsiuoju apokaliptiniu Apreiškimu Jonui? Ogi tai, kad juose pavaizduota virš pusmėnulio kylanti, žėrinčių žvaigždžių apgaubta Švč. Mergelės Marijos figūra, kuri primena saule apsisiautusios moters vaizdinį iš paslaptingosios Apokalipsės.
Minėtos Lietuvos vietovės nuo seno pasižymėjo stipriu Dievo Motinos kultu, susijusiu su, kaip tikima, stebuklingų galių turinčiais Marijos paveikslais, tačiau šiuo atveju ne mažiau įdomu panagrinėti pačią apokaliptinės moters simboliką ir jos virtimą Kristaus gimdytoja katalikiškoje ikonografijoje.


Apreiškimas Jonui, dar vadinamas Apokalipsės knyga, – paskutinė Naujojo Testamento knyga, parašyta, ko gero, I a. Vaizdinga simboline kalba antrąjį Kristaus atėjimą, pasaulio pabaigą ir baisųjį teismą pranašaujančio rankraščio autorystė nėra tiksliai nustatyta, tačiau tradiciškai manoma, kad jo kūrėjas yra apaštalas Jonas.

Apreiškimo tekste paslaptingoji moteris aprašoma po septynių pasaulio pabaigos angelų su septyniais trimitais: „Ir pasirodė danguje didis ženklas: moteris, apsisiautusi saule, po jos kojų mėnulis, o ant galvos dvylikos žvaigždžių vainikas“ (12, 1). Toliau Patmo saloje Jonui buvo apreikšta, kad nėščia moteris kentėjo baisius sąrėmius. Staiga prieš ją iškilo didžiulis septyngalvis, trečdalį dangaus žvaigždžių milžiniška uodega nužėręs slibinas, tik ir laukiantis, kada galėsiąs praryti moters vaisių. Ir pagimdė ji sūnų – būsimąjį pasaulio ganytoją. Šis iškart buvo paimtas į dangų, o baisingoji sena gyvatė, „vadinama Velniu ir Šėtonu“, susikovė su arkangelu Mykolu ir jo nublokšta krito į žemę. Įniršęs slibinas puolė persekioti dykumoje pasislėpusią moterį, tačiau dangiškos jėgos vėl siuntė pagalbą: apsisiautusioji saule gavo erelio sparnus, ir šie ją nunešė į saugią būstinę.

Šią paslaptingą Apreiškimo Jonui dalį mėgino aiškinti įvairių epochų ir skirtingų krikščioniškų konfesijų teologai. Saule apsisiautusios moters figūra dažniausiai buvo aiškinama kaip simbolizuojanti Bažnyčią ar Kristaus motiną – Švč. Mergelę Mariją. Katalikų tradicijoje būta bandymų sujungti šias dvi gana skirtingas interpretacijas. Pavyzdžiui, Jose-phas Ratzingeris, popiežius Benediktas XVI, yra pareiškęs, kad Apokalipsės moteris kartu simbolizuoja ir Bažnyčią, ir Dievo Motiną.

Jeigu tikėtume, kad Apreiškimas sukurtas I a., tai yra negailestingai krikščionis persekiojusių Romos imperatorių Nerono ir Domiciano valdymo laikotarpiu, nenuostabu, kad rašant apie paslaptingąją dangišką moterį omenyje turėta susidorojimus kenčianti krikščionių bendruomenė. Būtent taip manė ankstyvosios krikščionybės autorius, šventuoju kankiniu vėliau paskelbtas Hipolitas Romietis (apie 170–235). Savajame „Žodyje apie Kristų ir Antikristą“ jis teigė, kad rašydamas apie moterį „Jonas nurodė į Tėvo žodžiu apsitaisiusią, skaisčiau už saulę žėrinčią Bažnyčią“, o dvylika žvaigždžių virš moters galvos reiškia „dvylika apaštalų, per kuriuos įkurta Bažnyčia“.


Moteris, apsisiautusi saule. XII a. pab. miniatiūra. Vokietija  

Gana išsamų klasikiniu laikomą Apreiškimo komentarą parašęs Kapadokijos Cezarėjos vyskupas Andriejus (VI–VII a.), remdamasis „šventų vyrų“, tokių kaip Metodijus Olimpietis, pamokymais, samprotavo, kad neteisinga Apokalipsės moterį tapatinti su Dievo Motina, nes apaštalas Jonas rašė apie būsimus ir esamus dalykus, bet ne apie jau gimusį Kristų. Pasak Andriejaus, „apsisiausti saule“ reiškia žėrėti šlovinga Išganytojo teisingumo šviesa, o mėnuo po moters kojomis, kaip simbolinis „pasaulinių vandenų“ valdovas, reiškia apvalančio krikšto vandens paslaptį. Beje, jis neužmiršta paminėti ir kito mėnulio aspekto. Saulė reiškia laikui nepavaldžią dievišką šviesą ir absoliučią dangišką valdžią, o nuolat besikeičiančios mėnulio fazės simbolizuoja permainingą žemiškos valdžios laikinumą. Taigi Apokalipsės moters vaizdinyje tai, kas dieviška, priešpriešinama tam, kas žemiška. Dvasia – materijai, diena – nakčiai, „aktyvioji“ liepsna – „pasyviajam“ vandeniui.

