Subjektyvus tinklaraštis apie tai, kas sudomina...

2015 m. kovo 10 d., antradienis

Apsišaukėlių vėliavose – cariniai ir komunistiniai simboliai

Civilizuotas pasaulis šių tariamai valstybinių darinių Ukrainos Rytuose nepripažįsta. Tačiau Rusijos remiamiems separatistams – Donecko bei Luhansko „liaudies sukilėliams“ gyvybiškai svarbu sukurti valstybingumo regimybę pasitelkiant nepriklausomoms šalims būdingus simbolius: vėliavas, herbus, himnus.
Kas ir kodėl vaizduojama jų ženkluose?

Donbase įsiplieskus pirmiesiems neramumams, politinėse Kijevo valdžiai nepaklūstančios vietos „liaudies“ demonstracijose nevengta mojuoti Rusijos bei Sovietų Sąjungos vėliavomis.

Tačiau „didžiojo brolio“ kariuomenei oficialiai „nedalyvaujant“ ginkluotame konflikte bei bent jau oficialiuoju lygmeniu viešai neigiant bet kokius ketinimus prisijungti Dono baseiną prie federacija vadinamos imperijos, atvirą kaimyninės šalies simbolikos demonstravimą vis dažniau pradėjo keisti pseudovalstybiniai vietos kūrybos simboliai. Tiesa, aiškiai liudijantys separatistų simpatijas.

2014 m. gegužės 24 d. separatistų vadeivoms paskelbus, kad Donecko ir Luhansko „liaudies respublikos“ susijungia į Novorosija (Naująja Rusija) vadinamą sąjungą, prasidėjo „valstybinės“ simbolikos paieškos, dėl kurios išbaigtumo prorusiški maištininkai neapsisprendžia iki šiol.

Tų pačių metų rugpjūčio 13 d. apsišaukėliškos „Novorosijos tarybos“ pirmininkas Olegas Cariovas pristatė „sąjunginės valstybės“ vėliavą – baltos, geltonos ir juodos spalvų derinį. Pastaroji gama pasirinkta neatsitiktinai, kadangi visiškai atkartoja „heraldinės“ arba „dinastinės“ Rusijos imperijos vėliavos spalvas. 



Pasak O.Cariovo, dabartinė Novorosija formuojasi istorinės Novorosijos žemėse – XVIII a. prie carinės imperijos prijungtose srityse („kai jokios Ukrainos nebuvo“), tad ir vėliavos spalvos skirtos atspindėti „rusiško pasaulio" tradiciją šiame krašte. Postringaujama esą balta spalva reiškia „liaudies ketinimų bei sąžinės tyrumą“, geltona – auksinius Donbaso rugių laukus, o juoda – iškasenų turtingas žemės gelmes. 

Tiesa, vėliavoje spalvos surikiuotos kiek kita tvarka nei senojoje carinėje, tačiau reikalo esmės tai nekeičia. Romanovų viešpatavimo laikais juodos, geltonos ir baltos spalvų deriniui vienu metu buvo suteiktas oficialus antrosios valstybinės vėliavos statusas (greta tradicinės baltai – mėlynai – raudonos), todėl ji ypač mėgstama įvairaus plauko rusų monarchistų bei imperininkų tarpe. 

„Heraldine“, „monarchine“ arba „herbine“ vėliava vadinta todėl, kad kartojo pagrindines Rusijos herbo spalvas (juodas dvigalvis erelis auksiniame fone su baltu raito šv. Jurgio atvaizdu ant krūtinės).
Nepaisant iškilmingo O.Cariovo pareiškimo, „imperinė“ nepripažintos Novorosijos vėliava turi rimtą konkurentą – mėlyną Apaštalo Andriejaus kryžių raudoname fone. Tai – vadinamoji „kovinė Novorosijos vėliava“, savo populiarumu ginkluotų separatistų tarpe gerokai lenkianti mutavusį „monarchinį“ kloną.


Mėlynas šv. Andriejaus kryžius, kaip rusų karo laivyno simbolis, žinomas nuo Petro I-ojo laikų. Manoma, kad pastarąjį Petras nusižiūrėjo savo kelionių po Vakarų Europą metu (būtent grįžęs iš užsienio jis įsteigia pirmąjį Rusijos apdovanojimą – šv.Andriejaus ordiną su skersu mėlynu kryžiumi). 
Įrodinėjama, kad Donbaso separatistų simbolikoje šis kryžius pasirinktas kaip savotiška duoklė cariniam laivynui, kurio veiksmų prieš turkus dėka Rusijai atiteko šiaurinė, vėliau Novorosija pavadinta Juodosios jūros pakrantė. 


