Subjektyvus tinklaraštis apie tai, kas sudomina...

2015 m. vasario 24 d., antradienis

Vilniaus Gedimino prospekto istorija

Vilniaus Gedimino prospektas - viena svarbiausių ir žinomiausių Lietuvos sostinės gatvių. Prasidedanti ties Katedros aikšte ir besibaigianti sulyg senuoju XIX a. pradžios statybos Žvėryno tiltu, beveik dviejų kilometrų ilgio miesto magistralė.
Gedimino prospektas pradėjo formuotis pirmojoje XIX a. pusėje, nors kryptis nuo Katedros Žvėryno link tuomet daug kam galėjusi atrodyti neitin perspektyvi. 

Jeigu pažiūrėtume į 1840-ųjų Vilniaus planą, tai už Tilto gatve pasiekiamos šv. Jurgio aikštės (dabar tai Vinco Kudirkos aikštė) miestas praktiškai pasibaigdavo: toliau plytėjo priemiesčio sodai ir daržai bei retai gyvenama Lukiškių dykvietė iki pat Neries vingio. Tuo metu Vilniaus gyvenimas virė nuo seno svarbioje Pilies - Didžiosios - Aušros Vartų gatvių atkarpoje, tačiau XIX a. viduryje patvirtintas intensyvus Lukiškių užstatymo planas atvėrė naujas miesto plėtros perspektyvas.

1859-ųjų Vilniaus plane jau matome ilgą, tiesią lyg strėlė gatvę, kuri carinės Rusijos administracijos buvo pakrikštytą Georgijaus prospektu. Beje, šį pavadinimą prospektas gavo arba nuo netoliese esančios šv. Jurgio (rus. Georgijaus) bažnyčios arba nuo šalimais plytėjusios šv. Jurgio (Georgijaus) aikštės - senos miestiečių prekybvietės šienu bei šiaudais. 

Nuo 1860 m. dabartinėje Lukiškių aikštėje įsikuria pagrindinis miesto turgus, o jei tiksliau - į šią vietą perkeliamos kelios Vilniaus senamiesčio turgavietės. Nors šiuo valdžios sprendimu daugelis miestiečių buvo nepatenkinti, nuolat rengiamos mugės bei kitos pramogos įpūtė gyvybės gana neišvaizdžiai ir apleistai vietovei. Šiaip ar taip, naujasis prospektas pasirodė naudingas Lukiškių prekybai, o prekyba - naudinga prospekto reikšmės augimui: iš abiejų jo pusių lyg grybai po lietaus dygo nauji mūriniai statiniai, kūrėsi įvairios įstaigos. 1893 metais Georgijaus prospektu nutiesti arklių traukiamo tramvajaus bėgiai, kuriais nuo Lukiškių aikštės galima buvo pasiekti Užupio tiltą. Prospektas kirto ir kita: Žaliojo tilto – Geležinkelio stoties tramvajaus linija. Abi jos išardytos 1926 metais kaip neatlaikiusios modernesnės transporto priemonės – autobusų, konkurencijos. 
 
Įgauti vienos pagrindinių miesto gatvių statusą būsimajam Gedimino prospektui padėjo Lukiškes su priešingu Neries krantu sujungusio caro Nikolajaus vardu pavadinto akmeninio Žvėryno tilto statyba 1906 metais. Tiesa, šioks toks medinis tiltas čia stūksojo ir seniau, tačiau buvo neitin patvarus. Prie pat tilto, tiesiai priešais dabartinį Seimą, buvo įsikūrusi didžiulė sielių prieplauka, o rastai sandėliuoti dabartinėje Nepriklausomybės aikštėje. Jei pažvelgtume į to meto Neries ties Vilniumi nuotraukas, miškas upe buvo plukdomas nuolat, mieste veikė kelios panašios prieplaukos.

Rusiškuose to meto žemėlapiuose sužymėti ir svarbiausi Georgijaus prospekto statiniai: Suchackio namai, Apygardos teismas, grafo Dmitrijaus Mavroso namas, Georgijaus (Žoržo) viešbutis su įspūdinga drakoną nugalinčio raito Šv. Jurgio skulptūra, Sankt-Peterburgo banko skyrius, Vilniaus žemės bankas. Dabartinėje Vinco Kudirkos aikštėje stūksojo nedidelė Aleksandro Nevskio koplyčia pergalei prieš 1863 m. sukilimo dalyvius pažymėti. Koplyčia pastatyta liūdnai pagarsėjusio Vilniaus generalgubernatoriaus Michailo Muravjovo paliepimu, tačiau 1919 metais lenkų valdžios sprendimu nugriauta kaip „antilenkiškos“ epochos simbolis. Pati aikštė lenkmečių pervadinta Gardino apylinkėse gimusios rašytojos Elizos Ožeškovos vardu, čia pastatytas iki pat sovietų okupacijos taip niekad ir nepradėjęs veikti fontanas. 
 
