Subjektyvus tinklaraštis apie tai, kas sudomina...

2015 m. sausio 10 d., šeštadienis

Didinga Vilniaus bažnyčia, kuriai nebuvo lemta iškilti

Naujamiestyje, tarp dabartinių A.Vivulskio, Šviesos ir Vytenio gatvių, stūkso neaukštas kadaise Statybininkų kultūros rūmais vadintas pastatas. Nors čia prieš šimtą metų pradėta statyti įspūdinga bažnyčia.
XX a. pirmojoje pusėje statyta Švč.Jėzaus Širdies bažnyčia (nesupainiokite su to paties pavadinimo buvusia Vizitiečių bažnyčia Rasų gatvėje) galėjo tapti viena įspūdingiausių Vilniaus šventovių.


Tačiau toje Naujamiesčio vietoje išlikęs tik niekuo neišsiskiriantis sovietmečio statinys.

1905 metais aukšti Krokuvos (Lenkija) dvasininkai paskelbė naujos bažnyčios konkursą, kuriame, be garsių to meto lenkų architektų, dalyvavo ir tuomet mažai kam žinomas Antanas Vivulskis (1877–1919 m.).

Novatoriška jo vizija buvo įvertinta puikiai, tačiau atidėta į šalį. 1907 metais A.Vivulskį prisiminė jau Vilniaus jėzuitai, kurie per tarpininką buvusį Vilniaus vyskupą Eduardą von der Roppą pakvietė jaunąjį architektą dalyvauti milžiniškos šventovės statyboje ties Tambovo (dabartinė A.Vivulskio) ir Arkangelo (dabartinė Vytenio) gatvėmis.

Pagal pirminį A.Vivulskio sumanymą, Švč.Jėzaus Širdies bažnyčia turėjo būti gelžbetonio sienomis, trinavė, su dviem aukštais bokštais ir didžiuliu kupolu, ant kurio būtų užkelta įspūdinga Kristaus statula.

Vėliau projektas buvo kiek pakeistas paliekant vieną didelį bokštą. Ant Naujamiesčio kalvos stūksanti didinga šventovė turėjo puikiai matytis iš visų pusių.

Statybos prasidėjo 1913 metų viduryje, bet Rusijos imperijoje, kuriai tuomet priklausė ir Lietuva, gelžbetonis buvo naujiena.

Naudoti statyboms šį metalo, cemento ir smėlio mišinį visoje imperijos teritorijoje po ilgų gelžbetonio charakteristikų tyrinėjimų leista tiktai 1899 metais, tad tikrų specialistų buvo labai nedaug.

Atlikti darbų pasamdytas inžinieriaus Marijono Liutoslavskio biuras, kurio specializacija – betonavimo technika, statyboms vadovavo žymus inžinierius Teofilis Szopa, jas prižiūrėjo pagrindinis architektas A.Vivulskis.

Iš pradžių darbai ėjo kaip iš pypkės. Kilo betono sienos, kolonos, pabaigta pagrindinė nava.


Taip buvusi bažnyčia atrodo dabar (mano foto)

Tačiau kilęs Pirmasis pasaulinis karas, vokiečių okupacija, bolševikų perversmas ir carinės imperijos subyrėjimas ilgam sustabdė statybas.

Tvyrant pokario suirutei ambicingam projektui katastrofiškai trūko lėšų, be to, statybų planus sujaukė ir netikėta A.Vivulskio mirtis, mat 1919 m. sausio pradžioje architektas, stojęs savanoriu į vietos lenkų dalinius, kovojančius prieš bolševikus, netrukus stipriai persišaldė ir mirė nuo ūmaus plaučių uždegimo.

Po A.Vivulskio mirties pasigesta daugybės ypač svarbių statybos brėžinių (liko tik keli galutiniai pastato išorės eskizai).

Architekto kūnas buvo palaidotas jo projektuotos bažnyčios rūsiuose, o kaip statyti toliau, niekas nežinojo. Ir vis dėlto statybos darbai, nors ir lėtai, su ilgomis pertraukomis bei miglota orientacija į išlikusius A.Vivulskio piešinius, vyko iki pat 1939 m.

Tiesa, naujieji architektai gerokai sumažino bokšto aukštį, kupolo ir Kristaus statulos matmenis.

Tačiau bažnyčiai kilti trukdė ne tik lėšų stoka ir dažnas projektų kaitaliojimas po A.Vivulskio mirties. Jei tikėtume lenkiškais šaltiniais, nemaža dalis kaltės dėl vangiai vykstančių statybos darbų teko ir konservatyviam bei labai įtakingam lenkų dvasininkijos sparnui.

Modernusis A.Vivulskio projektas tais laikais buvo pernelyg narsus ir ambicingas, tad įtakingi Bažnyčios tėvai, nepaisydami tuomečio Vilniaus arkivyskupo pastangų spartinti statybą, jį vertino kaip esantį trečiaeilės svarbos.

Vilniaus Švč.Jėzaus Širdies bažnyčia taip niekada ir nebuvo baigta – vėl Europoje įsiliepsnojęs karas padėjo tašką šiai iniciatyvai.

Ir vis dėlto paties pastato istorija tęsėsi dar iki 1964 ar 1965 metų. Pokariu nebaigtoje šventovėje netgi buvo rengiamos pamaldos.

Galiausiai septintojo dešimtmečio viduryje buvo nuspręsta „idėjiškai neperspektyvią“ šventovę iš dalies nugriauti, o likusią dalį pertvarkyti į čia netrukus iškilusius Statybininkų kultūros rūmus.

1964 m. iš bažnyčios rūsių į Rasų kapines perkelti ir A.Vivulskio, kurio svajonei matyti savo projektuotą šventovę Vilniaus Naujamiestyje taip ir nebuvo lemta išsipildyti, palaikai.


Vitalijus Michalovskis
publikuota Lrytas

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą