Subjektyvus tinklaraštis apie tai, kas sudomina...

2015 m. kovo 5 d., ketvirtadienis

Katynės melo istorija

Prieš 75 metus Katynės miške buvo įvykdytas vienas šiurpiausių XX amžiaus nusikaltimų. Tai, kas 1940-ųjų balandžio 3-4 dienomis ten nutiko, Maskva daugelį dešimtmečių kategoriškai neigė. Tačiau kai kurios skerdynių detalės tikslinamos ir praėjus daugybei metų.
Priešingai visam likusiam pasauliui, SSSR politikai bei partinei linijai dirbantys istorikai nuolat tvirtino, kad kaltė už tūkstančių lenkų karininkų žūtį tenka vokiečiams. 

 Ir ne tik tvirtino, bet ir kūrė tai „patvirtinančias“ komisijas, klastojo dokumentus, pasitelkę psichologinę bei fizinę prievartą išmušinėjo vietos gyventojų „parodymus“.

Žinoma, tragedijos aukomis spekuliavo ir naciai, tačiau būtent sovietai senu  papratimu tūkstančių žmonių bei jų artimųjų tragediją pavertę begėdišku farsu. 

Viskas ėmė aiškėti 1943 m. balandžio 13 dieną. Sensacingame vokiečių radijo pranešime neslepiant piktdžiugos paskelbta apie pasibaisėtiną „žydobolševikų komisarų“ nusikaltimą – masines beginklių žmonių žudynes Katynės miške netoli Smolensko. 

Kapavietes vokiečiams nurodė vietos gyventojai. Jau atlikus pirmus tiriamuosius kasinėjimus paaiškėjo, kad duobės pripildytos daugybės vyriškos lyties kūnų su Lenkijos kariuomenės uniformomis; beveik visų aukų rankos surištos už nugaros, visi nužudyti šūviais į pakaušį. 

Palaikų ekshumacijai ir mirties aplinkybių tyrimui vadovavo vokiečių teismo medicinos ekspertas profesorius Gerhardas Buhtzas, jam talkino kolegos iš kitu nacių okupuotų šalių. 

Antisovietinės propagandos požiūriu baisūs radiniai Katynėje vokiečiams buvo labai parankūs, o sovietinio saugumo budelių – NKVD – kaltė tokia akivaizdi, kad Trečiojo Reicho propagandininkams net nereikėjo pernelyg stengtis: užteko tiesiog viešai paskelbti, kaip pasirodė, gana objektyvias Buhtzo ekspertizės išvadas. 

Tai, kad į nelaisvę paimti lenkų karininkai buvo sušaudyti būtent sovietų, liudijo ne vienas faktas. Ekspertizes metu pagal palaikų suirimo lygį buvo nustatyta, kad mirtis aukas ištiko maždaug prieš trejus metus, tai yra, 1940-aisiais. Tokį patį laikotarpį patvirtino ir virš kapaviečių augusių jaunų medelių kamienų pjūvių tyrimas. Kariškos milinės ir šilti megztiniai ant nužudytųjų kūnų rodė anaiptol ne vasarišką egzekucijos laiką. Versijai neprieštaravo ir mokslininkų pastebėjimas, kad ant palaikų bei jų drabužių nebuvo jokių vabzdžių liekanų.

Nustatyti tikslesnį žudynių laiką padėjo asmeniniai aukų daiktai ir daiktai, rasti prie palaikų. Tai buvo propagandiniai sovietų laikraščiai lenkų kalba, asmeniniai nužudytųjų laiškai, netgi dienoraščiai. Visa tai rodė budelių įsitikinimą, kad aukos nebus surastos, tad enkavedistų požiūriu jokios vertės neturėję daiktai nebuvo atiminėjami. 

Surinkus visą medžiagą paaiškėjo, kad paskutiniai įrašai dienoraščiuose ir laikraščių numeriai nurodo 1940-ųjų pavasarį. O juk Sovietų Sąjungos platybėse be žinios dingusių lenkų kariškių artimieji vienbalsiai teigė, kad būtent tada jų ryšys su rusų nelaisvėje esančiais giminaičiais nutrūko. 

Pati nemaloniausia vokiečiams aplinkybė – budelių naudoti šoviniai. Jie buvo 7,65 mm kalibro, gaminti Vokietijoje. Būtent šią aplinkybę vėliau taip mėgo kartoti Stalino suburtos „ekspertų komisijos“ nariai, tačiau pasirodė, kad šis argumentas – niekinis. Trečiajame XX a. dešimtmetyje būtent šio tipo šoviniai didžiuliais kiekiais iš Vokietijos buvo eksportuojami į Sovietų Sąjungą, be to, galingai sovietinio saugumo struktūrai nesudarė sunkumų gauti bet kokių užsienio gamybos šaudmenų. 

Kodėl raudonieji budeliai naudojo Vokietijoje gamintus šovinius? Atsakymas, atrodytų, akivaizdus. Tam, kad prireikus galėtų suversti kaltę kažkam kitam. Bet kodėl tuomet nebuvo sunaikinti kiti akivaizdūs sovietų kaltės įrodymai? Mįslė. Vargu ar 1940 m. pavasarį Stalinas galėjo tikėtis, kad po metų vokiečiai šeimininkaus Smolensko apylinkėse, netgi tuo atveju, jei karą su Hitleriu jis ir planavo.

1943 m. pavasario pradžioje, laukiant, kol atšilusi žemė leis visu pajėgumu pradėti palaikų ekshumaciją, profesoriaus Buhtzo iniciatyva buvo apklausta daugybė vietos gyventojų rusų. Visi jie žinojo, kad Katynės miškas paverstas akylai NKVD saugoma teritorija, kai kurie pasakojo, kad 1940-ųjų pavasarį į vietos geležinkelio stotį nuolat atvykdavo belaisvių prigrūsti traukiniai. Stotyje šie žmonės buvo persodinami į sunkvežimius ir vežami į netoliese esantį mišką. Daugiau jų niekas nei matė, nei girdėjo...

Vokiečių suburtos ekspertų komisijos išvados buvo kruopščiai surašytos, prie bylos pridėta daugybė rastų dokumentų bei liudininkų parodymų. Kaip jau minėta, kažko fantazuoti naciams nė nereikėjo (Goebbleso nurodymu padidintas tik rastų aukų skaičius): juk patys sovietai nacių propagandai į rankas įdavė galingą prieš save nukreiptą bombą. Visiškai tikri surinktų įkalčių rimtumu vokiečiai skelbė absoliutų tyrimo skaidrumą. 

Į Katynės mišką jie kvietė nepriklausomas tarptautines komisijas, užsienio šalių žurnalistus, visus įmanomus ekspertus iš visų pasaulio kraštų, tačiau daugelis jų taip ir neatvyko. 

Vis dėlto ekshumuojant Katynės palaikus dalyvavo Techninė Lenkijos Raudonojo Kryžiaus komisija, kuri, nors ir pripažino vokiečius darius tam tikrus nedidelius trukdžius, iš esmės sutiko, kad pagrindinės profesoriaus Buhtzo išvados teisingos. Vokiečiams lenkai padėjo identifikuoti daugumą palaikų ir versti rastus dokumentus. 

Į Katynės egzekucijos tyrimą naciai kvietė ir Tarptautinį Raudonąjį Kryžių, tačiau šis atsisakė, motyvuodamas tuo, jog teisiškai negali dalyvauti okupantų užimtoje teritorijoje rengiamoje ekspertizėje. Beje, neseniai paviešinti slaptieji JAV dokumentai rodo, kad tiek britai, tiek amerikiečiai neoficialiai pripažino, jog belaisvius lenkus karininkus tikriausiai sušaudę sovietai, tačiau oficialiuoju lygmeniu tylėjo nenorėdami gadinti santykių su tuometiniu Vakarų sąjungininku Stalinu. 

Praėjus kelioms dienoms po balandžio 13-osios vokiečių pranešimo, atkuto ir sovietai. Tačiau jie nesugalvojo nieko geresnio, kaip tik patiems apkaltinti „fašistinius grobikus“ lenkų karininkų žudymu. Sovietai pripažino, kad lenkai buvo jų nelaisvėje, bet sukurpė neįtikėtiną istoriją esą įsiveržę vokiečiai užklupo belaisvius ramiai sau besidarbuojančius ir po kurio laiko visus sušaudė. 

Kremliaus komentarai buvo tokie nevykę ir visiškai neparengti, kad nacių propagandos ministras Goebbelsas su pasitenkinimu pastebėjo, jog patys komunistai padeda jam dirbti. O šie iš pradžių, matyt, iš tiesų buvo sutrikę. Sovietai karštligiškai kūrė pasauliui vis naujus paaiškinimus ir netgi pasileido fantazuoti, kad vokiečiai iš tiesų atrado kažkokius palaikus iš senovinio pilkapio, kuriuos be jokio sąžinės graužimo bando „iškišti“ kaip lenkų karininkų kūnus. 

1943 m. spalio pradžioje, po to, kai sovietai atsiėmė Smolensko apylinkes, Katynės žudynėms „tirti“ Stalino pavedimu buvo sudaryta speciali NKVD-NKGB komisija. Egzekucijos vieta vėl kasinėta, iš naujo rinkti liudytojų parodymai siekiant paneigti vokiečių ekspertizės išvadas. 

Savo išvadose saugumiečiai paskelbė, kad 1941 m. birželio pabaigoje, prasidėjus Vokietijos karui su SSSR, lenkų belaisviai dirbo kelių tiesimo darbuose ir netikėtai pateko naciams į nagus. Iki vasaros pabaigos ar rudens pradžios jie buvo laikomi vokiečių darbo stovykloje, o paskui sušaudyti Katynės miške. Sovietai įvardijo netgi tariamus egzekucijos vykdytojus – 537-ąjį vokiečių kariuomenės statybos batalioną. 

Pasak Kremliuje sukurptos legendos, suprasdami, kad greitai teks trauktis, 1943 m. pavasarį vokiečiai atkasė masines kapavietes, sunaikino visus savo piktadarystės įrodymus, vietoj jų primėtė 1940 m. sovietinių laikraščių, o vietos gyventojus privertė teigti esą tai padarė sovietai. 1944 m. tas pačias NKVD-NKGB komisijos išvadas tiksliai pakartojo ir sovietų karo chirurgo Nikolajaus Burdenkos komisija, kurios „tyrime“ leista dalyvauti kai kuriems užsienio žurnalistams. 

Užsieniečiai uždavinėjo daugybę klausimų ir įstūmė sovietus į kvailą padėtį. Pavyzdžiui, kodėl aukos buvo apsirengusios šiltomis uniformomis, jei, sovietų teigimu, vokiečiai jas sušaudė vasaros pabaigoje ar pačioje rudens pradžioje? Kodėl vokiečiams artėjant ir sovietų sargybai pasitraukus iš stovyklos nė vienas lenkų belaisvis nepabėgo ir nesugrįžo į tėvynę, nors, logiškai mąstant, tokių turėjo būti ne vienas? 

Nežinodami ką atsakyti komisijos dalyviai mykė, painiojosi atsakydami ir gūžčiojo pečiais. Užsienio žurnalistams nebuvo parodytas nė vienas (!) rimtesnis vokiečių ekspertizės išvadas galintis paneigti dokumentas, nors sovietai nuolat gyrėsi tokius turintys. 

Kremliaus versiją turinčių patvirtinti liudytojų parodymai taip skyrėsi, kad pasirodė esą nieko verti (beje, 1990 m. daugelis iš likusių gyvų liudytojų pripažino, kad enkavedistai, kitaip nei vokiečiai, vertė juos meluoti). Remiami prie sienos „ekspertai“ kartojo tą pačią mantrą: lenkų kariškius 1941 m. vasaros pabaigoje ar rudens pradžioje sušaudė naciai, ir taškas. Šioji iš piršto laužta nesąmonė tapo oficialia Katynės „įvykių versija“ Sovietų Sąjungoje iki pat gorbačiovinės perestrojkos laikų. 

Naudodamiesi nugalėtojų statusu sovietai pareikalavo, kad tarp visų kitų kaltinimų naciams pokario tribunole būtų įrašyta ir Katynės tragedija. Be perstojo Stalinui nuolaidžiavę Vakarų sąjungininkai turėjo sutikti, tačiau būtent Niurnberge niekuo neparemtos su Katynės tragedija susijusios sovietinės klastotės pradėjo bliūkšti viena po kitos. 

Pagrindinis kaltinamasis Katynės byloje pulkininkas Fridrichas Arensas pasirodė vadovavęs ryšininkams, o ne „lenkus žudžiusiam“ mitiniam „statybos batalionui“. Savo advokatų bei liudytojų padedamas Arensas įtikinamai įrodė, kad nei 1941-ųjų vasarą, nei rudens pradžioje jo paties bei jo vadovaujamo dalinio išvis nebuvo Smolensko apylinkėse, tad sovietų kaltinimai neturi mažiausio pagrindo. 

Nelikus kaltinamųjų ir išklausius kitų liudytojų parodymus, tarptautinio tribunolo nariai nusprendė, kad Maskvos surinkti „įrodymai“ nepakankami. Katynės epizodas buvo išbrauktas iš kaltinimų naciams. 

Nepaisant to, pačioje Sovietų Sąjungoje ir toliau užsispyrusiai tvirtinta, kad 1941 m. lenkų karininkus Katynės miške šaudė vokiečiai. Būtent taip ilgus dešimtmečius skelbė ir memorialinis užrašas tragedijos vietoje. Tai, kad įsakymas žudyti buvo pasirašytas būtent Maskvoje, o ne Berlyne, Kremlius pripažino ne taip jau seniai. 

Kokias išvadas iš „Katynės bylos“ galime padaryti? Ogi tas, kad ji yra ne tik klasikinis pasibaisėtino žiaurumo, bet ir įžūlaus, pasibjaurėtino melo, totalios propagandos pavyzdys. 

Begėdiškas mūsų Rytų kaimyno spekuliacijas Katynės klausimu pravartu prisiminti visada, kai užsienio propagandininkai ir vietos kvailiai bando mus įtikinti, kad 1991-ųjų sausį „savi šaudė į savus“, kad Rainiuose „likviduoti“ vokiečių šnipai ir potencialūs diversantai, kad į Sibirą „pasitaisyti“ ištremta viso labo keli šimtai „užkietėjusių nusikaltėlių“. 

Vienas didelis Katynės melas pagaliau lyg ir buvo pripažintas, tačiau kiek yra mažesnio masto propagandinių klastočių, atviro istorijos falsifikavimo, išsisukinėjimų, troškimo sutepti kitą tuo, kuo pats kvepia?


Vitalijus Michalovskis
publikuota Lrytas

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą