Subjektyvus tinklaraštis apie tai, kas sudomina...

2014 m. gruodžio 22 d., pirmadienis

Vokiečiai ir hiperinfliacija

1918 m. kaizerinė imperija pralaimėjo karą. 1919 m. Versalio taikos sutartimi šalis buvo priversta atsisakyti dalies savo teritorijų ir užjūrio kolonijų, ženkliai sumažinti kariuomenę bei valstybėms – nugalėtojoms išmokėti didžiules reparacijas - 269 milijardus aukso markių, o tai buvo tolygu 100 tūkst. tonų gryno aukso.



Ekonomiškai karo nustekentai bei dalį savo teritorijojų kartu su pramonės objektais prarudusiai šaliai toks sprendimas tapo nepakeliama ekonominė našta. Be to, prie visų Vokietijos nelaimių prisidėjo visuotinis pokario ekonomikos smukimas Europoje, ženkliai padidėjęs valstybės remtinų asmenų skaičius (karo invalidai, žuvusiųjų našlės, našlaičiais likę vaikai) bei vidinė šalies skola didelėms pramonės įmonėms už karui gamintą produkciją.

Dar karo pradžioje Vokietijos markę atsisakyta remti auksu, o pinigų viso konflikto metu išspausdinta bemaž penkiskart daugiau nei reikia. Negalima nepaminėti ir kito ekonomikai nepalankaus fakto: politinio nestabilumo bei dažnos vyriausybių kaitos.

Siekdama padengti valstybės skolą bei dalimis išmokėti reparacijas Vokietijos vyriausybė nugalėtojams perdavė didžiąją dalį savo aukso atsargų bei užsienio valiutos rezervų. Tačiau vidaus biudžete žiojėjo didžiulės skylės, kurioms užkamšyti nebeliko nieko kito kaip tik spausdinti naujus vis labiau nuvertėjančių markių banknotus.

1914 m., prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą, vienas JAV doleris kainavo 4,2 markės, o 1920- ųjų pradžioje – jau 65 markes. Visų rūšių produktų kainos, lyginant su prieškarinėmis, išaugo bemaž dešimt kartų, į apyvartą paleista dar daugiau banknotų, infliacija akimirksniu surijo visas gyventojų turėtas santaupas. Žinoma, reparacinių išmokų bevertėmis Vokietijos markėmis niekas priimti nesiruošė, tad už nemažas palūkanas Reichsbankas skolinosi dolerius ir svarus sterlingus tam, kad iškart juos atiduoti tiems patiems skolintojams.

Iš pat pradžių Vokietijos vyriausybei pavyko kiek pristabdyti markės kritimą ir bent jau sudaryti šiokią tokią ekonomikos stabilizacijos regimybę, tačiau neilgam. 1922 metais už dolerį jau buvo mokama 7600 markių, kainos pakilo keturiasdešimt kartų.

Nemaža dalimi finansinę katastrofą lėmė ne tik ekonominės, bet ir visuotinę paniką šalyje sukėlusios politinės priežastys, kurios tik stiprino užsienio kreditorių nepasitikėjimą vokiečiais. Šalyje siautėjo šimtai radikalių, skirtingų politinių tikslų vedamų grupuočių, būta ir politinių žmogžudysčių.

1923 m., kai vokiečiai pavėlavo susimokėti metinę reparacijų dalį, prancūzai ir belgai, siekdami atsiimti savo dalį naudingomis iškasenomis bei kita bent kažkokią vertę turinčia produkcija, okupavo Rūro baseiną – vieną pagrindinių Vokietijos pramonės regionų.

Beveik už dyką plušėti verčiami tenykščiai vokiečiai atsisakydavo dirbti okupacinei valdžiai, tad Berlyno vyriausybei neliko nieko kito kaip tik finansiškai remti protestuojančius Rūro tautiečius bei spausdinti dar daugiau pinigų. Kai visų Reichsbanko turimų pajėgumų leidžiant vis naujus didėjančio nominalo banknotus jau nepakako, Vokietijos finansininkai pasirašė pinigų leidybos sutartį su privačiomis spaustuvėmis.

1923 metų lapkritį JAV doleris jau kainavo 630 milijardų markių, kilogramas sviesto – 250 milijardų, o kiaulienos – 180 mlrd. Kadangi kainos viršijo bet kokius įsivaizduojamus banknotų nominalus, netgi patys skurdžiausi „milijardieriai“ su savimi nešiojosi net neišpakuotus, per porą valandų vis nuvertėjančius pinigų pundus.

Algos darbuotojams pradėtos mokėti kasdien tik ką išleistais banknotais, kuriuos tuoj pat skubėta išleisti perkant visiškai bereikalingus daiktus: juk į pavakarę ši suma taps nieko verta! Pinigai buvo deginami krosnyse ir mėtėsi gatvėse. Infliacija buvo tokia, kad neapsimokėjo jų net kelti nuo žemės.
Kad ir kaip žaibiškai kilo produktų kainos, markė smuko dar greičiau, tad kiekvienas vidutinį atlyginimą savo šalyje gaunantis anglas ar amerikietis Berlyne jautėsi tarytum turtais pertekęs karalius.


Kūrenimas pinigais

Vokietija tapo labai pigia šalimi net kur kas kukliau už vakariečius gyvenantiems rytų europiečiams, tuo tarpu vokiečių tarpe stiprėjo priešiškumas išlaidaujantiems „užsienio niekšams“. Šalyje didėjo nacistinių bei komunistinių idėjų palaikymas, klestėjo spekuliacija nekilnojamu bei kitokiu turtu, visuotinai atgimė sena kaip pasaulis natūrinių mainų praktika.

Labiausiai infliacija nuskurdino miestų gyventojus, nes kaimiečiai galėjo tikėtis išsikeisti savo gaminamą žemės ūkio produkciją į jiems reikalingas prekes ar paslaugas. Būtent miestai vėliau buvo pagrindinė jėga, atvedusi į valdžią nacius.

Pažaboti finansinę katastrofą pavyko tik 1924 m. įvedus esmines pinigines reformas. Gustavo Strezemano vyriausybei pavyko gauti keturių milijardų JAV dolerių auksu paskolą, kuri nebuvo iššvaistyta ankstesniems kreditams apmokėti, o panaudota naujajai markei stiprinti.

Diplomatijos pagalba pasiekta, kad prancūzai išvestų kariuomenę iš okupuoto Rūro bei sutiktų su naujais, abi puses tenkinančiais sumažintų reparacijų išmokėjimų terminais. Vokietijos ekonomika pradėjo pamažu atsigauti iki pat 1929 m. daugelį pasaulio valstybių sukrėtusios Didžiosios ekonominės krizės.

Vitalijus Michalovskis

1 komentaras:

  1. "Juodasis obeliskas" iš karto iškilo atmintyje... Tik ten viskas kažkaip linksmiau pateikta :)

    AtsakytiPanaikinti