Apreiškimo moters sąrėmiai – tai Bažnyčios rūpestis ir skausmas dėl kiekvieno kenčiančio bendruomenės nario – jos pačios vaiko, o kūdikio gimimą šiame kontekste derėtų vertinti ne kaip tikrojo, o kaip simbolinio, vidinio Kristaus gimimą kiekviename žmoguje, kuriam, Kapadokijos Cezarėjos dvasininko ir jo mokytojų teigimu, būtina realizuotis per atskiro žmogaus pastangas stiprinti savo tikėjimą. Tą vidinį tikėjimą trokštantis palaužti baisusis slibinas yra ne kas kita, o simbolinis visų Kristaus ir krikščionybės priešų įsikūnijimas. Kalbant vaizdinga mitų kalba – iš dangaus nutrenktas Šėtonas, prie kurio galybės apraiškų I a. tikriausiai buvo priskirta ir krikščionims negailestinga Romos imperatorių valdžia.

Saule apsisiautusios moters tapatinimas su Švč. Mergele Marija daugiausia būdingas katalikų tradicijai, kurioje Dievo Motinos kultas, palyginti su kitomis krikščioniškomis konfesijomis, užima itin svarbią vietą.

Simbolinės Apokalipsės moters sąsajos su Kristaus gimdytoja piršosi savaime, nes kai kurios Apreiškimo vietos tarytum alegoriškai atkartoja pačios Marijos gyvenimą. Moteris buvo persekiojama slibino, kaip ir Marija persekiota Judėjos valdovo Erodo (kuris įsakė nužudyti visus gimusius berniukus), jos vyriškosios lyties kūdikiui, visai kaip ir Jėzui, buvo lemta „geležine lazda ganyti tautas“, o vaisiaus paėmimas į dangų priminė Kristaus įžengimą į Tėvo karalystę per mirtį ir prisikėlimą.

Toks apokaliptinės moters vaizdinio traktavimas vadinamas mariologiniu. Didžiausio populiarumo jis sulaukė katalikiškoje Vakarų Europoje ir ypač Vokietijoje, nors vis labiau įsigalint protestantizmui nemaža dalis katalikų teologų pradeda svarstyti, kad vis dėlto galbūt teisingiau būtų Apreiškimo moters vaizdinyje įžvelgti Bažnyčią. Nepaisant to, mariologinė koncepcija niekur nedingo. 1950 m. popiežius Pijus XII Švč. Mergelės Marijos paėmimo į dangų dogmą skelbiančioje apaštališkojoje konstitucijoje „Munificentissimus Deus“ gana nedviprasmiškai pareiškė, kad Apreiškimo moteris yra Kristaus Motina: „Negana to, scholastikos Mokytojai atpažino Dievo Motinos Mergelės paėmimą į dangų kaip kažką pažymėta ne tik įvairiose Senojo Testamento vietose, bet ir toje moteryje, apsisiautusioje saule, kurią apaštalas Jonas regėjo Patmo saloje.“

Būtent katalikiška Vakarų Europos pasaulėžiūra turėjo įtakos savotiškai ikonografinei Švč. Mergelės Marijos vaizdavimo tradicijai, savo ištakomis besiremiančiai apokaliptinės moters legenda. Pirmiausia tai pasakytina apie tuos Dievo Motinos paveikslus, kuriuose ji pavaizduota stovinti virš pusmėnulio, o jos galvą gaubia žvaigždžių vainikas. Į Lietuvą toks vaizdavimas kartu su katalikiška tradicija buvo atneštas iš Lenkijos, o lenkai tikriausiai jį bus perėmę iš vokiečių. Su pasakojimais apie Apreiškimo moterį siejama apie XV a. Vokietijoje gimusi „spinduliuojančių madonų“ (vok. Strahlende Madonnen) tradicija sakralinėje skulptūroje, taip pat Švč. Mergelės Marijos nekaltąjį pradėjimą vaizduojantys immaculata tipo paveikslai. Beje, kartais priminimų apie senąją Apreiškimo moters legendą galima įžvelgti ten, kur mažiausiai tikimasi. Pavyzdžiui, Arsène’as Heitzas, Europos Sąjungos vėliavos kūrėjas, likus dvejiems metams iki mirties pripažino, kad dvylikos žvaigždžių simboliką „pasiskolino“ iš katalikiškos Švč. Mergelės Marijos ikonografijos. „Europos vėliava – tai mūsų Mergelės vėliava“, – 1987 m. teigė šis pamaldumu garsėjęs dizaineris, nors dokumentiniame ES simbolių apraše žvaigždėms priskiriama visai kita prasmė.

Oficialiai palyginti neseniai patvirtintuose Lietuvos grafikų Arvydo Každailio ir Rolando Rimkūno kurtuose Eišiškių, Pivašiūnų ir Kazokiškių herbuose pavaizduota Švč. Mergelė Marija su Kūdikėliu ant rankų, tačiau būtent toks vaizdavimas slepia gilią ir ne kiekvienam suprantamą simbolinę Apokalipsės mįslę. Pusmėnulio pjautuvas po moters figūra, žvaigždės virš jos galvos. Paslaptingoji moteris, apsisiautusi saule.. 

Vitalijus Michalovskis

Iliustracija viršuje:
Eišiškių herbas

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą