Subjektyvus tinklaraštis apie tai, kas sudomina...

2015 m. kovo 15 d., sekmadienis

Apie nesančią Šv. Juozapo Sužadėtinio bažnyčią

Nedidelis Lazdynų Pelėdos skveras tarp Arklių, Visų Šventųjų ir Karmelitų gatvių, ko gero, pažįstamas kiekvienam sostinės gyventojui.
Jaukus parkelis įsikūręs pietiniame Senamiesčio pakraštyje: nė dviejų minučių neužtruks pėsčiomis pasiekti Rotušės aikštę, netoliese stūkso žymieji Aušros Vartai, o visiškai pašonėje - Visų Šventųjų bažnyčia. Tačiau kadaise jokio skvero čia nebūta. Dar antrojoje XIX a. pusėje šioje vietoje stūksojo Šv. Juozapo Sužadėtinio bažnyčia, kurios pėdsakų mūsų laikais nelikę nė ženklo.

Pasak istorinių šaltinių, idėja pastatyti mūrinius maldos namus kilusi tuometiniam LDK pakancleriui Steponui Pacui (1587-1640 m.) ir jo žmonai Onai iš Dusiackų giminės. Netrukus buvo gautas Vilniaus vyskupo Abrahamo Wojnos palaiminimas, o dar po metų, tai yra, 1637-aisiais, ir raštiškas popiežiaus Urbono III pritarimas. Bažnyčia ir šalia numatytas įkurti vienuolynas turėję priklausyti basosioms karmelitėms - antrojoje XVI a. pusėje Ispanijoje įkurtai moteriškai kiek reformuoto karmelitų ordino atšakai. Netrukus basųjų karmeličių vienuolynai pradėjo steigtis visoje katalikiškoje Europoje, o į Vilnių pirmosios vienuolės atvyko XVII a. pradžioje iš Lenkijos Beje, įdomus faktas, kad tuo pat metu Vilniuje vyko ir kitos - šv. Teresės Avilietės bažnyčios prie tuometinių Medininkų (Aušros) vartų statybos, kurias taip pat fundavo Steponas Pacas, ir kuri pavadinta basųjų karmeličių tradicijos pradininkės vardu.

Taigi, 1638 metais tarp Visų Šventųjų ir Arklių gatvių pradeda dygti būsimos šv. Juozapo Sužadėtinio bažnyčios mūrai, šalimais išperkami keli namai moterų vienuolynui. Statybas finansavo tiek dosnieji fundatoriai Pacai, tiek kitos krašto didikų giminės. Darbai nors ir lėtai, bet užtikrintai vyko.

1655 m. liepos mėnesį į Vilnių įsiveržia rusai. Miestas baisiai plėštas, didelė dalis gyventojų išžudyta ar buvo priversta bėgti. Netrukus kilo didžiulis badas, siautė gaisrai ir epidemijos. Žinoma, kad tokiomis sąlygomis apie statybas negalėjo būti jokios kalbos. Sostinę apleido ir basosios karmelitės...

Darbai atsinaujino rusams pasitraukus ir nualinto krašto ekonomikai kiek atsigavus. Bažnyčia pabaigta 1692 m., taigi, prabėgus daugiau nei pusė amžiaus nuo statybų pradžios. Tais pačiais metais tuometinis Vilniaus vyskupas Konstantinas Brzostowskis naująją šventyklą simboliškai perdavė šv. Juozapo Sužadėtinio globai.

Pastarojo šventojo vardas maldos namams tikriausiai parinktas neatsitiktinai: juk būtent šv. Juozapo vardu vadintas pirmasis pasaulyje basųjų karmeličių vienuolynas ispaniškame Avilos mieste, be to, Mergelės Marijos vyro (būtent todėl Juozapas kartais įvardijamas jos Sužadėtiniu) ir pirmojo Kristaus globėjo kultas buvo ypač populiarus moterų vienuolių tarpe.

Kaip išoriškai atrodė Vilniaus šv. Juozapo Sužadėtinio bažnyčia, galima pamatyti garsaus XIX a. Vilniaus fotografo Jozefo Czechowicziaus nuotraukose.

Tai buvo vienanavis plytų statinys su skersiniu transeptu, žvelgiant iš viršaus atkartojantis lotyniško kryžiaus formą. Pagrindinis fasadas papuoštas puskolonėmis ir arkiniu karnizu, į dangų stiebėsi keli bokšteliai bei nedidelis kupolas. Maldos namų viduje virš pagrindinio altoriaus puikavosi šv.Juozapo paveikslas, o navos nišose – šv. Apaštalų Petro ir Povilo statulos.

Ir visgi žymiojoje 1870-1875 m. Czechowicziaus nuotraukoje įamžinta ne veikianti bažnyčia, o jau kurį laikas apleistas pastatas. Po nepavykusio 1863-1864 m. sukilimo prieš carinę valdžią represijos skaudžiai smogė religiniam krašto gyvenimui.

1865 m. vasarį prie šv. Juozapo bažnyčios veikęs basųjų karmeličių vienuolynas buvo uždarytas. Dalis vienuolių išvyko į Lenkiją, dalis prisijungė prie Vilniaus benediktinių.

Tušti maldos namai stūksojo daugiau nei dešimt metų kol pagaliau nuspręsta juos visiškai nugriauti. Šventyklos ardymo darbai pradėti 1876 m. ir tęsėsi kelis metus. Visa tai įamžinta 1877-ųjų Czechowicziaus nuotraukoje.

Buvusios bažnyčios vietoje suformuota akmenimis grįsta turgaus aikštė, miestiečių praminta Basokų aikšte (lenk. Bosaczki, rus. Bosaki). Toks pavadinimas buvo savotiškas priminimas apie kadaise čia šeimininkavusias basąsias karmelites.

Prekyvietė Basokų aikštėje veikė iki pat XX a. pradžios. Čia įrengti neišvaizdūs prekybos paviljonai, o pati turgavietė pasižymėjo tokia nešvara ir netvarka, kad ilgainiui miesto valdžiai tapo tikru galvos skausmu.

Basokų likimas spręstas kelis kartus, kol pagaliau 1906 metais turgus iškeltas kartu su visais padoriau atrodančiais prekybos nameliais (netinkami tiesiog sudeginti).

Vietovę užsibrėžta paversti žaliuojančiu skveru ir tam tikslui čia pasodinta daugybė jaunų medelių. Nuo to laiko daugelyje Vilniaus žemėlapių buvusi šv. Juozapo Sužadėtinio bažnyčios bei Basokų turgaus teritorija pažymėta kaip žaliuojantis plotas, kuris išliko ir pat mūsų dienų.

1995 metais skveras pasipuošė Daliutės Matulaitės kurtu bronziniu paminklu „Seserys“, vaizduojančiu dvi Lazdynų Pelėdos slapyvardžiu parašinėjusių lietuvių rašytojų, seserų Sofijos Ivanauskaitės - Pšibiliauskienės (1867-1926 m.) ir Marijos Ivanauskaitės - Lastauskienės (1872-1957 m.) figūras. 2011 metais skvero prieigose atidengtas paminklas ukrainiečių poetui, rašytojui Tarasui Ševčenkai (1814-1861) siekiant įamžinti jo Vilniuje praleistus metus.

Vitalijus Michalovskis
publikuota Lryto priede „Sostinė“

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą