Subjektyvus tinklaraštis apie tai, kas sudomina...

2015 m. kovo 29 d., sekmadienis

„Vatnikai“ ir „koloradai“ (1 dalis)

(pirmiausia pasakysiu, kad visa info rašant šį straipsnį paimta tik iš rusiškų, ir jokių kitų, šaltinių).
Vatnikai“ ir „koloradai“. Kartu su Ukrainos įvykių atgarsiais į Lietuvą atkeliavę nostalgijos kamuojamus sovietmečio garbintojus bei Kremliaus politikos liaupsintojus pašiepiantis žodeliai netruko mūsuose susilaukti nemažo populiarumo. Atrodytų, šiandiena jų prasmė visiškai aiški be jokių papildomų komentarų, tačiau jie taip pat turi savo istoriją. 

 Vatnikas“

Rusiškas žodis „vatnik“ reiškia vata kimštą striukę, vatinuką, kurį dažniausiai įsivaizduojame kaip storą šimtasiūlę („fufaikę“).

Manoma, kad vata kimštus šiltus viršutinius drabužius XIX a. pradėjo nešioti Tolimuosiuose Rytuose dislokuoti rusų armijos kariai, perėmę šį gana praktišką drabužį iš tenykščių gyventojų. Kariams grįžtant namo pirmieji vatinukai atkeliavo ir į europinę Rusijos dalį.

Vatinės striukės buvo kur kas pigesnės už brangius kailinius, o atšiaurios rusiškos žiemos sąlygomis šildė ne ką prasčiau. Masiškai vatinukai pradėti siūti Rusijoje jau XIX a. pabaigoje, tačiau auksiniai jų laikai prasidėjo Stalino valdomoje SSSR, visasąjunginiu mastu priėmus daugeliui puikiai pažįstamą šimtasiūlės vertikaliomis juostomis standartą. Sovietų gamybos „racionalizatoriai“ nusprendė: drabužis turi būti pasiuvamas kuo mažesnėmis sąnaudomis ir tinkantis visiems įmanomiems gyvenimo atvejams. Dėl kažkokios estetinės išvaizdos, kaip, kad buvo įprasta Sovietijoje, niekas sau galvos nekvaršino. 
Ko gero, pirmieji vata kimštomis šimtasiūlėmis buvo aprengti stalininių lagerių kaliniai: tiek politiniai, tiek kriminaliniai. Politinių kalinių tarpe vatinukas tapo raudonojo teroro bei represijų ženklu, o kriminalinių – nusikaltėliškos gyvensenos, netgi savotiško šaunumo simboliu. Beje, kriminalinis pasaulis „vatnikus“ ypač vertino kaip paprastus, nesunkiai įsigyjamus, nuo kumščių ar netgi peilio smūgių apsaugančius drabužius, kuriuos, esant reikalui. galima buvo panaudoti ir kaip pagalvę, ir kaip antklodę. 


Tačiau valdžia ne tam kūrė gerą daiktą, kad visuomenėje jis būtų siejamas tik su kaliniais, tad vatinukų praktiškumas pradėtas reklamuoti miestuose ir kaimuose, diegti kariuomenėje, gamyklose, kolūkiuose, „didžiosiose statybose“. Visuotinio deficito laikais „vatnikus“, neišskiriant išsilavinimo ar profesijos, vilkėjo daugelis: nori su juo – į darbą, nori – į vestuves. Taip vatinukas tapo ištisos epochos simboliu – neatsiejamu homo soveticus atributu.  

2011 m. internetinėje rusų erdvėje pasirodo amerikiečių animacinio personažo Kempiniuko Plačiakelnio maniera nupieštas kvadratinis Vatnikas. Jo kūnas – sulopyta šimtasiūlė, jis avi veltinius, burnoje styro reti dantys. Vatniko akis pamušta, o nosis raudona nuo degtinės. Šmaikštieji herojaus autoriai tvirtino siekę komiško Vatniko pavyzdžiu pristatyti tam tikrai Rusijos visuomenės daliai būdingas itin neigiamas savybes: savarankiško mąstymo stoką (juk vietoj Vatniko smegenų – vata), grubumą, polinkį į girtuoklystę bei kivirčus. Nepaisant to, „vatnikai“ - „patriotai“, nors tą jų „patriotizmą“ galima apibrėžti kaip intelektualinio tamsumo sąlygotą nepagrįstos tautinės puikybės bei asmeninio mazochizmo mišinį. 


Vatnikai“ – menkai išsilavinusios, ganėtinai primityvios asmenybės su polinkiu į virtuvinio lygio politikavimą. Kritiniu mąstymu jie nepasižymi, o kadangi apie save mano kur kas geriau nei yra iš tiesų to verti, tampa lengvu grobiu žemiausio lygio propagandai. „Vatnikui“ tiesa yra tai kas glosto jo savimeilę bei didina savivertę, kiek kitokia nuomonė – begėdiškas melas ar iš visų pusių supančių priešų provokacijos. „Vatnikas“ mąsto nepajudinamomis juodai balto pasaulio klišėmis, kurių laikosi bukai įsikibęs net akivaizdžiai įrodžius jų absurdiškumą. 


Rusija „vatnikui“ – didinga ir šventa, tuo tarpu Vakarai su JAV priešakyje – paties Šėtono karalystė, gyvuojanti tik tam, kad sunaikintų dvasingąją Rusią. Kad ir ką dorasis, atviraširdis, baltapūkis Ivanas bedarytų – visur jo tyko priešai bei mirtini pavojai. Nieko nuskriausti gerasis Ivanas negali iš principo (o kaipgi, - juk jis rusas!).

Viskas, kas ateina iš Vakarų, „vatnikui“ yra blogis (nors pats jis norėtų gauti kokybiškesnį „zagranproduktą“ vietoje netikusio rusiško). „Vatnikas“ smerkia „degradavusią“, bet kokias moralines nuostatas „praradusią“ Europą, nors pats retai teišsiblaivo, mėgsta kumščiu paauklėti žmoną („kaip ir pridera tikram vyrui“), nesigėdija sovietiniu įpročiu vogti viską kas ne taip padėta („kas visų – tas bus mano“).


Dažnas „vatnikas“ deklaruoja esąs už „geležinę tvarką šalyje“ („kaip prie Stalino!“), tačiau paremti pakrypusios, tuoj nugriūsiančios tvoros savo kieme jis niekuomet neskubės. Ir beprasmiška klausti: kodėl? Juk amžinas Rusijos skurdas – tai taip pat klastingo Vakarų plano prieš „dvasingiausią šalį pasaulyje“ dalis. Nutrupėjusios namų sienos – tai niekis. „Vatnikas“ mieliau leisis postringauti apie „tėvų bei senelių“ pergalę „didžiajame tėvynės kare“ ar girtis tuo, kad pirmasis žmogus kosmose buvo rusas. Daugeliui „vatnikų“ būdingas didžiavimasis svetimais ar kolektyviniais praeities pasiekimais, kadangi savų talentų jie neturi, išskyrus tuos, kurie būdingi pagrindiniam Bulgakovo „Šuns širdies“ herojui. 


Politinės tipiško „vatniko“ pažiūros gali būti gana plačios kaip bekraštė rusiška siela. Jam ne tiek rūpi ekonominiai, kultūriniai šalies gyvenimo klausimai, ir netgi ne politinė valstybės santvarka, kiek svarbu pasijusti „didžios ir gerbiamos šalies“ dalimi „pastatant į vietą“ kaimynus. Tad nereikia stebėtis, kad tuo pat metu „vatnikas“ garbina stačiatikių šventuosius ir „griežtą Stalino ranką“, yra imperinio monarchizmo šalininkas, sovietofilas ir putinistas viename asmenyje. Būtent dėl šios priežasties – visiško politinio nuoseklumo nebuvimo, virtualusis Vatnikas vaizduotas Rusijos vėliavos fone, ant kurios taip pat matyti ir sovietinis kūjis su pjautuvu. Dažnam mažaraščiam „vatiniam patriotui“ smagu kai Rusijos privengia ar netgi kratosi. Juk pagal jo pusiau kriminalinę logiką tai reiškia aplinkinių pagarbą, savotišką autoritetą. 


Taigi, pačių rusų sukurtas Vatnikas žaibiškai išpopuliarėja internete. Pažangesnieji ji pristato kaip šmaikščiai pateiktą daugelio šalies problemų priežastį, kurį slypi tingiame bei kompleksuotame mentalitete, o „vatiniai patriotai“, atpažinę jame save, niršta. 


2013 m. pabaigoje prasidėję Maidano įvykiai, vėliau - Krymo okupacija bei karas Rytų Ukrainoje išplukdo sąvoką „vatnikas“ į tarptautinius vandenis. „Vatnikais“ pradėti vadinti Rytų Ukrainos separatistai, iš Rusijos atvykę ginkluoti okupantai, kaip ir visi tie kas palaiko beprotiškas „rusų pasaulio“ idėjas. Ko gero, būtent tuomet naujasis žodelis paplito ir Lietuvoje, nors pavienių jo vartojimo atvejų pasitaikydavo ir anksčiau. 

Vitalijus Michalovskis
publikuota Lrytas


6 komentarai:

  1. Būtų labai nuostabu jeigu prie nuotraukų kur yra kvadratinės raidės, būtų vertimai, nes be jų tai vos ne kaziuko mugės eitynės atrodo.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Pritariu, labai awesome būtų nesuprantantiems kvadratinių raidžių.

      Panaikinti
  2. Ir dabar yra pirkti vatinės striukės. Man atrodo jos tokio pačios šiltos kaip ir anuomet gamintos :)

    AtsakytiPanaikinti
  3. Manau, kad anuomet buvo labai daug gerų dalykų. Man pavyzdžiui vatinės vyriškos striukės buvo vienas geriausių dalykų :)

    AtsakytiPanaikinti