Žodžiu, XX a. pradžioje Georgijaus prospektas ne tik, kad galutinai susiformavo, bet ir tapo viena svarbiausių, jei ne pati svarbiausia, miesto gatvė.

Pirmojo pasaulinio karo negandos nedaug tepakenkė architektūriniam prospekto veidui, tačiau jis kito ideologiškai. Lenkmečiu Georgijaus prospektas pervadintas Adomo Mickevičiaus prospektu, čia planuota atidengti jo monumentą. Lukiškėse išdygo obeliskas kovose dėl Vilniaus žuvusiems lenkų kariams, o pati aikštė pasirinkta kaip puiki vieta kariškoms rikiuotėms bei paradams. Beje, pastarajai paskirčiai tiko ir pats prospektas: tiesus, palyginti platus, besiremiantis į Katedros aikštę - istorinę sostinės širdį. Kas dabar suskaičiuos, kiek kartų prospektu žygiavo svetima bei sava kariuomenė, politinių bei kitokių demonstracijų dalyviai? Žygiuoti prospektu - tai tarytum simboliškai įtvirtinti teisę į Vilnių. Ir tai puikiai suvokė visi. 

Kad ir kokių prospekto pertvarkymo planų turėjo lenkai, jiems pavyko pastatyti tik kelis pastatus (pavyzdžiui, dabartinius Lietuvos Konstitucinio teismo rūmus).

1939 metais Lietuva atgauna Vilnių. Spalio 28 d. pagrindine miesto gatve žygiuoja lietuvių kariuomenės daliniai, rieda turima karinė technika. A.Mickevičiaus prospektas pervadinamas Gedimino prospektu, tačiau palyginti trumpam. Okupacinė vokiečių valdžia pernelyg neskubėjo kaitalioti pavadinimų ir jų išleistose žemėlapiuose prospektui paliktas Gedimino vardas, o štai sugrįžę sovietai liko ištikimi sau: iki 1956 m. prospektas vadintas Stalino, o po „tautų tėvo“ kulto nuvainikavimo - Lenino vardu. 
 
Sovietmetis diktavo ir savo madas: kasmet raudonomis vėliavomis išpuoštu prospektu žygiavo „darbo liaudis“, stačiai miesto vidury palaidotas raudonasis generolas Černiachovskis, Lukiškėse iškilo Lenino stabas, o buvusiuose ištaiginguose carinių laikų rūmuose, išvarius iš jų nacių gestapininkus, įsikūrė visagalis sovietų saugumas.

Šis Lietuvos istorijos periodas taip pat įsiamžino prospekto architektūroje ir labiausiai dominuoja vakarinėje jo dalyje. Martyno Mažvydo bibliotekos pastatas ar senoji dabartinių Seimo rūmų komplekso dalis - anos epochos produktai, be kurių, kad ir kaip ten bebūtų, dabartinė „gediminkė“ sunkiai įsivaizduojama.

Didžiojo Lietuvos kunigaikščio vardas pagrindinei sostines gatvei buvo sugrąžintas 1989 m. ir jau daugiau nei ketvirtį amžiaus galime džiaugtis lietuvišku jos pavadinimu. Per tą laiką prospektas matė daug: laisvės barikadas, raudonųjų stabų griūti ir Vinco Kudirkos įamžinimą, vykusius sprendimus ir ne itin pavykusias rekonstrukcijas, gilaus susikaupimo akimirkas, riaušes ir prieštaringai vertinamas eitynes, begales mugių bei kitų miestiečius džiuginančių renginių. Būtent „gediminkėje“ dažniausiai tiesiogiai atsispindi svarbiausi Vilniaus ir visos Lietuvos gyventojai momentai, kas ir daro prospektą nepakartojamu mūsų miesto bei šalies gyvenimo barometru.


Vitalijus Michalovskis
publikuota Lryto priede Sostinė

3 komentarai:

  1. Labai idomus straipsnis, tik ne visi mes turim priejima prie "1840-uju Vilniaus plana, tai už Tilto gatve pasiekiamos šv. Jurgio aikštes" ir t.t Labai padetu jeigu butu daugiau iliustraciju apie tai ka šnekama, arba bent nuorodos kur jas rasti
    Noretusi daugiau straipsniu apie istorini Vilniu ir Lietuva. Aciu!

    AtsakytiPanaikinti
  2. kelintais metais pakeista danga ir be pėdsakų dingo senoji?

    AtsakytiPanaikinti
  3. Jei klausiate apie keitimą po Nepriklausomybės atgavimo, tai Ozolas mini (jei neklystu) 2002 metus. Tuomet buvo prospekte pasodinti ir vokiško stiliaus medeliai, o prie būsimos Kudirkos aikštės ir paminklo pakelta danga ir padaryta požeminė automobilių stovėjimo aikštelė.

    AtsakytiPanaikinti