Raudonas vėliavos fonas aiškinamas gana tradiciškai: esą jis reiškia vardan kilnių tikslų pralietą kraują. Tačiau čia, pasirodo, yra ir kitas niuansas. Pirmiausia – tai kraujas, pralietas kovoje prieš fašizmą. Tokiu būdų „kovinė Novorosijos vėliava" tampa „didžios sovietų liaudies pergalės“ simboliu ir savotiška 1945-ųjų „pergalės vėliavos“ prasmių paveldėtoja. 

Tenka priminti, kad toji „pergalės vėliava“ buvo lauko sąlygomis pagaminta sovietinės vėliavos kopija. 

Beje, carinės ir bolševikinės simbolikos dermė šiandienos „rusų pasaulyje“ seniai neturėtų stebinti, kadangi ten tai visiška loginė norma. „Šventoji Rusia“, – nesvarbu – carinė ar bolševikinė, pravoslaviška ar ateistinė ji bebūtų, vėl stoja į apokaliptinę kovą su prakeiktais Vakarais bei jų pakalikais. 


Šiandien tai „fašistinis režimas“ Kijeve, o ryt – kas žino? Sutikite, kad kitaip paaiškinti visą tą masinę psichoę su „koloradkėm“, novorosijom bei Staliną vaizduojančiomis ikonomis  - sudėtinga. 

Įdomu ir tai, kad praėjusiais metais „kovinę, antifašistinę Novorosijos vėliavą“ plačiajai visuomenei pristatė toks „liaudies gubernatorius“ Pavelas Gubariovas – buvęs atvirai fašistinės Rusų nacionalinės vienybės (RNE) narys. 

Pasitaiko teiginių, kad Donbaso smogikų vėliavos dizainą galėjusi paveikti proputiniško jaunimo judėjimo „Naši“ simbolika. Pastarasis judėjimas tiek užsienyje, tiek pačioje Rusijoje neretai įvardijamas iškalbingai – putinjugendu.

Ne mažiau įdomi ir juodai – mėlynai – raudonos „Donecko liaudies respublikos“ vėliavos istorija. Sakoma, kad pastarąjį spalvų derinį „išrado“ SSSR griūties išvakarėse veikęs dabar jau beveik niekam nežinomas prosovietinis „Internacionalinis Donbaso judėjimas“. Mitinguose šie aktyvistai mojuodavo raudonai mėlynom sovietinės Ukrainos vėliavomis su apačioje pridėta juoda, „Donbaso anglį simbolizuojančia“ juosta. 

Negausi organizacija greit išsisklaidė, tačiau prabėgus bemaž penkiolikai metų radosi kita politinė sekta – vadinamoji „Donecko Respublika“, kurios lyderis Andrejus Purginas (buvęs girtuoklis ir nuolatinis bedarbis) atgaivino „regioninės“ raudonai – mėlynai – juodos vėliavos idėją. Atgaivino, tačiau spalvas išrikiavo atvirkštine tvarka. 


Ne itin išsilavinęs vėliavos kūrėjas, 2014–aisiais tapęs „Donecko liaudies respublikos“ vicepirmininku, savo pasirinkimą aiškino taip (pažodinis vertimas): „Juoda – tai stačiatikybė, be to, ji (vėliava) tokia pat kaip Rusijos, tik vietoje baltos spalvos – juoda. Mėlyna ir raudona spalvos – tai stačiatikybės spalvos“. 

Kaip sakoma, nei pridėsi, nei atimsi. Tačiau paprastos trispalvės A.Purginui pasirodė per maža, todėl savo metu prie vėliavos jis dar pridėjo rusišką dvigalvį erelį bei kelis užrašus kirilica: „Doneckaja respublika“ (rus. Donecko Respublika) ir „Doneckaja Rusj“ (rus. Donecko Rusia). Erelio dizainas šioje katastrofiškai atrodančioje vėliavoje buvo nuolat kaitaliojamas nesilaikant nei estetinio skonio, nei elementariausių heraldikos taisyklių, o prie užrašo „Donecko respublika“ pridėtas žodelis „liaudies“. 


2009 m. ekstremistinės „Donecko respublikos“ veikla buvo pripažinta nusikalstama, o pati organizacija uždrausta, tačiau kilus neramumams Rytų Ukrainoje buvę jos lyderiai vėl iškilo į paviršių ir dabar apsišaukėlių „vyriausybėse“ užima gana įtakingus postus. Kartu grįžo ir jų marginalių organizacijų simbolika, kuri staiga pasiskelbia esanti „valstybine“. 

Apie „Luhansko liaudies respublikos“ vėliavą pasakoti nėra prasmės, kadangi tai ta pati A.Purgino kurta „laisvo Donbaso“ vėliava, tik vietoj juodos spalvos pasirinkta žydra.

Vitalijus Michalovskis
publikuota Lrytas

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą