Subjektyvus tinklaraštis apie tai, kas sudomina...

2015 m. sausio 12 d., pirmadienis

Propagandos mitai: "nukryžiuotas berniukas" ir "nukryžiuotas kareivis"

Nauja – tai gerai pamiršta sena. Tokiu principu vadovaujasi propagandos cechai, kuriantys veną falsifikaciją po kitos. Karui prieš Ukrainą naudojamos seniai išmėgintos informacinės klastotės. Pirmasis Rusijos televizijos kanalas pernai driokstelėjo kraują stingdančiu reportažu.
TV parodė istoriją apie Slovjansko aikštėje neva nukryžiuotą berniuką. Pasak „įvykio liudininkės“, kažkokios Galinos Pyšniak, įsiveržę į miestą Ukrainos kariai į vieną vietą suginė nespėjusius pasislėpti miesto gyventojus ir surengė parodomąjį susidorojimą, kurio metu mažas berniukas (vietos „sukilėlio“ sūnus) buvo prikaltas prie skelbimų lentos, o nelaimingojo motina pririšta prie tanko bei vilkta gatvėmis.

Pasaulio žiniasklaidoje šioji, iki šiol pati purviniausia propaganda susilaukė didžiulio atgarsio bei visuotinio bent kiek nuovokesnės visuomenės dalies pasmerkimo. Net pačioje Rusijoje reportažu patikėjo nebent visiškai apkvailinti zombiai.

Atlikus kelis žurnalistinius tyrimus paaiškėjo, kad be pačios Pyšniak „nukryžiavimo fakto“ nematė nė vienas Slovjansko gyventojas (įskaitant net ir priešiškus Kijevo politikai), o juk jų, „liudininkės“ žodžiais tariant, tuo metu aikštėje buvo daugybė. Nenustatyta nei tariamų aukų tapatybė, nei aptikti kažkokie kitokie įkalčiai.

Užtat apklausti G.Pyšniak tėvai prasitarė, kad jų duktė ir anksčiau pasižymėjo polinkiu pernelyg fantazuoti bei rašinėti begales nepagrįstų pareiškimų vietos milicijai šmeižiant ne tik savo kaimynus, bet ir gimines.

Tikėtina, kad silpno protelio moterėlė buvo suviliota Pirmojo kanalo pinigais ar tiesiog troško kvailai išgarsėti perpasakodama jai pakištą nevykusį tekstą. Neatmestina ir tai, kad lakią „liudininkės“ vaizduotę galėjo paveikti ir G.Pyšniak sutuoktinio - aktyvaus Donbaso separatisto kalbos.

Visuotinės pajuokos objektu tapęs Pirmasis kanalas neabejotinai suprato perlenkęs lazdą ir pradėjo negrabiai teisintis negalintis prisiimti atsakomybės už „karo košmarų sukrėstos liudininkės“ žodžius, tačiau, kaip pasirodo, Kremliaus giesmę giedantys propagandistai net ir čia neišrado nieko naujo, o iš turtingo juodžiausios propagandos istorijos lobyno tiesiog nusikopijavo šimtmečio senumo istoriją. Tiesa, sukurtą Vakaruose...

1915 metai. Europa paskendusi Pirmojo pasaulinio karo liepsnose. Kiekviena konfliktuojanti pusė skleidžia savo propagandą, tačiau čia niekas neprilygsta anglams, kurie pirmieji išvysto totalinio informacinio poveikio visuomenei koncepciją. Beje, šia anglų patirtį vėliau perims tiek bolševikų, tiek nacių propagandininkai.

Taigi, 1915 m. pavasarį už propagandą atsakingų valstybės tarnybų pavedimu britų spauda sumirgėjo vienu už kitą kraupesniais pranešimais apie Belgijoje vokiečių nukryžiuotą Kanados korpuso karį. Tekste tvirtinta, kad į nelaisvę patekęs nelaimingasis buvo prismeigtas durtuvais prie medžio, o po to jam perpjauta gerklė. Žinoma, neužmiršta paminėti esą įvykį matė keli patikimi liudininkai.

Žinia greitai pasklido po pasaulį sukeldama neapykantos vokiečiams proveržį. Sąjunginių valstybių piliečiams buvo visiškai nesvarbu, kad kiekviename to meto laikraštyje aprašomo įvykio detalės gerokai skyrėsi: liudininkų skaičius tai didėjo, tai mažėjo, neaiški buvo nei egzekucijos vieta, nei aukos tapatybė, nei, galų gale, - konkrečios susidorojimo aplinkybės.

Vieni teigė, kad kanadietis nukryžiuotas ant medinių svirno durų, kiti, - kad prismeigtas prie medžio. Treti dievagojosi žiną, kad auką vokiečių barbarai prikalė ant pakelės kryžiaus, prieš tai nuo jo nuplėšę Kristaus figūrą. Britų paleista antis susilaukė tokio rezonanso, kad fakto tikrumu susidomėjo ne tik Kanados, bet ir JAV, kitų šalių vyriausybės.

Vokiečiams savo ruožtu neliko nieko kito kaip tik kaskart neigti vis naujomis detalėmis pasipildančius kaltinimus bei reikalauti objektyvaus tyrimo, o britų propagandininkams - džiaugtis sėkmingai primetus vokiečiams savas žaidimo taisykles bei pavertus juos nuolat besiteisinančia puse.
Neoficialiai klastotė pripažinta tik pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui. 1919 m. tarptautinėje Londono parodoje anglai nutarė eksponuoti bronzinę 80 cm dydžio skulptūrėlę „Kanados Golgota“, vaizduojančią nukryžiuotą kanadietį bei aplink jį susigrūdusius vokiečius.

Sužinojusi apie šiuos ketinimus, Vokietija dar kartą pareikalavo pateikti svarius vokiečių karių įvykdyto nusikaltimo įrodymus arba leisti dalyvauti oficialiame tarptautiniame tyrime. Liudininkų parodymams pasirodžius neįtikinamiems ir labai prieštaringiems, „Kanados Golgota“ buvo tyliai išbraukta iš eksponatų sąrašo.

Vitalijus Michalovskis
publikuota Lrytas



2 komentarai:

  1. Jei ne pirma straipsnio dalis, būtų įdomus tekstas. Tačiau pastaruoju metu pastebima tendencija tekstus sieti su dabartinėmis politikos aktualijomis. Palinkėčiau to vengti ir grįžti prie buvusio formato.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. kuo neįtiko pirma straipsnio dalis?

      Panaikinti